Vaikų draugystė yra svarbus socialinio ir emocinio vystymosi aspektas. Tačiau susirasti draugų, palaikyti santykius ir spręsti konfliktus gali būti iššūkis. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų draugystės psichologiją, su kokiais sunkumais susiduria vaikai, ir kokį vaidmenį atlieka tėvai padedant vaikams kurti ir puoselėti draugystes.
Draugystės svarba vaiko raidai
Draugystė vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Santykiai su bendraamžiais padeda vaikams ugdyti socialinius įgūdžius, patenkinti emocinius poreikius ir jaustis priklausantiems grupei.
Psichologė J. S. Jasiulionė atkreipė dėmesį, kad netgi vaikų grumtynės yra vienas iš būdų mokytis suprasti savo ribas, pažinti kito jėgas ir netgi būdas patenkinti prisilietimų poreikį. Artimi ir abipusiai santykiai vaikams garantuoja ir emocinį paramos šaltinį. Apskritai tai yra laikoma vienu svarbiausių veiksnių sklandžiai vaiko raidai. Todėl, jei pamatome, kad vaikas neturi draugų, turime pagalvoti, kaip jam padėti, nes turėti tą artimą ryšį, draugystę yra labai svarbu.
Daugybė tyrimų įrodė, jog geri santykiai su bendraamžiais yra svarbus vaikų psichikos sveikatos apsaugos veiksnys. Pastebėta, kad tiems vaikams, kurie turi artimus santykius su bendraamžiais, geriau sekasi mokytis, jie jaučiasi saugiau, jiems lengviau išspręsti kylančias problemas. Tikrai nėra taip, kad visiems reikia daugybės draugų. Tačiau gali būti, kad vaikui reikia pagalbos užmezgant ir puoselėjant tuos santykius, ir mes, tėvai, galime jam padėti.
Vaikų draugystės etapai
Skirtingais tarpsniais vaikų tarpusavio santykiai turi savų ypatybių. Pirmosios patirtys prasideda ikimokykliniame amžiuje, kada vaikai patenka į bendraamžių grupę darželyje. Jeigu vaikas auga gausioje šeimoje, tai į darželį jis ateina jau turėdamas tam tikros patirties, bet vis dėlto santykiai su broliais ir seserimis gerokai skiriasi nuo bendravimo su kitais vaikais.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Ikimokykliniame amžiuje pagrindinis santykių kūrimo būdas yra žaidimas, tačiau jie prasideda ne iškart, atėję į darželį patys mažiausieji staiga nepuola į santykį su bendraamžiais. Pirmas žmogus, su kuriuo jiems svarbu tuo metu sukurti santykius, yra ugdytojas - suaugęs žmogus, į kurį vaikas galėtų atsiremti ir jaustųsi saugus, o tada jau galėtų tyrinėti naują aplinką ir megzti santykius su bendraamžiais.
Kuo vaikas vyresnis, tuo jis labiau atsiveria pasauliui ir tuo labiau svarbūs tampa santykiai su bendraamžiais. Jei dvimečiai dar dažniausiai žaidžia vieni, tai 4-5 metų vaikai jau turi daugybę bendrų žaidimų ir tai yra puikus būdas ir megzti santykius, ir tyrinėti vienas kito ribas, ir susigaudyti, kas man patinka, o kas ne. Tuo metu jau gali atsirasti tos pirmosios tikros draugystės, o kai kurios išauga ir į ilgalaikes. Vis tik dažniausiai būna, kad to vieno geriausio draugo tuo metu dar nėra - vieną dieną vienas geriausias, kitą dieną - kitas.
Vėliau, pradiniame mokykliniame amžiuje, pasikeičia ugdymo sistema, ir vaikas susiduria su naujais iššūkiais. Vaikas tampa grupės dalimi, kurioje pasidaro svarbu, kas ką moka, ko nemoka, kiekvienas sulaukia įvertinimų, kurie mažiau ar daugiau yra pastebimi. Keičiasi ir tai, kad vaikai šiame amžiuje mažiau pradeda bendrauti su tėvais, o bendraamžių svarba didėja.
