Laura Dragūnaitė - komikė, vis labiau populiarėjanti Lietuvoje. Nors humoro gerbėjai ir internetinės laidos „Ne spaudai“ žiūrovai ją puikiai pažįsta, plačioji visuomenė apie ją dar mažai žino. Laura atvirai pasakoja apie savo gyvenimo vingius, vaikystės iššūkius ir kelią į komedijos pasaulį.
Vaikystė ir jaunystė
Laura kilusi iš Raseinių rajono. Jos vaikystė nebuvo lengva, nes augo su alkoholikais tėvais. Ji patyrė gyvenimą vaikų namuose. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, Laura turėjo didelį užsispyrimą gyventi kitaip.
„Man atrodo, kad mokėjau išeiti iš tėvų namų ir palikti ten visus tuos blogus dalykus. Noriu, kad žmonės pirmiausia matytų mane, o ne tai, kas vykdavo namuose, kokie tėvai buvo ar kad neturėjau kažko. Nors, aišku, labai dažnai pagalvodavau, kodėl mano tėvai tokie arba kodėl to ir ano negaliu. Kodėl visi gražiai gyvena, o mes ne? Žinai, kai esi vaikas, tai lyginiesi su kitais ir tau gėda dėl to. Stengiesi nekalbėti apie tokius dalykus. Aš irgi mokykloje ar kitur nekalbėdavau ir niekam nesakydavau, kad mano tėvai alkoholikai. Tiesiog savy užgniaužus laikai. Gerai nors tiek, kad manęs tai nepaveikė. Visur stengiausi dalyvauti, būti aktyvi ir daryti dalykus, kaip aš įsivaizdavau, kad turi būti. Tik vėliau, kai jau užaugau, supratau, kad nieko čia gėdingo ir nereikia savęs kaltinti dėl nieko“, - pasakoja Laura apie savo vaikystės patirtis.
Nepaisant sudėtingų sąlygų, Laura puikiai mokėsi. Baigusi mokyklą, ji įstojo į universitetą, kur studijavo politikos mokslus.
Kelias į komediją
Nors Laura studijavo politikos mokslus, galiausiai ji pasirinko komikės kelią. „Aš galvoju, kad politikoj irgi daug komedijos, todėl nėra taip, kad nutolau labai. O viskas prasidėjo visai netikėtai - nuo seno per televizorių žiūrėdavom „Humoro klubą“ ir atrodė jis taip toli, toks nepasiekiamas. Neįsivaizdavau, kad galėčiau su tais komikais ar šalia jų kažką panašaus daryti. Bet kai atsirado gyvi renginiai ir nueidavau į juos, tai pamačiau, kokie skirtingi žmonės ten lipa ir visokių būna, net nelabai juokingų. Pamenu, kad man irgi šmėstelėjo mintis: o gal ir aš galėčiau juokauti?“ - su šypsena prisimena Laura.
Taip pat skaitykite: Išsamus gidas motinoms
Laura atrado komediją 2019-ais metais. Anksčiau žiūrėdavau „Humoro klubą“ per televiziją, bet atrodė, kad ten gali būti ir juokuoti tik išrinktieji Dievai (juokiasi). Tada atsirado atviro mikrofono vakarai (angl. open mic), pradėjau vaikščioti kaip žiūrovė. Užsikabinau, su draugėmis mums tai tapo savotišku hobiu - pažiūrėti, kas apie ką juokauja. Norėjosi eiti vis daugiau, atsirado vertinimas, kas kaip ką daro, ką pati daryčiau kitaip. Kai pirmą kartą ėjau žiūrėti, pamenu, šmėstelėjo mintis, kad čia galėčiau būti ir aš, bet ties ja neužsiciklinau. Kuo aktyviau lankiausi, tuo dažniau ši mintis pasiekdavo mane. Prisiminiau, kad mokykloje ar draugų tarpe visada mėgau pajuokauti. Jaučiau, kad turėjau šiokį tokį dėmesio troškimą. Visgi tam, kad išdrįsčiau ir subręsčiau užlipti ant scenos, prireikė trejų metų. Galiausiai išdrįsau ir nuo žiūrovo kėdės perėjau ant scenos.
Akivaizdu, kad humoro pasaulyje Laura jaučiasi vis stipresnė, mat neseniai už didžiausią pažangą buvo įvertinta Modesto Vaišnoro premija „Jauniesiems komikams“.
Santykiai su šeima
Laura palaiko ryšį su savo tėvais, bet jų santykiai nėra labai artimi. Jie nuolat nebendrauja, kartais susiskambina ar susirašo.
Palaikymas ir asmeninis gyvenimas
Kas gyvenimo chaose yra Lauros didžiausias palaikymas? Draugai ir jos vaikinas. Tai artimiausi jos žmonės, kurie žino, kas vyksta jos gyvenime ir labai ją palaiko.
