Antanas Smetona - viena ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų asmenybių Lietuvos istorijoje. Pirmasis ir paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos prezidentas, Nepriklausomybės akto signataras, lietuvybės ir lietuvių kalbos puoselėtojas, iki šiol dalies tautos yra vertinamas nevienaregmiškai. Siekiant objektyviai įvertinti A. Smetonos vaidmenį Lietuvos istorijoje, būtina pažvelgti į jo gyvenimą, veiklą ir palikimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (Ukmergės r.), mažažemio valstiečio Jono Smetonos ir Julijonos Kartanaitės šeimoje. Šeimoje augo devyni vaikai, tačiau ne visi išgyveno. Antanas buvo šeštas vaikas. Būdamas 11 metų neteko tėvo.
Tėvas, prieš mirtį, pasirūpino, kad Antanas būtų leistas į mokslus, matydamas jo gabumus. S. Šedbaras apibūdino, kad tuometėje Lietuvoje lietuviškai kalbėjo daugiausiai kaime, neturtingose ūkininkų šeimose, o miestuose ir miesteliuose buvo kalbama vokiškai, rusiškai, lenkiškai, žydiškai. Lietuvių kalba buvo tapusi prasčiokų ir tamsuolių atitikmeniu.
A. Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, privačiai Ukmergėje ir Liepojoje. Nepriimtas į Liepojos gimnaziją, įstojo į Palangos progimnaziją ir ją baigė kaip pirmas mokinys. Vėliau mokėsi Mintaujos gimnazijoje, kur susipažino su Juozu Tūbeliu ir Juozu Tumu-Vaižgantu.
1896 m. A. Smetona buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos už atsisakymą melstis rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. Už dalyvavimą studentų neramumuose buvo areštuotas ir du kartus šalintas iš universiteto, bet 1902 m. sėkmingai baigė studijas.
Taip pat skaitykite: Smetonos gyvenimo kelias
Veikla atkuriant valstybę
Gavęs teisininko diplomą, 1902 m. A. Smetona grįžo į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. Priklausė Lietuvių demokratų partijai, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
A. Smetona dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros, švietimo organizacijų veikloje, redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, žurnalą „Vairas“.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Smetona vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri tapo lietuvių politinės veiklos centru. Jis rūpinosi, kad Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų Lietuvą.
A. Smetona dirbo rengiant 1917 m. Lietuvių konferenciją Vilniuje, jai pirmininkavo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos pirmininku. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės Aktą.
Prezidentas
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. 1920 m. gegužės 15 d. jis Prezidento įgaliojimus perdavė Lietuvos Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui.
Taip pat skaitykite: Antanas Sniečkus: gyvenimo istorija
Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetona vėl buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis apribojo opozicijos veiklą, suvaržė laisvę viešai reikšti nepalankias nuostatas. Kita vertus, A. Smetona daug dėmesio skyrė valstybės ūkio bei kultūrinio gyvenimo plėtrai, rūpinosi visuomenės tolerancija kitoms tautoms.
A. Smetonos vadovavimo laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas į Lietuvą. Suvokdamas pavojų valstybei, A. Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją, o 1941 m. atvyko į JAV.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
1904 m. rugpjūčio 27 d. A. Smetona vedė Sofiją Chodakauskaitę. Smetonų šeimos namai Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų bei diskusijų vieta. Šeima anksti neteko dukros Birutės (1910-1913), užaugino dukrą Mariją (Valušienę, 1905-1992) ir sūnų Julių (1913-1974).
A. Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d., namuose kilusio gaisro metu Klivlende.
Sofija Smetonienė: pirmoji ponia ir visuomenės veikėja
Sofija Smetonienė (Chodakauskaitė, 1885-1968) buvo ne tik A. Smetonos žmona, bet ir aktyvi visuomenės veikėja, dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Antano Kučinsko kūryba vaikams
Kilmė ir jaunystė
Sofija Chodakauskaitė gimė 1885 m. sausio 13 d. Gavenonyse (Panevėžio apskrityje), dvarininkų Antano ir Marijos Joanos Chodakauskų šeimoje. Nors dvaruose tuomet vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais. Tarpusavyje jie kalbėjo lenkiškai, o su valstiečiais - lietuviškai. Kartu jie visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su daugeliu iškilių to meto lietuvių inteligentų, tautinio atgimimo veikėjais. Sofijos krikšto mama buvo jos pusseserė garsi rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Sofija buvo nepaprastai gabi kalboms - iš vokietės auklės išmoko vokiškai, paskui kalbos žinias sustiprino gyvendama vokiškame pensionate Mintaujoje, kur lankė ir baigė gimnaziją.
Pažintis su Antanu Smetona
S. Smetonienės ir A. Smetonos pažintis yra neįtikėtina. Pirmą kartą jie vienas kitą pamatė 1895 m. vasarą, kai A. Smetona jau buvo 21-erių gimnazistas, o Sofija - vos 10-ies metų mergaitė. Neformaliu poros piršliu laikomas kalbininkas Jonas Jablonskis, nes būtent jis rekomendavo A. Smetoną, jauną studentą, kaip korepetitorių Sofijos broliui Romanui. Vaiką jis mokė kelias vasaras iš eilės, per šį laiką tarp Antano ir Sofijos užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę. A. Smetona galiausiai pažadėjo, kad, kai tik Sofija baigs gimnaziją, jis jai pasipirš. Savo pažadą jis tesėjo ir 1903 m. per Kalėdas jiedu susižadėjo.
Nors A. Smetona buvo kilęs iš neturtingos ūkininkų šeimos ir užaugęs itin paprastomis sąlygomis, jis sugebėjo padaryti gerą įspūdį Chodakauskams.
