Pastaruoju metu visuomenėje vyksta intensyvios diskusijos apie tėvų vaidmenį vaikų gyvenime ir apie tai, ar tėvai turėtų būti autoritetas savo vaikams. Ši tema ypač aktuali tapo po įvairių incidentų, susijusių su vaikų teisių apsauga ir tėvų auklėjimo metodais. Straipsnyje nagrinėjami argumentai už ir prieš tėvų autoritetą, atsižvelgiant į vaiko raidą, psichologinę savijautą ir visuomenės lūkesčius. Taip pat siekiama atskleisti, kaip keičiasi tėvų vaidmuo paauglystėje ir kokios yra ribos tarp autoriteto ir smurto.
Vaiko Atskyrimas Nuo Šeimos: Katastrofa Ar Išgelbėjimas?
Vienas iš skaudžiausių klausimų, iškylančių diskusijose apie vaikų teises, yra vaiko atskyrimas nuo šeimos. Anot specialistų, tai yra didelė trauma vaikui, tačiau augti nesaugioje aplinkoje, patiriant smurtą, žeminimą ir išnaudojimą, yra dar didesnė katastrofa. Tėvų pareiga - užtikrinti optimalų vaiko saugumą, o tai nereiškia šiltnamio sąlygų, bet apsaugą nuo realių pavojų.
Svarbu suprasti, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų visada yra skausmingas procesas, reikalaujantis didelio profesionalumo ir žmogiškumo iš visų dalyvaujančių. Vaikui turi būti paaiškinta, kad jis bus saugus ir kad juo bus pasirūpinta. Tačiau negalima akcentuoti vienos pusės - paėmimas yra žala, o pliaukštelėjimas gal ne žala. Bet koks netinkamas elgesys su vaiku yra žala. Kartais paėmimas yra didysis išgelbėjimas, kartais palikimas yra didysis išgelbėjimas. Nėra "apskritai" atvejo, yra labai konkretūs atvejai.
Laiko tarpas, kuriam vaikas yra atskiriamas, turi reikšmės vėlesnei vaiko psichologinei savijautai. Tačiau žymiai daugiau įtakos turės, kas su juo tuo metu vyks ir ką šalia jo esantys žmonės jam sakys. Svarbu, kad likę žmonės žinotų, ką sakyti - mama yra, tikrai parvažiuos, ji tave myli, tavęs pasiilgo. Net jei mes manom, kad vaikas nesupranta žodžių, vis tiek jam labai svarbu pasakyti, kad nepaisant to, kad mamos šalia nėra, ji yra.
Jeigu mama yra tokia, kuri skriaudė vaiką ir dėl to jai yra uždrausta matytis su vaiku, vaikas supras, apie ką eina kalba, jeigu jam labai ramiai pasakys, kad mama buvo pikta, todėl dabar negali, bet stengiasi ir tikrai susitiksite. Labai svarbu, kad žmogus, kuris tuo metu yra su vaiku, suprasti jo jausmus, žinoti situaciją. Net ir labai mažam vaikui reikia padėti išgyventi su realybe, kokia ji yra.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai tėvų iššūkiai
Baimė Dėl Vaiko Teisių Apsaugos: Pagrįsta Ar Ne?
Pastaruoju metu tėvai nerimauja dėl vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklos, baimindamiesi nepagrįsto įsikišimo į šeimos gyvenimą. Tačiau svarbu pasitikėti valstybinėmis institucijomis, kurios siekia apginti vaikų teises ir padėti tėvams. O tėvų nenoras su jomis bendradarbiauti ar baimė, kad jie nori tik atimti vaikus, ateina dar iš sovietmečio.
Lietuvos įstatymai skiria daug dėmesio šeimos pagalbai, įvertinimui ir visapusiškam šeimos poreikių įvertinimui. Pranešus apie galimą pavojų vaikui, svarbu greitai ir pilnai nustatyti, kokios pagalbos šeimai reikės.
Baudimas Ir Disciplina: Kur Yra Riba?
