Įvadas
Antikos laikotarpis, apimantis senovės Graikijos ir Romos kultūras, paliko neišdildomą įspūdį Vakarų civilizacijai. Šis laikotarpis svarbus ne tik dėl savo meno, filosofijos ir politikos, bet ir dėl ugdymo sistemos, kuri formavo to meto visuomenę. Šiame straipsnyje panagrinėsime antikos vaikų ugdymo ypatumus, jo formas, metodus ir palikimą, kuris aktualus ir šiandien.
Antikos Ugdymo Formos: Oficialus ir Neformalus Švietimas
Antikoje egzistavo dvi pagrindinės švietimo formos: oficialus ir neformalus. Oficialusis ugdymas buvo įgyjamas lankant valstybinę mokyklą arba jį teikė samdytas auklėtojas. Neformalųjį švietimą vykdė neapmokamas mokytojas ir jis vyko neviešoje aplinkoje. Švietimas buvo esminė asmens tapatybės dalis.
Demokratizuotas Švietimas
Antikoje švietimas buvo labai „demokratizuotas“. Senovės miestuose valstybinis švietimas dažniausiai buvo privatus. Pavyzdžiui, Atėnuose, 5-4 amžiuje prieš Kristų, be dvejų metų karinių mokymų, valstybė visiškai nedavė reikšmės mokykliniam išsilavinimui.
Kiekvienas galėjo atidaryti mokyklą ir sukurti savo mokymo programą. Tėvai galėjo pasirinkti mokyklą, kurioje už mėnesinį mokestį būtų mokomi dalykai, kuriuos jie norėjo, kad jų vaikai mokytųsi. Dauguma tėvų, tarp jų ir nepasiturintys, savo sūnus siųsdavo į mokyklas bent keleriems metams ir, jei jie galėdavo sau tai leisti, maždaug nuo septynerių iki keturiolikos metų leido sūnums mokytis gimnastikos, muzikos bei raštingumo. Merginos retai gaudavo oficialų išsilavinimą.
Maždaug po 350 m. pr. Kr. tapo įprasta, kad vaikai mokyklose mokėsi įvairių menų, tokių kaip piešimas, tapyba ir skulptūrų gamyba. Turtingiausi studentai tęsė mokslus studijuodami pas sofistus (taip buvo vadinami protingi, išradingi ir išmintingi žmonės) iš kurių jie galėjo mokytis tokių dalykų kaip retorika, matematika, geografija, gamtos istorija, politika ir logika.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Antikos Mokyklos
Antikos mokyklos padėjo tvirtą pagrindą šiuolaikinėms mokykloms. Mokyklose vaikai mokėsi įvairių menų, tokių kaip piešimas, tapyba ir skulptūrų gamyba. Turtingiausi studentai tęsė mokslus studijuodami pas sofistus.
Graikų Ugdymas: Atėnai ir Sparta
Senovės Graikijoje švietimas buvo prieinamas laisviesiems ir atleistiniams, grindžiamas specialia mokymo metodika, harmoningo žmogaus idėja. 8-4 amžiuje prieš Kristų dėl polių raidos skirtingų sąlygų susiklostė įvairios švietimo ir ugdymo sistemos.
Atėnų Ugdymo Sistema
Atėnų ugdymo sistema apėmė protinį, dorinį, estetinį ir fizinį ugdymą. Nuo 7 metų berniukai pradėdavo lankyti gramatines mokyklas, iki tol jie buvo ugdomi šeimoje. Gramatinėse mokyklose jie mokydavosi skaitymo, rašymo ir aritmetikos, pas kitaristą - muzikos ir deklamacijos. 12-13 metų berniukai lankydavo palestrą, kurioje buvo mokoma kūno kultūros, penkiakovės rungčių (šuolis, bėgimas, disko ir ieties mėtymas, imtynės). Šios mokyklos buvo privačios, mokslas mokamas. Mergaičių mokyklų nebuvo.
Spartos Ugdymo Sistema
Spartoje vaikų ugdymu nuo kūdikystės rūpinosi valstybė. 6 amžiuje prieš Kristų sukurta valstybinė švietimo sistema. Mokslas buvo privalomas visiems 8-20 metų spartiečiams. Gerusijos, seniūnų tarybos, nariai į mokyklas atrinkdavo tik sveikus vaikus. Iki 7 metų vaikai buvo ugdomi šeimoje. Nuo 8 iki 20 metų jaunuoliai gyvendavo valstybiniuose internatuose. Mokydavosi skaityti, rašyti, deklamuoti, dainuoti, bet daugiausia - kūno kultūros ir karinio parengimo, ištvermės, valios ugdymo.
