Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime apdulkinimo ir apvaisinimo procesus žieduose, jų svarbą augalų dauginimuisi, skirtingus apdulkinimo būdus ir žiedo sandarą. Gamtos mokslai suteikia galimybę atsakyti į daugelį žmoniją dominančių ir jai svarbių klausimų apie supantį pasaulį ir technologijas remiantis įrodymais, pagrįstais patirtimi, stebėjimais ir tyrimais.
Žiedo Sandara ir Funkcijos
Žiedas - gaubtasėklių lytinio dauginimosi organas, kuris vystosi iš žiedinio pumpuro. Jame susidaro sporos, lytinio dauginimosi ląstelės (gametos), formuojasi sėklos ir vaisiai. Tipiškas žiedas yra sudarytas iš žiedkočio, žiedsosčio, taurėlapių, vainiklapių, kuokelių ir piestelės.
- Taurėlapiai - žalios spalvos, lapelių pavidalo dalys, apsaugo pumpure esantį žiedą.
- Vainiklapiai - dideli ir spalvingi dariniai, viliojantys vabzdžius. Žiedai, kurie yra apdulkinami vėjo, vainiklapių neturi. Ryškiais vainiklapiais, nektaru jie vilioja vabzdžius apdulkintojus.
- Kuokeliai - tai vyriškoji žiedo dalis, joje vystosi žiedadulkės. Sudaryti iš dulkinių ir kotelių.
- Piestelė - moteriškoji žiedo dalis, esanti jo centre, kurioje vystosi sėklapradžiai. Piestelę sudaro 3 dalys: purka (viršutinė dalis), liemenėlis (vidurinė dalis) ir mezginė (apatinė, paplatėjusi dalis). Piestelės mezginėje užsimezga vaisius, kuris apsaugo viduje esančia sėklas.
Ne visi žiedai turi vainiklapius, taurėlapius, kuokelius ir piesteles. Daugumos augalų žiedai turi ir kuokelius, ir piesteles. Tokie vadinami dvilyčiais. Kai kurių augalų žiedai turi tik piesteles (piesteliniai žiedai) arba tik kuokelius (kuokeliniai žiedai). Piesteliniai ir kuokeliniai žiedai, augantys ant vieno augalo, vadinami vienanamiais (agurkai, kukurūzai), o ant skirtingų augalų augantieji - dvinamiais (kanapės, gluosniai).
Apdulkinimas: Žiedadulkių Kelionė
Kad užsimegztų vaisius ir susidarytų sėklos, augalas pirmiausia turi apsidulkinti, o tada apsivaisinti. Apdulkinimas - tai procesas, kai tos pačios rūšies augalo žiedadulkės patenka nuo dulkinės ant purkos. Yra du apdulkinimo būdai:
- Savidulka - tai apsidulkinimas to paties žiedo ar kitų to paties augalo žiedadulkėmis. Savidulkiai augalai dažniausiai apsidulkina dar neišskleidę vainiklapių.
- Kryžmadulka - apdulkinimas tos pačios rūšies kito augalo žiedadulkėmis. Po to susiliejas kirtingų augalų gametos, todėl padidėja tikimybė susidaryti įvairesnėms genų kombinacijoms negu po savidulkos. Taip apdulkinti gali vėjas, vabzdžiai, tropiniai paukščiai - kolibriai.
Piestelės purka išskiria lipnų ir saldų skystį, todėl ant jos patekusios žiedadulkės sudygsta. Tuomet žiedadulkės vegetatyvinė ląstelė ištįsta ir virsta dulkiadaigiu, kuris per piestelės liemenėlį skverbiasi į mezginėje esantį sėklapradį. Apdulkinimas(procesas, kai tos pačios rūšies augalo žiedadulkių patenka nuo dulkinės ant purkos).
