Drausmė - tai ne bausmė, o ugdymo priemonė, padedanti vaikui formuoti tinkamą elgesį, valdyti emocijas ir suprasti visuomenėje priimtas normas. Ribos, taisyklės ir disciplina yra būtini kiekvienoje šeimoje, siekiant paruošti vaikus pilnaverčiam gyvenimui. Tačiau svarbu, kad drausminimo priemonės būtų apgalvotos, argumentuotos ir jokiu būdu nežemintų vaiko.
Drausmė kaip Elgesio Ugdymo Priemonė
Drausmė ir nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Ribos, taisyklės, disciplina turėtų egzistuoti kiekvienoje šeimoje, o vaikui taisyklės ir ribos tiesiog būtinos.
Drausminimo Priemonės: Suprantamos, Aišškios Ir Nežeminančios
Pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia, rytoj su draugais nesusitiksi.
Psichologė Zita Andrijauskienė atkreipia dėmesį, kad bet kokio amžiaus vaikui svarbu paaiškinti, kodėl ir už ką jis baudžiamas ar drausminamas. Šiuo atveju - paaiškinti reikėtų, kad buvo prarastas pasitikėjimas, nesilaikyta duoto žodžio grįžti laiku ir sulaužytas susitarimas.
Atsižvelgimas Į Vaiko Amžių Ir Individualumą
Dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidų. Taisyklės, ribojimai, draudimai žmogų lydi visą gyvenimą, todėl tėvų pareiga vaikus tam paruošti ir išmokyti atskirti tinkamą, visuotinai priimtiną elgesį nuo netinkamo. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Kai kuriems vaikams užtenka giežto žodžio, rimto pokalbio, bet yra vaikų, kuriuos išmokyti drausmės, atsakomybės už savo elgesį galima tik taikant draudimus.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Apgalvotos Ir Pagrįstos Taisyklės
Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Diskusijos moko vaiką priimti ir išklausyti kito nuomonę, dėstyti argumentus.
Nuoseklumas Ir Neatidėliojamumas
Bausmė už taisyklių nesilaikymą turi būti neatidėliojama, nuosekliai taikoma ir nežeidžianti. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog drausminimas bus kiekvieną kartą po netinkamo poelgio. Tai padeda vaikui suprasti, kas yra priimtina, o kas ne.
Pokalbio Galia
Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Pokalbiui reikia skirti daug laiko. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Tačiau pokytis bus, o jūs ir vaikas pamažu tapsite emociškai raštingesni, sutvirtinsite abipusį ryšį, suprasite, kokių lūkesčių turite vienas kitam. Konstruktyvaus dialogo galima tikėtis, kai abi pusės yra nurimusios, apgalvojusios poelgius, nusiteikusios kalbėtis ir girdėti.
Drausmė Galioja Visai Šeimai
Taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. Žinodamas apie savo elgesio padarinius, vaikas gali jaustis saugesnis, mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia.
Teigiamo Elgesio Skatinimas
Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. Tai skatina ir toliau elgtis gerai, parodo, koks elgesys suaugusiems patinka. Taip pat labai svarbu išmokti ir tėvams atsiprašyti už netinkamą elgesį ar pakeltą balsą.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Patarimai, Kaip Tinkamai Drausminti Vaiką
Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai. Protingiausia yra nusiraminti ir imtis apgalvotų veiksmų, o prireikus ir vaikui drąsiai pasakyti, kad jums reikia laiko nuspręsti, kaip priimti jo netinkamą elgesį. Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Drausminimo priemonės turi būti retos ir teisingos, kad vaikas apgalvotų savo poelgius, pasirinkimo rezultatus. Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Vaikas turi suprasti, kad klysti - žmogiška, todėl leiskime jam tai daryti ir išmokti nenuleisti rankų.“ Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Tokios bausmės netoleruotinos ir neleistinos, o vaikai, patyrę bet kokios rūšies smurtą, dažniau ir patys jį naudoja, yra linkę į savidestrukciją, kaupia pyktį savyje arba išleidžia į išorę.