Privačios Mokyklos ir Gimnazijos
5 amžiuje prieš Kristų Astipalėjoje, Mikalėje, Chilyje ir kituose poliuose veikė privačios mokyklos 7-14 metų vaikams su vieno dalyko specializacija. Norėdami išmokti įvairių dalykų mokiniai lankydavo kelias mokyklas. Pamokos vykdavo privačiuose namuose. Mokiniai rašydavo vaškuotose lentelėse, vėliau papiruse. Vienu metu mokydavosi aritmetikos, skaitymo ir rašymo (skaičius žymėdavo raidėmis).
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Tolesnį išsilavinimą 13-15 metų jaunuoliai įgydavo gimnasijuose, kurie buvo paplitę visoje Graikijoje. Juos steigdavo privatūs asmenys, o prižiūrėdavo valstybės pareigūnai - gimnasiarchai. Mokslas trukdavo dvejus metus. Mokytojams atlygis buvo mokamas iš visuomenės surinktų lėšų. Pergame, Teose ir kituose poliuose buvo mergaičių mokyklų. Jose buvo mokoma muzikos ir poezijos.
Aukštojo Mokslo Užuomazgos
Aukštojo mokslo užuomazgomis galima laikyti būrelius pas žymius mokslininkus (retorius, sofistus, medikus). Graikijos švietimo sistema tapo romėnų, Europos ir arabų švietimo sistemų pagrindu. 4 amžiuje prieš Kristų graikams praradus nepriklausomybę vietoj kūno kultūros ir karinio ugdymo pradėjo įsigalėti humanitarinis švietimas, didelę reikšmę įgijo bibliotekos (Aleksandrijos biblioteka, Pergamo, Rodo, Oronto, Antiochijos). Muziejų prototipu laikoma Knoso rūmų saugykla Kretoje (įkurta 16 amžiuje prieš Kristų).
Romėnų Ugdymas: Šeimos Vaidmuo ir Praktinis Pobūdis
Norint geriau įsigilinti į romėnų ugdymo procesą ir jo eigą, pirmiausia reikėtų pradėti nuo paties romėno, jo buities, romėnų kultūros ir tautos istorijos. Romėnas dažnai yra sutapatinamas su graiku, nes pastarasis daug ryškesnis Antikos istorijoje, tačiau iš tikrųjų romėnų gyvenimas taip skyrėsi nuo graikų gyvenimo, kaip šiokiadienis nuo šventadienio. Kiek Graikijoje visa kultūra buvo dengiama tylios didybės ir kilnaus paprastumo, tiek Romoje ši kultūra buvo utilitariška, praktiška ir kasdieniška. Romos gyvenimas yra kasdienos būtis.
Romėnų Kultūros Bruožai
Visa romėnų kultūra lietė daugiau materialinę sritį, didesnį dėmesį skiriant kasdienei praktikai. Apskritai romėnų kultūrą galima būtų charakterizuoti trim bruožais: ji buvo materialinio, kolektyvinio ir organizacinio pobūdžio. Romėnai savo kūryboje visų pirma pasižymėjo kaip materialinės, net ekonominės srities kūrėjai. Mes neturime romėniško mokslo, romėniškos filosofijos, romėniško originalaus meno, tegul ir architektūros pavidalu. Bet užtat mes gerai žinome, kas buvo romėniškos pirtys, romėniški keliai, gatvės, kanalai, vandentiekiai, laivai ir romėniška kulinarija. Kiek graikai žavi savo idealijomis, tiek romėnai yra nemirtingi savo realijomis.