Diskusijos apie vaikų auklėjimą dažnai susijusios su bausmėmis ir disciplina. Svarbu suprasti, kad vaikus bausti galima ir reikia, išskyrus vieną dalyką - negalima taikyti fizinių bausmių, naudoti smurtinių metodų, vaikų kankinti.
Bet juos disciplinuoti, nustatyti ribas, priskirti atsakomybes, duoti nurodymus, pareikalauti, kad dalykai būtų padaryti, sustabdyti, kai yra pavojingoje situacijoje tikrai galima. Tikrai galima griebti dvimetį, neštis po pažastimi iš pavojingos situacijos. Ir reikia, nėra ko dvimečiui aiškinti, kad nebėgtų. Reikia griebti jį ir traukti iš po mašinos ar griūvančio medžio.
Auginant vaikus būna labai įvairių situacijų. Noriu tikėti mūsų teismais, profesionalais ir galvoti, kad niekas nepaima vaiko dėl vieno pliaukštelėjimo per kombinezoną ar kitą vietą. Bet jeigu yra padarytos klaidos, gerai, kad jos aiškinamos, jos iškyla, kad yra kažkokie mechanizmai, kaip juos spręsti.
Taip pat skaitykite: Kaip kurti gerus tėvų ir vaikų santykius
Mušimas Kaip Auklėjimo Metodas: Ar Jis Veiksmingas?
Vis dar pasitaiko nuomonių, kad mušimas yra veiksmingas auklėjimo metodas, nes "mus auklėjo su diržu, o neužaugome nei banditai, nei žudikai - užaugome geri žmonės". Tačiau toks argumentas yra niekinis. Jeigu pažiūrėtume į vaikų nusikalstamumą, mes turime gana didelį skaičių nusikalstančių vaikų. Ne tik vaikų, prieš kuriuos smurtauja suaugę, bet ir nusikalstančių vaikų - vaikų kolonijos, specialios mokyklos. Jeigu ten vaikus susitiktume, tai jie visi yra mušti. Jie mušti ir visaip kaip kitaip skriausti. Juos auklėjo tokiu metodu ir tai jų nesustabdė.
Bet koks kito žmogaus mušimas pasako, kad taip elgtis galima, tik klausimas iškyla mažam vaikui, kurį muša. Jis supranta, kad taip elgtis galima, tik klausimas, kokiomis aplinkybėmis galima. Kai esi didelis, o šalia yra mažesnis - turime mušeikas darželyje, kurie gali trenkti mažesniam vaikui. Gali mušti, kai esi supykęs, kai tavo artimam iškilo pavojus - čia tik klausimas, kokiose situacijose gali mušti, bet yra visiškai aišku, kad mušti gali.
Man atrodo, kad tai yra labai ydinga praktika, vaikas nieko iš to neišmoksta. Mes galime galvoti, kad trenkdami vaikui sustabdome kažkokį elgesį, bet jis iš to neišmoksta, o kaip kitaip jis turėtų elgtis toje situacijoje.
Kai mušamas žmogus užauga, tai jis ir užauga į tokį žmogų, kuris žino, kad didelis žmogus - autoritetas. Iš pradžių gal tėtis ir mama, paskui mokytoja, gydytojas, policininkas, vaiko teisės ar socialiniai darbuotojai yra baudžiantys, smerkiantys, žeminantys, bet tikrai nėra padedantys. Kai ateina pas juos socialinės tarnybos ir sako: „Gal reikia pagalbos? Gal eisite į tėvystės įgūdžių kursus? Gal norite išmokti, kaip kitaip vaikus auginti?“, jie žino, kad prasidėjo siaubas - reikia bėgti, pasiėmus vaikus, rėkti, slėptis ir tikrai nebendradarbiauti.
Kaip Būti Kitokiu Autoritetu Savo Vaikams?
