Jurga Ivanauskaitė - žinoma lietuvių prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė ir poetė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos literatūroje. Rašyti pradėjo labai jauna, o 1985-aisiais pasirodė pirmasis jos novelių rinkinys „Pakalnučių metai“. Jos kūryba išversta į daugybę kalbų, o knygos nagrinėja sudėtingas temas, atskleisdamos žmogaus dvasios gelmes. Vienas iš žinomiausių jos kūrinių - romanas "Mėnulio vaikai", išleistas 1988 m., kuris iki šiol jaudina skaitytojų širdis. Šiame straipsnyje panagrinėsime šią knygą išsamiau.
Apie Autorę
Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 m. Vilniuje. 1980 m. baigė M.K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, o 1985 m. - grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurga Ivanauskaitė yra išleidusi 18 knygų. Žinomiausi kūriniai: ,,Pakalnučių metai“, ,,Mėnulio vaikai“, ,,Ragana ir lietus“, ,,Placebas“, ,,Miegančių drugelių tvirtovė“. Už kūrybą rašytojai įteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.
"Mėnulio Vaikai": Istorija, Įtraukianti Į Jaunimo Pasaulį
"Mėnulio vaikai" - antroji J. Ivanauskaitės knyga, kurioje pasakojama keista dviejų jaunų žmonių istorija. Šioje knygoje galima rasti visko: hipių, meilės, beprotybės, narkotikų, kasdienybės, stebuklų, nevilties… Tai romanas, kuriame įtaigiai atskleidžiama jaunimo mąstysena, pažiūros, dvasios kompleksai, vertybių krizė. Perskaičius šią knygą, gali patikėti tuo, kuo vargiai patikėtum net ir pats pergyvenęs.
Pagrindinė Tematika ir Veikėjai
Pagrindiniai romano veikėjai - Gediminas ir Anita - ieško savo vietos pasaulyje. Kūrinio „Mėnulio vaikai“ tematika - jaunimo gyvenimas maždaug prieš 20 metų, kai Lietuva dar buvo SSRS sudėtyje. Gediminas - nepataisomas romantikas, nusivylęs pasauliu ir norintis pabėgti nuo tuščių žmonių. Jis dirbo meteorologijos stoty. Gediminas mokėjo neprastai pūtė išilgine fleita visai pakenčiamai muše tabla ir mokėjo labai grazai dainuoti lietuvių liaudies dainas. Kurį laiką vaikinas dirba beprotnamyje, kur bendraudamas su ligoniais supranta, koks svarbus žmogui yra dvasinis penas. Gediminas buvo savotiškas, įdomus visas jo gyvenimas buvo nudažytas juoda raudona spalva. Jis mėgsta paslaptis, vienatvę ir pauzes taip pat jam labai patiko Čiurlionis. Jis krėtė visokias paikystes, išsidirbinėjo, dėvėjo daugybe kaukiu. Plakėsi prie hipių pankų, metalistu , rokerių. Blaškėsi keliaklupsčiaudamas tai priš rytus tai prieš vakarus. Baisiai ilgėjosi žemės, tikrumo, pastovumo, troško būti vientisas nes jautėsi civilizacijos griūties ištaškytas į gabalus.
Anita - pasimetusi, gyvenimu nusivylusi ir apie mirtį svajojanti mergina. Ji - jauna studentė, laisvalaikiu pozuojanti dailininkams ir vaidinanti kine. Norėdama pabėgti nuo diktatoriškų namiškių, labai anksti tampa savarankiška. Anyta- pasimetusi, nusivylusi gyvenimu, linkusi galvoti apie savižudybę.
Taip pat skaitykite: Mėnulio fazių įtaka pagal Vedų astrologiją
Stilius ir Turinys
Knyga pradedama Anitos mintimis apie savižudybę - ji kruopščiai ją planuoja, apgalvoja kiekvieną žingsnį, įsivaizduoja, kaip reaguos jos draugai bei artimieji, sužinoję apie merginos mirtį. Paskutinįjį vakarą, prieš suplanuotąjį įvykį, Anita pamato filmuotą medžiagą apie Gediminą ir akimirksniu jį įsimyli. Tačiau, šis laikomas dingusiu be žinios, niekas nežino, ar jis tebėra gyvas. Nepaisant to, Anita gyvena mintimis apie matytąjį vaikiną, rašo jam laiškus, kalbasi su jį pažinojusiais žmonėmis. Netikėtai Gediminas atsiranda ir susitinka su Anita. Deja, nebeištvėrusi kankinančių minčių ir pavargusi nuo gyvenimo beprasmybės, mergina per savo gimimo dieną visgi nusižudo.