Tėvų Asmeninis Pavyzdys
Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę. Todėl asmeninis tėvų pavyzdys yra svarbiausia ir įtaigiausia auklėjimo priemonė kiekvienam vaikui.
Gerų Darbų Lentelės
Gerų darbų lentelėse pažymėkite vaiko pareigas, darbus, kuriuos jis turi atlikti ar pageidaujamą jo elgesį ir pasiūlykite jam rinkti pliusus. Lentelės turėtų būti teigiamos. Lentelės dažniausiai yra skirtos koreguoti blogą vaiko elgesį, tačiau to siekiama kuriant teigiamą emociją. Viena lentelė - vienam vaikui. Galima sudaryti brolių ir sesių (ar net visos šeimos) lenteles, tačiau įprastai veiksmingesnės ir pozityvesnės yra individualios lentelės.
Paaiškinkite vaikui gerų darbų lentelių sistemą. Atskirai aptarkite kiekvieną lentelės užduotį. Lentelėje įrašytos užduotys turi būti labai aiškios, konkrečios ir vaikui puikiai suprantamos - kitaip jos neturės prasmės arba gali iššaukti derybas dėl įvertinimo. Susitarkite dėl vertinimo sistemos. Susitarkite dėl rezultatų aptarimo. Lentelei kasdien, pasirinktu metu reikėtų skirti truputį laiko (5-10 min.). Susitarkite dėl apdovanojimo. Susitarkite dėl bausmės, jeigu norite ir jeigu manote, kad jūsų situacijoje tai gali būti naudinga. Nutarkite, kiek laiko naudosite gerų darbų lenteles. Gerų darbų lenteles galite naudoti tol, kol bus pasiektas labai geras rezultatas (t.y. kol susiformuos tam tikras įgūdis, įprotis ar elgesio modelis). Pavyzdžiui, kol vaikas dvi savaites iš eilės surinks maksimalų pliusiukų skaičių. Svarbiausia, kad vaikas suvoktų, kam skirta lentelė ir kodėl jis turėtų stengtis siekti ją užpildyti pliusiukais.
Gerų darbų lentelės gali būti labai įvairios, o tikslios lentelės pasirinkimas, priklauso nuo tikslo, t.y. Vieno darbo lentelės, kelių darbų lentelės (jose galite įrašyti kelis darbus, kurie vaikui kelia daugiausiai iššūkių), teminės lentelės (pavyzdžiui, jeigu vaikas rytais labai išsiblaškęs ir nuolat vėluoja, sudarykite ryto darbų lentelę: atsikelti laiku, išsivalyti dantukus, nusiplauti veiduką ir kt. Jeigu iššūkių kelia rūpinimąsis žiūrkėnu, į lentelę surašykite su tuo susijusius darbus: išplauti narvelį, įpilti švaraus kraiko; įdėti maistelio; paleisti pabėgioti 15 min.), geros nuotaikos lentelės (lentelėse gali būti surašyti ne tik darbai, bet ir pageidaujamas elgesys, bendravimas. Pavyzdžiui, padėkoti, nesipykti su broliu, sakyti tik tiesą ir kt.), pasikartojančios užduoties lentelės (pažinčiai su gerų darbų lentelėmis arba pažaidimui tinka abstraktesnės pasikartojančios užduoties lentelės. Tokioje lentelėje galite nurodyti vieną abstraktesnę užduotį, kurią per dieną reikia pakartoti 5 kartus).