Taip pat skaitykite: Gimimas: vystymosi pabaiga
Apvaisinimas: Naujos Gyvybės Pradžia
Apvaisinimas - tai dviejų lytinių ląstelių - gametų susiliejimas. Iš žiedadulkės generatyvinės ląstelės susidarę 2 spermiai slenka dulkiadaigiu žemyn. Kai dulkiadaigis pasiekia sėklapradį, prasiskverbia pro mikropilę (siaurą kanalėlį, vedantį į gemalinį maišelį), jo viršūnėlė ištirpsta ir 2 spermiai patenka į gemalinį maišelį.
Vienas spermis (n) apvaisina kiaušialąstę ir susidaro zigota (2n), antrasis spermis (/j) susijungia su dviem poliniais branduoliais ir susidaro triploidinis endospermo branduolys (3n). Šis procesas vadinamas dvigubu apvaisinimu. Susiformavus zigotai žiedas nuvysta. Iš zigotos susidaro sėklos gemalas, iš kurio išauga daigas. Dalijantis endospermo ląstelei sėkloje kaupiamos maisto medžiagos, kurios bus naudojamos daigui augti. Iš mezginės sienelių susidaro apyvaisis.
Sėkla ir Vaisius: Augalo Palikimas
Iš sėklapradžio išsivysto sėkla, o mezginė virsta vaisiumi. Sėkla - žiedinių augalų dauginimosi organas, kuris išsivysto iš sėklapradžio. Vaisius yra subrendusi mezginė, kurioje būna sėklų. Jei piestelės mezginėje yra vienas sėklapradis, tuomet vaisiųje susidaro tik viena sėkla, o jei sėklapradžių daug - ir sėklų vaisiuje susidaro daug.
Sėklą sudaro sėklos luobelė arba apyvaisis, sporofito gemalas ir maisto medžiagos. Sėklos luobelė susidaro iš sėklapradžio dangalų. Iš mezginės sienelių ir pagalbinių žiedo dalių, kurios sustorėja, išsivysto vaisius. Jeigu žiede yra viena mezginė - paprastasis (kaulavaisis, uoga, ankštis), o jeigu kelios - sutelktinis (avietė, braškė) ar sudėtinis (ananasas).
Sėklų Dygimas: Naujo Gyvenimo Pradžia
Sėkla - tai iš sėklapradžio susiformavęs organas, turintis sporofito gemalą ir atsarginių maisto medžiagų, reikalingų besivystančiam gemalui. Dygimas - tai laikotarpis, kai sėklos naudoja sukauptas maisto atsargas ir greitai formuojasi naujas augalas. Sėkloms dygti reikia daug energijos. Jos dygsta labai sparčiai, kad kiti daigai augdami neužstotų šviesos arba neužimtų jos erdvės.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie dirbtinį apvaisinimą
Dygstančiose sėklose vyksta labai intensyvus kvėpavimas, nes skaidomos atsarginės maisto medžiagos (dažniausiai krakmolas, baltymai, riebalai), sukauptos sėklaskiltėse (dviskilčių augalų) ar endosperme (vienaskilčių). Sėklos nedygsta tol, kol nepraeina jų ramybės laikotarpis. Joms dygti būdina drėgmė, optimali temperatūra, deguonis.
Sėklų genetinį kintamumą lemiantys veiksniai
Mejozės metu vykstantis krosingoveris ir atsitiktinai išsiskyrusios homologinės chromosomos bei susiliejusios lytinės ląstelės. Mutacijos, kurios taip pat keičia sėklų genetinę medžiagą.
Sėklų plitimo būdai
Vėjas platina lengvas, skristukų turinčias sėklas (pavyzdžiui, kiaulpienės, klevo). Gyvūnai platina: Vaisių, turinčių skanų apyvaisį, sėklas, nes jų luobelė yra atspari virškinimo sultims ir su išmatomis sėklos pašalinamos nepakitusios (pavyzdžiui, vyšnios, obels).
Sąlygos reikalingos sėklų sudygimui
Sėkloms dygti būdina drėgmė, optimali temperatūra, deguonis.