Ugdymo Pobūdis ir Žymės
Romėnų ugdymo ypatybės atsispindėjo visai savaime jų ugdyme. Jame taip pat esama aiškaus dualizmo. Senosios Romos ugdymas buvo atremtas į savo tautos papročius ir dvasią. Tai buvo esmingai tautinis ugdymas su savo griežtumu, su tradicijų aukštu vertinimu, su šeimos gyvenimo pabrėžimu, žodžiu, su visu tuo, kas charakteringa senosios Romos gyvenimui. Tuo tarpu užėjus heleniškajai bangai ugdymas buvo sugraikintas. Šitas sugraikinimas buvo tuo ryškesnis, kad senoji Roma nebuvo išvysčiusi tinkamos ugdymo sistemos. Gyvenimiškas ugdymo pobūdis, kuris iš romėnų ugdymo niekada neišnyko, pirmykščiais laikais buvo ypatingai žymus. Todėl romėnai senajame tarpsnyje neturėjo jokių griežtesnių ugdymo formų. Mokyklos buvo dar tik pradėjusios kurtis, lavinimo sąranga buvo gana skurdi: skaitymas, rašymas, dvylika įstatymo lentelių, tautinė poezija.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Privatinis Ugdymas ir Šeimos Reikšmė
Romos ugdymas buvo privatinio pobūdžio. Graikijoje ugdymas buvo daugiau viešas valstybinis dalykas arba savo institucijomis, kaip Spartoje, arba bent savo nuotaika, kaip Atėnuose. Graikų pedagogai - Platonas, Aristotelis - kovojo prieš privatinį ugdymą. Tuo tarpu Romoje ugdymas kaip tik buvo paliktas privatinei iniciatyvai. Ugdymas romėnų gyvenime iš esmės buvo šeiminis. Šeimos reikšmė Romoje buvo gana didelė, daug didesnė negu Graikijoje. Todėl šeimai ir buvo patikėtas naujųjų kartų ugdymas.
Ugdymo Supraktiškumas
Romėnų ugdymas išsiskiria savo gyvenimiškumu. Jis buvo gyvenimiškas ta prasme, kad jis buvo praktinis, kad jis buvo tiesioginis pasirengimas gyvenimo darbams. Romėnai nežinojo grynai bendrojo lavinimo, kuris niekam žmogaus neruoštų. Kiekvienas mokymas jiems turėjo turėti aiškų tikslą. Romėnų ugdymas buvo žmogaus rengimas daugiau ne jam pačiam, bet jo rengimas gyvenimui.
Klasikinio Ugdymo Integracija Šiandien
Šiandien klasikinio ugdymo principai integruojami į įvairius mokomuosius dalykus, siekiant ugdyti mokinių komunikacines, kultūrines, kūrybiškumo, pažinimo, socialines ir emocines kompetencijas.
Kalbos ir Retorika
Klasikinės ir šiuolaikinės kalbos ugdo komunikavimo ir pažinimo kompetencijas. Kalba yra kiekvienos tautos siela, kuri įsikūnija ir reiškiasi raštijoje, literatūroje, o pirmiausia gyvame tos kalbos vartojime. Aiškinantis antikinius tekstus remiamasi kalbos filosofija, kurios pagrindinė problema - ryšys tarp kalbos ir tikrovės bei ryšys tarp kalbos ir mąstymo. Ugdoma komunikavimo ir informacinė komunikacinė kompetencija.
Retorika ugdo komunikavimo kompetenciją - mokiniai vadovaujasi taisyklingo kalbėjimo taisyklėmis, išmano oratorinį meną, taisyklingai formuluoja teiginius, nagrinėjant įvairias temas, antikinius kalbų tekstus, mokomąją medžiagą, kuri byloja apie patį antikinį mąstymo būdą, Antikos žmogaus pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį. Vadovaujasi retorikos taisyklėmis viešai kalbėdami, dalyvauja diskusijoje, moka polemizuoti, siekia konstruktyvaus dialogo, atsakingai vartoja kalbą. Supranta ir perduoda įvairaus pobūdžio žodinius ir nežodinius pranešimus, bendrauja atsižvelgdamas į tikslą, adresatą, situaciją.
STEAM Integracija
Integruojant klasikinius ir šiuolaikinius menus mokiniai mokosi rasti kultūrinio gyvenimo pavyzdžių iš antikinio pasaulio, atskleidžiančių kultūros pasiekimus ir sieti juos su XIX a.