Svarbu suprasti, kad autoritetas nėra tas, kuris baudžia, smerkia ir žaloja, bet tas, kuris nustato ribas, pasako, kad taip negalima daryti, turi išvalyti, negalima niekam trenkti, turi atsiprašyti, eiti pagalvoti, ką padarei, jeigu labai pikta - patrepsėti koja, pasakyti auklėtojai, kas atsitiko.
Taip pat skaitykite: Vaikų planavimas: tėvų teisės ir ribos
Mes tik mokomės pagarbaus bendradarbiavimo tarpusavyje, šeimoje su autoritetais, tarp kolegų. Dar užtruksime tame kelyje, bet esame pajudėję. Tai duoda vilties, kad atsiranda kažkokio susikalbėjimo ar pasitikėjimo. Bet yra labai didelis pavojus staiga nebetikėti niekuo - nei teisėjais, nei tarnybomis, nei kolegomis. Paranoja gali padaryti labai daug žalos, nes nebegali pasiremti į nieką ir niekuo pasitikėti.
Jeigu kam nors tikrai baisu ar taip, kaip auginu vaiką, yra tinkama ar netinkama, galima ateiti ir pasitarti su specialistais, nueiti į vaikų teises ir pasiklausti, kaip jie vertintų tokį elgesį. Jie gali ateiti pas bet kokį specialistą mokykloje ar tarnybose ir pasiteirauti.
Tėvų Autoritetas Ir Vaikų Pagarba: Biblinis Požiūris
Biblijoje, Laiške efeziečiams (6,1-4), apaštalas Paulius kreipiasi į vaikus ir tėvus, pabrėždamas jų atsakomybes vienas prieš kitą: vyrui dera mylėti žmoną, žmonai - gerbti vyrą, tėvams svarbu auklėti savo vaikus, o vaikams - tėvų klausyti. Tokios nuostatos, kaip keturi namų pamatų kampai, gali išlaikyti šeimą darnią, tvirtą įvairių negandų audrose.
Vaikai tėvams esame tol, kol juos turime. Privalome tėvams paklusti tiek, kiek jų pamokymai dera su Viešpaties žodžiu, atitinka Dievo valią. Vaikų santykis tėvų atžvilgiu nėra tik formalus paklusnumas, o pagarba, meilė ir pasitikėjimas.
Dievo įsakyme gerbti tėvą ir motiną nėra jokių išimčių, ir pagarbai tėvams - jokių sąlygų. Tad atrodytų, jog tėvus reikia gerbti ne už tai, ką gero jie padarė ar nepadarė, bet už tai, kas jie yra - gimdytojai, tėvai.
Apaštalo Pauliaus argumentas, kodėl derėtų puoselėti taikingus, pagarbius, klusnius santykius su tėvais yra toks: „<…> tai teisinga" (Ef 6,1) ir „tai patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20). Pats teisingumas, prigimtis moko, kad gimęs yra žemesnis už tą, iš kurio gimė. Teisinga vaikui gerbti ir mylėti tėvus vien dėl to, kad buvo jų pradėtas ir jų dėka išvydo dienos šviesą.
Dievas apdovanoja palaiminimo pažadu žemiškajam gyvenimui tėvus gerbiančius vaikus: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje" (Ef 6, 3). Tačiau šalia palaiminimo pažado galioja ir prakeikimo pažadas, tėvų negerbiantiems vaikams žadantis pražūtingą gyvenimo perspektyvą.
Pirmas dalykas, kurį apaštalas Paulius prisako tėvams - kad šie neerzintų savo vaikų. Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams Paulius vartoja du skirtingus žodžius, turinčius panašias prasmes ir verčiamus kaip „erzinti", tačiau taip pat galimos reikšmės yra ir tokios: „audrinti", „provokuoti", „pykdyti". Šiais žodžiais raginama vengti santykio, žodžių, veiksmų, kurie galėtų apkartinti vaiko sielą.
Auklėjimo metodika turi du pagrindinius aspektus: pirma, mokymas, pokalbis, aiškinimas, antra - drausminimas, disciplinavimas, baudimas (praktiniai veiksmai): „<…> auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4). Visų pamokymų ir drausminimų pagrindas turėtų būti Šventajame Rašte apreikšta Viešpaties valia.
