Afrika - tai žemynas, kupinas nuotykių, paslapčių ir stebuklų, žadinantis viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Čia gyvena daugybė įvairiausių gyvūnų, auga egzotiški augalai ir gyvena įdomios gentys, puoselėjančios senas tradicijas. Tačiau, kartu, Afrika - žemynas, kurio turistai labiausiai bijo.
Etiopija - Afrikos Perlas: Legendos ir Istorija
Viena ryškiausių juodosios Afrikos šalių - Etiopija. Ten gyveno pirmieji žmonės, iš ten kilo mūsų taip mylima kava bei paslaptingoji Sabos karalienė, ir net sunkios gyvenimo sąlygos negali sunaikinti jos turtų, tradicijų ir žmonių šypsenų. Etiopijos istorija yra gausiai paskaninta įvairių legendų. Tikriausiai žymiausia iš jų yra apie Aksume esančią Siono Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atsigabenta Sandoros skrynia. Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina Šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis.
Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ir ypač etiopiečiai, švenčia kryžiaus suradimą. Etiopijoje ši data pažymima kuriant didžiulius laužus. Pats šalies vardas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, kurie reiškia "nudegęs veidas". Vis dėlto tiksli vardo kilmė nėra žinoma, o kai kurie istorikai jį kildina iš senos istorijos apie Aksumo įkūrėją Ityopį, kiti iš graikų dievo Hefaisto (romėnų Vulkanas) sūnaus Aethiopso. Tikėti istorijomis, ar ne - spręsti jums, bet kaip sako patys etiopiečiai „Jei tikite, vadinasi tai tiesa.“
Laikas Etiopijoje: Savitas Kalendorius
Etiopijos kalendorius turi 13 mėnesių ir atsilieka nuo mūsiškojo 7 arba 8 metus. Tryliktas mėnuo turi tik 5 arba 6 dienas. Etiopijoje laikas skaičiuojamas nuo aušros, t. y. 6 valandos ryto. Vidurdienis pas juos bus 6-a valanda, o 16 valanda bus 10.
Įdomūs Faktai Apie Etiopiją: Išskirtinumas ir Pasiekimai
Etiopija oficialiai vienintelė šalis, kuri nebuvo kolonizuota europiečių. Kai kurios Afrikos šalys, pavyzdžiui, Gana, pasirinko tokias pačias vėliavos spalvas - žalia, geltona, raudona. Tradiciškai etiopiečių vaikai ir tėvai neturi bendros pavardės. Etiopijos maratonininkas Abebe Bikila tapo pirmuoju afrikiečiu laimėjusiu Olimpinį medalį 1960 metais Romoje. Etiopijos imperatorius Heile Selassie I yra laikomas Dievu Jamaikoje sukurtos rastafarizmo religijos išpažinėjų. Etiopijoje gyvena juodieji žydai, dar vadinami falašais. 1974 metais archeologai Etiopijoje rado bene garsiausią žmogaus protėvę, gyvenusią prieš 3 milijonus metų. Jai buvo suteiktas mielas Liusi vardas.
Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas
Afrikos Gamta ir Klimatas: Karščio Žemynas
Afrika yra pats šilčiausias iš visų žemynų. Šilumos bei karščio čia tikrai netrūksta, kadangi Afrika tęsiasi per ekvatorinę, subekvatorinę bei tropinę juostas ir tik šiaurinis bei pietinis pakraščiai tęsiasi bei subtropinę juostą. Dar vienas žavingas Afrikos akcentas yra dykumos. Būtent jos pritraukia milijonus keliautojų iš viso pasaulio. Dykumose per metus iškrenta vos iki 20 mm kritulių.