Tai nereiškia, kad tėvai tampa mažiau svarbūs ir nebereikalingi, bet būtent pradiniame mokykliniame amžiuje tampa svarbu turėti tą geriausią draugą, bendraamžių įtaka vis labiau auga. Šio amžiaus vaikams yra svarbu kažką veikti kartu, jie vis dar nemažai žaidžia, kovoja su tam tikrais priešais. Šiuo metu vaikai pradeda vis labiau išsiskirstyti pagal lytis - berniukai labiau bendrauja su berniukais, mergaitės - su mergaitėmis. Vis tik kartu visi jie geba susijungti, jei atranda kitą grupę, su kuria reiktų kovoti prieš kitą. Taip pat įdomu tai, kad šiame amžiuje vaikai ima kurti savo bendrą folklorą, bendrą žargoną - tai irgi padeda sukurti tą priklausymo grupei, bendrystės jausmą.
Kai peršokama į paauglystę, viskas dar labiau pasikeičia. Bent žiūrint iš šono, atrodo, kad paaugliams bendraamžiai tampa svarbesne dalimi nei suaugusieji. Tai yra amžius, kada reikia atsiskirti nuo suaugusiųjų, o atsiskirti gali tik susitapatindamas su žmonėmis, panašiais į save. Būtent noras būti su grupe yra išskirtinis paauglystės bruožas. Psichologė akcentavo, kad nors tėvai šiuo laikotarpiu gali daug ko nežinoti, tai dar nereiškia, kad jie yra nesvarbūs. Viskas labai priklauso nuo to, koks santykis buvo sukurtas iki paauglystės.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Sunkumai kuriant draugystes
Vienas didžiausių vaikų ir jaunimo rūpesčių, kuriuos jie išsako vaiko teisių gynėjams, yra sunkimai rasti draugų, konfliktai su jais ir baimė draugus prarasti. Anot vaiko teisių gynėjo Kasparo Tarčevskio, kiekvienam vaikui svarbu susirasti draugų, bendraminčių, su kuriais būtų malonu leisti laisvalaikį: „Deja, visi vaikai yra skirtingi ir ne kiekvienam paprasta bendrauti, užmegzti tvirtas draugystes. Tokie sunkumai dažną vaiką ar jaunuolį skaudina.“
Lietuvos psichologų sąjungos narė Marina Guptor pastebi, kad vienatvė šiais laikais užklumpa dažną žmogų: „Šiandien paplitęs vienatvės fenomenas ir kaip surasti draugų, aktualu nuo darželio laikų. Turbūt sutiks visi, kad mes esame labai skirtingi, mūsų bendravimo poreikiai labai skirtingi, o ir bendravimo galimybės kiekvieno kitokios. Vieni vaikai suranda draugų nuo darželio laikų, kitiems vaikams sekasi sunkiau, jie turi vieną-du draugus, o kartais būna laikotarpiai kai nėra nė vieno draugo. Ir tėvai sunerimsta: ar čia problema, kaip ją spręsti, kaip padėti vaikui.“
Pasak psichologės, jau gimdamas kiekvienas vaikas atsineša tam tikrus individualius savo skirtumus - tam tikrus temperamento bruožus, drovumą, drąsumą, aktyvumą ir pan., kurie susiję su tuo, kaip vaikui sekasi megzti santykius su bendraamžiais. „Todėl, kai iškyla kokių nors problemų bendravime, labai svarbu pirmiausia pagalvoti apie savo vaiko bruožus, pavyzdžiui, jei jis yra tas drąsusis, gal jam reikia pagalbos susiturint, ir atvirkščiai - tyleniui reikia padrąsinimo. Bet kuriuo atveju vaikams pradėjus eiti į kolektyvą, suaugusiesiems reiktų nuolat stebėti, kaip vaikui sekasi bendrauti, kaip sekasi spręsti konfliktus ir t.t.“, - sakė J. S. Jasiulionė.
Taip pat specialistė atkreipė dėmesį, kad visos tos žinios, kurias mes įgysime apie savo vaiką jam esant darželinio amžiaus, pravers ateityje, kai jis jau bus daugiau atsiskyręs, t.y. žinodami, kaip jam sekėsi bendrauti darželyje, kokios problemos ir dėl ko iškildavo, galėsime numanyti, kaip galime padėti, kai iškils kokių nors problemų santykiuose su bendraamžiais paauglystėje.
