Vaikų literatūra, kaip ir kitos meno formos, neišsisuka nuo draudimų, ypač dažnai cenzūruojamos vaikams skirtos knygos. Šiandieninėje vaikų literatūroje vis dažniau vaizduojamos anksčiau tabu buvusios temos: prievarta, žudynės, smurtas, AIDS, skyrybos. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip vaikų literatūra atspindi suaugusiųjų pasaulio problemas, atsižvelgiant į jaunimo teoriją ir šiuolaikines jaunimo iniciatyvas.
Siaubo devalvacija: nuo išgalvoto iki tikro
Pastaruoju metu daugelio šalių vaikų knygose, filmuose ir televizijos programose atsiranda, o neretai ir karaliauja, daugelis ankstesniųjų kartų tabu: prievarta, žudynės, smurtas, AIDS, skyrybos. Nuostata, kad tam tikromis temomis su vaikais kalbėtis būna per anksti ar apskritai nedera, yra akivaizdžiai susilpnėjusi. Televizijos, video, audio ir kompiuterinės industrijos invazija atneša išgalvotus gyvenimus į mūsų svetaines muilo operų, reklamos klipų ir kompiuterinių žaidimų pavidalu. Vaikai neturi galimybės, laiko ir postūmio spręsti, ar šie produktai skirti jiems, ar programa amorali, nesąžininga, sensacinga, ar teisinga ir atvira. Nebent tą padaro jų vidinis cenzorius - nuobodulio jausmas.
Neilas Postmanas pastebėjo, jog dėl masinių komunikacijų poveikio šiandien suaugusiųjų elgesys tampa vaikiškesnis, o vaikai anksčiau perima suaugusiųjų elgesio modelį.
Belieka prisiminti įžymaus amerikiečių mokslininko Neilo Postmano pastebėjimą, jog dėl masinių komunikacijų poveikio šiandien suaugusiųjų elgesys tampa vaikiškesnis, o vaikai anksčiau perima suaugusiųjų elgesio modelį. Tapdami atviresni fantazijai ir išmonei, tebeliekame atsargūs realybės akivaizdoje: vaikų piešinių AIDS tema konkursas sutinkamas nepatikliai, atsisakoma demonstruoti per televiziją vaikų su negalia koncertą, nes tie vaikai negražūs; į mergaitės klausimą telefonu, ar bibliotekoje yra knygų apie seksą, pasispiktinusi bibliotekininkė atsako: „Liaukis skambinusi ir uždavinėjusi kvailus klausimus“.
Personažai su negalia vaikų literatūroje
Visuomenė, pripažindama kiekvieno jos nario lygias teises į dalyvavimą socialiniame, kultūriniame, edukaciniame, politiniame procese, įpareigoja keisti ir sustabarėjusį požiūrį j invalidus bei stereotipinį elgesį su jais. Šių santykių atspindžiai vaikų literatūroje yra pakankamai iškalbingi.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Prieš dvidešimt metų patarimą vaiką su negalia palikti specialioje gydymo ar ugdymo institucijoje natūraliai priimdavo dauguma žmonių, o šiandien taip pat natūraliai auginami tokie kūdikiai namuose, leidžiami į „normalias“ mokyklas, skatinami bendrauti su bendraamžiais. Mamos nebesigėdija išeiti į svečius ar viešumą su savo psichiškai ar fiziškai nesveiku vaiku, o kaimynams jie nebėra pagrindinis apkalbų objektas. Tokia tendencija itin ryški Vakaruose, o ir mes (bent deklaratyviai) stengiamės pratintis prie minties apie invalidų integracijos į visuomenę būtinumą. Štai kad ir epizodas iš 1980 metais pasirodžiusios Anės Mus knygos „Gimtinės alyvos“ vertimo į lietuvių kalbą: “[…] į stotelę atėjo tokia nenormali moteris. Kojinės jai buvo susiraitę apie kulkšnis, ji atsisėdo išsiskėtusi, šnekėjo pati su savimi ir tarpais bliūvavo. […] Ji ir autobuse tebeklykavo, vieni ją barė, kiti juokėsi. Viena motina dėstė savo vaikui: „Matai, kokia bloga teta, kokia kvaila teta.“ […] Aš pamačiau vyriškį, stovintį šalia tos moters, jis šypsojosi ir kažką šnekėjo, uždėjęs jai ant peties ranką. Pamaniau, gal jisai gydytojas“. Čia esama visko: ir vaiko pasimetimo, susidūrus su psichiniu ligoniu, ir aplinkinių smerkiančios reakcijos, ir suvokimo, kad tik gydytojas gali paprastai ir normaliai bendrauti su tokiais žmonėmis.