Kūrinį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis - Anitos laiškai neva žuvusiam Gediminui, antroji - Gediminas skaito Anitos laiškus, kažką pasakoja iš savo gyvenimo ir tarsi kalbasi su savižude mergina. Įdomu tai, jog visus įvykius galime stebėti daugiapusiškai, skirtingai, taip, kaip kiekvienas jautėsi tą akimirką, ką išgyveno.
Jurga Ivanauskaitė visą romaną rašo be galo vaizdžiai, naudodama daugybę epitetų ir taip sukurdama 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą ir nuotaikas. Knygoje gausu lietuvių liaudies eilėraščių, dainų ištraukų, jaunatviškų išsireiškimų, net drąsių meilės scenų. Neskaičiusius kitų Jurgos Ivanauskaitės romanų gali šokiruoti atviri išsireiškimai, kartais kupini keiksmų, ir drąsios, pagieža bei pasibjaurėjimu persmelktos veikėjų mintys. Šis romanas iš dalies siejasi su kitais rašytojos kūriniais.
Knygos Vertė ir Įtaka
"Mėnulio vaikai" - tai knyga, kuri paliečia jautriausias jaunų žmonių sielos stygas. Ji atskleidžia to meto jaunimo problemas, vertybių krizę, dvasinius ieškojimus ir meilės ilgesį. Knyga parašyta vaizdingu stiliumi, todėl skaitytojas lengvai įsijaučia į veikėjų išgyvenimus ir patiria jų emocijas.
Įtraukiantis Kitoniškumas
Paėmus knygą į rankas, ši įtraukia savo kitoniškumu, netikėtais įvykiais. Istorija priverčia susimąstyti, patikėti meile, kuri nebijo nei mirties, nei atstumo. Bet J. Ivanauskaitę tikrai reikėtų pagirti už gerai padėliotus žodžius, kurių garsynas, balsės, priebalsės ar dar velniažin kas ne trukdo, o padeda skaityti, ir atrodo, kad tekstas išlietas ir teka kaip upės. Nepertrauksi ir neužtvenksi.
Taip pat skaitykite: Mėnulio padėtis ir jūsų likimas: gilus ryšys.
Reikia paminėt, kad Jurga šį romaną rašė 1984-1985, kai pati buvo 23/24 metų ir kai jaunystė tryško per kraštus - romane matyti keletas atspindžių. O iš jaunystės ir bohemos pajautimo atsigavo maloniai debilavotas romanas, kaip koks dvigubas CD, padalintas į dvi dalis. Pirmoje daly Anita rašo laišką, jos įsivaizdavimu, mirusiam Gediminui, antroje daly prisikėlęs iš numirusių Gediminas atrašo laišką Anitai, jau nušokusiai nuo devynaukščio, tad jo supratimu, tikrai mirusiai. Turbūt nereikia sakyt, kad visos mažosios aplinkybės ir visi susitikimai yra įterpti į meilės rėmą. Savanaudiškos ir nesavanaudiškos.
Weltschmerz'as ir Jaunystės Skausmas
Romanas netgi savotiškai objektyvus, o Anitos ir Gedimino laiškuose tos pačios ir skirtingos istorijos peršviečiamos jų abiejų rentgenais. Ir iš pradžių mane nervino tas pigus triukas su kalbomis apie savižudybę, grr, kad net nežinai, ką čia pirmiau pradėt smerkt - ar autorę, kuri užrašė tokią veikėją, ar eiti iškart prie veikėjos. Nes 2007-aisiais kalbėjimas apie mirtį lygus yvos dainoms. Tačiau esmė romano glūdi įdomiai Jurgos perteiktame weltschmerz’e - viso pasaulio skausme, kuris toks šiek tiek netikras, nes paauglio šmerc yra hiperbolizuotas iki milijono kartų, bet dėl to pašaliniams ne daugiau įtaigus. Skausmas toks nebrandus, keistas, bet neatsiejamai sumišęs su šviesa, nes tik jaunoje sąmonėje gali įgauti tą atspalvį, kai gyvenimas žada nieko, bet bent bent bent žada. Šitą jausmą Jurgai pavyko ištraukti. Pavyko nupiešti narkomanų ir psichinių ligonių būsenas paprastai ir sukurti autentišką romano aurą, įdiegti tokių mistiškų scenų, kurios neįmanomos; kai mergelė kartoja „aš niekad jo neužmiršiu“ ir kai visi, į ką ji pažiūri, apauga neužmirštuolėmis, nes kai meilė susimaišo su viso pasaulio skausmu, bandymas prie šios didybės prisiliesti protu išdegina smegenis.
Taip pat skaitykite: Psichologinė drama Angel kūryboje