Juozas Budraitis - ne tik aktorius, bet ir fotografas, kasdienybės akimirkų kolekcionierius. Jis yra lietuviško kino legenda, diplomatas, teatro aktorius ir režisierius. Šiame straipsnyje apžvelgiama jo įspūdinga karjera, pradedant ankstyvaisiais gyvenimo metais ir studijomis, baigiant reikšmingais vaidmenimis kine ir teatre bei diplomatinės veiklos etapais.
Ankstyvieji Gyvenimo Metai ir Studijos
Juozas Budraitis gimė 1940 m. spalio 6 d. Liepynų kaime, Kelmės rajone. Mokėsi Šilutės r. Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Augo su dviem broliais ir dviem seserimis. Iš vaikų Juozas buvo vyriausias. Po kariuomenės, Vilniaus universitete studijavo teisę. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Vėliau, 1981 m. - Maskvoje aukštuosius kino režisūros kursus.
Apie savo jaunystės svajones J. Budraitis pasakojo: "Mano didžiausia svajonė buvo medicinos studijos - svajojau būti chirurgu. Bet taip atsitiko, kad po kariuomenės nebuvau užtikrintas, jog stodamas surinksiu reikiamą balų skaičių, dėl to galėjau būti priverstas grįžti atgal į kariuomenę. To labai nenorėjau, todėl nusprendžiau nerizikuoti ir pasirinkau teisę, kadangi tie, kurie tuo metu turėjo dvejų metų darbo stažą arba buvo tarnavę kariuomenėje, buvo priimami be konkurso."
Studijų metais (1963-73) lankė Vilniaus universiteto Kiemo teatro studiją (vadovas V. Limantas), dirbo Vilniaus universiteto estradinio orkestro konferansjė.
Kūrybinė Karjera Teatre
Kine pradėjęs vaidinti 1958 m., Juozas Budraitis į teatro sceną užlipo tik po dvidešimties metų. Kauno dramos teatre praleido didžiąją devintojo dešimtmečio dalį. Kaune dirbo šešerius metus, bet visą laiką važinėjo iš Vilniaus. Kai repertuaras pasidarė įtemptas, tuomet reikėjo čia kurį laiką ir pagyventi.
Taip pat skaitykite: Juozas Žymantas: svarbiausi faktai
Apie pirmąjį pakvietimą vaidmeniui Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (režisierius Jonas Vaitkus) pasakoja pats knygos herojus: „Kai perskaičiau tą pjesę, supratau, kad čia yra man labai svarbūs dalykai, apie kuriuos aš daug galvojau ir kuriuos norėtųsi pagarsinti, bet bijai, kadangi tai - per daug intymu. Man pasirodė, kad teatras yra ta vieta, kurioje gali taip atsiriboti ir nuo savęs, ir nuo kitų, kad galų gale gali išrėkti, kas tau labai skauda. Nebijodamas to atsidengimo ir apkaltinimo, kad čia yra tavo asmeniškas dalykas. Bet kada yra rampa, žiūrovas negali iki galo suprasti, ar tai yra asmeninė išpažintis, ar imitacija."
Vienas įsimintinų vaidmenų Kauno dramos teatre - Šarūnas 1980 m. pastatytame J.Vaitkaus spektaklyje. Tai buvo drąsi ir neįprasta Vinco Krėvės "Šarūno" interpretacija.
J. Budraitis apie teatro patirtį: "Esu dėkingas J.Vaitkui, išdrįsusiam pakviesti mane, jau visiškai susiformavusį žmogų, pradėti naują veiklą. To imtis drąsos reikėjo ir man pačiam. Nesakau, kad tie metai buvo tuščia vieta mano gyvenime. Ne. Tai yra labai svarbi vieta, tik galėjo būti ir kitaip. Gyvenime dažnai pasitaiko, kad daug kas būtų galėję būti kitaip. Apsiautum kitus batus ir galbūt kitur nueitum. Bet yra taip, kaip yra. Nesiruošiu gailėtis ar koneveikti save. Teatras man buvo kaip psichoanalizė, labai stipri ir galinga. O kai jau pajutau, kad atėjo laikas, kai aš priekaištauju sau už tai, kad esu teatre, pasitraukiau."
