Šis straipsnis skirtas apžvelgti vaikų patirtis Atėnuose, Graikijoje, remiantis įvairiais šaltiniais ir įvykiais. Straipsnyje aptariami mokinių mainų programos „Erasmus+“ įspūdžiai, kelionių dokumentų svarba ir įvairūs vaikų pasiekimai moksle bei sporte.
„Erasmus+“ vizitas Atėnuose
2016 m. gegužės 22-27 dienomis 4 Tauragės mokyklos-vaikų darželio „Varpelis“ 3-4 klasių mokiniai kartu su anglų kalbos mokytoja Grita Morkiene bei mokyklos-vaikų darželio buhaltere Silvija Zlataravičiene dalyvavo trumpalaikiame mokymosi vizite Graikijoje, Atėnuose. Šiame susitikime dalyvavo mokiniai iš 6 šalių: Graikijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos. Mokiniai viešėjo Sxoleio Chalandri 13 mokykloje, dalyvavo pamokose, susipažino su Graikijos mokslo sistema, svečiavosi pas miesto merą, lankėsi atsinaujinančių energijos resursų parke, apžiūrinėjo Atėnų istorines bei kultūrines vietas, kėlėsi į Parnitos kalną, žaidė stalo žaidimus ir 5 dienas intensyviai dalyvavo įvairiose mokymosi aplinkose. Vaikams neišdildomą įspūdį paliko Atėnų Akropolis ir graikų mitologijos mitai apie Poseidoną, Atėnę bei Prometėją. Sekantis trumpalaikis mokymosi vizitas vyks 2016 m. Veikla yra finansuota iš „ERASMUS+“ programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Kelionės dokumentų svarba
Visi Wizzair keleiviai registracijos punkte turi pateikti reikiamus galiojančius kelionės dokumentus ir atitikti reikalavimus, taikomus šalyje, iš kurios, pro kurią arba į kurią skrenda. Keliaujant reikia turėti galiojantį pasą (ir vizą, jei reikalinga) arba ES/EEE valstybių išduotą nacionalinę tapatybės kortelę. Visuomet prieš kelionę pasitikrinkite savo asmens dokumento galiojimo laiką ir ar toje šalyje, į kurią vykstate, pripažįstama asmens tapatybės kortelė, ar būtinas pasas. Pasistenkite pasitikrinti kuo anksčiau, kad, esant reikalui, liktų laiko užsisakyti ir gauti naują asmens dokumentą. Taip pat pasidomėkite, ar vykstant į jūsų pasirinktą šalį jums reikalinga viza. Wizzair nepriima vairuotojo pažymėjimo, gyventojo kortelės, policijos išduoto išrašo (praradus asmens dokumentą), karinės tapatybės kortelės ar kitų dokumentų. Galiojantis pasas (žr. Galiojantis Italijos „Certificato Di Nascita“ su nuotrauka (vaikams iki 16 m.), patvirtintas kaip „VALIDO PER L’ESPATRIO“ tarptautiniams skrydžiams. Tokio patvirtinimo nereikia vidiniams skrydžiams Italijoje. Keleivis atsako už tai, kad šie dokumentai atitiktų keliamus imigracijos ir kitų valstybinės valdžios institucijų reikalavimus (žr. Jei pasas ar asmens tapatybės kortelė prarandami, tampa netinkami naudoti ar pasibaigia jų galiojimo laikas, piliečiui, laikinai esančiam užsienio valstybėje, Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė arba konsulinė įstaiga gali išduoti dokumentą, leidžiantį grįžti į Lietuvos Respubliką - Asmens grįžimo pažymėjimą - jeigu pilietis neturi kito galiojančio kelionės dokumento.
Vaikų veiklos ir pasiekimai Lietuvoje
2016 m. taip pat vyko įvairūs renginiai ir konkursai, kuriuose dalyvavo vaikai iš Tauragės ir kitų Lietuvos vietų. Šie renginiai skatino vaikų kūrybiškumą, sportinį aktyvumą ir pilietiškumą.
