Antanas Sniečkus - prieštaringai vertinama asmenybė Lietuvos istorijoje. Vieni jį prisimena kaip sovietmečiu gerbiamą Lietuvos vadovą, kurio vardu buvo pavadinta Ignalinos atominės elektrinės statytojų gyvenvietė (Sniečkus), kiti - kaip lietuvių tautos naikinimo, trėmimų į Sibirą simbolį. Šiame straipsnyje panagrinėsime A. Sniečkaus biografiją, šeimą ir jo vaidmenį Lietuvos istorijoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir politinės pažiūros
A. Sniečkus gimė 1903 m. Šakių rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Nuo vaikystės pasižymėjo tvirtu sudėjimu ir stiprumu. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, kur Voroneže mokėsi ir klausėsi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bei Zigmo Aleksos-Angariečio kalbų. Šios kalbos turėjo didelės įtakos jo politinių pažiūrų formavimuisi.
1917 m. (iki Spalių Revoliucijos) A. Sniečkus jau tvirtai stovėjo bolševikų pusėje. 1918 m. pabėgėliams grįžtant į Lietuvą, jis taipogi sugrįžo. Sugrįžęs pusę metų gyveno namuose, o paskui apleido, nes norėjo nutraukti visus ryšius su namais ir gyventi savistoviai. 1921 m. jis galutinai nutraukė ryšius su jo idėjoms nepritarusia šeima ir emigravo į Rusiją.
Veikla Sovietų Rusijoje ir grįžimas į Lietuvą
Gyvendamas Rusijoje, A. Sniečkus dirbo Smolenske, dalyvavo ypatingos paskirties dalinių operacijose prieš maištaujančius valstiečius. Po kelerių metų tapęs Z. Aleksos-Angariečio pavaduotoju Lietuvos komunistų partijos (LKP) spaustuvėje Smolenske, įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą ir kartu dirbo LKP sekcijoje prie Kominterno.
Po to, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi žinomi komunistai, A. Sniečkui buvo pavesta sustiprinti pogrindinės komunistų organizacijos branduolį. Veikdamas pogrindyje, 1927 m. jis buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas.
Taip pat skaitykite: Smetonos gyvenimo kelias
Šeimos kūrimas ir santuoka su Mira Bordonaitė
A. Sniečkus susipažino su Mira Bordonaitė, kuri taip pat buvo aktyvi komunistė. Istorikas Vytautas Tininis savo knygoje "Sniečkus. 33 metai valdžioje" yra pateikęs kelis anuometinės poros pasisakymus apie vienas kitą. A.Sniečkus skundėsi savo vienam kolegai: "Ta mergička lyg ir nieko, bet ji dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi." Vis dėlto jų susitikimai dėl partinių reikalų ilgainiui peraugo į stiprų abipusį jausmą.
Šią porą, kuri 1936 m. nutarė sukurti šeimą, rišo ne tik stiprus jausmas, bet ir beatodairiška ištikimybė komunistų partijai. A. Sniečkus tuo metu turėjo slapstytis, ir pora santuoką įregistravo tik penktojo dešimtmečio pabaigoje, okupuotoje sovietinėje Lietuvoje. A.Sniečkaus ir M.Bordonaitės dukra Marija savo rašytiniuose atsiminimuose "Sniečkaus fenomenas" teigė, kad jos tėvai nebuvo ta sutuoktinių pora, kuri viešai rodė savo jausmus, nors juos siejo stiprus vidinis ryšys.
M.Bordonaitė tarpukariu aktyviai dalyvavo pogrindinėje komunistų veikloje, buvo pogrindinio komjaunimo centro komiteto sekretorė. Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos. Vėliau vadovavo sovietiniam Lietuvos radijo komitetui, o nuo 1954 m. dirbo Lietuvos valstybiniame archyve. Kaip rašė V.Tininis, A.Sniečkus labai mylėjo ir vertino savo išsilavinusią žmoną.
Politinė karjera ir veikla sovietinėje Lietuvoje
1936 m. A. Sniečkus buvo paskirtas LKP centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, kuriuo su maža pertrauka išbuvo iki pat savo mirties. 1939 m. jis buvo suimtas ir įkalintas Kaune. Dabar manoma, kad tai apsaugojo jį nuo neabejotinos pražūties. Mat tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko nuožmios Stalino represijos, kurių neišvengė daugybė komunistų partijos veikėjų.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir tuoj pat paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Aršią priešvalstybinę veiklą A. Sniečkus tęsė 1940 m. Pagal šį planą prieš rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą visoje Lietuvoje buvo suimta daug žymių visuomenės veikėjų, kurie buvo nukankinti saugumo požemiuose. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, pirmosiomis karo dienomis besitraukiantys sovietai Lietuvoje įvykdė daugybę kraupių nusikaltimų. Šiurpiausias - Rainių žudynės 1941 m. birželio 25-26 d. naktį, kai buvo siaubingai nukankinti 76 nekalti žmonės. Tas žudynes organizavo A.Sniečkaus bendražygiai Petras Raslanas, Domas Rocius ir kiti budeliai. Išaiškėjus nusikaltimui, A.Sniečkus ne tik nepasmerkė budelių, bet ir antrosios sovietų okupacijos metais dirbo su jais, išskyrus 1943 m.
