Obelių vaikų globos namai - tai ne tik įstaiga su ilga istorija, bet ir vieta, iš kurios kilo ne vienas žinomas žmogus. Šiame straipsnyje panagrinėsime Obelių vaikų globos namų raidą, pertvarkas ir vieno iš buvusių auklėtinių, aktoriaus Roberto Šarknicko, gyvenimo istoriją.
Obelių Istorija ir Vaikų Globos Namų Įkūrimas
Obeliai - miestelis Rokiškio rajone, turintis turtingą istoriją, siekiančią 1519 m. Obelių vaikų globos namai, įsikūrę bendruomeniniame name, atvėrė duris 1959 m. Ši įstaiga tapo svarbia krašto dalimi, suteikdama pastogę ir rūpestį likimo nuskriaustiems vaikams.
Vaikų Globos Namų Raida ir Pertvarkos
Bėgant dešimtmečiams, keitėsi įstaigos pavadinimas ir pavaldumas. 2014 m. užgriuvo institucinės globos pertvarka, kurios tikslas - siekti, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje arba bent jau įtėvių ar globėjų šeimose. Vaikų globos namuose jau 2000 m. Nuo 2020 m. sausio 1 d. šiame pastate vaikų globos namų nebeliko. Tokią pertvarką obeliečiai įgyvendino pirmieji Panevėžio regione. Siekiant žingsnis po žingsnio pereiti nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų, planuojama šiais metais atidaryti dar du tokius namelius ir juose apgyvendinti 12 Obelių vaikų globos namuose gyvenančių vaikų. Į bendruomeninius namus įsikėlė aštuoni broliai ir seserys iš vienos šeimos.
„Be abejo, galutinis mūsų tikslas, kad vaikai gyventų šeimose, ir dėl to turime labai įtemptai dirbti. Pertvarkant institucinę globą, atsiranda galimybė vaikams turėti savo namus, patiems tvarkytis buitį, mokytis savarankiškumo, būti bendruomenėje. Ir tai jau yra reikšmingas artėjimas šeimos modelio link”, - sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Visas reikiamas paslaugas vaikams teiks penki kvalifikuoti specialistai - du socialiniai darbuotojai ir trys socialinio darbuotojo padėjėjai; vaikams taip pat bus teikiamos užimtumo ir neformalaus ugdymo specialistų, psichologo, socialinių pedagogų paslaugos.
Obelių Socialinių Paslaugų Namai Šiandien
Dabar vaikai gyvena šeimynomis bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Jie įrengti individualiuose gyvenamuosiuose namuose. Vienas toks namas stovi Rokiškyje ir du - Obeliuose. Dabar Obelių SPN sudaro devyni padaliniai. Tačiau ne visi fiziškai įsikūrę Obeliuose. Atskirą padalinį sudaro Šeimos ir vaiko gerovės skyriai. Jie veikia seniūnijose, fiziškai tų darbuotojų ir paslaugų gavėjų šiame pastate nėra. Dirba 5 atvejo vadybininkai ir 13 socialinių darbuotojų, jų darbo vietos seniūnijose, tik Rokiškio miesto ir Rokiškio kaimiškosios seniūnijos socialiniai darbuotojai dirba rajono savivaldybės pastate. Paslaugas gauna apie 170 šeimų, kuriose auga daugiau kaip 300 vaikų.
Taip pat skaitykite: Obelių vaikų globos namų istorija
2022 m. įkurtas Globos centras veikia Rokiškyje, Vytauto g. 25. Kadangi einama prie to, kad paslaugos vaikams ir šeimai būtų teikiamos vienoje institucijoje, darbuotojai į jį buvo perkelti iš Rokiškio socialinės paramos centro. Globos centre paslaugas teikia 3 budintys globėjai, trumpalaikę ir ilgalaikę globą galintis teikti globėjas. Jie dirba su šeimose ir šeimynose globojamais vaikais, teikia pagalbą globėjams, veda mokymus, ruošia naujus globėjus. Ilgiau čia gyvenančios moterys užsiaugina savų daržovių.
Taip pat veikia kultūros padalinys. Jis čia įsikūrė tuomet, kai buvo keičiamas rajono kultūros įstaigų pavaldumas (dabar jos pavaldžios Rokiškio kultūros centrui arba universaliems daugiafunkciams centrams). Tačiau Obelių kultūros darbuotojai pageidavo įsikurti Obelių SPN pastate, nes čia patogios ir erdvios patalpos.