Paauglystė: Nauji Iššūkiai Tėvams
Paauglystė - tai laikotarpis, kai vaikas pereina į suaugusiojo pasaulį, ieško savęs ir savo vietos visuomenėje. Šiuo metu tėvų vaidmuo keičiasi - jie tampa nebe tokie svarbūs, o jų vietą užima draugai, vyresni lyderiai, pusbroliai, pusseserės.
Vienas iš paauglystės uždavinių ir yra ieškoti savęs, suprasti save, tapatumo paieškos. Tad išvaizda yra to savęs ieškojimo dalis. Kita dalis sunkesnė - paaugliai turi mokytis prisiimti atsakomybę, planuoti, numatyti pasekmes.
Paauglystės uždavinys ir yra surasti savo autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvai tampa nebe tokie svarbūs - tiesiog jų vaidmuo tampa kitoks. Labai kviesčiau tėvus tokiu atveju būti vaikams atsvara, ieškoti kompromisų, su jais bendrauti.
Kai vaikas impulsyvus, tėvų uždavinys būti ta atsvara, tėvai turėtų kviesti vaiką apmąstyti jo norą, kelti klausimus ir gerbti jo troškimą savirealizuotis. Vaiko mintys, kūnas - tai ne tėvų, o išskirtinai jo nuosavybė - šito tėvai neturėtų pamiršti.
Būtent paauglystės laikotarpiu tokia išryškėjanti tėvų nuostata - vaikas yra mano dalis, jo mintys, norai ir lūkesčiai būtinai turi sutapti su manaisiais - tampa trikdžiu normaliems tarpusavio santykiams. Kai tėvai laiko vaiką savo nuosavybe, kibirkštys ir konfliktai santykiuose neišvengiami. Vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su tėvų, taip pat turi teisę priimti sprendimus, kurie nepatinka tėvams, tik reikia apie tai diskutuoti.
Tėvams labai praverstų derybų įgūdžiai, įsivaizduoti, kad bendrauja su kolega darbe: išklausyti jo nuomonę, pateikti savo. Tėvai vaikui nebūtinai turi iš karto pateikti atsakymą, o gali paprasčiausiai pasakyti: „Gerai, dabar pasvarstykime - kokie tavo argumentai?
Paauglystėje būtent vienas iš didesnių iššūkių tėvams ir yra rasti tą balansą - ne per daug užspausti ir ne per daug atsipalaiduoti. Jeigu tėvai sau neturi aiškios pozicijos tam tikrais klausimus - apie rūkymą, apie mokyklą, alkoholio vartojimą, tuomet paaugliui gali būti sudėtinga, nes tas ieškojimų pasaulis tampa beribis ir pavojingas. Nes vaikams orientyras yra tėvų nubrėžtos ribos.
Išmintingi tėvai supranta, kad paaugliui labai didele pagalba tampa tie neutralūs suaugusieji - mokytojai, treneriai ir kt. Tie kiti suaugusieji, tie pavyzdžiai yra labai naudingas šaltinis paaugliui, kad jis galėtų pasitikrinti savo nuomonę, padiskutuoti, o atėjus metui ir neskausmingai atsiskirti nuo tėvų.
Klaidinga būtų manyti, kad paauglystės laikotarpiu tėvai vaikui tampą nesvarbūs. Atvirkščiai - jie ypač svarbūs, tiesiog jų santykis su paaugliu turi pasikeisti, jie turi remtis bendradarbiavimo principu.
Manipuliacijos Ir Grasinimai: Kaip Elgtis?
Auklėdami vaikus, tėvai kartais griebiasi manipuliacijų, sakydami vaikui: „Privalai klausyti, mes tave išlaikome, po mūsų stogų gyveni“ arba „Nesielk taip, grįžk laiku, o tai, matai, kokia mamos sveikata, dar infarktą gaus per tave.“ Tokios manipuliacijos žemina ir skaudina.