Taip pat skaitykite: Prezidentas A. Smetona
Kaip teigia V.Tininis, A.Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 m. birželį prasidėjusių trėmimų ir kitų represijų formų. Beje, tarp ištremtų žmonių buvo ir A.Sniečkaus giminės.
Santykiai su šeima ir giminėmis
Siaubo apimta A.Sniečkaus motina Marija su dviem jo broliais ir trimis seserimis 1944 m. pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir jį prakeikė. A.Sniečkus aršiai kovojo ir su partizanais, Katalikų bažnyčia, rezistentais. Jo pritarimu buvo naikinamos tarpukariu išleistos knygos, griaunami paminklai, slopinamos bet kokios pasipriešinimo okupacijai akcijos, siekta stribus teisiškai prilyginti Antrojo pasaulinio karo dalyviams ir t.t.
Dokumentuose užfiksuota įdomi, tačiau beveik niekam iki šiol nežinoma informacija apie tai, kad vienas ilgamečio sovietų okupuotos Lietuvos vadovo pusbrolis ėjo aukštas pareigas tarpukario Lietuvos vyriausybėse, buvo diplomatas, o kitas 1936‒1940 m. buvo Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Nuo ankstyvos jaunystės į marksistinę veiklą įsitraukęs ir Rusijos bolševikų idėjomis susižavėjęs A. Sniečkus nuolat deklaravo, kad su „iš buožių kilusiais“ savo artimaisiais nutraukė bet kokius ryšius dar 1919 m., tačiau iki 1940 m. sudarytuose dokumentuose neslėpė informacijos apie tarpukario Lietuvoje įvairias pareigas ėjusius giminaičius.
1933 m. spalio mėn. pildydamas LKP atstovybei prie Kominterno vykdomojo komiteto teiktą anketą jis pažymėjo, kad „pusbrolis Bronius Dailydė [taip dokumente, tikroji pavardė ‒ Dailidė] yra Lietuvos atstovu Estijoj“.
1941 m. birželio 14 d. sovietinių valstybės saugumo organų buvo suimtas, į SSRS NKVD Krasnojarsko pataisos darbų lagerį išvežtas ir ten „už priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai“ 10 m. laisvės atėmimu nuteistas A. Sniečkaus pusbrolis (motinos sesers Agotos Dailidienės sūnus), Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo narys Pranas Dailidė, kuris 1948 m. vasarą mirė lageryje. P. Dailidės žmona Marija, sūnūs Algimantas ir Kęstutis buvo ištremti į Altajaus kraštą. P. Dailidės brolis Lietuvos diplomatas Bronius Edmundas Dailidė apie 1940 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau persikėlė gyventi į JAV. Lietuvoje liko tik A. Sniečkaus teta A. Dailidienė, nes šeimos trėmimo metu gulėjo ligoninėje.
Taip pat skaitykite: Antano Kučinsko kūryba vaikams
Kitas A. Sniečkaus pusbrolis (motinos brolio Jono Stankūno sūnus) ‒ ūkininkas, agronomas Antanas Stankūnas sovietinio saugumo organų dėmesio susilaukė taip pat 1940 m. vasarą. 1940 m. liepos 28 d. agento, slapyvardžiu „Krasnyj“ pranešime buvo rašoma: „1939 m., Vilniaus m. perdavimo Lietuvai metu, jis [A. Stankūnas] grįžęs iš Vilniaus skleidė tarp gyventojų gandus, kad Raudonoji armija įžengė į Vilnių apiplyšusi ir alkana“. Be to, A. Stankūnas kalbėjo, kad Sovietų Sąjungoje „darbininkai ir valstiečiai kenčia badą“. Už „samdomos darbo jėgos eksploatavimą“, „šiurkštų elgesį su gyventojais“, „šmeižikiškų“ gandų apie Raudonąją armiją skleidimą, „aršus Smetonos režimo šalininkas“, „socialiai pavojingas elementas“ A. Stankūnas 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Altajaus kraštą.