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Teigiamo Elgesio Skatinimas Stovyklose
Stovyklų vaikams organizatorė dalinasi patirtimi, kad pirma stovyklos dieną jie daro tokią įvadinę dalį, per kurią susipažįstame ir nusistatome taisykles. Jos galioja viso renginio metu. Tačiau užuot taisykles diktavę, klausiame vaikų, koks elgesys padės kurti gerą, draugišką atmosferą ir koks - ne, ką galima daryti ir ko negalima. Mes kartu kuriame taisykles. Praktikos dėka atradome dar vieną labai svarbų dalyką - vaikų motyvaciją. Mes akcentuojame teigiamus dalykus ir teigiamą elgesį, ir siūlome už tai atlygį - lipduką. Vaikai, visos stovyklos metu, renka lipdukus su vėžliuko atvaizdu. Juos gauna padarę kažką gero, pagelbėję draugui ar vadovui. Tam, kas daugiausiai surenka vėžliukų, renginio pabaigoje atitenka prizas. Vaikai noriai renka lipdukus, todėl dažniau renkasi konstruktyvų elgesį, labiau yra linkę padėti, bendradarbiauti su vadovais ir draugais, negu trukdyti, kenkti. Yra numatytas ir griežtas vertinimas - nuobaudos, kurias vaikai gauna už negerus dalykus: stumdymąsi, prasivardžiavimą, drausmės nesilaikymą. Bet visada vaikui suteikiama galimybė pasitaisyti, už gerą elgesį nuobauda panaikinama.
Norėdami sustiprinti vaikų sąmoningumą, diskutuojama kartu, kalbamasi, kaip jaučiasi kitas vaikas, kai jis yra pastumiamas, įžeidžiamas ar patiria patyčias. Kito autoritetingo žmogaus istorija vaikams paprastai palieka labai didelį įspūdį, jie įsitraukia į pokalbį, išgyvena kartu tas situacijas ir labiau supranta pagalbos kitam prasmę. Berniukams svarbu žinoti, kad tikras vyriškumo ir stiprumo požymis yra užstoti mažesnį, silpnesnį.
Konfliktų Sprendimas Diskusijų Metodu
Įvykus konfliktui, jei du vaikai susikivirčijo, vadovė pasikviečia abu į atskirą kambarėlį ir ginčas sprendžiamas diskusijų metodu. Kai vaikai nusiramina, išklausoma viena ir kita pusė, kartu ieškoma bendro sprendimo. Pavyzdžiui, kai du berniukai darydavo išdaigas ir nieko neklausydavo, aš pasikviečiau juos pokalbiui. Klausiau, kodėl taip elgiasi, bet berniukai neturėjo kažkokių aiškių motyvų. Tada kalbėjau su vieno vaiko tėvais ir šie atskleidė, kad jų vaikas klauso tik vyresnių žmonių. Dar kartą pasikviečiau berniukus ir klausiau, kas keistųsi, jeigu aš, vadovė, būčiau vyresnė? Nustačiau vaikams taisyklę, kad jeigu jie elgsis teigiamai, galės daugiau laiko praleisti važinėdami su riedlente. Po pokalbio vaikai labai pasikeitė, jie pirmi imdavo panešti kuprinę, ateidavo padėti dalinti maistą ir atlikti kitus darbelius.
Būdas, Kaip Vaikai Per Konfliktus Išmoktų Reikalingų Pamokų
Knygos „Ugdanti meilė vaikams: kurkime širdžių ryšį“ autorius Denny Silk sako: „Kiekvieną sekundę kažkur pasaulyje vaikas prieštarauja tėvams. Taigi šios problemos nereiškia, kad kažką padarėte savo vaikams. Tai ne jūsų kaltė. Tiesiog vaikai mokosi gyventi. Leiskite jiems mokytis.“ Konfliktų su vaikais neįmanoma išvengti, tačiau D.Silk siūlo būdą, kurio dėka vaikai per konfliktus išmoktų jiems reikalingų pamokų. Autorius pataria tėvams ir pedagogams išlaikyti šaltą, blaivų protą ir jokiomis aplinkybėmis neleisti vaikui manipuliuoti ir paversti jūsų auka. Todėl įsiplieskus ginčui jūs turėtumėte virsti minkštu debesėliu, kuris į kiekvieną isteriją ar pykčio protrūkį atsako: „Suprantu“, „Žinau“, „Tikriausiai“, „Galbūt“. „Neee! Aš niekada to nedarysiu!!! „Kas tau yra? Galiausiai vaikas nebeištvers ir pasakys: „Nenoriu su tavimi būti“ ir išeis apgalvoti situacijos. Jis sugrįš, kai nusiramins. „Kol jis nesivaldo, neverta leistis į ginčus. Jūsų vaikas neieško sprendimų - jis ieško aukų“, - rašo D.Silk. Autorius pataria netapti auka ir „išsitatuiruoti“ šias frazes ant kaktos, delno ar kitos vietos, kad vaikui pradėjus rėkti: „Nesąmonė! Nervina!“, įsijungtų jūsų autopilotas ir galėtumėte išlikti minkštu debesėliu. Taip jūs tarsi sakote savo vaikui: „Nors myliu tave, bet esu tvirta ir tu manęs nepajudinsi. Vienas iš būdų nustatyti sveikas ribas, tai pasakyti jus supantiems žmonėms, ką ketinate daryti. Pavyzdžiui: „Klausysiu tavęs, kai tavo balsas bus toks malonus kaip mano. „Vaikai yra nuostabūs. Jie sugeba susivaldyti, mąstyti ir spręsti problemas, bet mes dažnai to iš jų nesitikime - taigi jie to ir nedaro.