Trigeriniai Augalai: Išskirtinis Apdulkinimo Būdas
Dauguma augalų turi tobulus žiedus, sudarytus iš moteriškos ir vyriškos dalių. Šios dalys išsidėsto šalia viena kitos, bet yra fiziškai atskirtos ir veikia atskirai. Priešingai nei dauguma dvilyčių žiedų, trigeriniai augalai Stylidium turi moterišką ir vyrišką žiedo dalis sujungtas kartu. Nepaisant to, gaminamos skirtingos moteriškos ir vyriškos ląstelės, kurioms susijungus, formuojasi sėklos.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas dirbtinio apvaisinimo metu
Trigeriniai augalai turi trigerį, kurio botaninis pavadinimas yra kolona. Kolona susidaro susijungus kuokelių koteliams ir piestelės liemenėliui, ir atsiranda susiformavus žiedui. Kolona gali judėti seismonastijos principu, t.y. jos judesys nepriklauso nuo dirgiklio ir jo krypties. Nesvarbu, kas sujudina žiedą, ar vabzdys, nutūpęs atsigerti, ar vaikas, judinantis žiedą žolės šapeliu. Trigeris visada pajudės ta pačia kryptimi, apspręsta žiedo sandaros.
Trigeriniai augalai atlieka tą patį veiksmą. Gyvi organizmai naudoja junginį, vadinamą adenozin trifosfatu (ATP), kuris taip pat įeina ir į DNR, sudarančios mūsų chromosomas, sudėtį. Rankos raumenys, įtempiantys lanką, naudoja ATP energiją šiam veiksmui atlikti. Tuo pačiu būdu trigeriniai augalai naudoja ATP energiją, kad kolona trinkteltų vabzdžiui apdulkintojui.
Trigerinių Augalų Apdulkinimo Tikslumas
Naudodamiesi savo kolonomis, trigeriniai augalai yra labai tikslūs. Jeigu pastebėjote, daugelio augalų žiedadulkės yra išbarstomos atsitiktinai ant įvairių apdulkintojų kūno dalių, ir atrodytų, kad apsidulkinimas yra labai padrikas procesas. Kai kurie augalai apibarsto vabzdžio galvą žiedadulkėmis, tikėdamiesi, kad bent viena jų pasieks kito tos pačios rūšies augalo žiedą.
Armbruster et al. įrodė, kad tas pats vabzdys gali apdulkinti daugiau nei vieną trigerinio augalo rūšį, ir tas pats vabzdys gali vienu metu sėkmingai pernešti kelių skirtingų rūšių žiedadulkes. Tai įmanoma, nes trigeriniai augalai visada palieka žiedadulkių sankaupą toje pačioje vabzdžio kūno vietoje - kiekvienos rūšies kolonos ilgis ir padėtis yra unikali. Tai reiškia, kad keletas rūšių gali dalintis tuo pačiu apdulkintoju. Žiedadulkių sankaupos yra tokios mažos, kad net kelios rūšys, naudojančios tą pačią vabzdžio kūno dalį, gali sėkmingai paskleisti ant jos žiedadulkes nepersidengdamos viena su kita.
Trigerinių Augalų Kolonos Judėjimo Mechanizmas
Findlay et al. atrado, kad trigeriniai augalai kolonos judinimui naudoja tos pačios rūšies mechanizmą, kaip ir pupiniai, jie taip pat perkelia kalio chloridą, kuris įtakoja vandens judėjimą iš vienų ląstelių į kitas. Taigi, šis trigerinių augalų kolonus išlinkimo ir atsitiesimo mechanizmas nėra unikalus.
Lytinis ir nelytinis dauginimasis
Daugybė skirtingų būdų, kuriais gyvūnai dauginasi, gali būti suskirstyti į lytinį ir nelytinį dauginimąsi. Dauginantis nelytiškai, yra tik vienas tėvas, o dauginantis lytiškai - du tėvai. Ilgai buvo tikima, kad tarp žinduolių nelytinis dauginimasis yra neįmanomas, tačiau tai netiesa, laboratorijoje buvo klonuotas žinduolis.