Ypatingai reikšmingą vaidmenį laužant stereotipus bei formuojant naują santykį atlieka vaikų literatūra. Australijos kritikai tvirtina, kad būtent vaikų literatūra čia pirmauja. JAV yra sudarytos dvi bibliografijos, suregistravusios knygas vaikams, kuriose yra personažų su negalia. 1977 m. paskelbtoje rodyklėje yra 311 knygų, išleistų per 36 metus; 1984 m. rodyklėje - 649 knygos. Tokių knygų vaikams ir jaunimui pastaruoju metu ne tik daugėja, bet, svarbiausia, jose keičiasi invalidų ir nesveikų žmonių vaizdavimo būdas, autoriaus pozicija ir siūlomas elgesio su jais modelis. Kritikai pastebi, kad negalia nebėra išskirtinis bruožas, tai tik viena iš asmenybės charakteristikų.
Šiandieninis aklas, kurčias, psichiškai atsilikęs ar nesveikas, negalintis vaikščioti ar turįs kitų negalių vaikų knygų herojus neturi tokių ypatingų charakteristikų, vis dažniau jis yra net ne pagrindinis, o tik vienas iš kūrinio veikėjų. Negalia išskiria žmogų iš kitų tiek pat, kiek jį išskirtų rudi plaukai ar riesta nosis. „Aš tokia pat kaip kiti, paprastas žmogus su problemomis“, - sako nebylė Rowena Batts, Morriso Gleitzmano romano „Plepė“ herojė. Pasakojimas apie Rowenos negalią nėra pagrindinė knygos siužetinė linija. Mergaitė sprendžia tas pačias santykių su tėvais ir aplinkiniais problemas kaip bet kuris jos amžiaus ir aplinkos žmogus. Knygoje „Dvi savaitės su karaliene“ su humoru Morrisas Gleitzmanas pasakoja apie mirštantį nuo AIDS jaunuolį ir sergantį vėžiu berniuką. „Ar įmanoma kam nors telepatijos būdu padėti jaustis geriau?“, - klausia berniukas. „Žinoma, - atsako jo nelaimės draugas, - juk žmonės gali lankstyti šaukštus“. Mirtinos ligos prilyginimas kasdieniškam ir banaliam veiksmui neabejotinai šokiruoja, tačiau kartu primena, kad liga irgi yra žmogaus gyvenimo dalis.
Kurčia mergaitė Siuzana iš Elizabeth Hutchin romano „Kažkokie ypatingi pirmadieniai“ sako savo mamai: „Ar pamiršai, kad esu kurčia ir man reikia specialios priežiūros?“. O mama elgiasi su ja taip pat kaip su kitais dviem savo vaikais, neleisdama negaliai tapti dominuojančiu mergaitės savimonės bruožu. Caroline MacDonald (Naujoji Zelandija) knygos „Lankytojai“ veikėja Mariana turi kalbos defektą, niekam neužtenka kantrybės išklausyti bent vieną jos sakinį iki galo. Ji suranda kitą išraiškos būdą: bendrauja su Teri, psichiškai atsilikusiu berniuku, kompiuterio pagalba. „Jei aš negaliu žmoniškai kalbėti, tai dar nereiškia, kad aš neturiu smegenų,“ - sako Mariana. Dažnai knygas apie vaikus su negalia realistišku, kasdienišku, paprastu stiliumi, be nereikalingo atsargumo, baimės užgauti, įžeisti, o kartais net su humoru rašo žmonės, patys ištikti negalios ar auginantys tokius vaikus.