„Aš už Lietuvą“ akcija
2016 m. gegužės 27 d. įvyko renginys Tauragės maltiečių VDC vaikams, skirtas visoje Lietuvoje vykstančiai akcijai - „Aš už Lietuvą“. Renginio idėja - neišstumti vaiko dienos centro vaikus iš mūsų visuomenės, kuo daugiau bendrauti, žaisti, kuo geriau pažinti vieniems kitus. Gražiai, žaismingai ir linksmai renginį - „Sporto šventę“ pravedė Tauragės „Aušros“ pagrindinės mokyklos aštuntokės: Jovita Beržinytė, Emilija Vaičytė, Augustė Kleišmontaitė, Martina Peldžiutė. Vaikai liko labai patenkinti ir linksmi.
Taip pat skaitykite: Gimimas Anglijoje: praktinis vadovas
Gaurės mažosios olimpinės žaidynės
2016 m. gegužės 25 dieną Gaurėje vyko V-osios Gaurės Mažosios Olimpinės Žaidynės. Jose dalyvavo mokyklos mokiniai su mokytoja. Sporto programą sudarė daug rungčių, tai lengvoji atletika, krepšinis, kvadratas, futbolas, stalo tenisas, svarsčių kilnojimas bei virvės traukimas. Krepšinio aikštelėje puikiai sekėsi merginų komandai M. Peldžiūtei, J. Beržinytei, E. Vaičytei kurios iškovojo II vietą. Asmeninėse stalo teniso varžybose puikiai pasirodė mokytoja V. Šetkuvienė kuri vyresniųjų grupėje iškovojo I vietą, o jaunesniųjų grupėje III vietą iškovojo E. Vaičytė.
Pirmokų naktis mokykloje
2016 m. gegužės 20 d. vakare į mokyklą rinkosi linksmi pirmokėliai. Jų laukė linksmybės visą naktį. Vakaras prasidėjo A.Vymerio bibliotekoje. Bibliotekininkė Ina Ivanauskienė paskaitė paslaptingą pasaką „Seniai seniai tolimoje karalystėje…” ir surengė viktoriną. Skaitykloje su lėlių teatro „Boružėlė“ vadove Birute Vaivadiene mokiniai vaidino pasaką „Pirštinė“. Klasėje vyko apdovanojimų ceremonija. Pirmo laipsnio diplomu ir skaitytojo taure apdovanotas Gabrielius Gečas, antro laipsnio taure ir diplomu - Melita Bajalytė, trečio laipsnio taure ir diplomu - Atėnė Kiliokaitytė, ketvirto laipsnio diplomu ir taure - Greta Šliažaitė. Visi likusieji vaikai gavo pagyrimo raštus ir knygeles. Džiugu, kad visi stengėsi skaityti. Pavakarieniavę, surengėme kvadrato varžybas ir linksmuosius žaidimus. Po varžytuvių nusiprausę ir išsivalę dantukus skubėjome į savo „loveles“. Čia skaitėme pasaką apie obuolį Antaną ir šalną. Prieš miegą pažiūrėjome animacinį filmą „Mažasis princas“. Vieni bežiūrėdami užsnūdo kiti sulaukę jo pabaigos saldžiu miegeliu užmigo. Ryte papusryčiavę ir pilni įspūdžių išsiskirstėme namo.
Tarptautinė metodinė - praktinė konferencija Šiauliuose
Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyrius, kartu su nevyriausybine organizacija „Gelbėkit vaikus“, 2016 m. gegužės 19 dieną, organizavo Tarptautinę metodinę - praktinę mokytojų ir mokinių konferenciją „Išgirsk kiekvieną - rūpinkis kiekvienu“. Šioje konferencijoje dalyvavo dailės būrelis „Kūrybos džiaugsmas“ ir pristatė alternatyvios mados kolekciją „Sapnų labirintas“. Būrelio nariai dalyvavo akcijoje „Graži ir saugi Lietuva“, edukaciniuose užsiėmimuose mokėsi dainuoti, dekoruoti drabužius, kurti puokštes, skraidinti aitvarus.