2017 m. gegužę pradėjo veikti Krizių centras. Iš pradžių jis buvo skirtas moterims ir merginoms - besilaukiančioms, su vaikais, atėjusioms iš globos įstaigų, neturinčioms kur gyventi ir pan. Vien per pusmetį pagalba suteikta 11 mamų ir 27 jų vaikams. Kai 2020 m. pasikeitė įstaigos steigėjas (juo tapo savivaldybė), pradėtos priimti ir šeimos, nebūtinai tik mamos. Į Krizių centrą nukreipia seniūnijos (soc. darbą su rizikos šeimomis dirbantys specialistai), Vaikų teisių specialistai, gali kreiptis ir pats žmogus. Čia įsikūrusiems žmonėms stinga kasdienio gyvenimo įgūdžių.
„Kokių? Nuo biudžeto planavimo iki elementarių dalykų - kaip pamaitinti ir numaudyti vaiką, pagaminti valgį. Būdavo atvejų, kai mama kūdikiui mišinėlį užpildavo šaltu vandeniu. Pas mus mokomasi gyventi. Kai kuriems tai neduota gamtos. Tokie žmonės dažnai neturi socialinių įgūdžių, todėl paskui juos seka paimtų greitųjų kreditų ir paskolų šleifas. Tai pažeidžiami žmonės, kurie neretai pakliūva į nepalankias situacijas su atitinkamomis pasekmėmis. Planuojam jų pasiekimus, atstovaujam, lydim. Pasitaiko ir vestuvių, ir skyrybų. Krizių centre gyventi nuolat neįmanoma. Kadangi šeimos čia atsiduria dėl socialinių įgūdžių stokos, tai užtrunka. Šeima išvyksta tuomet, kai joje atsiranda teigiamų pokyčių“, - pasakojo E. Adomavičienė.
Dėl to turėjo atsirasti kita paslauga - savarankiško gyvenimo namai. Tokie įkurti Obeliuose, jie priklauso Rokiškio socialinės paramos centrui. Bet bėda - moterys su vaikais negali gyventi įstaigoje, jei joje yra senyvų arba pataisos namuose buvusių žmonių. Todėl kilo poreikis moterims ir vaikams apsigyventi čia, socialinių paslaugų namuose. Jos prižiūrimos, kol augina vaikus.
Taip pat skaitykite: Krizių centro padalinio veikla
Obelių SPN teikiama palydėjimo paslauga jaunuoliams iki 24 metų. „Tai tarsi bendrabutis. Jis aktualus bendruomeninių vaikų namų auklėtiniams. Baigę mokyklą, jie išvažiuoja studijuoti, o kur grįžti per šventes ar atostogas? Kur jiems dėtis?“ - retoriškai klausė centro vadovė. Vaikų dienos centras atidarytas nuo 2021 m. sausio 1 d. Jame 25 vietos.
Iškilūs Auklėtiniai ir Globos Namų Įtaka
E. Adomavičienė minėjo, jog ankstesniais laikais nebūdavę nuostabu, kad vaikai iš globos namų įgydavo pilnavertį išsilavinimą, tapdavo žinomi visuomenėje žmonės, susikurdavo gerovę, niekuo ne prastesnę nei vaikai iš šeimų. Obelių socialinių paslaugų namų direktorė paminėjo tris buvusius auklėtinius, kurie tapo dvasininkais. Tai Subačiaus (Kupiškio r.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Vidmantas Bloškis, buvęs Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos kunigas, teologijos daktaras, Varšuvos universiteto Katalikų teologijos akademijos doktorantas Oskaras Petras Volskis, kuris buvo tapęs ir Marijos radijo programų direktoriumi, bei buvęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Eugenijus Troickis, atsisakęs kunigystės dėl asmeninių priežasčių. Vienas žymesnių Obelių vaikų globos namų auklėtinių - Laurynas Janulis, žinomas kaip renginių vedėjas, diktorius, filmų įgarsintojas.
Roberto Šarknicko Kelias: Nuo Globos Namų Iki Aktoriaus Ir Politiko
Tačiau bene labiausiai žinomas Obelių vaikų globos namų auklėtinis - Seimo narys, aktorius ir režisierius Robertas Šarknickas. Jo gyvenimo istorija - tai įkvepiantis pavyzdys, kaip galima įveikti sunkumus ir pasiekti užsibrėžtų tikslų.
R. Šarknickas atvirai pasakoja apie savo patirtį vaikų globos namuose, kur praleido didžiąją dalį vaikystės. Jis prisimena tiek gerus, tiek ir skaudžius momentus, tačiau pabrėžia, kad būtent šie išgyvenimai jį užgrūdino ir padėjo suprasti, ką reiškia būti vienišam ir apleistam.
