Naujagimių Smegenų Pažeidimas: Priežastys, Gydymas ir Prevencija

Naujagimių smegenų pažeidimas, dar žinomas kaip smegenų branduolių gelta, yra rimta būklė, kuri gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Šiame straipsnyje išsamiai aptariamos šios priežastys, gydymo būdai ir prevencinės priemonės, siekiant užtikrinti sveiką ir pilnavertį kūdikio vystymąsi.

Įvadas

Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia.

Naujagimių Gelta: Pagrindinė Priežastis

Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimus vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti.

Kas yra gelta?

Gelta yra medicininė būklė, pasižyminti odos, akių baltymų (sklerų) ir gleivinių pageltimu, kurį sukelia padidėjęs bilirubino - raudonųjų kraujo kūnelių skilimo produkto - kiekis kraujyje. Bilirubinas paprastai apdorojamas kepenyse ir pašalinamas per tulžį, tačiau sutrikus šiam procesui, jis kaupiasi organizme, sukeldamas geltoną atspalvį. Gelta gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms, įskaitant naujagimius, kuriems ji dažnai yra fiziologinė ir laikina. Suaugusiems gelta dažniausiai siejama su rimtesnėmis priežastimis, tokiomis kaip hepatitas ar kepenų cirozė. Negydant pagrindinės priežasties, gelta gali sukelti komplikacijas, priklausomai nuo ligos sunkumo.

Geltos priežastys ir rizikos veiksniai

Geltos priežastys skirstomos į tris pagrindines kategorijas, priklausomai nuo bilirubino apdorojimo sutrikimo vietos: prieškepenines, kepenines ir pokepenines.

Taip pat skaitykite: Gydymo metodai, taikomi naujagimiams po smegenų pažeidimo dėl hipoksijos

Pagrindinės priežastys

• Padidėjęs raudonųjų kraujo kūnelių irimas (hemolizė).
• Kepenų ligos, tokios kaip hepatitas ar cirozė.
• Tulžies latakų obstrukcija.
• Infekcijos.
• Genetiniai sutrikimai.

Rizikos veiksniai

• Priešlaikinis gimdymas.
• Kraujo grupės nesuderinamumas tarp motinos ir kūdikio.
• Žindymas (motinos pieno gelta).
• Tam tikri genetiniai sutrikimai.
• Infekcijos.

Geltos Simptomai

Pagrindinis geltos požymis yra pageltusi oda ir akių baltymai, tačiau simptomai priklauso nuo pagrindinės priežasties. Naujagimiams gelta gali pasireikšti vangumu, blogu maitinimusi ar aukštu bilirubino lygiu, kuris negydomas gali sukelti kernikterą - smegenų pažeidimą.

Kaip diagnozuojama gelta?

• Fizinis patikrinimas: Gydytojas įvertins odos ir akių spalvą.
• Bilirubino kraujo tyrimas: Šis tyrimas matuoja bilirubino kiekį kraujyje.
• Papildomi tyrimai: Jei bilirubino lygis yra aukštas, gali būti atliekami papildomi tyrimai, siekiant nustatyti priežastį.

Hiperbilirubinemija: Detalus Žvilgsnis

Hiperbilirubinemija būdinga 70-80 proc. neišnešiotų ir 80 proc. neišnešiotų naujagimių. Daugeliu atveju šis reiškinys praeina savaime. Šios hemoglobino (ir kitų hemoproteinų) skilimo metu, koncentracija kraujyje. Nekonjuguotas bilirubinas (netiesioginis, laisvasis), kuris yra netirpus vandenyje, todėl negali išsiskirti per inkstų glomerulus membranas. Esant fiziologinei hiperbilirubinemijai, naujagimio kraujyje vyrauja netiesioginis bilirubinas. Dėl aktyvesnės žarnų ² gliukuronidazės į kraują patenka bilirubino monogliukuronidai (enterohepatinė bilirubino cirkuliacija). Normali bilirubino koncentracija virkštelės kraujo serume yra 26-34 µmol/l. Oda pagelsta, kai bilirubino koncentracija kraujo serume (BKS) >85 µmol/l. Pastaraisiais metais naujagimių hiperbilirubinemija siejama su aplinkos ir genetiniais veiksniais. Bilirubinas yra gaminamas retikuloendotelinėje sistemoje kaip galutinis hemo metabolizmo produktas, veikiant oksidacijos ir redukcijos reakcijoms. Apie 75-80 proc. bilirubino pasigamina iš hemoglobino, kita dalis - iš mioglobino, citochromų, katalazės. Pirmu oksidacijos etapu, veikiant hemoksigenazei, iš hemo susiformuoja biliverdinas, išsiskiria anglies monoksidas ir geležis. Vandenyje tirpus biliverdinas redukuojamas į bilirubiną, kuris dėl intraląstelinių vandenilio ryšių izomers IX (alfa, beta, gama, delta) ZZ pavidalo yra beveik netirpus vandenyje. Nekonjuguotas, vandenyje netirpus (lipofilinis) bilirubinas kraujo plazmoje pernešamas susijungęs su baltymais (dažniausiai su albuminais). Po gimimo, priklausomai nuo amžiaus, su albuminu susijungia vis daugiau bilirubino. Šis naujagimio organizme albumino ir bilirubino jungimasis vyksta labai lėtai. Nekonjuguoto bilirubino minutinė frakcija serume su albuminu nesusijungusi, ir šis laisvasis bilirubinas lengvai pereina ląsteles ir riebalines membranas, kaip antai hematoencefalinį barjerą, bei sąlygoja hemotoksinį poveikį.