Tokių priemonių tėvai griebiasi greičiausiai iš bejėgystės, nežinojimo, nemokėjimo, nuovargio, nesugebėjimo suvaldyti savo emocijų. Tokia tėvų pozicija tarsi kviečia vaiką į galios kovą. Tad vėl siūlyčiau tėvams kviesti vaiką dialogui, įvardyti aiškiai: „Žiūrėk, man atrodo, kad čia mes sunkiai susikalbame. Aš iš savo pusės perlenkiu lazdą, kyla emocijos, gailiuosi paskui, ko prikalbu. Tu irgi tuomet pasišiauši. Bet aš nenoriu, kad taip bendrautume, mėtytumės grasinimais. Atsiprašau tavęs. Kaip galim pagerinti santykius?“
Dažnai iš tėvų girdžiu klausimą: ar nesumenks mano autoritetas, jei vaiko atsiprašysiu, prisipažinsiu klydęs, netinkamai pasielgęs? Anaiptol - tokiu atveju tėvų autoritetas vaiko akyse tik išauga, nes mato, kad tėvai nevaidina visažinių, geriau viską išmanančių ir galinčių. Jie pripažįsta savo klaidas, atsiprašo ir tuo paaugliui rodo pavyzdį.
Jei vaikas grasina išeiti iš namų, tėvai turi permąstyti, kas vyksta su tuo santykiu, gal kreiptis pagalbos, skambinti į policiją, į „Tėvų liniją“ ir ieškoti to vaiko. Jam siųsti žinią, kad tai tavo namai, ir mes tavęs laukiame. Juk išėjimas iš namų rodo, kad komunikacija nutrūko, kažko namuose neišveriama arba kažkam nėra erdvės.
Labai svarbu sureaguoti į signalus, kuriuos siunčia vaikai, paaugliai. Tie signalai gali būti tokie: „Nematau prasmės gyventi, nenoriu gyventi, esu jums našta“ ir pan. Tada vėl geriausia kalbėtis atvirai: „Man neramu, kai tu taip kalbi; tavo elgesys man primena elgesį žmonių, kurie galvoja apie savižudybę; ar tu turi minčių apie savižudybę?“ Nebijoti tiesiai įvardinti, bet nenuvertinti, nesakyti, kokias čia kvailystes kalbi, kaip čia nusišneki.
Tėvo Vaidmuo: Pagalbininkas, Mama Ar Mano Vienintelis Tėtis?
Mūsų visuomenėje gajūs keli stereotipiniai kraštutinumai, susiję su tėvo vaidmeniu vaiko gyvenime. Pirmas kraštutinumas - tėvas yra mamos aprūpintojas ir pagalbininkas. Antras kraštutinumas - tėvo vaidmuo yra būti mama. Iš tikrųjų vaikui reikia ir mamos, ir tėčio. Jų reikšmė ir vaidmenys vaiko gyvenime taip pat yra skirtingi.
Tėvo vietos šeimoje ir jo, kaip tėvo, vaidmens suvokimas mūsų galvose atsiranda labai anksti, kai laukiame kūdikio ir dar esame dviese, bet jau ruošiamės priimti mažylį į savo šeimą, jau tuomet nesąmoningai renkamės, būsime trise ar turėsime mamos ir vaiko duetą, kuriam talkins tėvas.
Neva kūdikiui, kol toks mažas, tėčio dar nereikia. Kai jau šnekės ar spardys kamuolį, štai tada išmuš tėčio valanda - jis mokys vaiką visokių vyriškų dalykų, žais futbolą, galės rimtai pasikalbėti. Užuot laukus šios auksinės valandos, svarbu anksti užmegzti su vaiku ryšį, vėliau tai padaryti bus daug sunkiau.
Vaikui augant tėvo vaidmuo tampa aiškesnis. Tėtis dažniausiai padeda įveikti sunkumus ir prireikus padrąsina: „Tu gali, tau pavyks, reikia…”