Steponas Darius ir Stasys Girėnas - du lietuvių lakūnai, XX amžiaus pradžioje įrašę savo vardus į aviacijos istoriją. Lietuviams gerai žinomi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardai bei jų žygdarbis, įvykdytas 1933 m. liepos 15-17 dienomis. Šiame straipsnyje apžvelgsime jų gyvenimus, skrydį per Atlantą ir palikimą.
Ankstyvieji gyvenimai ir kelias į aviaciją
Steponas Darius
Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius-Darašius, kurią jis sutrumpino prieš įstodamas į JAV kariuomenę) gimė 1896 m. birželio 8 d. Rubiškių kaime, dabartiniame Klaipėdos rajone. Dar vaikystėje jis domėjosi mechanika ir skraidymu. Miręs tėvui, su šeima išvyko į JAV, kur baigė pradžios mokyklą. Domėdamasis technika, mokėsi „Curtis“ aukštesniojoje mokykloje, baigė „Harrisono“ aukštesniąją technikos mokyklą ir įstojo į „Lane“ jaunimo koledžo inžinerijos skyrių.
1917 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, S. Darius nutraukė mokslus ir savanoriškai įstojo į JAV kariuomenę. Amžininkas, pulkininkas-leitenantas Leonardas Peseckas, apibūdino S. Darių kaip uolų, sąžiningą ir drausmingą karį, kuris buvo pavyzdys jaunesniems ir vyresniems kolegoms.
1920 metais sugrįžęs į tėvynę S. Darius pradėjo tarnybą Lietuvai. Iš pradžių dirbo žvalgybos skyriuje, vėliau, baigęs karo mokyklą, tapo leitenantu ir nuo 1922 iki 1927 metų tarnavo karo aviacijoje. S. Darius išmoko ne tik skraidyti, bet ir įvaldė įvairių tipų lėktuvus. 7 metus praleidęs tėvynėje jis ryžosi išvykti atgal į JAV.
Beje, puikusis lakūnas pelnytai vadinamas ir Lietuvos sporto tėvu. Pirmosiose tarptautinėse futbolo rungtynėse S. Darius saugojo Lietuvos komandos vartus, žaidė ir pirmosiose oficialiose krepšinio rungtynėse, taip pat buvo ir boksininkams, lengvaatletis. S. Darius - vienas iš Kauno Ąžuolyno stadiono iniciatorių ir statytojų, reikšmingai prisidėjo steigiant jachtklubą, buvo sportinės organizacijos „Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga“ vadovas.
Taip pat skaitykite: Dariaus ir Girėno istorija
Stasys Girėnas
Stasys Girėnas (tikroji pavardė Girskis, Amerikoje sutrumpinta į Girch) gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime (dabar Šilalės raj.). Anksti netekęs tėvų, su broliu emigravo į JAV.
S. Girėnas iš gimtinės išvyko nesulaukęs septyniolikos. Čikagoje lankė pradžios mokyklą, o nuo 1913 metų dirbo spaustuvėje. Nors 1925 metais patyrė sunkią avariją, žemaitiškas užsispyrimas neleido S. Girėnui atsisakyti aviacijos ir 1927 metais jis vėl pakilo lėktuvu. Tais pačiais metais susipažino su S. Dariumi.
Kelias į aviaciją nebuvo lengvas. 3 dešimtmetyje, labiau įsitvirtinęs JAV, S. Girėnas pradėjo mėgėjiškai skraidyti, tačiau 1925-aisiais patyrė rimtą avariją, kuri netgi aprašyta to meto laikraščiuose.
Jau tada paaiškėjo, kad S. Girėnas labai gabus technikai žmogus. Turėjo ir motorinę valtį, kuria plukdydavo žmones Mičigano ežere, buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, įkūrusių taksi įmonę Čikagoje.
Prieš skrydį per Atlantą, 1932 m., S. Dariaus draugas Petras Jurgėla pasiūlė Stasiui Girčiui susilietuvinti pavardę.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Pažintis ir bendradarbiavimas
S. Darius ir S. Girėnas susipažino 1927 m. Čikagoje. Juos suartino bendra profesija, o artimiau susibendravo, kai S. Girėnas leisdavo S. Dariui paskraidyti savo lėktuvu. Tik 1932 m. abu lakūnai nusprendė skristi per Atlantą.