Sacharos Dykuma: Atšiauri, Bet Gyvybinga
Sachara, apimanti didžiąją dalį Šiaurės Afrikos, yra garsiausia pasaulio dykuma. Sacharos dykuma apima apie 8 600 000 kvadratinių kilometrų ir siekia 11 šalių. Smėlio kopos ir lakštai dengia tik apie 25 % tikrojo Sacharos paviršiaus. Tai gali būti viena atšiauriausių aplinkų Žemėje, tačiau Sacharoje gyvena įvairi laukinė gamta, prisitaikiusi prie ekstremalių gyvenimo sąlygų. Be kupranugarių ir ožkų, dykumos rūšys yra gepardai, gazelės, stručiai, feneko lapės ir driežai.
Safaris Afrikoje: Kelionė Į Laukinę Gamtą
Žodis „safaris“ suahelių kalba reiškia „kelionę“. Šiais žinių ir informacijos laikais safaris - tai tiesiog kelionė į laukinę gamtą, tai pažinimas, nuotykiai, adrenalinas, kelionė BE GINKLO. Išvykti į safarį - tai susitapatinti su laukine gamta, kitaip ją išgirsti, pamatyti, pajusti, sužinoti, suvokti, virsti jos dalimi. Būti nepasiekiamam nei telefonu, nei faksu, nežiūrėti televizijos ir nesiklausyti radijo, išjungti kompiuterį ir paimti įdomią knygą į rankas.
Gyvūnai: Stebėjimo Paslaptys
Ten, kur būriuojasi daug Tomsono gazelių (Gazella thomsonii) ar impalų (Aepyceros melampus), norinčių perbristi nedidelį upokšnį, dairykitės aplinkui leopardo. Visada įdomu stebėti grįžtančias į olas hienas: kaip jos sveikinasi, uostinėjasi, prausiasi. Pasirodo, begemotai yra agresyviausi ir pavojingiausi gyvūnai Afrikoje - ir priešingai nei krokodilai, jie gali - ir būtinai apvers nedidelius laivelius bei užmuš bet ką, kas pateks į jų teritoriją.
Saugumas Safariuose: Kaip Elgtis Su Laukine Gamta
Saugiausia stebėti laukinius gyvūnus iš safario automobilio, nes gyvūnas matys priešais save vieną didelį objektą, neišskirdamas žmonių jame.
Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas
Aurelijos Patirtis Afrikoje: Metai Masajų Gentyje
Afrika - tolimas, paslaptingas, įvairiausiais stereotipais apipintas žemynas, į kurį keliauti išdrįsta anaiptol ne visi. Iššūkių ir sklandančių mitų nepabūgusi panevėžietė Aurelija Verkelytė jau daugiau nei metus gyvena masajų genties diktuojamu ritmu. Prieš metus Aurelija Verkelytė leidosi į netikėtumų kupiną kelionę su kilniu tikslu - padėti skurdžiai gyvenantiems vaikams Afrikoje. Vos mėnesio planuota viešnagė ir savanorystė vietinėje Tanzanijos kaimelio mokykloje netikėtai išaugo į metus, praleistus svetur, o Aurelija pripažįsta namo dar tikrai nesiruošianti. „Mano namai ten, kur aš galiu jaustis laiminga“. Mintys apie savanorystę senokai sukosi A. Verkelytės galvoje. Anot jos, kiekvienam ateina laikas, kai pradeda galvoti, ką gero nuveikęs. Kai tokios mintys ėmė suktis Aurelijos galvoje, ji išvyko į Afriką su bilietu į vieną pusę. „Visi baigiame mokslus, darome karjerą, einame į vakarėlius, bet ar tikrai to iš tiesų norime? Po tam tikrų gyvenimo įvykių atsisėdau ir pagalvojau, ką darau dėl kitų? Visada viską dariau dėl savęs.“
Prieš didžiąją kelionę ji išėjo iš darbo. „Susipažinau su mergina, kuri ištekėjusi už masajo. Tanzanijoje jie įkūrė nevyriausybinę organizaciją, teikiančią pagalbą masajų genties žmonėms. Ypatingą dėmesį jie skiria našlėms ir vaikams. Tai nuostabus projektas, todėl paklausiau jos, ar galėčiau vykti ten jiems padėti. Taip viskas ir prasidėjo“, - pasakoja A. Verkelytė. „Nė vienas, kuris nėra lankęsis Afrikoje, negali įsivaizduoti, kaip stipriai jų gyvenimas skiriasi nuo mūsiškio. Tai visiškai kitas pasaulis. A. Verkelytė sako visuomet save laikiusi pasaulietišku žmogumi. „Svarbiausia išmokta pamoka, kad laimė ne piniguose ir mes turime mėgautis gyvenimu. Šame pasaulyje negyvensime amžinai." Pasak A. Verkelytės, „Vis dar galvojame, kad Afrika - tik skurdas, badas, ligos. Bet man ta pati Afrika buvo gera proga paklausti savęs - o ką žinau apie paprastą žmogišką laimę?"