Pasak aktoriaus, teatras jam buvo lyg sapnų karalystė: "Pasakysiu atvirai, buvau lyg kokioje sapnų karalystėje. Nebesuvokiau, kas su manimi darosi. Tokios nepakaltinamos būsenos, kai, atrodo, kažkas kitas už tave viską daro. Prieš tai buvau išvykęs į Kubą, kur filmavausi vokiečių filme, užtrukome ilgiau, nei planavome, tad laiko pasiruošti spektakliui buvo likę labai mažai. Dabar galvoju, kad gal net ir gerai, kad viskas taip susiklostė. Kad iš tokios nesuvokiamos būsenos gimė kažkas. Nes viskas gyvenime yra chaosas. Vaiko gimimas yra chaosas, kažkaip iš niekur nesuprantamu būdu pradeda viskas vystytis. Pati gamta stumia, tvarko, sureguliuoja. Taip tada nutiko ir man."
Teatre reikšmingų vaidmenų sukūrė J. Vaitkaus spektakliuose: Solnesas (H. Ibseno Statytojas Solnesas), Šarūnas (V. Krėvės Šarūnas, abu 1980), Leninas (Michailo Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982), Herėja (A. Camus Kaligula 1983), Ričardas II (W. Shakespeare’o Ričardas II 1985), Nikosas, Luošys (Manoliso Korreso Senelių namai 1986), Bostonas (Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovą), Sorinas (A. Čechovo Žuvėdra, teatre Baltiskij dom Sankt Peterburge), Mortenas Kijilis (H. Ibseno Visuomenės priešas, abu 2011). Savitų, išskirtinių vaidmenų sukūrė skirtingo režisūrinio braižo ir kartų režisierių spektakliuose: Solionas (A. Čechovo Trys seserys 1995, režisierius E. Nekrošius), Tėvas (Olego Presniakovo, Vladimiro Presniakovo Pabas 2008, režisieriai O. Presniakovas, V. Presniakovas, Teatriumas Serpuchovkoje Maskvoje), Gajevas, Firsas (A. Čechovo Vyšnių sodas 2009, režisierius Kristianas Smedsas), Kadmas (Euripido Bakchantės, režisierius G. Varnas), Krepas (S. Becketto Paskutinė Krepo juosta, režisierius O. Koršunovas, abu 2013).
Taip pat skaitykite: Muzika ir Juozas Kuraitis
Daiva Šabasevičienė knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ profesionaliai apibendrina Juozo Budraičio vaidmens kūrimo strategijas, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykius bei aktoriaus kūrybinių principų organišką ryšį su režisieriaus pasaulėžiūra, leidusį J. Budraičiui atsiskleisti teatro scenoje. Be teatro temos knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, režisieriai Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Šarūnas Bartas, Oskaras Koršunovas ir kiti. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis sukūrė įsimintiną vaidmenį.
Karjera Kine
Nuo 1965 m. - kino aktorius. Po pirmo filmo "Niekas nenorėjo mirti" užklupusi didžiulė sėkmė ir Vytauto Žalakevičiaus asmenybė privertė permąstyti visą savo gyvenimą ir pasirinkti kiną. Pasiūlymų filmuotis buvo apstu. 1961 kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu filme Kai susilieja upės (režisierius Borisas Šreiberis). Iš viso sukūrė daugiau kaip 140 vaidmenų; reikšmingiausius - režisieriaus V. Žalakevičiaus filmuose: Jonas, Pablas, Felicijus, Raimonas (Niekas nenorėjo mirti 1966, Visa teisybė apie Kolumbą 1970, Tas saldus žodis - laisvė 1972, Kentaurai 1979). Vaidino A. Grikevičiaus (Andrius, Albinas, Petras, Gediminas, Jonas - Jausmai 1968, šį režisavo ir A. Dausa, Ave, vita! J. Budraitis. 21 a. 1-2 dešimtmetyje sukurti svarbesni vaidmenys: Dungormas (Vilkogaudis iš Pilkųjų Šunų giminės 2006, režisierius Nikolajus Lebedevas), Senis (Žvaigždė 2014, režisierė Anna Melikian), Kapitonas (Miestas prie upės 2020, režisierius V. Kairišas), Vincentas (Smėlis tavo plaukuose 2025, režisierius Mantas Verbiejus).
Apie savo vaidybos metodą J. Budraitis sakė: "Kino aikštelėje simuliuoti ir apgaudinėti niekada nemokėjau. Tiesiog kiekvienoje situacijoje išreiški vis kitus savo paties jausmus, tam tikrus charakterio bruožus. Tuos, kurių reikia tame laikmetyje, tame siužete. Ir kaskart pats savyje atrandi vis naujų savybių. Pavyzdžiui, kaip aš pasielgsiu nelaimės akivaizdoje arba pajutęs atradimo džiaugsmą? Vienas šauks, kitas rėks, trečias šokinės. O kaip aš elgsiuosi - nežinau. Ir man labai įdomu tai pajusti, išbandyti. Tai - pats tikriausias savęs analizavimas, stebėjimas, tam tikra mokykla."
