Nijolė Oželytė - asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir politikoje. Aktorė, signatarė, keliautoja - tai tik keletas epitetų, apibūdinančių šią moterį. Jos gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas ir virsmas, paieškos ir atradimai. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius N. Oželytės gyvenimo etapus, pradedant aktorės karjera ir baigiant dabartine jos veikla.
Kino ir teatro pasaulis
Nijolė Oželytė į kino pasaulį pateko atsitiktinai, tačiau greitai tapo viena ryškiausių to meto aktorių. Jos raudoni plaukai, rudos dėmelės ant skruostų ir didžiulės akys žavėjo ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kino režisierius bei aktorius. Tačiau pati N. Oželytė teigia, kad aktorystė jai nebuvo skirta: „Aš labai anksti supratau, kad man netinka aktorystė, aš nemoku vaidinti, nuduoti, veidmainiauti.“
Nepaisant to, N. Oželytė sukūrė įsimintinus vaidmenis įvairiuose filmuose. Kalių intrigančių jai nevaidino. Algimanto Puipos filme „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ jos Delai mylimasis buvo pasirengęs atiduoti visą gyvenimą. Rubė Adams iš Almanto Grikevičiaus filmo „Veidas taikinyje“ tapo turtingos pilies puošmena. Kukli gimnazistė Adelė iš Balio Bratkausko televizijos filmo „Dičiaus karjera“ visa širdimi atsidavė žudančiai pirmajai meilei. Raudonplaukė Airinė iš Broniaus Talačkos „Raudonmedžio rojaus“, naujo gyvenimo drąsiai pasitikti žengianti Inga iš Vytauto Žalakevičiaus filmo „Atsiprašau“ ir naivi, atvira Rožytė iš Sauliaus Vosyliaus televizijos filmo „Čia mūsų namai“. Tai - tik svarbiausi, abejingų nepalikę lietuviškieji jos vaidmenys. Pasirodžius kino filmams „Viešbutis pas žuvusį alpinistą“, „Du husarai“, „Skėtis jaunavedžiams“, dėl šlakuotos raudonplaukės mirė Rusija.
Įdomu tai, kad N. Oželytė neturi aktorės diplomo. „Ir per visus tuos metus man jo neprireikė! Ar patikėsit?! Nepridaviau Jurkūnui (Vladas Jurkūnas, tuometinis Mokomojo teatro vadovas - red. past.) pėdkelnių. Mokomajame teatre šokio ir fechtavimosi užsiėmimai vykdavo tik mūvint pėdkelnes. Aš jas kažkur nukišau, o mano diplomas liko be antspaudo! Be antspaudo, vadinasi, negaliojantis!“ - pasakoja aktorė.
Politinė veikla
Nijolė Oželytė aktyviai įsitraukė į politinę veiklą Lietuvos Atgimimo laikotarpiu. Ji buvo TSKP narė, aktyviai prisidėjo prie Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. LKP XX suvažiavime buvo išrinkta LKP centro komiteto nare. 1996-2000 m. kadencijos Seimo narė, Kovo 11-osios Akto signatarė, viena iš Tėvynės sąjungos partijos steigėjų, keletą kadencijų dirbo Seime, įvairiose visuomeninėse organizacijose.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
N. Oželytė prisimena, kad Rusijos armijos pasitraukimas iš Lietuvos priminė bėgimą. „Bet tai, kas vyko paskui, kuomet jie (Lietuvos demokratinė darbo partija - DELFI) paėmė valdžią, laimėjo rinkimus, praradome tai, ką galėjome labai nesunkiai laimėti, nes kita pusė mumyse matė valstybę“, - teigia N. Oželytė.
Ji kritiškai vertina dabartinę Lietuvos situaciją: „Teisėsauga yra giliai sovietinė, giliai korumpuota. Nes tik nepriklausoma teisėsauga, visos jos grandys, gali užtikrinti taisyklių laikymąsi. O ji neužtikrina. Kiekviena rezonansinė byla, net ta, kuri labiausiai supriešino tautą, kilo vien tik tai dėl teisėsaugininkų kaltės. Kada nebuvo reaguota į dalykus, į kuriuos reikia reaguoti tą pačią akimirką.“
N. Oželytė mano, kad žmonės nesupranta, kaip veikia valstybė, ir renka žmones ne valstybės darbams. Ji teigia, kad negali nieko nesuvokiančio, už bambalį balsuojančio, žmogaus balselis prilygti profesoriaus balsui.