Aurelijos Kasdienybė Masajų Kaimelyje: Mokslas Kaip Dovana
Aurelija Verkelytė gyvena masajų genties kaimelyje ir dirba mokykloje toli nuo civilizacijos. Kiekvieną rytą ji keliasi kartu su saule ir jau šeštą valandą keturis kilometrus pėsčiomis kulniuoja į mokyklą. Mažuosius afrikiečius Aurelija moko geografijos pradmenų. „Kai vaikams pasakau, kad pamoka baigta, jie net nuliūsta. Jie labai nori mokytis. Afrikoje mokslas yra vienintelis kelias į geresnį gyvenimą. Jie mokslą supranta kaip gyvenimo dovaną, nes yra daug neraštingų žmonių. Masajų genties vaikai į pažinimo ir žinių kelionę su lietuve mokytoja kasdien leidžiasi labai noriai. „Vaikų, su kuriais dirbu, mokymosi lygis labai aukštas, palyginti su kitomis mokyklomis. Šie vaikai yra iš neturtingiausių šeimų ir pagrindinis mano tikslas buvo sukurti vietą, kur jie galėtų jaustis laimingi. Tokie ir jaučiasi“, - tvirtina A. Verkelytė. „Kai kurie vaikai tiesiog stebėdavo mane iš už kampo, kai kurie bijojo žodį pasakyti. Atrodydavo, kad vandens prisisėmė į burną, kai tik bandydavau kalbinti. „Vaikai, kaip ir suaugusieji, atrodo, negalėjo patikėti, jog kažkas susiruošė pagyventi jų kaime.
Žaidimai ir Kasdienybė: Gyvenimas Be Išimčių
„Žaidžiame „Bulvę“ su plastikiniais buteliais, statome pilis iš akmenų. Dažnai gaunu pasiūlymą žaisti lenktynes. Sėdi į dubenį ir varai. Kas pirmas, tas laimi, o paskutinis apipilamas vandeniu.“ Aurelija Afrikoje gyvena visiškai tokiomis pat sąlygomis kaip ir jos mokiniai. Ji keliasi ir prausiasi su jais, valgo su jais - savanoriai neturi jokių išimčių ar patogumų. Vaikams reikia padėti atlikti visus ryto bei dienos ritualus. „Po darbo dienos sėdžiu po žvaigždėtu dangumi, žiūriu į jį ir suprantu - taip žmonės ir gyvena, ir jie yra laimingi. „Lietuvoje ganosi karvės, čia laksto zebrai. Pas mus medyje tupi varna, čia - beždžionė. „Atsikėlusi ryte nusiskinu bananą. Be bananų ir kitų gamtos dovanų, taip pat valgomos kukurūzų burbuolės, keptos ant laužo, juodosios pupelės, iš kurių gaminamos košės, įvairios žolės. Čia valgau ir labai daug moringos augalo lapų, kurie duoda visų reikiamų mineralų, kokių tik reikia žmogui. Tenkinuosi tuo, kas yra, ir tai irgi savotiškas spyris į užpakalį džiaugtis tuo, ką turi“, - pabrėžia A. Verkelytė.