Skaivos Ptakaitės pasiekimai matematikoje
Skaiva Ptakaitė - gabi matematikė. Jau antri metai iš eilės Skaivutė dalyvaudama Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ užima pirmą vietą rajone (antroje ir trečioje klasėje). Šiemet mokinukė atstovavo ne tik savo mokyklą, bet ir rajoną trečių klasių mokinių tarpe Respublikiniame matematikos konkurse Vilniuje (LPMO), kur užėmė ketvirtą vietą ir buvo apdovanota Padėkos raštu. Skaivutė gabi ne tik matematikai, bet ir kitiems mokomiesiems dalykams.
Jaunųjų vertėjų projektas „Tavo žvilgsnis“
Eilę metų mokyklos mokiniai, besimokantys vokiečių kaip antrosios užsienio kalbos, sėkmingai dalyvauja VKIF organizuotame respublikiniame jaunųjų vertėjų projekte „ Tavo žvilgsnis“.Ne išimtis buvo ir šie mokslo metai.
Taip pat skaitykite: Kas gali gauti vaiko pašalpas JK?
Dailės būrelio „Kūrybos džiaugsmas“ pasirodymas Tauragėje
Dailės būrelio „Kūrybos džiaugsmas“ komanda su kolekcija „Sapnų labirintas“ 2016 m. gegužės 7 d. dalyvavo respublikiniame drabužių dizaino ir įvaizdžio konkurse - festivalyje „Kūrėjų oazė“, kuris vyko Tauragės kultūros rūmuose. Šiame konkurse - festivalyje buvo demonstruota 17 kolekcijų iš Plungės, Kretingos, Šilutės, Šiaulių, Raseinių, Tauragės. Kolekcijose dominavo sudėtingos drabužių formos, spalvų žaismė, nuotaikingos pasirodymų choreografijos ir ekologinės idėjos. Dalyviai varžėsi trijose amžiaus grupėse.
Folklorinių šokių varžytuvės „Patrepsynė 2016“
2016 m. gegužės 14 d. Kurtuvėnų dvaro ratinėje (Šiaulių raj.) vyko šalies mokinių folklorinių šokių varžytuvės „Patrepsynė 2016“. Tarp 64 porų sukosi šokėjai iš „Šaltinio“ progimnazijos ir „Aušros“ pagrindinės mokyklos . Vertinimo komisija stebėjo mokinių paruoštus penkis šokius ir apdovanojo pačius geriausius šokėjus . Varžytuvėse puikiai pasirodė ir apdovanojimą už šokį „Rūdaičių žydalka“ pelnė „Aušros“ pradinukai Agnė Gečaitė ir Šarūnas Venslauskas (mokytoja Nerija Piliukaitienė).
Anglų kalbos skaitovų konkursas
2016 m. balandžio 28 d., po 5 pamokų, skambant pavasario muzikos garsams prasidėjo anglų kalbos skaitovų konkursas tema „I’m Happy because I Love…”. Konkurse dalyvavo 22 dalyviai iš Tauragės rajono gimnazijų, progimnazijų, pradinių ir pagrindinių mokyklų. Skaitovai stebino deklamuojamais eilėraščiais, puikia anglų kalbos tartimi, meniškumu. Kiekvienas kūrinys buvo perteiktas savitai ir artistiškai. Renginį vedė 9 klasės mokinė Monika Kymantaitė. Dėkojame jai už puikią nuotaiką. Dėkojame už puikų dalyvavimą 5A klasės mokinei Viltei Girskytę ir 6 klasės mokinei Saulei Virvičiūtei.
Kelionė į Klaipėdą
Aktyviausi ir daugiausia laimėjimų olimpiadose, konkursuose pasiekę „Aušros“ pagrindinės mokyklos mokiniai buvo paskatinti kelione į Klaipėdą. Klaipėda - vienintelis Lietuvos uostas, todėl ir pažintį su ja pradėjome nuo jūros vartų aplankymo. Pamatėme terminalą, pramoninį uostą. Toliau pažintį su uostamiesčiu tęsėme Teatro aikštėje, sužinojome jos istoriją, kuri siekia net XVII a. Pasidžiaugėme Taravos Anikės skulptūra, kuri sukurta prūsų poetui Simonui Dachui, ją apdainavusiam, atminti. Žinių įgijome apsilankę Kalvystės muziejuje. Pamatėme ir brangiuosius, ir pusbrangius akmenis, išgirdome jų istorijas. Pasigaminome sau po žiedą, o kas norėjo - ir apyrankę.