Vaikystės Išbandymai
R. Šarknickas, turėjęs dar keturis brolius ir seseris, vaikų globos namuose nuo jų buvo atskirtas. Pašnekovas iki šiol nežino, kodėl buvo atskirtas, o kiti broliai ir sesės augo kartu, turėjo galimybę savaitgaliais matyti tėvus. R. Šarknickui teko pagyventi trijuose globos namuose. Parlamentaras pasakoja, kad globos namuose mokėsi muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. R. Šarknicko teigimu, jo ankstyvo gyvenimo tragedijos, dramos užgožia geras akimirkas.
Taip pat skaitykite: Obelių vaikų globos namų evoliucija
R. Šarknickas iki šiol pamena pervežimą iš Vilijampolės kūdikių globos namų į Šiaulius. Vežami vaikai pradėjo klykti. „Kada pradėjome tolti nuo kažko brangaus, svarbaus, tauraus, kada matai paskui autobusiuką lekiant kažkieno brolį, kažkieno sesuo krenta, jos keliais bėga kraujais, bet vejasi vėl… Man mintyse stovi, kad galbūt ten mano vyresnioji sesė bėgo. Jėzau, kaip aš galvele į stiklą daužiau su kitais vaikais“, - lėtai žodžius rinko R. Šarknickas. Tąkart vaikai važiavo mikroautobusu „Latvija“. Jame dvokė, nes iš streso dauguma prisišlapino. Nuvažiavus į Šiaulius, vaikus suvedė į salę. Robertas pro langą išvydo stovintį autobusiuką, šoko ant palangėje augusių jurginų ir ėmė bėgti. Tačiau ranka iš nugaros stvėrė ir sviedė atgal ant margo kilimo. Dar kurį laiką vaikas eidavo pastovėti ant vėžių, kur stovėjo atvežęs autobusiukas - taip įsivaizdavo vis dar esantis Kaune. Tokios, sako jis, buvo vienatvės grimasos. Tuo metu nuo auklėtojų smurto vaikas slėpėsi tarp jurginų ir tai buvo patys gražiausi kvapniausi namai. Liūdniausia globotiniui būdavo rudenį, kada jurginus nupjaudavo.
Smurtas ir Pažeminimai
R. Šarknickas iki šiol pamena vieną žvėrišku elgesiu garsėjusią auklėtoją. „Nekompetentinga graži auklėtoja, ilgais gražiais plaukais, jei tik išgirsdavo šurmulį, plastikinio arkliuko lazda šveisdavo per rankutes. Kai ji ateidavo dirbti, turėdavo būti mirtina tyla. Būdavo pasėta baimė“, - gyvenimą Šiaulių globos namuose prisiminė pašnekovas. Vaikas žiūrėdavo į draugus, akyse kaupdavosi ašaros, bet negalėjo įgyvendinti elementarių svajonių - paimti žaislą ir pažaisti - bijodavo, kad krisdamas žaislas nesukeltų triukšmo. Apie patiriamą terorą negalėjai pranešti kitiems darbuotojams - vaikus buvo užvaldžiusi baimė.
„Negana to, kai tyla įsivyraudavo, gerą pusmetį mus sustatydavo į eilę ir turėjome šukuoti auklėtojos plaukus. Kažkuria prasme ši bausmė patiko - bandydavau įsivaizduoti, kad šukuoju plaukus mamai, sesei. Tokia apgaulinga iliuzija, bet per bausmę ši akimirka tapdavo net šventa. Aš mylėjau šias akimirkas, bet, bėgant laikui, mes, tokio likimo vaikai, per anksti pajutome pažeminimus. Tada ant peties pasirodė toks velniukas, kuris, man laikant šepetį, sakydavo - „duok tu jai per galvą, duok tu jai per galvą“, - vaizdingai pasakojo R. Šarknickas. Tačiau pašnekovas susivaldė ir juokiasi sprigtą davęs velniukui, o ne auklėtojai. R. Šarknicko manymu, pačiai auklėtojai trūko meilės. Po daugelio metų nuvykęs į tuos kraštus, R. Šarknickas sužinojo, kad minėta auklėtoja apako.
Laiškai Mamai Be Adreso
R. Šarknickas tėvus pamatė tik būdamas 12 metų. Visą laiką jis pasakoja jautęs tėvų ilgesį, rašydavęs laiškus, tačiau nežinojo adreso - tarybinės bylos vaikams nebuvo atveriamos. „Aš fantazuodavau, rašydavau, mesdavau į pašto dėžutę, matyt, paštininkai matydavo, kad nėra adresato - aš tenurodydavau „Mamai“. Paštininkai, matyt, žinojo, iš kokios įstaigos paima laiškus ir jiems tai turbūt buvo įprastinis darbas“, - kalbėjo Seimo narys.