Vaikai mato ligas, senatvę ir negalią. Vaikų susidūrimo ir bendravimo su nesveikais bei senais žmonėmis problemos pastarųjų metų vaikų knygose irgi vaizduojamos natūraliau, nors tai nereiškia - paprasčiau. Suomių rašytoja Riitta Jalonen romane paaugliams „Angelo naktys“ rašo apie mergaitę, turinčią psichiškai nesveiką mamą, Jane Leslie Conly pasakoja apie psichiškai atsilikusio dvylikamečio berniuko gyvenimą su alkoholike mama. Tai nenuglaistytos istorijos apie rimtas jausenos ir bendravimo problemas. Wendy Orr romane „Palieku tai tau“ vaizduoja aštuoniolikmetę Laurą, savanoriškai atėjusią slaugyti reumatu sergančios 87 metų ponios Pugh, kurią ištiko insultas. „Į ją buvo galima tik spoksoti“, - sako Linda. Bendravimas su senyva ir ligota moterimi išmoko Lindą paprastos tiesos, kad išvaizda nėra pats svarbiausias asmenybės bruožas: „Nepaisant senatvės ir ligų, dauguma žmonių vertina dalykus, kurie iš tiesų yra svarbūs“.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Ketrinos Paterson herojės smarkuolės Gilės Hopkins iš to paties pavadinimo knygos santykiuose su „kvaištelėjusiu“ Viljamu Ernestu ir aklu negru ponu Randolfu permainos irgi vyksta panašia kryptimi: nuo išankstinės nuostatos apie savo pranašumą prieš „skirtingus“ žmones iki suvokimo, jog priimti aplinkinius reikia tokius, kokie jie yra.
Realiame gyvenime vaikai vis dažniau susiduria su giminių, artimųjų, kaimynų ir praeivių senatvės ypatumais, ligomis, negalia, nes turtinga ir gerą medicinos priežiūrą turinti vakarų visuomenė sparčiai senėja. Australų rašytoja Elizabeth Gray rašo švietėjiškas knygeles paaugliams, kuriose populiariai aiškinami klinikiniai ir socialiniai senatvės aspektai. Viena iš sunkiausių temų, kuriomis ypač keblu kalbėtis su vaikais, yra mirtis. Jei vesterno herojaus žūtį vaikai gali priimti nesigilindami į amžinybės problemas, tai artimų žmonių išėjimas jiems sukelia šoką.
Teisė žinoti ir cenzūros klausimai
„Nesmagiosios“ temos, „neparankieji“ personažai vaikų literatūroje rodo tolerantiškesnį ir atviresnį visuomenės požiūrį ne tik į senyvų, ligotų ir žmonių su negalia integraciją, bet ir į tėvų ir vaikų, suaugusiųjų apskritai ir vaikų bendravimą. Jis vis labiau grindžiamas ne autoriteto, o lygiavertiškumo ir lygiateisiškumo principais. Moderni visuomenė gyva laisvos informacijos plitimo ir laisvo asmenybes apsisprendimo principais, tad mūsų vaikai irgi turi teisę žinoti.