Dianos Lobačevskės karjeros pabaiga ir naujas etapas
Viena geriausių Lietuvos maratonininkių, dvejų olimpinių žaidynių dalyvė Diana Lobačevskė prieš interviu greitai sportinius batelius iškeitė į aukštakulnius, bėgimo aprangą - į elegantišką suknelę. Ką tik apie karjeroje padėtą tašką pranešusi tituluota sportininkė progų puoštis dabar gali rasti gerokai dažniau. Bet vėlgi kasdien vilki bėgimo aprangą. Nes, kaip sako pati, visą gyvenimą daro tai, ką nori. O ji nori bėgti. Taip pat - treniruoti. „Aš labai laiminga“, - nuoširdžiai džiaugiasi laiku priimtais sprendimais ir atrasta nauja veikla lengvaatletė.
Taip pat skaitykite: Vitaminas D: šaltiniai ir rekomendacijos
Sprendimas baigti karjerą
- Jums 43-eji, ar maratonui šis amžius - riba? Kodėl ryžotės baigti įspūdingą karjerą?- Metai - ne riba. Šis sprendimas subrandintas, atėjęs ne per mėnesį. Buvau sau pasakiusi: jei nepateksiu į olimpines žaidynes, bėgsiu tiek, kiek norėsiu. Į Tokiją nepatekau. Nebeliko ankstesnės motyvacijos, o norint profesionaliai toliau sportuoti reikia atsiduoti tam, skirti daug laiko atsigavimo procesams. Galima sakyti, kad nepasisekė patekti į pastarąsias olimpines žaidynes, kita vertus, dėl to atradau ir pamilau kitą veiklą - pradėjau treniruoti. Ir kaip reikiant palengvėjo, nes mintis, ką darysiu po sporto, draskė sielą ne vienus metus. Atrodė, kad niekas neįdomu - tik bėgioti. Visada sakiau, kad nė už ką nebūsiu trenerė, nes būčiau per griežta, norėčiau rezultatų, spausčiau žmones. Pabandžiau - ir nieko panašaus. Lygiai taip kadaise įsivaizdavau, kad būsiu griežta mama. Griežta moku būti tik pati sau. Esu demokratiška trenerė, mane supa nuostabūs žmonės, kuriems atiduodu patirtį, žinias, o jie man - savo gerą energiją. Noriu aplink save matyti darbščius, motyvuotus žmones, ne kokius nors zyzlius. Ir man sekasi! Pati net labiau nei klientai noriu į treniruotes ir jų laukiu.
Karjeros pabaigos paskelbimas Vilniaus maratone
- Paskelbėte apie karjeros pabaigą per Vilniaus maratoną, nuo kurio 2008-aisiais ir prasidėjo jūsų, kaip maratonininkės, karjera. Taupėte naujieną šiam įvykiui?- Pagalvojau, kad laikas tą padaryti ten, kur viskas prasidėjo. Šįsyk užlipau ant scenos nebe su sportine apranga, o pasipuošusi suknele (šypsosi). Lengva nebuvo, juk 23-eji metai sporte, iš jų penkiolika bėgiojau maratonus. Kol nepasakai „atia“, nors ir nedalyvauji varžybose, viskas atrodo, kaip ir turi būti. Bet kai atsistojau ant scenos kalbėti… Tą rytą, kai galvojau, ką pasakysiu, sruvo ašaros. Bijojau, kad apsiverksiu ir užlipusi ant scenos. Paėmiau mikrofoną - dreba ranka, suėmiau jį abiem rankomis ir stengiausi nežiūrėti į žmones. Lyg viską, ką norėjau, pasakiau, bet kai pažvelgiau į susirinkusius - kažkas iš po saulės akinių valėsi ašaras - vėl širdį suspaudė. Galbūt daug kas tikėjosi, kad bandysiu patekti į Paryžiaus žaidynes, bet pati jaučiu - nebėra ugnelės kaip anksčiau, kai būdavo didžiausi kilometražai, dvi treniruotės per dieną, 800-900 kilometrų per mėnesį… Ir dirbti, ir sportuoti profesionaliai būtų neįmanoma, nes dabar nuo ryto iki vakaro sėdžiu savo „ofise“ Vingio parke. O bėgti lėčiau, trypti - aš nenoriu. Man nepatiktų žengti atgal. Tiesa, savo treneriui nieko iš anksto nesakiau - apie sprendimą baigti karjerą jis išgirdo per Vilniaus maratoną. Būtent jis mane laikė iš paskutiniųjų ir kartojo: „Tu gali.