Pabėgimas Geležinkelio Bėgiais
Iš Šiaulių R. Šarknickas perkeltas į Obelių vaikų globos namus. Obeliuose nutiko ir vienas itin skaudus incidentas. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu Robertas nepasidalijo krepšinio kamuolio. Mokytojas Seikalis nusitempė jį į inventoriaus kambarį, užrakino duris, karatė judesiu paguldė ant žemės. Pasipylė smūgiai - mokytojas mušė, kiek tik leido sveikata. „Jaučiau, kad nebebėga ašaros, kūnas vartosi nuo smūgių, galvoju, greičiau pabaik, atsisveikinam, nebebūsiu našta, nes vis tiek niekas nemyli, dar daužo“, - prisimena pašnekovas, manęs, kad tąkart bus užmuštas. Paryčiais vaikas pabėgo. Buvo vėlyvas ruduo, lietus plovė žaizdas, o jaunuolis bėgo geležinkelio bėgiais. Jis buvo nusprendęs bėgti pas mamą, kurios nebuvo matęs, tik žinojo, kad gyvena Kaune.
Pavargęs vaikas pamatė šieno kupetą ir į ją įlindo. Krūtinė kilnojosi, jis pamažu atsigavo. „Iš dangaus siunčiamą vandenį pradėjau liežuviu lakti kaip šuo, iš karvių atiminėti žolę. Alkis darė savo. Žolė skani. Pajutau jausmą, kad gamta motina mane myli - davė patalynę - šieną. Pikti žmonės neduoda, o ji duoda“, - lėtai pasakojo R. Šarknickas. Jis iki šiol prisimena ant ašaros nukritusį ir su ja susiliejusį kraujo lašą - jame pamatė gražų apvalų pasaulį. Tąkart jam sukirbėjo mintis, kad galbūt verta gyventi, metas nustoti bijoti.
Paryčiais pažadino loti pradėjęs šuo. Vaikinas išsitempė - galvojo, nejau mokytojas jį surado. Staiga jis pamatė atsvyruojančią močiutę - ši ėjo pamelžusi karvę. „Dieve mano, dar vienas“, - reagavo močiutė. Robertas suprato, kad geležinkelio bėgiais bėgo ne jis vienas. Močiutė jį nusivedė į trobelę atsilaupiusiais gelsvais dažais ir pavaišino šviežiu pienu. Jis pamena, kad pienas buvo prastai iškoštas, su šapeliais, ir dvokė. „Bet tame piene buvo tiek meilės - jis buvo skanesnis už gryną vandenį. Jame buvo rūpesčio, meilės, dėmesio“, - pasakojo R. Šarknickas. Močiutė sušildė, apklojo, ant batono užtepė sviesto. Nepajėgęs net atsikąsti, vaikinas kreipėsi į močiutę: „Teta, priimkit mane, aš padėsiu, prižiūrėsiu jums namus“, o ji savo drebančia ranka paėmė raudono laidinio telefono ragelį, pasakė, kad nebeturi sveikatos ir susuko 02. Į kiemą įvažiavo milicija ir išvežė atgal į internatą.
Meilė Mokytojai
Išėjęs į savarankišką gyvenimą, R. Šarknickas sutiko lietuvių kalbos mokytoją Romą, kuri jam padėjo įgyti profesiją. Jie suartėjo dvasiškai, tačiau jų santykiai neperžengė ribų. R. Šarknickas dėkingas Romai už paskatinimą studijuoti režisūrą.
Kūrybinis Kelias
Baigęs Alantos žemės ūkio mokyklą, R. Šarknickas įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jis sukūrė septynis dokumentinius filmus ir biografinį „Nepalikit, prašau“, keliauja po Lietuvos vaikų globos namus, skaito mažiesiems pasakas, apkamšo juos prieš miegą.
Politinė Veikla
Šiandien R. Šarknickas yra Seimo narys, naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas. Jis rūpinasi socialiniais alytiškių reikalais, sprendžia sunkiai gyvenančių šeimų problemas.
Dabartiniai Iššūkiai ir Ateities Vizija
Vis tik socialinių paslaugų namų direktorė sakė matanti tendencijas, kad globojamų vaikų kontingentas keičiasi ne į gerą pusę - dažniausiai jie turi specialiųjų poreikių, stokoja socialinių įgūdžių. Daryti jiems teigiamą įtaką gali būti labai sunku. Galbūt dėl šių priežasčių vis rečiau girdisi apie ko nors daugiau pasiekusius vaikų globos namų auklėtinius. Vis tik E. Adomavičienė pabrėžia, kad svarbiausia - suteikti vaikams meilę ir rūpestį, kad jie galėtų užaugti pilnaverčiais visuomenės nariais.