1940 birželio mėn. ‒ 1940 m. rugpjūčio mėn. SSRS okupuotos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas ėjęs, o nuo 1940 m. rugpjūčio Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapęs ir ilgus metus išbuvęs šiame poste A. Sniečkus buvo informuotas apie represuotus giminaičius. Po P. Dailidės suėmimo, jo šeimos narių bei A. Stankūno tremties, A. Sniečkaus broliai ir seserys prašė užtarti represuotus giminaičius. Komunistinio teroro vykdytojas griežtai atsakė, kad giminės „yra buožės“ ir jiems „taip pat atėjęs laikas naudingiau padirbėti“.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A. Sniečkaus motina su dviem jo broliais ir trimis seserimis pasitraukė į Vakarus ir nepasidavė vėliau vykusiems įkalbinėjimams grįžti į Lietuvos SSR. P. Norkus laiške rašė, kad ji „ne kartą sakė savo pažįstamiems ir artimiesiems, kad norėtų, jog jos sūnaus Antano nebūtų tarp gyvųjų“, o ją kalbinusio žurnalisto paklausta kodėl negrįžta į Lietuvą pas savo sūnų, atsakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę“. 1948 m. Marija Sniečkuvienė mirė Hanau mieste Vokietijoje.
A. Sniečkaus vaidmuo sovietinėje Lietuvoje ir jo vertinimas
Tačiau ilgainiui daugelis užmiršo tuos ir anksčiau minėtus A.Sniečkaus veiklos puslapius bei pradėjo sieti su jo asmeniu viską, kas sovietmečiu buvo daugmaž teigiama: visuotinį vidurinį mokymą, sveikatos profilaktiką, darbą, nemokamas studijas aukštojoje mokykloje ir nemokamą sveikatos apsaugos sistemą. A.Sniečkus pelnė simpatijas ne tik dėl racionalaus vadovavimo, ūkiškumo, bet ir dėl mokėjimo bendrauti su eiliniais žmonėmis, abejingumo pompastikai.
Istorikai pastebi, kad po Stalino mirties A.Sniečkus įgijo daugiau savarankiškumo - į aukštus postus kėlė lietuvius. Pasak M.Ėmužio, A.Sniečkui pavyko sukurti tokį partinės nomenklatūros bastioną, kuris atlaikė ne vieną sukrėtimą iki pat jo gyvenimo pabaigos. A.Sniečkaus valdžia tolydžio stiprėjo, jo autoritetas visoje SSKP didėjo. Prie to prisidėjo geri Lietuvos ūkio rodikliai, o galbūt ir nenuolaidžiavimas kai kuriems Nikitos Chruščiovo sumanymams - pavyzdžiui, visuotinei kukurūzacijai.
A.Sniečkaus laidotuvės buvo neeilinės, transliuojamos tiesiogiai per televiziją. Pasak G.Ferensienės, žmonių jūra plaukė ir plaukė į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotas velionis. Po laidotuvių, kaip rašė istorikas V.Tininis, buvusio šalies vadovo šeimai buvo paliktas ypatingas, to meto nomenklatūrai skirtas, medicininis, buitinis ir prekybinis aptarnavimas, o žmonai su dukra ir sūnumi leista nemokamai naudotis vila Turniškėse.
A.Sniečkaus kultas atsirado gerokai vėliau, po jo mirties - Atgimimo metais. Atrodo, kad tai prasidėjo nuo tuometinio Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, kuris nepriklausomybės prieangyje pareiškė, kad "A.Sniečkus padarė Lietuvai viską, ką galėjo". Nors tokį pasakymą kiekvienas galėjo suprasti savaip, bet 1999 m. surengtuose rinkimuose "100 įtakingiausių Lietuvos žmonių" A.Sniečkus užėmė net 28 vietą. Maža to, 2003 m. Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengta A.Sniečkų šlovinanti konferencija, išleista jį garbinanti knyga.
Istorikas doc. dr. Algimantas Kasparavičius teigia, kad A.Sniečkaus veiklą reikėtų skaidyti į kelis etapus. Pirmasis - nuo ankstyvos jo jaunystės iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Antrasis etapas - kai reokupavus Lietuvą, jis, pogrindinės nelegalizuotos komunistų partijos vadovas, 1940 m. birželį paskiriamas vadovauti Valstybės saugumo departamentui, kuri iki tol sekdavo ir suimdavo komunistus. Susiformavęs kaip tvirtos rankos šalininkas, po 1953 m. palaipsniui didino savo autoritarines galias ir Lietuvoje. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje jis pasiekė, kad virš 50 proc. LKP narių būtų lietuviai. Juos paskyręs į įvairias pareigas, juos visiškai kontroliavo, sustiprindamas savo realią galią, kuri tokia negalėjo būti, jei dauguma tokių narių būtų atsiųsti iš Sovietų sąjungos. Nesipriešinimas terminui "šeimininkas" rodo, jis matė save vienvaldžiu ir kūrė Lietuvoje sovietinę sistemą, kuri buvo tik akligatvis mūsų istorijos raidoje.