Nors abu buvo skirtingi: S. Dariaus veidą dažnai puošdavo plati šypsena, tiesus žvilgsnis, stojiška laikysena, o S. Girėnas pasižymėjo santūresne veido išraiška, žvilgsniu iš padilbų, atokesne stovėsena, juos siejo žemaitiškos šaknys ir šnekta, palikta tėvynė, tikslo siekimas, bet svarbiausia - pomėgis skraidyti.
Jeigu S. Darius buvo idėjų generatorius, kuriam kartais pritrūkdavo apibrėžtumo ir charakteris truputėlį trukdė įgyvendinti tas svajones, tai tykus ir verslus žemaitis S.
Pasirengimas skrydžiui per Atlantą
Lėšų paieška ir lėktuvo įsigijimas
Finansinės galimybės buvo ribotos, todėl lakūnai sudėjo savo santaupas ir pasirinko jau išbandytą „Bellanca Pacemaker CH-300“ lėktuvą. Tačiau lėktuvą reikėjo pritaikyti transatlantiniam skrydžiui, o tam trūko lėšų.
Tuomet buvo nuspręsta kreiptis į JAV lietuvių bendruomenę. 1932 m. liepos 11 d. įvyko susirinkimas, o po kelių dienų Lietuvos konsulate buvo išrinktas skrydžio per Atlantą organizavimo komitetas ir įsteigtas fondas rėmėjų aukoms rinkti. Rinkti lėšas, kai pasaulyje siautė didžioji ekonominė krizė, buvo sunku, todėl buvo organizuojamos aviacijos šventės ir kitos akcijos. Žmonės didžiavosi tautiečių tikslais ir prisidėjo prie skrydžio. S. Darius aktyviai populiarino žygį, bendravo su žurnalistais ir dalijo interviu.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Lakūnai šiam skrydžiui ruošėsi kurį laiką. 1932 metų birželio 13 dieną įsigijo šešių vietų keleivinį lėktuvą „Bellanca Pacemaker CH-300“ už 3 200 dolerių. Lėktuvas nebuvo pritaikytas tokiai ilgai kelionei, reikėjo naujo variklio, papildomų talpyklų degalams, matavimo prietaisų. Tuo metu pasaulyje siautė ekonomikos krizė, todėl mecenatas, kuris finansuotų visą skrydį, nebuvo surastas. Lėktuvo korekcijai trūko 3 000 dolerių. Pinigams surinkti buvo rengiamos aviacijos dienos, šventės, ieškoma rėmėjų, pasitelkta filatelija, sukurti specialūs pašto spaudai (S. Darius ir S. Girėnas buvo pirmieji lakūnai, oficialiai iš JAV į Europą skraidinę oro paštą). Surinkus reikiamą sumą, „Bellanca“ atiduota į dirbtuves, kur buvo ruošiama skrydžiui. Rekonstrukcijos darbai tęsėsi iki balandžio mėnesio.
JAV patriotiški lietuviai nutarė patys Lietuvos valstybės vardu dalyvauti parodoje. Jie įsigijo net atskirą paviljoną. Nors visa tai kainavo, bet išeivijai buvo svarbu, nes 1933-ieji - tai Lietuvos nepriklausomybės 15 metų sukaktis, o pasirinkta skrydžio data - liepos 15-oji - Žalgirio mūšio data. JAV lietuviai norėjo išgarsinti Lietuvą ir lietuvių tautą. Tiesa, patiems S. Dariui ir S.
Buvo rengiami rėmimo pokyliai ir vakarai, gaunamos pavienės aukos. Taigi planuojamam skrydžiui į Lietuvą rėmėjai sudėjo apie 13 000 dolerių (dabartinių apie 200 000).