Nelytiniam dauginimuisi reikia tik vieno organizmo. Nelytiniam dauginimuisi nereikia lytinių ląstelių, pvz., spermatozoidų ir kiaušialąsčių - palikuonis turi tuos pačius požymius kaip ir vienintelis tėvas. Taip pasidauginęs organizmas palieka tikslias savo kopijas. Tėvo prisitaikymas išgyventi yra be pakitimų perduodamas palikuoniui ir tai gali būti pranašumas, jei aplinka nekinta. Nelytiniam dauginimuisi neriekia eikvoti energijos partneriui susirasti. Įmanoma labai greitai palikti daugybę palikuonių. Tai leidžia organizmams veiksmingai išnaudoti palankias aplinkybes.
Tačiau lyčių buvimas svarbus biologine prasme. Beveik visi organizmai gali daugintis lytiškai - netgi tie, kurie dauginasi ir nelytiniu būdu. Lytinis dauginimasis priklauso nuo tam tikrų ląstelių, vadinamų gametomis. Dvi gametos, paprastai po vieną iš tėvų, jungiasi tarpusavyje ir susidaro zigota. Kai kurie gyvūnai ir daugelis augalų yra hermafroditai. Tai reiškia, jog tame pačiame individe susidaro ir vyriškų, ir moteriškų gametų. Lytiniam dauginimuisi rreikia dviejų tėvų: vieno kiaušialąstė yra apvaisinama kito spermatozoidu. Lytinio dauginimosi privalumas yra tas , kad gimę palikuonys nėra tiksli nė vieno iš jų kopija.
Bet lytinis dauginimasis labiau priklauso nuo dviejų skirtingų gametų, o ne nuo dviejų skirtingų individų. Lytinis dauginimasis paprastai yra sudėtingesnis už nelytinį. Jam reikia gametų, ir dažniausiai būna mažiau palikuonių. Taigi kai kurie iš šių palikuonių bus geriau prisitaikę prie aplinkos negu kiti palikuonys ar tėvai. Po daugybės kartų tokie nedideli skirtumai gali susikaupti populiacijoje ir ši jau gerokai skirsis nuo kitų. Kartais, spaudžiama vienos rūšies individų gausos vienoje vietovėje, dalis populiacijos priverčiama užimti naujas vietoves.
Gyvūnai dauginasi įvairiai ir kai kurie jų derina nelytinį ir lytinį dauginimąsi. Duobagyviai, pvz., hidros, dauginasi pumpuruodami. Pumpuruojant naujas individas atsiranda kaip tėvinio organizmo išauga (pumpuras). Kiti duobagyviai turi dvi diploidines kartas. Obelia - tai į hidrą panašių polipų kolonija. Polipo stadijos duobagyviai yra sėslūs ir pumpuravimo būdu gamina diploidinius medūzoidus. gamina haploidines kiaušialąstes ir spermatozoidus. Rūšį išplatina judrūs medūzoidai. Daug plokščiųjų kirmėlių gali dalytis pusiau ir iš kiekvienos pusės regeneruoja vienas individas. Regeneracijos lydimą fragmentaciją taip pat matome pinčių ir dygiaodžių tarpe.
Keletas plokščiųjų kirmėlių, apvaliųjų kirmėlių, vėžiagyvių, žieduotojų kimėlių, vabzdžių žuvų ir driežų rūšių sugeba daugintis partenogeneziškai. Partenogenezė - lytinio dauginimosi atmaina, kai individas išsivysto iš neapvaisintos kiaušialąstės. Bičių motinėlė gali dėti apvaisintus arba neapvaisintus kiaušinius. Lytinio dauginimosi metu paprastai vieno iš tėvų kiaušialąstę apvaisina kito spermatozoidus. Netgi tarp sliekų vyksta kryžminis apvaisinimas. Todėl palikuonių genų rinkinys skiriasi nuo abiejų tėvų.