Literatūra, kaip ir kitos meno formos, neišsisuka nuo draudimų. Ypač dažnai cenzūruojamos vaikams skirtos knygos. 1947 m. išleistas „Anos Frank dienoraštis“ yra puikiai žinomas visame pasaulyje. Kūrinys parodo Anos Frank šeimos gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metu. Šeima slapstėsi Amsterdame, kol naciai vykdė holokaustą. Dėl per didelio depresyvumo dienoraštis buvo uždraustas kai kuriuose JAV regionuose. Kai kurių mokytojų nuomone, knygoje atskleidžiamas tikras karo žiaurumas yra pernelyg liūdnas mokiniams. Kai kurių mokytojų nuomone, knygoje atskleidžiamas tikras karo žiaurumas yra pernelyg liūdnas mokiniams. Kiek vėliau, 2010 m., knyga buvo uždrausta vienoje Virdžinijos mokykloje dėl „seksualinio turinio ir homoseksualios tematikos“.
L. Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ - stebuklų kupina knyga. Tačiau 1928 m. visos Čikagos viešosios bibliotekos uždraudė „Nuostabųjį Ozo šalies burtininką“ dėl knygos „bedieviškos“ įtakos „vaizduojant moteris stipriuose vadovaujančiuose vaidmenyse“. Brolių Grimų pasaka „Raudonkepuraitė“ viename Kalifornijos mieste knyga buvo uždrausta dėl alkoholio vaizdavimo. J. K. Rowling „Hario Poterio“ serija atsidūrė Amerikos bibliotekų asociacijos Intelektinės laisvės biuro uždraustų knygų sąrašo viršuje, kai tėvai masiškai pradėjo skųstis dėl tariamai okultinių ir satanistinių temų. Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“ 1996 m. knyga buvo uždrausta keliose Pensilvanijos mokyklose dėl „keiksmažodžių, nepagarbos suaugusiems ir sudėtingo fantazijų pasaulio, kuris gali sukelti sumaištį“. Roaldo Dahlo knyga „Raganos“ kai kuriose šalyse buvo uždrausta. Teigiama, jog kūrinys skatina neapykantą moterims. A. A. Milne „Mikė Pūkuotukas“ 2006 m. buvo uždraustas kai kuriuose JAV regionuose, teigiant, kad Pūkuotuko personažas įžeidžia musulmonus.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Jaunimo teorija literatūroje
Jessica Seymour, australų vaikų literatūros tyrinėtoja, siūlo literatūrologinę jaunimo teoriją, kuri užpildytų teorinę spragą grožinėje literatūroje jaunimui. Ji teigia, kad jaunimas konstruojamas kaip perėjimo erdvė, o ne „kito“ figūra, nagrinėjant jaunų žmonių ir dominuojančio socialinio diskurso (suaugystės) santykį. Jaunimo teorija kritikuoja aetonormatyvumo ir galios santykius medijose, panašiai kaip feministinė, queer ir pokolonijinė teorijos kritikuoja patriarchatą, heteronormatyvumą ir kolonijines praktikas. Ši teorija analizuoja tekstus, kuriuose socialinės galios hierarchija yra pagrįsta amžiumi, tyrinėjant galią, agentyvumą ir pasirinkimą.
Literatūra jauniems skaitytojams yra neįprastas reiškinys leidybos diskurse, nes tikslinė žanro grupė (paprastai) nekuria knygų, kurias skaito - grožinę literatūrą vaikams ir jaunimui kuria suaugusieji. Grožinė literatūra jaunimui nuo seno buvo konstruojama kaip ideologinės indoktrinacijos erdvė. Dėl to svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokios temos ir problemos yra vaizduojamos šiuose tekstuose ir koks yra jų poveikis skaitytojams.
Nodelmanas (2008) teigia, kad toks jaunų žmonių nušalinimas juos marginalizuoja ir (galiausiai) kolonizuoja, nes jaunuoliai neturi suaugusiųjų agentyvumo ir galios leidybos diskurse - jie tegali priimti žinutes, kurias sukuria galią turintieji. Tačiau Melrose’as (2012), Gierzynzkis ir Eddy (2013) pastebėjo, kad jauni skaitytojai geba atmesti grožinės literatūros ideologiją ir noriai tą daro, jeigu jai nepritaria.