Aktorius prisipažino, kad prieš kamerą jausdavosi nuogas: "Prieš kamerą aš tiesiog jausdavausi nuogas. Su viskuo, ką sukaupiau savyje per gyvenimą. Kine tai visada yra kartu su tavimi, ir objektyvas viską užfiksuoja. Net menkiausią akies krustelėjimą."
Per pusės amžiaus karjerą jis atliko daugiau kaip 100 vaidmenų. Ekrane jam teko būti žveju, kaimiečiu, mokytoju, skulptoriumi, maištininku, kvepalų testuotoju, Prancūzijos karaliumi, vokiečių karininku, sovietų žvalgu ir net kosmonautu. Visi vaidmenys - jo išgyventi.
Taip pat skaitykite: Apie Žemaitę
Žymiausi vaidmenys: Jonas Lokys ("Niekas nenorėjo mirti", 1965) Felicijus ("Tas saldus žodis - laisvė!", 1973) Fiodoras Bazyrinas ("Su tavim ir be tavęs…", 1973) Nikolajus Skrobotovas ("Priešai", 1977) Juozas Šaknys ("Faktas", 1980).
Apie neišsipildžiusias svajones J. Budraitis kalbėjo: "Kai dabar peržiūriu nueitą kelią, vienintelis nusivylimas tas, kad per tą laiką galėjau pastatyti filmą, nes buvau baigęs Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. Šiuose kursuose ir susipažinome su Jonu Vaitkumi, kuris man pasiūlė po studijų išbandyti save teatre. Kiek apmaudu, kad per tą laiką būčiau sukūręs kokį nors filmą. Galbūt būčiau įsitvirtinęs ir kino režisūroje. O dabar išėjo taip, kad tuos šešerius metus išnaudojau ieškojimui, kaip save pritaikyti teatrui. Ieškojimui tos teatro mokyklos, nes manęs juk niekas nemokė, kaip reikia vaidinti teatre. Turėjau pats ieškoti, kaip daryti poveikį žiūrovui, kaip save pateikti scenoje."
Fotografijos Pomėgis
Juozas Budraitis - ne tik aktorius, bet ir aistringas fotografas. Jis pats teigė: "Nebuvau tikras fotografas, kuris būtų tam paskyręs savo gyvenimą. Iš pradžių fotografija man atrodė net ne menas. Bendravau su fotografais, bet jie man neatrodė menininkai. Pats fotografuodavau ne kaip kurdamas meną, o atsitiktinai, kada ką sugalvodavau. Tiesiog slampinėji kažkur ir taip atsiranda vienas kitas kadras. Iš tų slampinėjimų ir prisikaupė fotografijų, kol aš supratau, kad fotografija yra menas."
Fotografuodavo dažniausiai filmavimo aikštelėse: "Kai filmuodavausi filme, kuriame jausdavausi laisviau, kuriame nebuvo didelės įtampos, kišenėje nešiojausi fotoaparatą ir net stovėdamas kadre, kol taisomos šviesos ir pan., vis kažką nufotografuodavau. Anksčiau filmus filmuodavo labai ilgai, pavyzdžiui, reikėdavo būtent saulės, o jos nėra, tad visi sėdime filmavimo aikštelėje ir laukiame. Tuo metu vaikštinėdavau ir fotografuodavau. Turėjau "Leica" fotoaparatą, kurio buvo didelis ryškumo gylis. Tik nusistatai metrus ir fotografuoji. Tiesiog eidamas pro šalį spustelėdavau mygtuką."
Išleido fotografijų albumą Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai = My Paris: sketches of the flâneur = Mon Paris: ébauches d’un flâneur (2016). Surengė grupinių ir individualių parodų Lietuvoje (1984, 2016 Kaune, 1987, su A. Mockumi, 2005, 2012, 2014, 2016 Vilniuje, 2016 Klaipėdoje, 2019 Kelmėje, 2022 Molėtuose) ir užsienyje (1979, 1980, 2008, 2010, 2012 Maskvoje, 2007 Kaliningrade, 2008, 2012 Nižnij Novgorode, 2012 Sankt Peterburge, 2013 Minske, 2014 Vitebske).