Taip pat vyksta pakaitinis hermafroditizmas ir lyties pakeitimas. Kai kurioms koralinių rifų žuvų rūšims būdingi kamerai, kuriuos sudaro vienas patinas ir kelios patelės. Dauginimosi organai yra pirminiai arba pridėtiniai. Lytiškai besidauginantys gyvūnai paprastai tturi pirminius lytinius organus, kurie gamina lytines ląsteles, ir pridėtinius organus lytinėms ląstelėms saugoti ir pernešti. Gyvūnai lytines ląsteles paprastai gamina specializuotuose organuose, vadinamuose lytiniais organais, arba gonadomis. Išimtimi iš šios taisyklės pintys.
Augalų dauginimasis
Žiediniai augalai yra labiausiai klestinti augalų grupė. Tai tie augalai, kurie turi tikrus žiedus ir subrandina sėklas su tvirta apsaugine danga. Šios prisitaikymo priemonės leidžia žiediniams augalams lytiškai daugintis nesant aplinkoje vandens.
Visų žiedų sandara iš esmės panaši. Žiede ant trumpo žiedkočio viena virš kitos prisitvirtinusios struktūros yra išsidėsčiusios spirale arba atskirais apskritimais. yra kuokeliai. Jų gali būti nuo keleto iki šimto. Žiedinių augalų žiedadulkėse yra dvi vyriškosios gametos. Žiedadulkės vystosi dulkinių dulkializdžiuose. Dulkializdžių vidinio sluoksnio ląstelės dalijasi mejozės būdu ir iš kiekvienos susidaro po keturias ląsteles. Kiekviena ši ląstelė virsta žiedadulke.
Žiedadulkei bręstant, susidaro storas išorinis apvalkalėlis, viduje saugantis vyriškas gametas. Piestelė yra moteriškoji žiedo dalis, kurioje susidaro moteriškosios gametos. Piestelė sudaryta iš mezginės, liemenėlio ir purkos. Mezginė primena tuščiavidurį maišelį, saugantį moteriškąsias gametas nuo išdžiūvimo. Mezginėje yra vienas ar daugiau sėklapradžių, o kiekviename sėklapradyje mejozės būdu susidaro po vieną gametą. Skirtingi augalai pagal pateiktą pagrindinį modelį išaugina labai įvairios išvaizdos žiedus. Jie turi prisitaikymo savybių, kurios susijusios u apdulkinimo būdu.
Apdulkinimas - tai Žiedadulkių pernešimas nuo vieno augalo kuokelio ant kito augalo purkos. Kryžminio apdulkinimo atveju vieno augalo žiedadulkės pernešamos ant kito augalo purkos. Tačiau augalai gali formuoti tiek vyriškas, tiek moteriškas gametas ir to paties augalo žiedadulkės gali apdulkinti savo purką. Tai vadinama savidulka. Apdulkinimo metu žiedadulkės pernešamos nuo dulkinės ant purkos. Kai spermis susilieja su kiaušialąste, esančia gemaliniame maišelyje, įvyksta apvaisinimas.
Zigota sparčiai vystosi, kol susidaro gemalas, kuris turi būti apsaugotas nuo išdžiūvimo. Augalo gemalas turi audinių, iš kurių susiformuos šaknys, stiebas ir lapeliai, kai tik sėkla ims dygti. Dygimo procesas paprastai nevyksta, kol ji dar būna prisitvirtinusi motininiame augale. Sakoma, jog gemalas yra ramybės būsenos. Žiediniai augalai išaugina sėklas, kurios apsaugo gemalus. Sėklos dažnai turi maisto medžiagų atsargų, kurios kaupiamos audinyje, vadinamame endospermu. Sėklos išsivysto iš sėklapradžių.