Drausminimo Metodai Vaiko Savigarbos Ugdymui
Priimdami šiuos sprendimus, suaugusieji turėtų sau užduoti tokius klausimus: ar mano drausminimo būdai žlugdo vaiką, ar padeda jam ugdyti savigarbą? Ar toks drausminimas padės vaikui išsiugdyti savikontrolę? Štai metodai ir kasdienių situacijų pavyzdžiai, padėsiantys pozityviai drausminti vaikus.
- Parodykite, kad žinote ir suprantate, ko vaikas nori: “Nori žaisti su mašinėlė, bet…”“Nori, kad likčiau su tavimi, bet…” Taip patvirtinate vaiko troškimų teisėtumą ir parodote, kad jį suprantate. Vaikas suvokia, kad suaugęs žmogus yra išmintingesnis, nebijantis būti lyderiu ir kartais jo prioritetai yra kitokie nei jo.
- Paaiškinkite, kodėl jo norai negali būti įgyvendinti: “Nori žaisti su mašinėle, bet dabar su ja žaidžia Jonukas.”“Nori, kad likčiau su tavimi, bet dabar turiu (eiti į darbą, padėti seneliui, patiekti pietus). Tai leidžia vaikui suvokti, kad kiti žmonės irgi turi poreikių, moko pažvelgti iš kitos pusės ir gali padėti išsiugdyti sugebėjimą įsijausti į kito žmogaus situaciją. Toks drausminimas padės užsitarnauti vaiko pagarbą, nes parodys jam, kad esate sąžiningas. Be to, vaikas pasijus saugesnis, nes supras, kad mokate valdyti situaciją.
- Pasiūlykite sprendimą: “Netrukus galėsi žaisti su mašinėle.” Vienerių metų vaikas gali pradėti suprasti frazę “palauk minutėlę” ir jos paisyti, jei po 60 sekundžių iš tiesų imsitės veiksmų. 2-3 metų vaikai gali išmokti suprasti frazę "pasakysiu, kada ateis tavo eilė", jei po dviejų ar trijų minučių pranešite, kad jau. Taip išmokysite vaiką palaukti, kol bus patenkinti jo poreikiai ir padėsite suvokti neilgo laiko prasmę.
- Kuo dažniau pasakykite kažką tokio, iš ko vaikas suprastų, kad tikite jo gebėjimu ir noru mokytis: “Žinau, kad kai paaugsi, tu (pasakykite, ko tikitės)…”“Kai kitą kartą galėsi (pozityviai pakartokite, ko tikitės)…” Taip parodysite vaikui, kad juo tikite; neabejojate, jog jis augs ir tobulės; manote, jog jo ketinimai yra geri.
- Kai kuriose situacijose, griežtai pasakę, kaip nereikia daryti, galite pademonstruoti, kaip tai padaryti kitaip, geriau: “Mes nesimušame. Geriau švelniai paglostyk veiduką.” (Parodykite, kaip)”.“Mes nesimėtome dėlionės detalėmis. Verčiau ją gražiai sudėliokime.” (Pasiūlykite pagalbą.) Taip nustatysite tvirtas ribas, tačiau parodysite vaikui, kad esate komanda, o ne priešai.