Savanorystė: Ne Tik Atostogos ir Fotografijos
„Tai ne mados dalykas ar atostogos bei pasifotografavimai su juodaodžiais. Tai sudėtinga ir reikalauja daug darbo." Anot jos, visų pirma, reikia išmokti padėti kitiems, o dėl to tikrai nebūtina vykti į kitą pasaulio kraštą. „Bet jei vis dėlto turite galimybę - rekomenduoju išvykti savanoriauti.
Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį
Binyavanga Wainaina Patarimai: Kaip (Ne)Rašyti Apie Afriką
Binyavanga Wainaina (g. 1971) - Kenijos žurnalistas ir rašytojas, ironiškai patariantis, kaip (ne)rašyti apie Afriką, atskleidžia dažnai pasitaikančius stereotipus ir klaidingus įsivaizdavimus apie šį žemyną. Jo satyrinė esė atkreipia dėmesį į tendenciją Afriką vaizduoti vienpusiškai, pabrėžiant skurdą, karus ir ligas, o ne įvairialypę kultūrą, istoriją ir žmonių gyvenimus.
Stereotipai Pavadinimuose ir Viršeliuose
Pavadinimuose visada vartokite žodžius „Afrika“, „tamsumas“ arba „safaris“. Niekada knygos viršelyje ar pačioje knygoje nespausdinkite kultūringo afrikiečio nuotraukos, nebent tai būtų Nobelio premijos laureatas. Kalašnikovo automatas, išsišovę šonkauliai, nuogos krūtinės - štai, kas tiks labiausiai.
Afrika Kaip Viena Šalis: Ignoruojant Įvairovę
Savo tekste Afriką laikykite viena šalimi. Ji karšta ir dulkėta, vilnijančiomis pievomis su didžiulėmis bandomis galvijų ir badmiriaujančiais perkarusiais išstypėliais. Nesivarginkite su tiksliais apibrėžimais. Afrika yra didelė: 54 šalys, 900 mln. gyventojų, kurie niekuo daugiau neveikia, tik badauja, miršta, kariauja ir emigruoja, kad galėtų perskaityti jūsų knygą.
Muzika, Ritmas ir Maistas: Stereotipiniai Vaizdai
Būtinai pavaizduokite, kaip giliai afrikiečių sielose įsišaknijusi muzika ir ritmas ir kaip jie valgo tai, ko kiti žmonės nevartoja maistui. Neminėkite ryžių, jautienos ir kviečių; afrikietiška virtuvės patiekalai - tai beždžionių smegenėlės, ožiena, gyvatės, kirmėlės, lervos ir visokie medžioklės laimikiai.
Personažai: Nuo Ištikimų Tarnų Iki Korumpuotų Politikų
Tarp jūsų veikėjų afrikiečių galėtų būti pusnuogių karių, ištikimų tarnų, pranašautojų ir aiškiaregių, atsiskyrėliškos prabangos gaubiamų išminčių senolių. Arba korumpuotų politikų, neišprususių daugpačių kelionės vadovų ir su jumis miegojusių ištvirkėlių. Ištikimasis tarnas visąlaik elgiasi kaip septynmetis, jam reikia tvirtos rankos; jis bijo gyvačių, yra atlaidus vaikams ir visad jus įvelia į painias šeimynines dramas.
Gyvūnai: Sudėtingi Charakteriai
Gyvūnai, kita vertus, turi būt vaizduojami kaip įvairiapusiški ir sudėtingi charakteriai. Jie kalba (arba riaumoja, išdidžiai atmetę gaurus), turi vardus, siekių ir troškimų. Jiems būdingos ir šeimos vertybės: „Matot, kaip liūtai moko savo atžalas“? Drambliai būna globėjiški, tai - gerosios feministės arba pagarbos verti patriarchai.
Saulėlydžiai ir Vaivorykštės: Privalomi Afrikos Atributai
Atbaidysite skaitytojus, jei nepaminėsite Afrikos šviesos. Ir saulėlydžių, nes afrikietiškas saulėlydis - privalomas atributas. Jis visuomet milžiniškas ir raudonas. O dangus - visada didelis. Savo knygą visados užbaikite kokia nors Nelsono Mandelos ištarme apie vaivorykštes ir atgimimą.
