Hansas Kristijanas Andersenas - danų rašytojas, tapęs pasaulinio garso pasakų kūrėju. Jo kūriniai, tokie kaip „Bjaurusis ančiukas“, „Karalaitė ant žirnio“, „Sniego karalienė“ ir daugelis kitų, yra klasika, kurią skaito ir myli įvairios kartos. Anderseno pasakos išsiskiria humoru, fantazija ir gyvenimo išmintimi, todėl yra patrauklios tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime Anderseno kūrybą, jo įtaką vaikų literatūrai ir aptarsime keletą žymiausių jo pasakų.
Hansas Kristijanas Andersenas: Pasakų Klasikas
Hansas Kristijanas Andersenas (1805-1875) - vienas žymiausių danų rašytojų. Jis praturtino vaikų literatūrą humoru ir fantazija. Vėliau jo pasakojimai įgavo subtilios ironijos ir gyvenimo išminties, todėl jo kūrinius ėmė vertinti ir suaugusieji. Ryškiausi pavyzdžiai: „Karalaitė ant žirnio“, „Sniego Karalienė“, „Bjaurusis ančiukas“ bei „Naujieji karaliaus drabužiai“.
Andersenas - klasikinės literatūrinės pasakos tėvas. Jis pirmasis Europoje atsiplėšė nuo tautosakos perpasakojimo, drąsiai supynė folkloro tradicijas su originalia išmone, gyvenamojo meto tikrovės atspindžiais, savo autobiografijos momentais, gausių kelionių įspūdžiais, net naujaisiais technikos atradimais, daug ką asimiliuodamas ir rašydamas labai sinkretiško žanro kūrinius. Siužetai paprasti, aiškūs („Eglutė“, „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, „Bjaurusis ančiukas“, „Coliukė“, „Lakštingala“). Žavus fantazijos ir realybės junginys, įtaigus tikrumo, gėrio, teisybės, humoro jausmas, universali prasmė! Andersenas atskleidė didžiules literatūrinės pasakos galimybes, paakino kitų kūrėjų meninius ieškojimus ir padėjo pagrindą šiuolaikinei pasakai.
Ar Andersenas - vaikų rašytojas?
Sakoma, jog jis pats manęs: ne vien vaikų… Jam, kaip romantizmo krypties atstovui, pasaka, vaikiškumas, grožis, paprastumas ir pan. - pirmiausia tam tikras kodas. Priešingai savo meto romantinei literatūrai, ypač vokiečių romantikams, Anderseno pasaulis - be siaubo, mistikos ar niūrios paslapties. Tai poetiškas, nuotaikingas, šiek tiek graudokas, šiek tiek linksmas pasaulis - artimas vaiko sielai. Yra čia išrankaus grožio, karališko puošnumo: gulbės, rožės, princesės, pakylėti gamtos aprašymai. Narsiai pasišaipoma iš karalių, karalaičių ir aukštuomenės. Yra netikėtų stebuklų ten, kur jų niekas lig tol neieškodavo, t. y. visai negražiuose kasdieniškuose daiktuose - tokiuose, kaip adata, šilingas, vandens lašas, senas gatvės žibintas.