Bilirubino ir albumino kompleksui pasiekus hepatocitus, bilirubinas patenka į ląstelę. Kepenų ląstelėje bilirubinas atsiskiria nuo albumino ir prisijungia prie pernašos baltymo ligandino. Bilirubino kaupimasis hepatocituose priklauso nuo ligandino koncentracijos. Ligandino koncentracija tik gimus būna maža, bet pirmomis gyvenimo savaitėmis smarkiai padidėja. Ląstelinis pernašos baltymas perneša bilirubiną į endoplazminį tinklą, kur, katalizuojant fermentui UDPGT, didžioji bilirubino dalis susijungia su gliukurono rūgšties molekulėmis ir susidaro bilirubino mono- ir digliukuronidai, geriau tirpstantys vandenyje nei nekonjuguotas bilirubinas. Bilirubino digliukuronido vaisiaus tulžyje aptinkama jau 22 nėštumo savaitę ir jo koncentracija priklauso nuo kepenų gliukuroniltransferazės aktyvumo. Žarnyne, veikiamas žarnų ² gliukuronidazės, bilirubino digliukuronidas gali būti dekonjuguojamas iki nesusijungusio bilirubino, kurio didesnis ar mažesnis kiekis rezorbuojasi iš žarnyno atgal į kraują, - tai vadinama enterohepatine bilirubino cirkuliacija. Naujagimiams ji turi ypatingą reikšmę, nes dėl žarnų bakterijų trūkumo bilirubinas nesuskaldomas iki urobilinogeno, o ² gliukuronidazė jį vėl dekonjuguoja. Kai mažiau mekonijaus pasišalina iš žarnyno (dėl vėlyvo maitinimo susilpnėjusi žarnyno peristaltika, žarnyno nepraeinamumas), sustiprėjus enterohepatinei bilirubino cirkuliacijai, hiperbilirubinemija gali padidėti. Šios tam tikros medžiagos taip pat gali skatinti enterohepatinę cirkuliaciją - išsivysto motinos pieno gelta. Bilirubino gliukuronizacija subręsta tik pirmosiomis gyvenimo dienomis. Iš 1 g hemoglobino susidaro iki 35 mg bilirubino. Laiku gimusių naujagimių eritrocitai gyvuoja iki 80-100 dienų, gimusių prieš laiką - 70-80 dienų. Fiziologinio kraujo pasikeitimo sąlygomis, priklausomai nuo hemoglobino koncentracijos naujagimio kraujyje, kasdien susidaro iki 5,5-10 mg bilirubino 1 kg kūno masės. Naujagimio organizme bilirubino pasigamina tris kartus daugiau negu suaugusiojo. Įvairiais tyrimais nustatyta, kad tam tikra nedidelė bilirubino koncentracija kraujo serume susijusi su geresnėmis baigtimis esant oksidaciniam stresui. Mokslo literatūroje nurodoma, kad bilirubinas yra sunaudojamas susidoroti su oksidaciniu stresu sujungiant laisvuosius radikalus.