Be įgimtų savybių, santykiams su bendraamžiais įtakos turės ir ankstyvosios prieraišumo patirtys, t.y. santykiai šeimoje. Psichologė pabrėžė, kad labai svarbu, jog pirmaisiais metais vaikas turėtų galimybę pasaulį matyti kaip saugią vietą būti. Tik tuomet jis gali drąsiai tyrinėti, megzti santykius ir pan. Negalima nepaminėti ir šeimos įdiegtų „normų“ bei auklėjimo ypatumų. „Pavyzdys, kurį jis mato nuo mažų dienų, visada yra labai svarbus. Kaip vaikas mato, kaip tėvai bendrauja su savo draugais, su savo bendraamžiais, ar labiau įprasta bendrauti tik šeimoje, ar ji labiau uždara, ar yra draugų, gal su jais susitinkama tik už namų ribų - visa tai vaikams kuria pamatus jų pačių santykiams. Juk vaikai iš vienokių šeimų atviriau žiūri į santykius, o kiti ne taip lengvai įsileidžia naujus draugus, yra uždaresni“, - išskyrė J. S. Jasiulionė.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Kaip padėti vaikui susirasti draugų?
Vaiko teisių gynėjas Kasparas Tarčevskis tikina, kad nesvarbu, vaikas turi daug draugų ar tik vieną ar kelis. Svarbiausia - vaiko savijauta. Jeigu vaikas jaučiasi gerai, turėdamas keletą draugų, viskas puiku. Tačiau pastebėjus, kad vaikas ar jaunuolis jaučiasi vienišas, su niekuo iš bendraamžių nebendrauja, verta pasikalbėti ir pasiūlyti padėti. Anot M. Guptor, jeigu kalbantis iš vaiko lūpų išsprūsta tokios frazės kaip: „aš noriu draugų“, „aš nežinau, kaip susidraugauti“, „aš nemoku“, „man neišeina“, tada tikrai gera proga pagalvoti, kaip mes galėtume padėti savo vaikui.
„Vaikai, o ir ne tik vaikai, bet ir suaugę, bijo to atstūmimo, patyčių ir neretai renkasi nerizikuoti ir neieškoti draugų. Todėl tėvai iš savo pusės galėtų padaryti tris esminius dalykus: lavinti vaiko socialinius įgūdžius, skatinti bendras veiklas, būrelius su bendraamžiais bei ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi“, - pataria psichologė.
Svarbiausia, anot M. Guptor, gyvas bendravimas ir bendri pomėgiai. Mat neretai šiuolaikiniai vaikai, nežinodami, nuo ko pradėti pokalbį, renkasi bendrauti internetu, susirašinėdami. Deja, toks bendravimas, nors ir paprastesnis, nelavina socialinių įgūdžių, o, galiausiai, prireikus bendrauti gyvai, atsiranda tik dar daugiau nerimo ir nepasitikėjimo savimi.
„Tikrai mes ne visiems žmonėms patinkame, ne su visais galime būti draugais, ne kiekvienas mums patinka ir tai yra visiškai normalu. Todėl tėvų paskatinimas eiti ir megzti draugystes, palaikymas, pagalba vaikui, atskleidžiant savo stipriąsias puses, paskatins vaiką jaustis drąsiau“, - sako M. Guptor. O vienas veiksmingiausių būdų vaikui susirasti draugų, eiti į būrelius, mat juose vaikus ir jaunimą vienija bendros temos, bendri tikslai ir pomėgiai. Žinoma, ne ką mažiau svarbu ir tai, kad pačiam vaikui jo lankomas būrelis patiktų ir jis noriai ten eitų.
Ką daryti tėvams?
Tėvai ir toliau gali dalyvauti vaikų gyvenime, nepamesti to pulso, pavyzdžiui, sudarydami sąlygas savo vaikams pasikviesti draugų į svečius - taip ir jūs juos pažinsite, žinosite, su kuo vaikas bendrauja, kas jam įdomu, ką mėgsta veikti. Žinoma, padėti įveikti vaikui kylančius bendravimo iššūkius paauglystės laikotarpiu tėvams yra sudėtingiau, nes ne visada paaugliai tos pagalbos ir nori. O kita medalio pusė, pastebi psichologė, yra ta, kad sunku, nes jei paaugliui kilo koks nors iššūkis ir sunkumas, už jį jau nenueisi ir nepasikalbėsi su kažkuo, kaip būdavo vaikui esant mažam. Ką šiuo metu mes galime padaryti dėl savo vaikų geriausio - tai būti šalia, būti jautrūs, išklausantys, atviri ir visada prieinami.
Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus. Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje.
Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys. Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku.
Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?!
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui.
Praktiniai patarimai tėvams, kaip padėti vaikui susirasti draugų
Ką dar gali padaryti tėveliai, padėdami vaikui susirasti draugų? Be jau minėto asmeninio pavyzdžio rodymo, tam tikrais atvejais gali būti verta pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus.
Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius. Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai. Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais. Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys.
Matydami didžiulį autoritetą - savo tėvelius, gražiai bendraujančius su klasės draugo tėvais, vaikai formuosis teigiamą nuostatą, pajus saugumą tos šeimos atžvilgiu - visa tai gali sustiprinti vaikų tarpusavio santykius. Tačiau nepamirškime, kad vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų. Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais.
Svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais. Šioje situacijoje svarbus tėvų ar globėjų vaidmuo. Mes mokome vaikus bendravimo būdų, rodome jiems tinkamą asmeninį pavyzdį, tikslingai organizuojame veiklas. Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio. Mokytojai ar vaiko tėvai moko, vaikas mokosi. Tačiau vaikas turi suprasti, kuria kryptimi jis juda. Tą galime padaryti dėmesingai stebėdami ir fiksuodami tinkamą vaiko elgesį.
Mokydami vaiką tinkamų susidraugavimo būdų, emocijų ar elgesio raiškos, turime jam aiškiai parodyti, koks jo elgesys yra pageidaujamas. Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti. Tačiau ar dažnai atkreipiame dėmesį, kai vaikas padaro kažką malonaus, pavyzdžiui, mokykloje paskolina draugui trintuką, valgykloje nuneša jo puodelį, apkabina, kai draugas verkia?
Prisiminkime pagrindinį kiekvieno žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis reikšmingam. Pritarimą vaiko elgesiui, paskatinimą galime reikšti ne tik žodžiais, bet ir nežodiniais būdais - šypsena, linktelėjimu, prisilietimu ir panašiai. Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai. Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui. Lygiai taip pat atvirai rodykime išgyvenamą džiaugsmą dėl jo malonaus elgesio. Visos emocijos yra tokios, kokios yra - nei geros, nei blogos. Jos visos yra priimtinos. Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti.
Vaikystėje kuriami santykiai turi ilgalaikę reikšmę vaiko gyvenimui. Ateityje vaikas mokysis, dirbs, galbūt sukurs šeimą - vienaip ar kitaip susitiks įvairiausių žmonių, su kuriais teks bendrauti. Bendravimas su kitu žmogumi brandina vaiką kaip asmenybę. Jis tobulėja emocine ir pažintine prasme, įgyja naujų socialinių įgūdžių, deda pamatus ateities santykiams ir kartu galbūt turi daugiau galimybių geriau socialiai prisitaikyti.
Mes, suaugusieji, vargu, ar galime už vaiką susidraugauti su jo bendraklasiais, lygiai taip pat negalime kitų vaikų priversti draugauti su juo. Tačiau galime nuoširdžiai domėtis vaiku, priimti jį tokį, koks yra, ir padėti jam susidraugauti. Ši pagalba nebūtinai reikš, kad vaikas taps „klasės žvaigžde”, nes draugystė priklauso ne tik nuo mūsų pagalbos.
Įsivaizduojami draugai
Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams (tai yra, negalima teigti, kad įsivaizduojamą draugą susiranda vienišas ir su niekuo nebendraujantis, „neturintis ką veikti“ paauglys). Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai - haliucinacijos ar kliedesiai.
Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Galima sakyti, kad įsivaizduojamo draugo atsiradimas - tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys: iš pradžių vaikas žaidžia ir įsivaizduoja, kaip lėlytės ar kiti personažai „kuria šeimą“, „valgo“, „miega“ ir t.t. Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta (pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“).
Tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Galima pabandyti suprasti, kas galėjo pastūmėti vaiką į tokią būseną - galbūt jis išgyvena tėvų skyrybas, netektį ar dėl ko nors stipriai jaudinasi, tada būtų labai svarbu vaikui skirti daugiau dėmesio, atkurti su juo emocinį ryšį.
Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia. Reikia atsiminti, kad šis draugas gali iš dalies simbolizuoti ir atstoti tėvus - būti vaikui paguoda ir parama, nesant šalia realių tėvų. Todėl barti vaiko ir jam priekaištauti negalima. Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti.
Tėvų įsikišimas į vaikų draugystes
Psichologė Tammy Finch pataria tėvams šioje situacijoje būti tolerantiškiems ir taktiškiems. „Tėvai neturėtų skubėti teisti kito vaiko vien dėl jo išvaizdos ar kitų paviršinių dalykų. Jūsų vaikas gali draugauti su kitu vaiku, net jei skiriasi šeimos vertybės. Daugelis tėvų tokiais atvejais tampa pernelyg kritiški, tačiau visa, ką jiems reiktų padaryti - tai susitelkti į poveikį, kurį šie santykiai daro jūsų vaikui. Neturėtumėte kalbėti su savo vaiku apie tai, kaip jo draugas rengiasi ar elgiasi. Kalbėtis reikia apie tai, ką pastebėjote savo vaiko elgesyje. Jums turi rūpėti jūsų vaiko saugumas, o ne jūsų asmeniniai norai“, - sako psichologė.
Anot jos, šios draugystės paprastai rutuliojasi be tėvų įsikišimo: „Atsispirkite savo instinktui pareikalauti, kad vaikas nutrauktų santykius su abejotinu draugu. Tai retai suveikia. Iš tikro poveikis gali būti netgi priešingas. Jei sieksite viską kontroliuoti, galiausiai rizikuojate viską prarasti. Jūsų vaikas draugaus su tuo, su kuo norės, ir nieko čia nepakeisite.
Draugystė darželyje
Pedagogė Ieva Žiūraitė pasakoja apie draugystes vaikų darželyje. Kiek jos yra svarbios vaikui, kokio amžiaus vaikai jau sugeba užmegzti draugystę, kuri tęsis visą gyvenimą? Konsultuoja “Šilagėlės” vaikų darželio pedagogė Ieva Žiūraitė.
Geriausiai vaikai mokosi bendraudami su pedagogu ir su savo bendraamžiais. Toks bendravimas perauga į draugystę, kuri, kaip teigia psichologas Robert Selman, prasideda jau nuo 3 metų.
Šio amžiaus vaikai dar nelabai sugeba suprasti kito žmogaus požiūrį ir tiki, kad kiti vaikai galvoja taip pat, kaip ir jie patys. Tačiau jau šiame amžiuje vaikams patinka turėti draugų, ir jie aiškiai pasirenka, kurie vaikai jiems patinka labiau už kitus.
Didelę reikšmę draugystei skiria 5 - 9 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikams draugai yra tie, kurie daro gerus darbus ar rūpinasi savo draugu. Pavyzdžiui: „Duok man šitą daiktą ir aš su tavimi draugausiu“.
6 - 12 metų vaikai draugystę supranta kaip „paslauga už paslaugą”. Ir jei vaikas padaro ką nors gero savo draugui, jis tikisi ko nors panašaus gauti iš savo draugo. Šiame amžiuje vaikams labai svarbu sąžiningumas, abipusiškumas, gebėjimas matyti situaciją ir savo draugo akimis, ir pačių vaikų nusistatytų (kartai gan sudėtingų) taisyklių laikymasis.
Taigi, draugystė vaikams padeda augti, pažinti pasaulį, atskleisti save, leidžia kartu smagiai leisti laiką, dalintis paslaptimis, patirtimi ir patarimais, suteikia daugybę progų ir drąsos įgyvendinti įvairius sumanymus ir įsitraukti į įdomias veiklas.
Tačiau ne visiems vaikams pavyksta greitai susirasti draugų dėl savo ramaus, drovaus būdo ar priešingai agresyvaus, šiurkštaus elgesio, negalios požymių ar fiziologinės išvaizdos, tokie vaikai dažnai patenka į uždarą ratą, kurio be tėvų ir pedagogų pagalvos negali įveikti.
Norint padėti vaikams puoselėti draugystės įgūdžius reikalinga skatinti vaiką užmegzti ryšius, palaikyti draugiškus santykius, padėti išsprendžiant susidariusius konfliktus.
#