Gyvūnų dauginimasis
Gyvūnams būdingas vidinis apvaisinimas - jie yra gyvavedžiai. Jaunikliui ggimus, jo vystymuisi reikalingą maistą teikia motina. Gyvavedystė rodo didžiausią rūpinimąsi zigota ir gemalu. Lytiškai besidauginantys gyvūnai savo lytinių ląstelių susitikimą užtikrina įvairiausiais būdais. Vandens gyvūnai, kurių apvaisinimas išorinis, kiaušinius į vandenį išleidžia tik tam tikru laiku. Vienas iš aplinkos signalų turbūt yra mėnulio ciklas.
Sausumos gyvūnų dauginimosi ciklai dažnai yra susiję su dienos ilgio pokyčiais. Dienos ilgis neklystamai nurodo tinkamą laiką dauginimuisi ir migravimui į tolimas vietas. Kopuliuojantys gyvūnai turi tuoktuvinius ritualus - specifinį poravimosi elgesį, padedantį lytims suartėti. Šie ritualai vyksta tarp tos pačios rūšies individų ir mažina jų elgesio agresyvumą. Elgesys taip pat sukelia hormoninį atsaką, kuris paruošia kūną sėkmingam dauginimuisi.
Viename kiaušinio gale lieka mažos skylutės spermatozoidams patekti. Kai kurie vabzdžiai turi specialų vidinį organą, kurį laiką po kopuliacijos išsaugantį spermą. Vabzdžių lerva yra nepriklausoma gyvūno vystymosi stadija. Lervos stadijos metu gyvūnas gana dažnai skiriasi nuo suaugėlio savo išvaizda ir gyvenimo būdu. Kol tampa suaugėliu, lerva pati susiranda išgyvenimui reikalingo maisto. Kai kurie sausumos vabzdžiai praeina kelias lervines stadijas.
Tada lerva tampa lėliuke. Lėliukę dengia sukietėjusi kutikulė ir ji dažnai būna kokone. Čia įvyksta metamorfozė ( žymus formos pasikeitimas). Po to pasirodo suaugėlis, kuris nuskrenda ieškotis partnerio ir daugintis. Lervos stadija sutinkama ir daugelyje vandens organizmų. Dėl skirtingo gyvenimo būdo lervos stadijos gyvūnas gali naudoti kitus maisto šaltinius negu suaugėlis. Jūrų žvaigždės lerva paprasčiausiai prisitvirtina prie substrato ir po metamorfozės virsta spinduliškai simetriška jauna žvaigžde.
Roplių, ypač paukščių trynio yra labai daug, nes neturi lervos stadijos. Pilnas vystymasis vyksta lukštu padengto kiaušinio viduje.jame yra gemalo poreikiams būtini ekstraembrioniniai dangalai. Išorėje esanti membrana - chorionas - yra tuoj pat po lukšto ir dalyvauja dujų apykaitoje. Amnionas apie gemalą sudaro vandens pilną maišelį, užtikrinantį, kad gemalas neišdžius. Trynio maišelyje yra gemalą maitinantis trynys, o alantojyje kaupiasi azotinės atliekos.
Ungurių dauginimasis
Ungurių nerštas vyksta Sargaso jūroje, už kelių tūkstančių kilometrų nuo jų nuolatinių buveinių. Ikrai dedami apie 400 m gylyje. Ungurių dauginimosi procesas ištirtas gana menkai, nes natūraliomis sąlygomis neįmanoma stebėti visų jo etapų. Sunkumai yra susiję su dideliu gyliu nerštavietėse. Tik žinoma, kad nerštas praeina maždaug 15 laipsnių vandens temperatūroje. Suaugusi apie 3 kg sverianti patelė gali dėti apie pusę milijono kiaušinėlių, kurių kiekvienas yra 1-1,5 mm dydžio.