Etiopijos Vaikai: Nepamirštamos Pamokos ir Parama
Kelionių organizatorius „GRŪDA“, jau antrą dešimtmetį rengdamas keliones po juodąją Užsacharės Afriką, į savo maršrutus visuomet stengiasi įtraukti įvairių mokyklų, kaimų ir bendruomenių lankymą.
Demoralizuojančios Dovanos: „Duok, Duok, Duok“
Tampa beveik taisykle, kad, keliaujantiems po Afriką, atmintinėse rekomenduojama pasiimti saldumynų vaikams, marškinėlių, kanceliarinių prekių ir visokių kitų daiktų bei niekučių. Įveikus šios be galo įdomios ir turistų tik pamažu atrandamos šalies keliais beveik 4000 kilometrų, pakanka laiko įsitikinti, kad tokios dovanos ne tik nepadeda, bet dažnai demoralizuoja vietos gyventojus ir daro juos priklausomus nuo turistų „dovanų“. Visoje šalyje vaikai pro šalį riedančius automobilius palydi šūksniais „ju ju ju ju", kuriuos reikėtų suprasti kaip „duok, duok, duok, duok". Taip elgiasi ne tik ūgtelėję, bet ir vos kelerių metų sulaukę vaikai. Visiems jau įkalta, kad balti dėdės ir tetos gali ką nors duoti.
Veiksminga Parama: Konkrečios Bendruomenės
Vietiniai gidai pataria nieko neduoti pakelės vaikams, ypač skirtingo amžiaus prašytojams. Etiopijos vaikai nesidalina, o vyresnieji beveik visada iš mažylių atima viską, ko tie nesuspėja susikišti į burnas. Kuo atokiau nuo didesnių miestų, tuo žmonės mažiau išrankūs. Kai prie mašinų susiburia keliasdešimt vaikų, tampa aišku, kad bet kokia tokio pobūdžio parama pro mašinos ar autobusiuko langą yra absoliučiai bergždžias reikalas, nebent manytume, kad esame zoologijos sode, tik, tiesa, žiūrovai yra jie, o mes, keliautojai, geležiniuose keturračiuose narvuose. Paklausus gidų, kaip tada mes galėtume padėti žmonėms, kokia ta paramos tvarka būtų geriausia, šie visų pirma paaiškina, kad labdaringa veikla pagal principą „bet kam, bet kur ir bet ką" nėra tikslinga, nes jos nauda minimali. Kas kita yra paremti konkrečią bendruomenę. Jie pasiūlė aplankyti nuošalią mokyklą pietvakarinėje šalies dalyje, netoli pasienio su Kenija ir Pietų Sudanu.
Nuošali Mokykla: Švietimo Svarba
Nepaisydama išlikusio tokio, mūsų akimis, egzotiško gyvenimo būdo, Etiopijos valdžia stengiasi ir šiuose civilizacijos užribio kraštuose užtikrinti švietimo paslaugas. Apie mūsų atvykimą buvo informuotas mokyklos direktorius bei kaimo seniūnas. Tipiška afrikietiška mokykla gerokai skiriasi nuo mūsiškių.
Dovanos Mokyklai: Reikšminga Parama
Mokyklos direktorius maloniai pasitiko ir pasidžiaugė mūsų iniciatyva. Po trumpo mokyklos pristatymo direktoriaus kabinete nukrovėme stalą dar neišdalytomis dovanėlėmis. O jų buvo nemažai ir įvairių: rašymo priemonių, pieštukų, flomasterių…. Taip pat įdavėme iš bendrakeleivių surinktų pinigų pluoštelį. „Tai nėra dažnas atvejis, bet labai svarbus mums. Šios dovanos ir aukojami pinigai jums gali pasirodyti nedideli, bet mums tai didžiulės lėšos“, - sakė direktorius. Įdomumo dėlei: aukštąjį pedagogo išsilavinimą turintis mokytojas Etiopijoje uždirba 80 JAV dolerių per mėnesį. Kol mums aprodė mokyklą, buvo surašytas oficialus finansinę paramą fiksuojantis kvitas ir įteiktas man kaip įrodymas. Net nespėjus pasidomėti, kam bus išleisti šie pinigai, direktorius rišliai, su reikalingais akcentais, patikslino, kad „už pinigus bus nupirkta vaizdinių mokymo priemonių mokyklai, o kanceliarinės prekės išdalintos vaikams, kurių tėvai neišgali jų įpirkti. Stebėtina tai, kad tokioje mokykloje kaip Turmio dalis vaikų neturi nei kuo rašyti, nei ant ko rašyti.