“ Taip, galiu, jeigu siekčiau patekti į pirmąsias olimpines žaidynes, galbūt spausčiau iš paskutiniųjų, norėčiau tą patirti. Dabar yra kitaip: jau dvejose buvau, mačiau, bėgau. Save tikrinau: žiemą ėmiau mėnesį atostogų, išvažiavau į mylimą Portugaliją, kurioje kasmet praleidžiu nemažai laiko treniruočių stovyklose, norėjau pasitreniruoti sau, pažiūrėti, kiek turiu tam noro. Bet - nebe. Atėjo laikas treniruoti. Ateityje norėčiau dirbti su vaikais, turiu daug patirties, galėčiau užauginti sportininkų. Su paaugliais būtų įdomiausia, nes jie jau tokio amžiaus, kai galima dirbti tikslingai. Juk ir pati tik nuo trylikos pradėjau bėgioti. O kol kas treniruoju mėgėjus, vedu asmenines treniruotes, nes žmonėms norisi individualaus laiko kartu. Dusyk per savaitę vedu ir grupines treniruotes.
Bėgimas - terapija ir atsipalaidavimas
- Bėgti man atrodo nuobodu. Kodėl jus šis sportas patraukė ir įklampino?- Iš prigimties esu greita ir sportiška, man visur reikia lėkti. Be to, ištverminga, ištvermės niekada nereikėjo stipriai ugdyti. Nuostabus pirmasis treneris Juozas Garalevičius, galima sakyti, antrasis tėtis, man, dar visai nedidukei, kartodavo: „Būsi maratonininkė, pamatysi.“ Galvodavau: niekada, 42 kilometrai - kam man tai? O jūsų frazę, kad bėgimas - nuobodu, braukiu! (Juokiasi). Dievinu bėgimą. Jis - ir terapija, atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi. Besilaukdama antros dukrytės prabėgiojau aštuonis mėnesius. Džiaugiuosi, kad savo sportą atradau paauglystėje. Buvau berniukiška, labiau nei lėlės domino žaisti karą su bernais. Buvau amžinai nubalnotais keliais. Atradusi lengvąją atletiką, iškart užsikabinau. Į treniruotes manieže važiuodavau dviem autobusais. Dabar tėvai vaikus vežioja nuo durų iki durų, o jie dažnai sportuoja tik per prievartą. Aš į treniruotes skrisdavau. Žinoma, turėjau didelį tikslą išvykti į užsienį, dalyvauti tarptautinėse varžybose. Rezultatai gerėjo ir keliai vėrėsi vis plačiau. Europos, pasaulio čempionatai, kuriuose dalyvavau vos septyniolikos, - kas gali labiau įtraukti?
Pertrauka ir grįžimas į sportą
- Būdama 21-erių vis dėlto sportą buvote metusi.- Pasijutau išsekusi emociškai. Paauglystėje šimtu procentų buvau sporte, neturėjau laisvalaikio su draugais, išvykų. Visas gyvenimas buvo nuolatinis režimas, treniruotės šešias dienas per savaitę. Tad kartą pasakiau: stop! Lygiai taip pat, kaip ir dabar, nieko neprasitariau treneriui. Jis nė už ką nebūtų manęs paleidęs. Kaip ir dabartinis treneris Česlovas Kundrotas, - jis vis dar tikisi, kad galbūt grįšiu. Su juo dirbome nuo 2014 metų, kai pagimdžiusi antrą dukrą neturėjau trenerio. Česlovas, Lietuvos maratono rekordininkas, parašė man feisbuke, ar nenorėčiau treniruotis pas jį. Mums sekėsi nuostabiai. Jis ir dabar rašo, kad susiruošusi bėgti duočiau žinią, jis atvažiuos dviračiu. Taip anksčiau ir darydavome: jis pasitinka mane, atbėgusią nuo namų iki Neries, tada važiuoja dviračiu greta ir dirbame savo darbą. Vienai būtų labai sunku ko nors siekti. Turėdavau ir bėgimo partnerių, jie net į stovyklas su manimi važiuodavo, padėdavo ruoštis. Vienai sportuoti gerai, kai esi pakilimo taške, labai motyvuota, bet tada, kai ateina sunkūs darbai, be pagalbos prisiversti sudėtinga. Konkurencija, varžymosi momentas čia padeda. Būdavo, bėgu su vienu partneriu, jis pavargsta, į trasą stoja kitas. Jie man labai padėdavo, bet, žinoma, didįjį darbą darai pats vienas. Dažnai manęs klausdavo, kaip nenuobodu bėgti dvi valandas, juk tai - monotonija. Bet man tikrai nenuobodu!