Anderseniškame pasaulyje esama kažko labai subtilaus ir poetiško. Neišsyk suvoksi, kad tai būtent VAIKYSTĖS ŽEMĖ, vaiko sielos raiška. Tas ypatingas dvasios polėkis, nuostabiai „švarūs“ pojūčiai, vaiko sapnų, svajonių, juoko ir ašarų skaistumas - tai, kas labai tikra ir šventa. Andersenas, tas keistuolis viengungis menininkas, vertino gyvenimą vaiko, poeto ir filosofo žvilgsniu. Kūrė skaudžiai šviesias pasakas, kuriose daugybė vaiko psichologijos dėsningumų: daiktai, augalai ir gyvūnai sužmoginti, ilgimasi (kartais ir sulaukiama) stebuklo. O už viso to, net ir už smulkių vaikiškų ydų šviečia gyvenimo ir žmonių santykių esmė, gilusis turinys. Antai vaikai iškilmingai ir jautriai laidoja vieversėlį, kuriuo gyvu nepasirūpino. Lyg ir nuoširdžiai atgailauja, bet čia pat nubloškia pražūčiai ramunę - vienintelę nuoširdžiausią paukštelio bičiulę. Tas vaiko troškimas judėti, šėlti, prasimanyti! Anderseno pasakose daug visokio judrumo, judėjimo, net labai intensyvaus. Žydėjimas, Čiulbėjimas, keliavimas. Bet ypač dažnas skraidymas. Ir labai daug paukščių. Be to, skrendama ir sapne, svajonėse, atsiminimuose. Užtat pasaka daug gražesnė nei gyvenimas - joje yra dvasios polėkio, romantinio skrydžio („Šeimedžio močiutė“). Net patiems nelaimingiausiems („Mergaitė su degtukais“) duodama galimybė pakilti ir skristi, t. y. pagyventi gražiau, prasmingiau nei tikrovėje. O kokie menki tie, kurie netrokšta skristi ir niekuomet nepakils (kurmis, grambuolys, vištos ir kiti naminiai paukščiai)!
Taip pat skaitykite: Vaizdo pasakos vaikams internete
Širdies gerumo apologija! Padidėjęs vaiko jausmingumas, visko, kas gyva, gailėjimas - tai tikrasis humanizmas vaikystėje. Miniatiūrinė mergytė Coliukė, silpna ir gležnutė, negalinti apsiginti, taip ištvermingai rūpinasi kitais. Jos širdies gerumas atgaivina sušalusią kregždutę. O žirnis („Penki iš vienos ankšties“), išdygęs prie sergančios mergaitės lango, suteikia jai tiek džiaugsmo, jog padeda prisikelti iš mirties patalo. Skaisti, be melo ir apgaulės vaiko siela - nepalyginamai pranašesnė už suaugusiųjų, pernelyg įpratusių veidmainiauti, prisitaikyti. Vaiko ištarmė: „Žiūrėkite, karalius visai nuogas!“ („Nauji karaliaus drabužiai“) - skamba kaip aukščiausioji teisybė.
Draugystės ir meilės grožis tik vaikui šitaip spindi be trupinėlio savanaudiškumo ir išskaičiavimo! Sesers aukojimasis dėl brolių („Laukinės gulbės“), ištikimybė draugui ir visų kliūčių nugalėjimas („Sniego karalienė“), absoliutus atsidavimas meilei („Jūros karalaitė“) - tai maksimaliai išaukštinti jausmai, prieš kuriuos atsitraukia ir Galvažudžiukės nedorumas, ir Sniego karalienės šaltas protas. Apie Gerdą, iškeliavusią ieškoti savo draugo Kajaus, pasakoje sakoma: „Argi nematai, kokia ji galinga? Juk jai padeda žmonės ir paukščiai! Ji basa apėjo daugiau kaip pusę pasaulio! Jos visa galybė eina iš to, kad yra geras ir nekaltas vaikas“. Vaiko ir seno žmogaus draugystė („Senieji namai“), nors pateikiama taip pat vaiko požiūriu, turi nemaža ir nesusikalbėjimo: mažasis gailisi senojo kaimyno, dovanoja Cinko kareivėlį, kad praskaidrintų jo vienatvę, tačiau senasis nesijaučia esąs nelaimingas - „mane dažnai lanko mano seni atminimai“. Vaikui nesuprantama vienatvės ir atsiminimų tiesa, tad ir senasis draugas lieka tam tikra poetiška mįslė.