- Kaip nukreipti mažo vaiko dėmesį? Pasiūlykite jam kažką panašaus, bet nedraudžiamo. Paimkite vaiką ant rankų arba veskite už rankutės, sakydami: “Tai žiurkėno popieriai. O štai tavieji.”“To žaisliuko reikia Petrui. O tu imk šitą.” Tai suteikia vaikui galimybę pasirinkti, ką daryti, tačiau moko, kad ir aplinkiniai turi poreikių bei teisių.
- Venkite kaltinti. Net su kūdikiais kalbėkite pagarbiu tonu ir žodžiais. Taip nesumenkinsite vaiko asmenybės ir paskatinsite jį bendradarbiauti.
- Kaskart, pasakę “ne”, pasiūlykite dvi alternatyvas: “Ne!” Rožei negalima kandžioti Esteros. Rožei galima kandžioti guminį ančiuką arba duonytę.” “Ne, Viktorija. Tai mokytojos knyga. Gali imti tą arba aną knygą.” Tai ugdo vaiko nepriklausomybę ir sprendimų priėmimo įgūdžius, tačiau nubrėžia ribas. Niekada neleiskite vaikams mušti kitų vaikų. Tai kenkia ir mušančio, ir mušamo vaiko nuomonei apie save.
- Jei vaikai jau neblogai šneka, padėkite jiems išreikšti savo jausmus, tarp jų ir pyktį bei troškimus. Kartu paieškokite alternatyvų ir problemų sprendimo būdų. Suaugusieji niekuomet neturėtų bijoti vaikų pykčio: “Tu pyksti ant manęs, nes esi pavargęs. Sunku mylėti, kai norisi miego. Manau, kad ryte būsi draugiškesnis.” “Jautiesi piktas, nes neleidžiu valgyti saldainio. Tačiau leisiu pasirinkti bananą arba obuolį. Kurio norėtum?” Taip ugdome tam tikras savybes, pavyzdžiui, charakterio tvirtumą ir sugebėjimą suvokti savo jausmus. Be to, mokome spręsti problemas, išvengiant nemalonių scenų.
- Nustatykite griežtas ribas ir standartus. Iki tol, kol vaikui sukanka pusantrų ar dveji metukai, tėvai yra atsakingi už vaiko saugumą, gerbūvį ir gerą elgesį skatinančias sąlygas. Vėliau, nors vis dar būdami atsakingi už vaikų saugumą, suaugusieji turi po truputį mokyti vaikus prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Tėvai ima tikėtis, kad vaikas taps atidesnis aplinkinių jausmams ir pradės suprasti priežasties/rezultato santykį (su sąlyga, kad jie padės vaikui šiame mąstymo procese). Tai - savidrausmės pradmenų mokymas.
- Kad kalbėdami su mažyliais išvengtumėte neaiškumų, jūsų nurodymai turi būti aiškūs ir paprasti, o balsas - tvirtas ir draugiškas. Taip būsite tikri, kad vaiko neišgąsdino nesuprantamų žodžių lavina ir jis supranta, ko reikalaujate.
- Nepamirškite, kad 1-2 metukų vaikų darbas yra ragauti, liesti, uostyti, spausti, nešti, žnaibyti, pilstyti, tyrinėti ir bandyti. Kartais mažyliai būna godūs ir nemėgsta dalintis; tam, kad išmoktų tai daryti, jie turi patirti, ką reiškia “turėti”. Jie turi išmokti save įtikinti (“ne”, “negalima”, “padarysiu pats”). Jie turi tam tikra prasme atsiskirti nuo tėvų, suvokti save kaip individus. Vienas būdų - pasakyti sau "ne" ir nesielgti, kaip negalima, kitas - daryti tai, ko nesinori. Jei tėvai supras šio amžiaus vaikus, jie juos auklės taip, kad skatintų jų vystymąsi. Savęs drausminimo geriausiai išmokoma ne baudžiant, bet aiškinant. Geriausias požiūris - ne “aš prieš tave”, o “mes esame komanda, aš esu lyderis, o mano darbas yra padėti tau užaugti”.