Kelias Į Mokyklą: Iššūkiai ir Motyvacija
Kai kurie vaikai kasdien mokyklą eina apie dvidešimt kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal. Pasak mokytojų, kaimų mokyklose nebūna drausmės problemų, nemotyvuotų vaikų. Nepaisant to, kad švietimas Etiopijoje nemokamas, labai daug šeimų vaikų į mokyklą neleidžia, nes jie reikalingi kasdieniams ūkio darbams dirbti. Absoliuti dauguma tokiuose nuošaliuose regionuose gyvenančių suaugusiųjų yra beraščiai, nesupranta, kam reikalinga mokykla ir kaip tie vaikai panaudos šias žinias. Vis dėlto mokyklos lankymas neretai tampa našta tėvams, nes turėdami, po 4-5 ar dar daugiau vaikų, be pagalbos jie niekaip negalėtų išsiversti. Su kiekviena klase mokinių skaičius mažėja, todėl pradinę mokyklą baigia tik apie 40 procentų, o pagrindinę vos 15 procentų mokinių.
Ruanda: Jaunimo Stovykla ir Parama Našlaičiams
Kelionės po Ugandą-Ruandą metu, aplankę daugybę nacionalinių parkų ir susipažinę su nepaprasta šio krašto augmenija bei gyvūnija, skyrėme laiko ir vieno kaimelio mokyklos lankymui. Čia trūko visko: knygų, sąsiuvinių, net ir pačių mokytojų… Netrūko čia tik noro mokytis. Nuvežėme ką turėjome - kanceliarinių priemonių, žaislų, saldumynų. Sunku žodžiais nupasakoti, kaip atrodė vaikų akys, išvydusios visas šias „dovanas“. Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems, todėl mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Sunku įsivaizduoti, kad XXI amžiuje vis dar yra vaikų, neturinčių šios galimybės. Afrikoje daug vaikų nelanko mokyklų, dėl jau anksčiau įvardintų problemų - pinigų stygiaus ir reikalingos pagalbos namuose.
Kunigas Hermanas Šulcas: Pašvęstas Našlaičių Globai
1994 m. Ruandoje įvyko genocidas, kurio metu žuvo apie 800 tūkst. žmonių. 1978 m. mūsų tautietis, misionieriaus ir kunigas Hermanas Šulcas čia, nuošaliame Mušos kaime, įkūrė jaunimo stovyklą. Genocido metu stovykla buvo visiškai sugriauta, išžudyta dauguma vaikų. Stebuklingai išsigelbėjęs kunigas Hermanas atstatė stovyklą nuo pamatų ir toliau tęsė savo misiją. H.Šulcas, kilęs iš Klaipėdos krašto, gyvena Ruandoje ir savo gyvenimą yra pašventęs našlaičių globai. Jo įkurtoje jaunimo stovykloje šiuo metu gyvena apie 150 vaikų, yra bendro lavinimo bei amatų mokykla. Kunigui talkina vienuolės ir savanoriai, atvykstantys iš įvairių pasaulio šalių. Stovykla išsilaiko iš aukotojų pinigų. Būdami stovykloje, kartu su tėvo Hermano globotiniais, supratome, kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą, patys patiria daug laimės, nepaisant skurdo, tragedijų ar nevilties.