Gyvenimo prasmės paieškos
Palikusi politiką, N. Oželytė pasinėrė į keliones po pasaulį. Vasaromis ji sėdi Pervalkos kopose, ant kelių laikydama geriausius savo draugus - Carlą Gustavą Jungą ir Viktorą Emilį Franklį, kartkartėmis aplanko dukras Ievą, Saulę, Elenytę ir dėkoja už kiekvieną gyvenimo valandą bei akimirką. „Šiandien esu, o rytoj galiu nebūti“, - sako ji.
N. Oželytė teigia, kad jai visada buvo įdomūs du klausimai - kas bus po mirties ir kas aš esu. Ji nesuvokė, kur yra, tad norėjo parašyti knygą apie tai, ką suprato apie gyvenimą, kad tas, kas skaitys, nesijaustų taip, kaip ji jautėsi visą laiką: ne iki galo gimusi, ne iki galo čia.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Ji prisipažįsta, kad visą gyvenimą jai atrodė, kad visi protingi ir žino, ką su gyvenimu daryti, žino, kam gimdo vaikus ir kas bus po mirties. „Tik aš viena durna, maža, ryža ir nežinau. Dabar atsikračiau to komplekso. Supratau, kad gimiau ne iki galo. Man visai nebaisu, esu dėl to labai laiminga, nes supratau, kad žmogus nėra tik mėsos gabalas“, - sako N. Oželytė.
Šeima
Nijolė Oželytė ištekėjo gana jauna. Lėktuvu skridau į Palangą pas vaikiną, su kuriuo dvejus metus susirašinėjome. Tuo pačiu lėktuvu irgi su meilės reikalais skrido jis. „Būsime bendrakeleiviai…“ - pasakė tada. Aš nusišaipiau, o vyras man vėliau primindavo iškart žinojęs, jog būsime kartu. Tiesą sakant, bendrakeleiviai ir buvome. Bendraminčiai. Ir tai yra kur kas gilesnis ryšys nei meilė. Jokios skyrybos jo negali sutraukyti. Buitis ir pinigai mūsų gyvenime nereiškė nieko.
N. Oželytė turi tris dukteris: Ievą, Saulę ir Eleną. Ji teigia, kad moterį, kuri turi vaikų ir juos myli, ištinka ne viena gyvenimo pabaiga, o dvi. Pirmoji, kai vaikai suauga ir palieka namus. Šis atsiskyrimas geriausiai išmoko nesikabinti į tai, kas tau nepriklauso. O nepriklauso šiame gyvenime niekas.
Asmeninis gyvenimas ir požiūris į meilę
Nijolė Oželytė atvirai kalba apie savo požiūrį į meilę ir santykius. Ji teigia, kad jai reikia įsimylėti, reikia jausmų. „Nesu gosli, esu davatka moralistė… Laižiakai su drimbančiomis seilėmis - svetima gėda. Fiziologija nesukelia taurių jausmų, jos kino ekrane neparodysi“, - sako ji.
Aktorė mano, kad santuoka reikalinga, kad būtų saugūs vaikai. Jie privalo būti legalūs. Kitos reikšmės santuoka neturi.
Taip pat skaitykite: Kada galima atsisakyti vaikiškos kėdutės?
Kūryba ir menas
Nijolė Oželytė ne tik vaidino filmuose, bet ir rašė eilėraščius. Dar mokykloje Nijolė pradėjo rašyti eilėraščius. Kas ją iš tų laikų prisimena, sako, kad visada pastebėdavusi daugiau nei kiti. Eilėraščiai iš Nijolės gyvenimo niekur nedingo. Gal dabar jie ne tokie romantiški kaip jaunystėje, užtat paskaninti patirtimi ir išgyvenimais. Pernai išleista jos eilėraščių knyga.
N. Oželytė mano, kad menas - kaip moteris, tavęs reikalauja viso. Ir jam turi atsiduoti visas, jam turi paaukoti viską.