Pirmajame etape žuvis turi pailgą lapų formą kūną, apie 8 mm ilgio. Ant visiškai skaidraus, plokščio kūno mažytės akys vos matomos. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis lerva nė iš tolo neprimena suaugusio plėšrūno, todėl ilgą laiką buvo laikoma atskira rūšimi. Maždaug po mėnesio jis pasiekia paviršinius vandens sluoksnius ir, nešamas šiltos Golfo srovės, iškeliauja į Europos krantus. „Stiklinės” formos ilgis yra daugiau nei 9 cm. Artėjant žemynui ungurys visiškai nustoja maitintis ir sumažėja 1-2 cm. Jo kūnas vis dar neturi pigmentacijos, bet įgauna serpantino formą. Šioje būsenoje jaunikliai pasiekia į jūrą įtekančias upes.
Trečioji stadija - suaugęs ungurys, gyvenantis gėlo vandens telkinyje 10-13 metų. Sulaukęs lytinės brandos ungurys išplaukią į jūrą neršti. Kadangi ungurys plėšrūnas ir medžioja tamsoje, tai ir žvejoti reikia naktį. Tam naudojama dugninė meškerė.
Apomiksė Ir Partenogenezė
Be apvaisinimo dar kitaip yra vadinama partenogenezė. Tačiau šis reiškinys gyvojoje gamtoje labai dažnai sutinkamas. Partenogenezė yra skirstoma i dirbtinę ir natūralią. (γενεσις) - gimimas, išsivysto iš neapvaisintų kiaušialąsčių.
Natūrali Partenogenezė
Natūrali partenogenezė būdinga vabzdžiams ir vėžiagyviams. Daugeliui rūšių būdinga ciklinė partenogenezė, o rudenį jau būdingas apvaisinimas. Dauginasi skruzdėlės, bitės, verpetės, driežams. Kiaušialąstės vystosi be apvasinimo, kaip prisitaikymas kiekybiniam lyčių santykiui reguliuoti. Kiaušialąstės išsivysto patelės, o iš neapvaisintos - patinai.
Dirbtinė Partenogenezė
Dirbtinė partenogenezė gali būti sužadinta moliuskams ir kitiems gyvūnams.
Gaubtasėklių augalų apvaisinimas vadinamas dvigubu. Greitai dulkiadaigis per mikropilę įsiskverbia į sėklapradį, piestelės purkos sugeria jos skystį ir sudygsta, t.y. dulkiadaigį, ir jo turinys išsilieja į vidų, maišelį, užuomazgą t.y. diploidinė zigota.
Vienas spermis susilieja su kiaušialąste, o kitas žūva. I-inis endospermo branduolys dalijasi, sudarydamas endospermą, antriniu branduoliu, kuris yra gemalinio maišelio centre. (antipodės) degeneruoja arba visai sunyksta. Iš zigotos vystosi gemalas. Sėklapradis virsta į sėklos luobelę, apsaugamčią gemalą. Endospermas - maitinamasis audinys, maitinantis gemalą, antrinio krakmolo, lipidų, baltymų ir kt. medž. maltymingas.
Sėklos formuojasi pseudolytinėmis priemonėmis, vadinamas apomikse. Apsivaisinimo, o gaubtasėklių - tik apsivaisinus rezervai. Apomiksės metu įvairios kilmės gemalai (poliembrionija), vadinamas apsivaisinimo, netinkamas.
Apomiksė skirstoma į: Partenospermija (pvz. kiaušialąstės). Apogamija (ląstelės, toks procesas vadinamas apogamija). Aposporija (procesas vad. aposporija).
Zigotos ir vad antriniu. Susidaro dalijantis ląstelei, skirtingai. Pvz. tada, kai gemaliniame maišelyje plazma sudaro pasieninį sluoksnį, branda viduje.
Suspenzorių, medžiagų sujungdamas jį su endospermu, dalijasi, kol galiausiai susiformuoja gem…
tags: #apdulkinimas #ir #apvaisinimas #ziede