Diplomatinė Veikla
Nuo 1996 m. buvo Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje patarėju, o 2001-2010 m. Būdamas Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė, rūpinosi Lietuvos kultūros puoselėjimu Rusijoje, rengė mokslines konferencijas, įamžino poeto ir diplomato J. Baltrušaičio atminimą.
Inicijavo ir įgyvendino lietuviškos kultūros sklaidos Rusijoje programą „Langas į Lietuvą“, kurios vienas iš darbų - Maskvoje užsienio literatūros bibliotekos kiemelyje įamžintas M. K. Čiurlionio atminimas. Organizuodavo parodas, pristatydavo lietuvių menininkus, jų kūrybą. Rengė rusų menininkų, kurie savo kūriniuose vaizdavo Lietuvą, parodas. Jo pastangomis Maskvoje M. V. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultete įkurtas Baltistikos centras. 1995-2001 Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadoriaus patarėjas kultūros klausimais (Maskvoje inicijavo Lituanistikos sklaidos centro įkūrimą, prisidėjo rengiant apie 20 mokslinių konferencijų, leidžiant daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio leidinių, tarp jų - reikšmingiausių lietuvių veikalų vertimų į rusų kalbą), 2001-10 Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė (2003 sukūrė Lietuvos kultūros sklaidos Rusijos regionuose programą Langas į Lietuvą, inicijavo dvikalbių knygų leidybos Maskvoje programą Baltrus, 2008 - Baltistikos centro Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete įkūrimą, Maskvoje įamžino M. K. Čiurlionio, J. Baltrušaičio atminimą).
Įvertinimas
Juozas Budraitis yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir įvertinimų už savo kūrybinę ir diplomatinę veiklą:
- 1974 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.
- 1982 m. suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas.
- 1996 m. Rygos III tarptautiniame geriausių aktorių vaidmenų kino festivalyje „Baltijos perlas“ apdovanotas už antraeilį vaidmenį filme „Aš nežinau, kas esu aš“.
- 2000 m. apdovanotas Draugystės ordinu (Rusija).
- 2003 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
- 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.
- 2005 m. apdovanotas „LT Tapatybės“ prizu „Už Lietuvos kultūros skleidimą svetur“
- 2007 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“ (Ukraina).
- 2007 m. įteikta Jurgio Baltrušaičio labdaros ir paramos fondo premija.
- 2010 m. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.
- 2010 m. apdovanotas Garbės ordinu (Rusija).
- 2012 m. įteiktas valstybinis apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje“.
- 2013 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
- 2013 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
- 2015 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio metu tapo nominacijos „Įtaigiausias vaidmuo“ laureatu už Krepo vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“.
- 2016 m. už pagrindinį vaidmenį rež. A. Puipos filme „Edeno sodas“ Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pasaulis“ žiūrovų išrinktas geriausiu Lietuvos kino aktoriumi, pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų pagrindinį vaidmenį, NVS ir Baltijos šalių festivalyje „Kinošok 2016“ apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį.
- 2020 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
- Ukrainos Respublikos III laipsnio ordinas Už nuopelnus (1998).
- Rusijos Federacijos Draugystės ordinas (2000).
- Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didysis kryžius (2012).
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas Lietuvos diplomatijos žvaigždė (2020).
- Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo premija (2007).
- Tarptautinė premija Baltijos žvaigždė (2011).
- Lietuvos nacionalinė premija (2013).
- Auksinė gervė (2023).
Asmeninis Gyvenimas
Juozas Budraitis užauginote dvi atžalas - Martyną ir Justiną. Sūnus Martynas pasirinko aktoriaus kelią, ir šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. Dukra Justina - nuostabi, man visada malonu ją matyti, su ja bendrauti. Ji man - mielas čiauškaliukas.
Su žmona Vita netrukus švęsite auksines vestuves. Ji - graži, todėl ją ir fotografavau. O tai, kad portretas traukia akį - tai ne mano, o jos pačios nuopelnas. Mes pasitikėjome vienas kitu, ir tai gyvenime yra svarbiausia. Ji su manimi važiavo į Maskvą, kur dirbau Lietuvos ambasadoje. Mano žmona - labai protinga moteris, ji padėjo nuveikti daug darbų, kurie buvo naudingi Lietuvos įvaizdžiui propaguoti ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Aš ją myliu.
Knygos
Kartu su Margarita Matulyte jie sėdo ir parengė solidžią, storą knygą. Sumanyta kaip Juozo „aktoriškų“ fotografijų albumas ji apaugo bendraautorių pokalbiais apie filmus, senomis recenzijomis, laiškais, dokumentais. 2015 m. išleido savo biografinę ir nuotraukų knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.