Vaistų Įtaka Naujagimių Hiperbilirubinemijai

Beveik visos vaistinės medžiagos patenka per placentą į vaisiaus kraujotaką ir gali daryti toksinį poveikį vaisiui. Vaistinių medžiagų patekimo į vaisiaus organizmą greitis priklauso nuo šių veiksnių: vaisto fizinių ir cheminių savybių, motinos, placentos ir vaisiaus kraujotakos savybių bei placentos anatomijos ir fiziologijos. Dažniausias medikamentų pernašos per placentą būdas yra pasyvioji difuzija, kuri vyksta paprastosios difuzijos principu pagal koncentracijos dydį - iš didesnės koncentracijos zonos į mažesnės koncentracijos zoną. Aktyvios medikamentų pernašos per placentą į vaisiaus kraujotaką būdas retesnis. Aktyviai pernašai būtini membranose esantys nešikliai, giminingi pernešamų medžiagų molekulėms, kurių padedamos vaisto molekulės pernešamos iš mažesnės koncentracijos į didesnės koncentracijos zoną. Šis būdas labai svarbus medikamentų išsiskyrimui iš vaisiaus kraujotakos į motinos kraujotaką. Pinocitozė - dar vienas vaistinių medžiagų pernašos iš motinos kraujotakos į vaisiaus kraujotaką būdas. Vaistų pernaša per placentą ir jų poveikis vaisiui priklauso nuo vaisto gebos pereiti per ląstelių membranas. Ląstelių membranos sudarytos iš riebalų ir baltymų. Riebaluose tirpūs vaistai prasiskverbia pro membranos riebalinį sluoksnį, vandenyje tirpūs vaistai - pro membranos poras ar plyšius. Riebaluose tirpūs vaistai pereina per membranas lengviau negu tirpūs vandenyje. Dauguma vaistų yra tirpūs riebaluose. Difuzijos laipsnis priklauso nuo vaisto molekulinės masės. Kai medikamento molekulinė masė yra didesnė už 1000, jis per placentos barjerą neprasiskverbia. Šios placentos būklės ir motinos ligos tais atvejais, kai yra nėštumo toksikozė, Rh sensibilizacija, vaisiaus pernešiojimas, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, motinos širdies yda, kai veikia mikrobų toksinai ar alkoholis. Kraujo plazmos baltymai geba prisijungti medikamentus ir tai turi didelės reikšmės pernešant medikamentus per placentos barjerą. Vaistinės medžiagos, kurios stipriai susijungia su motinos kraujo plazmos baltymais, tampa neaktyviomis. Šiuo metu vyksta greita nesusijungusių medikamentų difuzija iš motinos į vaisiaus kraujotaką. Vaisiaus kraujo plazmoje baltymų yra mažiau ir jų geba jungtis su vaistais yra prastesnė. Taigi vaistas, patekęs į vaisiaus kraujotaką, yra farmakologiškai aktyvesnis, nes daugiau laisvo (nesusijungusio su baltymais) vaisto cirkuliuoja vaisiaus organizme. Vaistų molekulių pernaša vaisiaus organizme vyksta dvejopai. Didesnis kiekis pernešamas į kepenis, kur yra metabolizuojamas. Vaistų metabolizmas vaisiaus kepenyse vyksta lėtai dėl nebrandžios kepenų fermentų sistemos. Tai sąlygoja vaisto kaupimąsi, didina neigiamą vaisto poveikį vaisiaus fiziologijai.

Anestezijos Įtaka

Pastebėta, kad naujagimių, gimusių po cezario pjūvio operacijos, gelta intensyvesnė nei gimusių natūraliais takais. Gourley ir kolegos ištyrė 10 122 naujagimius, nustatė stiprų ryšį tarp anestezijos technikos cezario pjūvio operacijos metu ir naujagimių hiperbilirubinemijos. Analogišką išvadą padarė ir de Amici su kolegomis, ištyrę inhaliuojamųjų anestetikų izoflurano ir sevoflurano ryšį su naujagimių hiperbilirubinemija. Tyrimo duomenimis, daugiau bilirubino kraujyje turėjo izoflurano grupės naujagimiai. Abu šie vaistai naudojami bendrajai anestezijai sukelti. Izofluranas susijungia su baltymais bei sumažina UDP gliukurono rūgšties kiekį kepenyse, sevoflurano metabolizmas itin greitas, dėl to ir poveikis silpnesnis. Tačiau šio tyrimo patikimumą mažina tai, kad 50 proc. tiriamosios grupės sudarė neišnešioti naujagimiai, kurių fiziologinė hiperbilirubinemija dėl kepenų fermentinio nebrandumo yra intensyvesnė nei išnešiotų.

Taip pat skaitykite: Smegenų pažeidimai

Bupivakainas - ilgos veikimo trukmės vietinis anestetikas, naudojamas epidurinei analgezijai ir anestezijai bei spinalinei anestezijai sukelti. Jau senai pastebėtas bupivakaino ir naujagimių hiperbilirubinemijos ryšys. Šiau suyra. Pastaraisiais metais atlikti keli tyrimai, skirti įvertinti bupivakaino įtaką naujagimių hiperbilirubinemijai, rezultatai kiek kitokie. Ozcakir ir kolegos tyrė 142 išnešiotų naujagimių grupę, lygindami gimusius po cezario pjūvio operacijos, kai taikyta bendroji nejautra sevofluranu, ir segmentinę epidurinę anesteziją bipuvakainu. Priežastinio ryšio tarp šių medikamentų ir naujagimių hiperbilirubinemijos autoriai nenustatė. Alkan su kolegomis ištyrė 168 naujagimius, gimusius po cezario pjūvio operacijos, kai taikytos įvairios anestezijos technikos: sevofluranas - bendrajai nejautrai, levobipuvakainas - epidurinei, bupivakainas - spinalinei. Rezultatai parodė, kad bupivakainas neturėjo įtakos bilirubino koncentracijai kraujyje, o bilirubino koncentracija buvo didesnė tik levobupivakaino grupėje.