Montessori Metodas: Laisvė Ir Drausmė
Vienas kertinių akmenų, kuriais remiasi Montessori metodas - tai vaiko laisvė paruoštoje aplinkoje. Laisvės idėja yra vienas pačių svarbiausiųjų jos metodo principų. Kalbant apie laisvę ir drausmę, pirmiausia reikia gerai įsisąmoninti, kad ne tas pats yra: laisvė ir palaidumas, drausmė ir prievarta. Paviršutiniški žmonės, kurie paprastai viską žino, bet nė į vieną dalyką nesigilina iš esmės, vos išgirdę apie Montessori metodą, tuojau jį apibūdina, sakydami: "Aa, Montessori, žinau, tai sistema, kur vaikams leidžiama daryti, ką jie nori! Aš su tuo nesutinku! Štai čia ir glūdi pats didžiausias nesusipratimas, nes leisti vaikams daryti, ką jie tik nori, tai jau nebėra laisvė, o palaidumas, kurį pripažįsta ne Montessori, bet šiandieninės moderniosios pedagoginės srovės, kurios dažnai tariasi patobulinusios Montessori metodą. Montessori labai aiškiai yra atskyrusi laisvę nuo palaidumo, ir visi tie klysta, kurie mano, kad Montessori mokyklose vaikai daro, ką jie nori, kas tik jiems patinka. Toli gražu ne! Skirtumas yra toks, kad, ką vaikai daro, ką jie veikia, tas jiems labai patinka, nes jie iš daugybės veiklos motyvų, renkasi tokius, kurie labiausiai patinka.
Pagal Montessori, kiekvienas, ne tik blogas, bet ir netvarkingas vaiko veiksmas turi būti tuojau pat sustabdomas. Tačiau ji pataria būti labai atsargiems, kad neapdairiu savo įsikišimu nesuardytume ir nesunaikintume gerų vaiko užsimojimų. Gerumas, - tai toji vaiko veikla, kuri jį veda prie savarankiškumo, tvarkos, darnumo, saviauklos ir drausmės. "Nereikia manyti", sako Montessori, "kad laisvė yra kažkas, kas neturi jokių nuostatų ir taisyklių". Tikroji laisvė visuomet yra organizuota žmonių būsena. Ji yra saistoma protingų ir išmintingų nuostatų ir būtinai turi turėti ribas. Pirma, vaiko laisvė turi būti ribojama, atsižvelgiant į kitų reikalus bei interesus. Antra, kiekvienas daiktas, kurį vaikas vartoja, turi atitikti to daikto paskirtį. Jokiu būdu neleistina, kad vaikas naudotų daiktus kaip jam patinka. Pvz. kėdės yra sėdėjimui, bet ne traukinių darymui; lova poilsiui, bet ne trypimui ir žaidimams ant jos; pagalvės turi būti lovoje, bet nevalkiojamos ant grindų; virimo puodai neturi tarnauti kaip žaisliukai ir t. t. Laisvė be ribų - tai palaidumas, kuris nieko bendra neturi su Montessori metodu.
Daugelis mano, kad vaikas yra laisvas, jei jis paliekamas vienas savo paties nuožiūrai tarp gausybės žaislų arba gryname ore - parke, kur jis iki nuovargio gali lakstyti, daužytis, beprasmiškai laipioti, suptis ar karstytis po medžius. Tokia laisvė, pagal Montessori, yra pakankama gyvuliukams arba žvėriukams, bet ne vaikams, nes vaikų žmogiškieji reikalavimai yra kitokie negu augalų ar gyvulių. Vaikui nepakanka tik judėti, bet jam reikia dar patenkinti protą, socialinius, estetinius, tautinius, dorovinius bei religinius jausmus. Štai kodėl vaikui reikalinga aukštesnės rūšies paruošta aplinka su specialiomis auklėjimo priemonėmis, kurios įgalintų jį ne tik judėti, bet judėti tiksliai, prasmingai, grakščiai ir išmintingai.