Kai kurie sudėtingi, abstraktesnio pobūdžio klausimai vaiko protui vis dėlto sunkiai įkandami. Pavyzdžiui, nepakartojamos žmogaus individualybės prasmė, gyvenimo tikslas ir laimė, kančia, likimas ir pan. Andersenui „pasitarnauja“ konkreti istorija, vaizdingas, labai detalizuotas ir niuansuotas pasakojimas, o ypač supriešinimas, aktyvinantis vaiko mąstymą, padedantis gretinant greičiau susigaudyti. Šitaip supriešinamas egoizmas ir dosnus savęs išdalijimas aplinkiniams („Sraigė ir radastas“), tikrumas ir dirbtinumas („Kiauliaganis“), savim patenkintų menkystų egzistavimas ir kilnumas, dvasingumas („Bjaurusis ančiukas“). Didelis Anderseno pasakų privalumas yra laisvas, o kartu geriausia prasme vaikiškas kalbėjimo tonas. Šis išminčius, poetizuojantis dvasios dalykus, kartu yra geras psichologas, sukuriantis jaukią, poetišką bendravimo su skaitytoju atmosferą, prabylantis kaip vyresnysis draugas: „Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės“. Net kai istorija liūdnoka, kai atveriamos gyvenimo skaudžiosios pusės, pasakotojas nei pyksta, nei kaltina, tik graudokai ar ironiškai šypteli, neišsklaidydamas viso pasakojimo šilumos: „Jie galvojo, kad jie dideli ponai ir gali kiekvieną dieną išvaryti savo daržininką. Bet jo nevarė - juk jie buvo geri žmonės (…). Štai visa istorija apie daržininką ir jo ponus.
Vaikiškumas - ir turiniu, ir pasakotojo kalbos lygmenyje - Andersenui yra svarbus dvasinis reiškinys, principinė jausena. Antai vienoje pasakoje senelė skaito iš Biblijos: „Jei nebūsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę!“. Tai raktas į Anderseno kūrybą: kas išlieka vaikiška, nesustabarėję, tas dar neprarasta kaip tikrasis žmoniškumas. Anderseno kūryba daugiasluoksnė. „Nemanykite, kad kai jau pasakos, tai tik vaikams teskaityti,“ - rašė Šatrijos Ragana, recenzuodama Anderseno kūrybą dar 1925 m. - /…/ tik vyresnis amžius tegali suprasti visą jose paslėptą prasmę, kuri yra visur kilni ir gili. /…/ Kiekviena tų pasakų pakels jūsų sielą ir pralobins širdį“.
Danijoje pradėjo rinkti pinigus H. K. Anderseno paminklui dar rašytojui tebesant gyvam. Tai buvo negirdėtas daiktas. (Yra tokia Anderseno pasaka „Negirdėtas daiktas“ apie įžymų meistrą: „tarp tiek žmonių neatsirado nė vieno, kuris būtų jam pavydėjęs, - o tai iš tikro buvo negirdėtas daiktas!“). Danija vėluodamasi stengėsi atiduoti duoklę savo talentingajam tėvynainiui, kurio ilgai nepripažino ir kurį skriaudė. Paminklas pastatytas Kopenhagos Karališkajame sode. Čia niekad netrūksta žmonių.
Taip pat skaitykite: Klasikinės ir šiuolaikinės angliškos pasakos
H.K. Anderseno Premija
Siekiant palaikyti vaikų literatūrą ir skatinti vaikų bei paauglių skaitymą, 1956 m. buvo įsteigta Hanso Kristiano Anderseno premija. Ši premija skiriama geriausiems vaikų knygos kūrėjams, o medalį parūpina Danijos karalienė. Po dešimties metų toks pat medalis pradėtas dovanoti ir geriausiam iliustruotojui. Premija skiriama gyviems, aktyviai kuriantiems rašytojams ir dailininkams. Tas pats kūrėjas premiją gali gauti tik vieną kartą. Medalis įteikiamas IBBY kongresų metu, kurie vyksta kas dveji metai. Astrid Lindgren - garsiausia H.K. Anderseno premijos laureatė.