Lėktuvo pavadinimas ir pašventinimas
1933 m. balandžio 15 d. Skridimo centro komitetas, lakūnams pritariant, lėktuvui suteikė pavadinimą „Lituanica“, kurį pasiūlė Antanas Vaivada. Gegužės 6 d. prelatas Mykolas Krušas pašventino lėktuvą, o S. Dariaus mama JAV papročiu į propelerio ašį sudaužė šampano butelį.
Žurnalisto A. Vaivados siūlymu lėktuvas pavadintas „Lituanica“.
Skrydis per Atlantą
Kelionės pradžia
1933 m. liepos 15 d. lakūnai, lydimi artimiausių draugų ir davę paskutinius interviu, pakilo iš „Floyd Bennet“ oro uosto Niujorke.
S. Darius ir S. Girėnas, sulaukę tinkamo oro, 1933 metų liepos 15 dieną 6 valandos 24 minutės (Niujorko laiku) pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto. Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose teigiama, kad „Lituanicos“ greitis atsiplėšiant nuo pakilimo tako siekė 140 kilometrų per valandą. Lėktuvo pakilimo laikas buvo apskaičiuotas ir įvykdytas preciziškai tiksliai“. O vienas iš lakūnų, S. Darius, sakė: „Jeigu pavyks pasikelti, tai 95 procentai visos kelionės jau bus įvykdyta“ (S. Kasparavičius „Žemaitē īr“).
Kelionės maršrutas buvo suplanuotas tokia tvarka: Niujorkas-Niufaundlandas-Atlanto vandenynas-Airija-Londonas-Amsterdamas-Svinemiundė (vok. Swinemunde, dabar Svinouiscis, Lenkija)-Karaliaučius-Kaunas, tačiau dėl blogų oro sąlygų prie Airijos jie pasuko į šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją.
Skrydžio detalės
Skrydis iki katastrofos truko 37 val. ir 11 min., buvo įveikta 6411 kilometrų. Tai buvo antras pagal nuotolį tuo metu pasaulyje skrydis. Tikslo jie nepasiekė: abu lakūnai žuvo liepos 17 d. netoli savo tikslo, taip ir nepasiekę Lietuvos. Iki Kauno buvo likę 650 kilometrų.
Sunkią kelionę apsunkino tai, kad lėktuve nebuvo radijo ryšio, parašiutų ir gelbėjimosi liemenių. Taupant pinigus, buvo įsigyti primityviausi navigacijos prietaisai.
Tragiška pabaiga
Naktį, iš liepos 16 d. į 17 d., „Lituanica“ sudužo Vokietijoje, netoli Soldino (dabartinis Myslibužas, Lenkija).
Sunkiiausią kelionės dalį jie nuskrido tiksliai numatytu maršrutu. Katastrofa įvyko dėl sudėtingų atmosferos sąlygų ir variklio defektų.
Lėktuvo nuolaužas 5 valandą ryto aptiko viena kaimo gyventoja, išėjusi į Soldino girią grybauti.
Katastrofos priežastys
Yra dvi pagrindinės „Lituanicos“ katastrofos versijos. Oficiali priežastis - sunkios atmosferinės sąlygos ir motoro veikimo defektai. Manoma, kad ieškodami vietos nusileisti lakūnai apsiriko aukštyje, užkabino medžių viršūnes ir rėžėsi į žemę. Kita versija - „Lituanica“ buvo pašauta vokiečių karo policijos. Jau dieną po lakūnų žūties Lietuvos vyriausybė S. Darių ir S.
Oficialiems tyrėjams Vokietijoje ir Lietuvoje teko specifinė misija: atitikti, patenkinti aukštesnes valstybių reikmes. Lietuvos vyriausybė vengė gilinti prieštaravimus su Vokietija, nes vyko svarbios derybos dėl prekybos sutarties, be to, lietuvius vargino sudėtinga padėtis Klaipėdos krašto autonomijoje. Tai trukdė išsakyti griežtesnę poziciją.
Detaliau susipažinus su istorikės tyrimu ir kita medžiaga, atrodo, kad pašovimo versija lyg ir labiau įtikinama. Mat tuo metu Vokietijos valdžioje vokiečių nacionalsocialistai su Adolfu Hitleriu priešakyje per labai trumpą laikotarpį pakeitė to meto Vokietijos sistemą, įvesdami totalitarinį valdymą.