Gyvenimas Vilniuje ir visuomeninė veikla
Įvyko vestuvės, po kurių įsimylėjėliai persikėlė gyventi į Vilnių. Čia jiems netrukus viena po kitos gimė dvi dukros - Marija Danutė ir Birutė. Deja, Birutė, būdama trejų, mirė nuo smegenų uždegimo. Dar po kelerių metų šeima susilaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Vaikai buvo silpnos sveikatos, S. Smetonienė daug laiko leido juos slaugydama, samdė ir auklę.
S. Smetonienė, dar iki tapdama pirmąja ponia, aktyviai reiškėsi visuomeniniame šalies gyvenime, daug dėmesio skyrė vaikų ir mamų problemoms. Be to, dainavo choruose ir operetėse, net vaidino mėgėjų teatrų spektakliuose.
Smetonų namai Vilniuje XX a. pradžioje greitai tapo vienu iš lietuvių kultūrinio gyvenimo centrų, kuriame inteligentai svajojo apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jų šeimos namuose netrūko ir intelektualių diskusijų, ir šokių su dainomis ar kortų žaidimų - šiuos S. Smetonienė labai mėgo, ypač bridžą ir preferansą. Naujas draugystes ji mezgė lengvai, susikalbėti galėjo ne tik lenkiškai, lietuviškai, vokiškai, bet ir prancūziškai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių komiteto sprendimu Smetonų šeima liko Vilniuje. S. Smetonienė per Pirmąjį pasaulinį karą, gerai kalbėdama vokiškai ir būdama išdidi bajoraitė, vokiečių okupacinei valdžiai ne kartą parodė savo principingumą ir gavo leidimus, kad galėtų badaujantiems Vilniaus varguoliams atvežti maisto iš Daugų ir Alytaus. Jos dėka okupacinė valdžia leido daugeliui lietuvių grįžti iš Rusijos į gimtinę, o apie 50 žmonių karo metais gyveno jos namuose.
Pirmoji ponia
Nors visuomeninėje veikloje S. Smetonienė ir buvo šalia vyro, 1919 m. balandžio 4 dieną, kai A. Smetona tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, jo žmonos ir vaikų net nebuvo Lietuvoje. Baiminantis dėl saugumo, jie kurį laiką apsistojo Šveicarijoje, kur pirmajame Lietuvos informacijos biure dirbo S. Smetonienės sesuo.
Į Lietuvą S. Smetonienė kartu su sūnumi grįžo 1919 m. rudenį ir iš karto nėrė į aktyvią visuomeninę veiklą. Pavyzdžiui, bandydavo pakelti sužeistųjų dvasią karo ligoninėje, kur kartu su kitomis Vyriausybės narių žmonomis rūpinosi ir maisto bei vaistų pasiekiamumu. S. Smetonienė aktyviai bendravo su užsienio diplomatais, tą tęsė ir A. Smetonui nustojus eiti prezidento pareigas, lankydavosi jų žmonų rengimuose pasibuvimuose, dirbo įvairiose moterų visuomeninėse organizacijose. Ji taip pat įsteigė Kūdikių gelbėjimo draugiją, ilgą laiką rėmė valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą, buvo paskirta Šv. Vincento ir Paulio pavargėliams šelpti draugijos vicepirmininke.
S. Smetonienė garsėjo dideliu būriu gerbėjų ir savo arbatėlės popietėmis. Kol prezidentas iki išnaktų antrajame Prezidentūros aukšte triūsdavo darbo kabinete, pirmajame aukšte diplomatų ar intelektualų kompanija lošdavo kortomis, bendraudavo.
Istorikė I. Jakubavičienė teigia, kad „Jei ne Sofija, A. Smetona nebūtų tapęs prezidentu“. Ji buvo ypatinga asmenybė, tačiau politikoje neužtenka žinių ir intelekto, joje daug intrigų, peripetijų. „Sofija suprato, kaip žaidžiami didieji žaidimai, ir rūpinosi, ne tik kaip išlikti, būti pirmam, bet ir kaip suvaidinti pirmaeilį vaidmenį“, - teigė istorikė.
Emigracija ir gyvenimas JAV
Viena ryškiausių Kauno elito damų S. Smetonienė išliko iki pat 1940 m. birželio 15 d., kai dėl gresiančios sovietų okupacijos su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir galiausiai įsikūrė JAV. Gyveno jie gana paprastai, viename name su sūnaus šeima. Galima sakyti, pasitraukė iš viešojo gyvenimo.
Kai A. Smetona žuvo šeimą užklupusio gaisro metu, S. Smetonienė toliau liko gyventi tame pačiame name, kur šeimininkavo, padėjo prižiūrėti anūkus. Mirė ji Klivlande 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų. Buvo palaidota šalia savo sutuoktinio.
A. Smetonos palikimas ir atminimas
A. Smetonos veikla ir palikimas vertinami nevienareikšmiškai. Vieni jį laiko autoritaru, apribojusiu demokratiją, kiti - valstybininku, sustiprinusiu Lietuvos valstybingumą ir ekonomiką. Tačiau niekas neginčija A. Smetonos indėlio į lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymą ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
Geriausias būdas pažeminti tautą - kirsti per jos simbolius, sukompromituoti iškiliausias istorines asmenybes, teigia dr. Stasys Šedbaras.
A. Smetonos atminimas įamžintas įvairiose vietose:
- Užulėnyje, prezidento gimtinėje, yra išlikęs šulinys, o jo tėvų sodybos vietoje stovi sodybos maketas.
- Ukmergėje veikia Antano Smetonos gimnazija ir gatvė.
- Vilniuje, ant namo Tilto g. 1, kuriame 1908-1909 m. gyveno A. Smetona, yra memorialinė lenta.
- A. Smetonos pavardė iškalta skulptūroje „Vienybės medis“ Ukmergės mieste.