Natūraliai su viešumu ateina ir dėmesys… Ar jau teko sulaukti gerbėjų žinučių? Laura visur rodo savo vaikiną, tai tikriausiai užkertu kelią visokiems gerbėjams (šypteli). Jei ir parašo į socialinius tinklus, nekreipiu dėmesio. Nors, tiesa, jau esu kartą į panašią užklausą atsakius nuotrauka: susipažinkit, čia mano vaikinas. Aš su juo labai laiminga ir man viskas gerai.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Įkvėpimas ir ateities planai
Ji nuoširdžiai viliasi, kad dalindamasi savo patirtimi įkvėps ir padrąsins jaunuolius, išgyvenančius tą patį ar esančius sudėtingoje situacijoje. Mergina taip pat įsitikinusi, kad toksiška aplinka gali apsunkinti kelią link svajonių įgyvendinimo, bet negali jų sužlugdyti.
Iki pavasario Laura turi turą, o tada išeis ruošti savo solo programą. Nenoriu prisikalbėti, nes vis užsimenu, bet nieko neatiduodu žmonėms… Eisiu dirbti ir mokytis rašyti komediją, tikrai noriu pasirodyti su savo programa. Iš visokių pusių sulaukiu pasiūlymų, bet dar nežinau, kaip atrodys mano kelias. Gal ją išvysite ir televizijoje… Paliksiu intrigą!
Laura Dragūnaitė apie "roastinimo" renginius
Po sėkmingo debiuto komikė įsitikinus: ši patirtis - ne pabaiga, o tik dar viena pradžia.„Emocijos ir euforija jau atslūgo, bet vis dar ir neturėjau progos pabūti ramiai ir pasimėgauti teigiamais atsiliepimais. Jau pavyko „suvirškinti“ emocijas ir įvertinti savo debiutą scenoje? Labai gerai jaučiausi vos praėjus renginiui. Pajutau, kad viską padariau geriausiai, kaip galėjau. Žinoma, visada galima geriau - laisviau jaustis, daugiau pasisakyti. Bet šiaip, kaip pirmam kartui - blynas neprisvilo (šypteli). Pavyko padaryti tai, ką patarė kolega Mantas Stonkus - pasimėgauti ir švęsti kartu su susirinkusiais.
Po renginio mirgėjo antraštės, kuriose buvo linksniuojamas ir tavo vardas - ne vienam užkliuvo vedėjų „patyčios“. Ką pati apie tai galvoji? Specialiai antraščių nesekiau, bet visko išties buvo labai daug, tad naujienas "pagaudavo" ir mano akys. Tikrai mačiau visus pasisakymus iš įvairiausių žmonių, pastebimus, kad vieniems tai buvo patyčios, o kitiems viskas buvo faina. Galvoju, kad mes dar mažais žingsneliais žengiame link roastinimo renginiuose suvokimo. Kas daugiau domisi, tikrai užsienyje didžiausiuose apdovanojimuose yra matę tokį formatą. „Auksiniai gaubliai“ „Oskarai“, „Emmy“ - puikus to pavyzdys. Tokie apdovanojimai ir yra vieta, kur gali pasijuokti iš savęs, vieni iš kitų ir nepriimti to rimtai. Man atrodo, turėtų būti savaime suprantama, kad niekas nesiekia kažkaip įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Norisi pasijuokti ir tokiu formatu apžvelgti, kaip atrodė metai, linksmai sudėti akcentus. Mums dar trūksta vieno laiptelio, kad tuo visi galėtume pasimėgauti… Tikiu, kad žingsnis žengtas, užaugsime ir mes.
O buvo žmonių, kuriems tie „bajeriai“ labai nepatiko ir po renginio jie buvo priėję to pasakyti į akis? Atvirkščiai, žmonės, apie kuriuos juokavome, buvo priėję ir jie patys juokėsi, sakė, kad gerai praleido laiką. Jokių nuoskaudų jie mums nejaučia ir mūsų nesiunčia. Svarbiausia, kad žmonės, apie kuriuos juokavome daugiausiai, tai priėmė ir suprato, patys pasijuokė ir tai paleidę turėjo gerą vakarą.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Autoritetai komedijos pasaulyje
O kas tau iš Lietuvos komikų yra autoritetas? Nuo pat pradžių numeris vienas man yra Mantas Bartuševičius, man labai patinka jo komedija. Tiek ant scenos, tiek socialinėje medijoje kuriame jo skečai. Visada Mantu žavėjausi, o kai turėjome progų kartu padirbti, buvo išvis nerealu. Net negaliu suvokti, kad galime kažką daryti kartu su žmogumi, į kurį žiūrėjau iš toli ir lygiavausi. Man tai niekada nebus savaime suprantama, visada būsiu dėkinga už šias galimybes. Iš jaunesnės kartos žaviuosi Evaldo Jasaičio komedija. Kai einu žiūrėti jo pasirodymus, galiu nieko nelyginti, negalvoti ir pasijuokti. Jis labai moka sudominti ir įtraukti į savo komediją, prijausti situacijas.