Fentanilis - dažniausiai vartojamas opioidas taikant epidurinę analgeziją, sustiprinantis kartu skiriamų vietinių anestetikų poveikį. Šiau nenustatyta statistiškai reikšmingos įtakos kepenų funkcijai ir virškinamajam traktui. Netiesioginius duomenis apie gimdymo skausmui malšinti vartojamų medikamentų poveikį, tikėtina, gali pateikti straipsniai, kuriuose nagrinėjama šių medikamentų įtaka žindymo kokybei. Epidurinė analgezija daro įtaką motinos savijautai bei naujagimio žindymui, taip pat jo fiziniam aktyvumui ir adaptacijai laikotarpiu po gimdymo. Tačiau, jų nuomone, šį poveikį gali sušvelninti kuo ankstyvesnis motinos ir naujagimio kontaktas po gimimo. Radzyminski tyrime nenustatė statistiškai reikšmingos medikamentų įtakos naujagimių elgsenai žindymo metu, kai epidurinė analgezija buvo sukelta labai mažomis jų dozėmis. Šios pakankamai pieno naujagimiui pamaitinti.

Oksitocino Įtaka

Duomenys apie oksitocino įtaką naujagimio hiperbilirubinemijai labai prieštaringi, nors dažniausiai nurodoma, kad oksitocino infuzija gimdymo metu padidina naujagimio hiperbilirubinemijos riziką. Teigiama, kad dėl oksitocino vazokonstrikcinio poveikio gimdos kraujagyslėms, sumažėja eritrocitų sienelės elastingumas, todėl vaisiaus eritrocitai gimdai susitraukinėjant mechaniškai traumuojami. Seidman ir kolegos, ištyrę 1 177 naujagimius, nenustatė, kad oksitocinas turėtų įtakos naujagimių hiperbilirubinemijai. Pastaraisiais metais vėl suabejota oksitocino ir naujagimių hiperbilirubinemijos ryšiu. Oral ir kolegos tyrimo duomenimis, oksitocinas neturėjo ženklios įtakos nei bilirubino koncentracijai, nei hematokrito kiekiui naujagimio virkštelės kraujyje. Tačiau autoriai pastebėjo, kad.

Hemolizinė Naujagimių Liga

Hemolizinė naujagimių liga - tai vaisiaus ir naujagimio eritrocitų irimas, atsirandantis, kai nesutampa motinos ir jos vaisiaus eritrocitų antigenai. Svarbiausia šios ligos priežastis - netapatūs motinos ir vaisiaus Rh, taip pat kraujo grupių (AB0) ar kiti antigenai. Nėštumo metu vaisiaus eritrocitai patenka į motinos kraują ir suaktyvina imuninę sistemą - įvyksta įjautrinimas, ima gamintis antikūnai. Antikūnai − baltyminės medžiagos, kurios susidaro į organizmą patekus svetimų medžiagų. Jie motinos organizme nesukelia jokio neigiamo poveikio, tačiau yra pavojingi vaisiui: prasiskverbę pro placentą, susijungia su vaisiaus eritrocitais ir sukelia jų irimą. Diagnozuojant svarbu žinoti motinos kraujo grupę, RhD faktorių, ar taikyta anti- D imunoprofilaktika nėštumo metu, ar yra antikūnų nėštumo metu, ar prieš tai gimusiems vaikams naujagimystėje gydyta gelta. Naujagimio ligos eiga priklauso nuo ligos formos.

Gydymas: Kaip Valdyti Geltą?

Geltos gydymas orientuotas į pagrindinės priežasties šalinimą, nes pati gelta yra simptomas.

Taip pat skaitykite: Hidrocefalija kūdikiams: priežastys ir gydymas

Pagrindinės Priežasties Gydymas

Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo:

• Fototerapija: Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.
• Intraveninis Imunoglobulinas: Į veną sušvirkščiama intraveninio imunoglobulino, kuris sulėtina eritrocitų irimą.
• Kraujo Perpylimas: Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.

Simptominis Gydymas

• Dažnas Maitinimas: Užtikrinti pakankamą skysčių kiekį.
• Inkubatorius: Užtikrinama šiluma, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų.

Kitos Dažnos Neišnešiotų Naujagimių Problemos

Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Tai padės suprasti naujagimio būklę ir užduoti specifinius klausimus gydytojams.

KSS (Kvėpavimo Sutrikimo Sindromas)

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.

Apnėja

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).

Bradikardija

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.

Cianozė

Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies.

Svorio Kritimas

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių.

#

tags: #smegenu #irimas #naujagimiui