Integruojant klasikinio ugdymo dalykus per matematikos pamokas mokiniai mokomi pastebėti ir aprašyti duomenis lentelėmis, grafikais, formulėmis įvairius dėsningumus, sąryšius, priklausomybes ir funkcijas. Išmoksta pastebėti ir suprasti matematinius kasdienės kalbos aspektus, skaityti matematinį tekstą, tinkamai aprašyti matematinius objektus ir procedūras, reikšti mintis, diskutuoti matematiniais klausimais, atsakyti (raštu ir žodžiu) į praktinius ir matematikos klausimus. Ugdomas mokinių suvokimas, kad žmogaus kūriniai - pastatai, skulptūros, piramidės yra suprojektuoti pagal matematines specifikacijas. Mokiniai skatinami matematines, geometrines žinias ir gebėjimus taikyti, kuriant elementarius objektus, mokomasi modeliuoti, konstruoti ir kurti prototipus.
Fizikos pamokose integruojant klasikinio ugdymo turinį daug dėmesio skiriama ne tik terminų analizei, bet ir fizikos mokslo raidos istorijai. Aptariami fizikiniai dėsniai, fizikos mokslo raida nuo Antikos iki šių dienų, aiškinamasi, kaip filosofai ir mokslininkai suvokia gamtos dėsnius, įvairius fizikinius reiškinius, gamtos vystymosi dėsningumus. Mokiniai atlieka eksperimentus, apibendrina tyrimų rezultatus, daro išvadas, renka medžiagą, ruošia pristatymus.
Humanitariniai Mokslai
Integruojant klasikinio ugdymo dalykus į geografijos pamokas mokiniai skatinami plačiau ir giliau pažvelgti į geografijos mokslo plėtrą, geografines sąvokas, geografinius objektus ir objektų pavadinimus. Atlikdami įvairias kūrybines užduotis, projektinius darbus mokiniai pagal pateiktus kriterijus informaciją lygina, grupuoja, apibendrina, patiria atradimo džiaugsmą, lengviau įsimena. Prieš pradedant mokytis apie Europą, aiškinamasi žodžio „Europa“ kilmė, ji siejama su senovės graikų legenda apie gražiąją Europą.
Biologijos pamokose integruojant klasikinio ugdymo turinį daug dėmesio skiriama ne tik terminų analizei, bet ir biologijos mokslo raidos istorijai. Nagrinėjamas filosofijos ir gamtos mokslų santykis bei žmogaus santykis su jį supančiu pasauliu. Aptariamos skirtingos gamtos sandaros sampratos, aiškinamasi, kaip filosofai ir mokslininkai suvokia gamtos dėsnius ir gamtos vertingumą.
Fizinis Ugdymas
Integruojant klasikinio ugdymo principus fizinio ugdymo pamokose gali būti derinami senųjų kultūrų elementai su šiuolaikiniu gyvenimu. Supažindinama su senovės Graikijos fizinio ugdymo sistemomis. Žymiausios - Atėnų ir Spartos. Atėnų ugdymo sistema apėmė protinį, dorinį, estetinį ir fizinį ugdymą. Spartoje vaikų ugdymu nuo kūdikystės rūpinosi valstybė.
Mokiniai supažindinami ir su senovės graikų žaidimais ir lygina juos su šių laikų sporto šakomis. Aptariamos ir Olimpinių žaidynių ištakos bei jų atgimimas, aiškinamasi olimpinių simbolių prasmę.
Kūrybiškumo ir Kultūrinės Kompetencijos
Klasikinis ugdymas remiasi integralumo principu, apimančiu klasikinės kultūros ir praktikos analizę ir tarpdalykinį klasikinio ugdymo turinį. Pradinėse klasėse klasikinio ugdymo pagrindas - kūrybiškumo ir kultūrinės kompetencijų ugdymas formaliajame ir neformaliajame ugdyme. Kūrybiškumo ir kultūrinės kompetencijos formuojamos remiantis pradinių klasių mokinių socialinės-emocinės raidos ypatumais bei mokinių pažintinės raidos stadijos suteikiamomis galimybėmis. Skatinama stebėti, pažinti, atpažinti kultūrinę - meninę aplinką, analizuojant savo emocijas meninio kūrinio ir meninės aplinkos daroma įtaka savojo „aš“ formavimuisi. Ugdymo turinys siejamas su sociokultūrinio gyvenimo kontekstu, lyginami šiuolaikinis ir antikinis pasauliai, skatinamas kūrybinis bendradarbiavimas. Ugdymo turinys personalizuojamas, individualizuojamas ir diferencijuojamas, atsižvelgiant į individualias mokinių galimybes.