Šiuolaikinėje grožinėje literatūroje dažnai vaizduojamas jaunų veikėjų gyvenimas amžiumi paremtoje galios hierarchijoje. Lygiai kaip feministinė, queer ir pokolonijinė teorijos kritikuoja patriarchatą, heteronormatyvumą ir kolonijines praktikas, jaunimo teorija kritikuoja aetonormatyvumo ir galios santykius medijose. Nors marksistinė teorija pripažįsta žmonių „judėjimą“ tarp klasių, paprastai tai daryti gana sunku, o jauni žmonės kasdien juda link suaugystės. Todėl jaunas amžius yra socialiai konstruojamas kaip pasiruošimo erdvė - trumpas laikotarpis, kurio metu būsimieji piliečiai yra mokomi įgūdžių, būtinų norint perimti socialinę tvarką, kuri vėliau, sulaukus tam tikro amžiaus, suteiks jiems galios. „Vaiko“ figūra yra socialinė konstrukcija.
Šiuolaikinės jaunimo iniciatyvos
Nepaisant tobulų piliečių lūkesčio, pastaraisiais dešimtmečiais įvyko daug pokyčių, lėmusių tai, kad jauni žmonės įgijo daugiau galios kontroliuoti savo gyvenimą. Nagrinėjant, kaip šiais laikais vaikystė konstruojama teisiškai aiškėja, kad socialinių vertybių vystymasis suteikia jauniems žmonėms galimybę iš dalies kontroliuoti savo gyvenimą. Jaunimas turi vis daugiau galimybių įsitraukti į politinio ir socialinio teisingumo sprendimų priėmimą. Sukurta šimtai tinklalapių, organizacijų, padedančių jaunimui įsitraukti į politinę, kultūrinę veiklą - taigi amžius nebėra lemiamas veiksnys. Pavyzdžiui, 2014 m. Škotijoje įvykęs referendumas pritarė siūlymams suteikti balsavimo teisę gyventojams, vyresniems nei 16 metų.
Viena iš tokių iniciatyvų yra Edinburgo hercogo tarptautinė apdovanojimų programa (DofE), kuri veikia daugiau kaip 130 pasaulio šalių ir padeda jauniems žmonėms ugdytis naujus įgūdžius, teikti paslaugas bendruomenei, stiprinti savo fizinę būklę bei mokytis dirbti komandoje ir stiprina lyderystės įgūdžius.
Paauglių literatūros tendencijos
2020 metai patvirtina jau gerokai anksčiau pastebėtą tendenciją - į lietuvių paauglių literatūrą ateina naujų rašytojų, naujų kūrinių, ši sritis išgyvena akivaizdų pakilimą. Visos trys išvardytos knygos turi nemažai bendro. Tai realistinio pobūdžio knygos. Žanro požiūriu jos visos gali būti laikomos apysakomis, priskirtinomis prie problemų prozos. Visi trys kūriniai pasakoja paauglių mergaičių istorijas.
Akvilinos Cicėnaitės „Kad mane pamatytum“ - ne tik didžiausios apimties knyga, bet ir plačiausiai, išsamiausiai vaizduojanti paauglės gyvenimą. Pasakojimo centre - Gilės, kuri auga nedarnioje šeimoje, istorija. Dianos Ganc apysaka „Lota“ - gerokai trumpesnis, kompaktiškesnis kūrinys. Čia mažiau šalutinių linijų, susitelkiama į Lotos (Loretos) gyvenimą. Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“ visų pirma patraukia netikėtu ir originaliu pavadinimu. Apysaką įdomu skaityti nuo pat prologo iki epilogo. Knyga turi detektyvinio pasakojimo elementų (neaiškiomis aplinkybėmis dingsta viena mergina), mistinio pasakojimo elementų, nuotykinio pasakojimo elementų.