Kelionės Po Afriką: Patarimai ir Įspūdžiai
Afrika ne be reikalo jau seniai žavi viso pasaulio keliautojų vaizduotę. Kartu Afrika - žemynas, kurio turistai labiausiai bijo. Esu keliavęs po įvairias Afrikos šalis ir dalinuosi visais reikalingais patarimais.
Šiaurės ir Juodoji Afrika: Du Skirtingi Žemynai
Abiejose Afrikos pusėse viskas skiriasi kardinaliai tarsi skirtinguose žemynuose. Šiaurės Afrika - sausa ir dykuminga. Ten gyvena musulmonai arabai. Gyvūnų mažai (išskyrus kupranugarių kaimenes), gamta nykoka - išskyrus kalnus ar retas didingas smėlio kopas. Užtat ten klestėjo didžiausios pasaulio civilizacijos - senovės Egiptas, Roma, finikiečiai, Arabų Kalifatas. Ir yra gausybė jas menančių pastatų, griuvėsių, skulptūrų, piramidžių. Tačiau daugelis turistų Šiaurės Afrikoje ieško visų pirma paplūdimių: dauguma šalių ten turi puikius kurortus su rifais nardymui ar bangomis serfingui.
Į pietus nuo Sacharos - tai, ką daugelis ir įsivaizduoja išgirdę tą žavų, bet ir bauginantį žodį “Afrika”. Ten - Juodoji Afrika. Po drėgnas nacionalinių parkų savanas ten laksto daugiau antilopių, liūtų ir dramblių, nei Lietuvoje pamatysi kačių ar šunų. Žmonės - beveik vien juodaodžiai, kurių daugelis gyvena kaimuose, išpažįsta pagonybę arba yra neseniai atsivertę į krikščionybę. Skurdas - vietomis tragiškas, atmosfera - tarsi prieš 100 ar 200 metų, kai net miestuose gali trūkti pas mus eilinių patogumų: elektros, tualetų, karšto vandens… Būtent toje Afrikos dalyje ir siaučia visos tropinės ligos bei banditų gaujos. Istorinių įdomybių ten beveik nėra, kurortų - mažai ir jie prastoki, užtat laukinė gamta - be galo įspūdinga, ir daugelis turistų keliauja pažiūrėti visų pirma jos, daugiausia safariuose. Ir už tai daug moka: Juodoji Afrika skurdi, tačiau keliautojui brangi. Tarp “abiejų Afrikų” plyti didelė tarpinė zona, vadinama Saheliu: Mauritanija, Malis, Etiopija.
Safaris: Didžiųjų Žvėrių Karalystė
Ta pasakų Afrika, kur plačiose pievose ganosi milijonai antilopių bei zebrų, juos medžioja tūkstančiai liūtų ir leopardų, kilniai vaikšto nenugalimos dramblių kaimenės ir turškiasi begemotai - tikrai egzistuoja. Kai pirmą kartą išvydau tokį vaizdą Namibijoje - kaip ir kiekvienas keliautojas, pasijutau priblokštas. Kelionė to pažiūrėti vadinama safariu, ir tą gali patirti tik Afrikos nacionaliniuose parkuose. Nacionalinis parkas Afrikoje reiškia ne tą patį, ką Europoje. Afrikos parkai aptverti, žmonės iš ten iškeldinti. O ploto didžiausi yra sulig trečdaliu Lietuvos.
Nacionaliniai Parkai: Zebrai ir Gazelės
Zebrai ir gazelės Masai Maroje (Kenija). Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Turistai į pagrindinius parkus gali įvažiuoti tik automobiliais ir neleidžiama iš jų išlipti, išskyrus kelias tam skirtas vietas (pavojinga). Tiesa, tokie nacionaliniai parkai yra ne kiekvienoje Afrikos šalyje. “Mirtinoje” Sacharoje gyvūnai beveik negyvena; džiunglėse jų gausu, tačiau jie mažesni, o ir tuos medžiai užstoja. Tikroji didžiųjų žvėrių karalystė - Rytų Afrikos savanos ir Pietų Afrikos mažesnės dykumos.
#