Gyvenimas Anglijoje ir grįžimas į Lietuvą
- Esate išbandžiusi emigrantės gyvenimą - metusi sportuoti su tuomečiu draugu išvykote į Angliją. Kas grąžino namo?- Tuo metu labai norėjau šeimos, o jei aš ko nors įsigeidžiu, užsispiriu ir siekiu. Šeimą sukūrėme Londone, po trejų metų gimė dukrytė. Viskas lyg ir buvo gerai, bet graužė viduje tūnantis kirminas, kad mečiau sportą, kažką ne iki galo padariau. Buvo 2008-ieji. Pagalvojau: iki Vilniaus maratono liko trys mėnesiai, reikia jam pasiruošti ir stoti į startą. Pasirengimas irgi buvo ne pats rimčiausias - pabėgiodavau po dešimt kilometriukų. Lietuvoje visi mane jau buvo pamiršę, be to, grįžau pasikeitusi pavardę. Stovėjau minioje, kažkur gale, su visais mėgėjais. Svajojau nubėgti greičiau nei per tris valandas. Pradėjau, žiūriu, visai neblogai sekasi. Kai sukau antrą, paskutinį, ratą, išgirdau šaukiant: „Tu antra!“ Pagalvojau, kad pasigirdo. Tolumoje pamačiau savo konkurentę ir tada kaip medžiotoja dėjau į kojas. Aplenkiau ją 41-ame kilometre. Po to ji baigė karjerą, aš - pradėjau. Nežinojau, kad už maratono rekordą yra skirtas 10 tūkstančių litų prizas. Užtat puikiai pamenu pirmą žurnalistų klausimą: „Kur dėsite laimėtus pinigus?“ „Apie ką jūs kalbat?“ - nesupratau. „Jūs pagerinote trasos rekordą“, - paaiškino. Čia jau visai sutrikau - su tokiu pasirengimu, praktiškai be treniruočių, pirmame maratone pagerinau rekordą? Kas tada bus, jei startuosiu gerai pasirengusi? Pagalvojau, kad po ketverių metų, 2012-aisiais, vyks Londono olimpinės žaidynės, iki jų tikrai pasieksiu normatyvą. Viskas ėjosi kaip per sviestą - jau po poros metų bėgau 2 val. 28 min., normatyvas tada buvo, regis, 2 val. 35 min. Pasipylė kontraktai, pasiūlymai, atsirado vadybininkas. Vienos olimpinės žaidynės, paskui 2016-aisiais Rio de Žaneire - antros, pasaulio čempionatai, laimėtas prestižinis Hamburgo, Meksiko maratonas.
Atstumas - žmogaus galimybių riba
- Distancija - 42 kilometrai ir 195 metrai - atrodo kažkas ties žmogaus galimybių riba.- Ruoštis maratonui - sudėtinga. Dar sudėtingiau pasiekti formą, kai to reikia, nes maratoną bėgi du tris kartus per metus. Tą dieną turi būti geriausias, koks gali būti. Vadinasi, ruoštis varžyboms privalai sistemingai, apgalvoti kiekvieną smulkmeną - nuo maisto iki miego išvakarėse. Treniruotės - alinančios, nes dažnai jau rytą atsikeli pavargusi, o dar reikia bėgti dešimt ar penkiolika kilometrų. Taip pusę metų ruošiesi vienai dienai, kuriai atėjus gali nutikti kokia nors nesėkmė. Nubėgau per 40 maratonų, laimė, tik poroje kažkas nepavyko. Gal dėl to, kad niekad negalvojau, jog iš to užsidirbsiu pinigų. Nors manęs iki šiol daug kas klausia, kaip įmanoma užsidirbti iš sporto. Ypač, jei tai ne vyrų krepšinis ar futbolas. Įmanoma, viską lemia nuoseklus darbas, rezultatai - kai jie ateina, prasideda komerciniai startai. Mano įprastas laikas - apie dvi su puse valandos - nėra pats geriausias, bet beveik visada stabilus. Man tinka posakis, kad ir lazda kartą iššauna - taip ir aš iššaudavau tai viename, tai kitame „aukso standarto“ maratone ir laimėdavau.