Vokietijos valdžia neturėjo oficialios informacijos apie „Lituanicos“ skrydį (Vašingtono administracija jų apie tai neinformavo). Tačiau tai nebuvo paslaptis. Be to, nereikia manyti, kad nacius džiugino ir skrydžio pasirinkimo data - kryžiuočių (Teutonų) ordino, jų protėvių, skaudus pralaimėjimas 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje.
Įdomiausia tai, kad Soldino miške sudužusią „Lituanicą“ pirmiausia tyrė vokiečių ekspertai, neįsileisdami lietuvių atstovų. Kodėl toks paslaptingumas?! Kas ten buvo tvarkoma ir valoma? Jų parengtame pranešime lakūnų žūtis traktuojama kaip nelaimingas atsitikimas.
S. Dariaus ir S. Girėno kūnai liepos 19 dieną buvo pargabenti į Kauną. Žuvusius lakūnus pasitiko apie 60 tūkstančių žmonių. Bendrovės „Deruluftas“ lėktuvas, kurį atlydėjo devynių Lietuvos karo aviacijos lėktuvų eskortas, apskriejęs tris kartus aplink Kauną, nusileido Aleksoto aerodrome. Pradėjo gausti fabrikų sirenos, skambėti visų bažnyčių varpai. Žmonės neslėpė ašarų. Karstai su S. Dariaus ir S. Girėno palaikais buvo palydėti į arkikatedrą baziliką. Visą naktį nepertraukiamai žmonės plūdo atsisveikinti ir atiduoti pagarbą tautos didvyriams. Taip pat į Kauną iš Soldino buvo atgabentas maišas su laiškais.
Atminimo įamžinimas
Tragiškas skrydis paliko gilų pėdsaką žmonių atmintyje. S. Dariaus ir S. Girėno atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- Paminklai: pastatyti Čikagoje, Niujorke, Beverly Shores (Indiana), Soldino girioje.
- Pinigai: lakūnai vaizduoti ant 10 litų banknoto.
- Pašto ženklai: Lietuvos paštas išleido S. Dariaus ir S. Girėno pašto ženklų seriją.
- Muziejai: Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma ekspozicija su lakūnų asmeniniais daiktais ir originalaus lėktuvo nuolaužomis, o Aviacijos muziejuje galima pamatyti skraidančią „Lituanica“ lėktuvo kopiją.
- Knygos ir filmai: apie lakūnus rašomos knygos ir kuriami filmai.
Jau 1933 m. liepos 26 d. Lietuvos konsulato Čikagoje patalpose įvyko S. Dariaus ir S. Girėno skridimo rėmėjų komiteto ir fondo globėjų bendras susirinkimas, kur buvo nutarta pastatyti didvyriams paminklą Čikagoje. 1935 m. liepos 28 d. JAV lietuviai Čikagoje Marguette Parke iškilmingai atidengė paminklą. Spauda rašė, kad iškilmėse dalyvavo daugiau nei 60 000 žmonių. O tais pačiais metais JAV lietuvis Petras Jurgėla išleido knygą - „Sparnuoti lietuviai. Darius ir Girėnas“. 1958 m. pastatytas paminklas Niujorke, o 1971 m. - Beverly Shores (Indianos valstijoje).
Labai iškilmingai buvo paminėtas S. Dariaus ir S. Girėno žūties penkiasdešimtmetis 1983 m. liepos 17 d.
Lakūnų atminimas įamžintas ant garsiojo Puntuko akmens Anykščių kraštovaizdžio draustinyje. 1936 metų liepos 17 dieną lakūnų, tautos didvyrių, žūties vietoje, Soldino girioje, buvo pastatytas paminklas ant „Lituanica“ lėktuvo motoro išmuštos duobės. Monumentą suprojektavo architektas V. Landsbergis - Žemkalnis. Iškilieji lietuvių lakūnai buvo vaizduojami ant 10 litų banknoto.