Įsimintiniausias maratonas Meksikoje
- Kuris maratonas pačiai įsimintiniausias?- Meksiko. Į jį nuvykau praėjus vos dviem savaitėms po Rio de Žaneiro žaidynių, kuriose užėmiau aukštą 17 vietą. Sulaukusi siūlymo taip greitai jį bėgti mėginau atsisakyti: „Likau kelioms dienoms Brazilijoje, ilsiuosi.“ Gavau dieną apsispręsti. Pamąsčiau: o kodėl ne, Meksikoje nesu buvusi, įdomu! Parskridau į Lietuvą, pabėgiojau tris ar keturias dienas po septyniolika kilometrų - ir į Meksiką. Maratono išvakarėse vaikščiojau po miestą, prisiragavau įvairiausio maisto, ko niekada prieš varžybas nedarau. Iki manęs dvidešimt metų šį maratoną laimėdavo tik Afrikos bėgikės. Stojau į startą, pasižvalgiau į varžoves ir pagalvojau: gal aš jas truputį paganysiu, nes pati arba „nusiimsiu“, arba šiaip nieko nesitikėdama finišuosiu. Ir nuo jų pabėgau. Manęs niekas nesivijo. 30-tas kilometras, 40-tas, o aš - viena vienutėlė. Visiems buvo šokas, kad pagaliau nugalėjo europietė. Supuolė žurnalistai, jie jau buvo išsiaiškinę, kad prieš dvi savaites bėgau maratoną olimpinėse žaidynėse, o dabar nugalėjau didžiausiame Meksikoje bėgime. Tapau ten kone dievaitė, žmonės atpažindavo gatvėje, parkuose, paskui dvejus metus buvau kviečiama į treniruočių stovyklas. Kaskart, kai atvykdavau į Meksiką, sulaukdavau fotografų, žurnalistų dėmesio. Iki dabar manęs klausia, kada vėl atvažiuosiu į jų maratoną - toje šalyje turiu daug gerbėjų. Sportas davė labai daug - pamačiau pasaulio, visur susiradau draugų, pažįstamų. Labai patiko stovyklos žiemą šiltuose kraštuose. Portugalija tapo kone antraisiais namais, nes važiavau į ją trylika metų iš eilės. Stovyklose sutikau daug kolegų, vieni kitiems padėdavome. Kiek žinau, stadiono bėgikai pavydūs, slepia vienas nuo kito planus, bet apie maratonininkus to negalima pasakyti: mes vieni kitiems jaučiame didžiulę pagarbą, nes žinome, ką reiškia ruoštis maratonui. Jei į stovyklą atvyksi vienas su treneriu, vis vien bėgiosi su didele grupe žmonių - moterų, vyrų. Dalijamės patarimais, kalbame apie sveikatos problemas. Net bėgdami varžybose vienas kitą palaikome. Pavyzdžiui, jei kitas mato, kad tau sunku bėgti, pasiūlo laikytis už jo. Dviese ar trise - paprasčiau. Kiekvienas maratonas - atskira istorija. Stovėdama starte sau pasakydavau: Diana, visas pasiruošimas už nugaros, šiandien - tavo diena, turi ją švęsti. Finišas - iš viso kažkas nerealaus. Sunku apibūdinti jausmą jį kirtus, bet aš beveik visada norėdavau verkti: apima euforija, maratonininkai apsikabina, linki sėkmės - mūsų bendruomenė labai šilta.
#