Žymiausios H. K. Anderseno Pasakos
Pasakų pasaulis lydi mus nuo mažens. Įspūdingos karalystės, piktosios raganos, stebuklingos fėjos, kalbantys gyvūnai ir ugnimi besispjaudantys drakonai - istorijas, išgirstas vaikystėje, su šypsena prisimename iki šių dienų. Pasakų kiekis, kaip ir parašytų knygų - tiesiog nesuskaičiuojamas ir kiekvienam įstringa atmintin vis kita. Ne veltui Hansas Christianas Andersenas Danijoje yra laikomas nacionaliniu turtu. Jo pasakos vaikams be jokios abejonės turi atsidurti gražiausių pasakų sąraše.
„Coliukė“
Viena tokių - „Coliukė“, apie mažą, gležną, vos vieno colio mergaitę, gimusią iš nuostabaus gėlės žiedo. Vargšę mergaitę iš motinos glėbio išplėšė bjauri rupūžė, ją vesti panoro karkvabalis ir aklas kurmis, kuris nemėgo saulės ir gėlių.
„Bjaurusis ančiukas“
Ieškote pasakos, kuri jūsų mažiesiems padėtų svarbų pagrindą, formuojantis vertybėms, ir suteiktų šiais laikais itin vertingą pamoką - kad įvaizdis tai dar ne viskas? Interneto knygynas Patogupirkti.lt rekomenduoja paimti į rankas Hanso Christiano Anderseno „Bjaurųjį ančiuką“. Pasakoje iš kiaušinio išsiritęs ančiukas - kitoks nei jo broliai ir sesės, niekaip prie jų nepritampa ir jaučiasi nemylimas. Pasprukęs iš namų, jis klajoja liūdnas ir vienišas, laikas bėga ir vieną dieną ančiukas išvysta nepaprasto grožio gulbes.
Kitos Pasakos
Nesenstanti klasika, pagal kurią sukurtos „Keistuolių teatro“ dainos apie „Geltonų plytų kelią“ yra populiarios iki šiol. Kai viesulas Dorotę ir jos šunelį Toto iš gimtojo Kanzaso miesto nuneša į Ozo šalį, mergaitė ima ieškoti kelio namo, o sugrįžti jai turi padėti didysis Ozo šalies burtininkas iš Smaragdo miesto. Žingsniuodama geltonųjų plytų keliu mergaitė sutinka išsiblaškiusią Kaliausę, širdies trokštantį Geležinį Medkirtį ir bailųjį Liūtą, o jiems pakenkti vis bando piktoji stebuklų šalies ragana. Prieš daugiau nei 150 metų gimusio kūrinio siužetą tikriausiai puikiai pamena visi. Septynerių metų mergaitė Alisa saulėtą popietę pastebi baltą triušį ir nuseka paskui jį iki olos, į kurią įlindus, atsiduria stebuklų šalyje. Tai istorija, kuri yra aktuali ne tik vaikams. Vis dėl to, yra keletas įdomių faktų, kurių apie šią istoriją galbūt nebuvote girdėję. Alisa gyveno iš tikrųjų - tai buvo L. Carroll viršininko dukra Alisa Liddell, kuri ir įkvėpė rašytoją parašyti istorijas apie Alisos nuotykius stebuklingoje šalyje. Be to, pasakos autoriui pavyko sukurti tokį įspūdingą, fantazijos kupiną pasaulį dėl jį kamavusios neurologinės ligos - dėl jos jis regėjo haliucinacijas, o šalia esantys objektai atrodė didesni arba mažesni nei iš tikrųjų. Nuotaikinga žurnalisto ir rašytojo Gianni Rodari pasaka apie svogūnėlį Čipoliną, kuris padedamas draugų kovoja su daržovių šalies valdovu princu Citronu. Šioje vaikiškoje istorijoje aptinkamos ir anaiptol nevaikiškos temos. Brolių Grimų indėlis į pasakų lobyną toks didelis, jog būtų neleistina juos pamiršti įtraukti į gražiausių pasakų sąrašą. Ši pasaka žymi dėl savo saldainių namelio vidury miško, kurį svajodavo aptikti visi vaikai. Tik žinoma, be piktosios raganos viduje. Joje pasakojama apie brolį ir sesę, kuriuos miške palieka tėtis, o šie, beklaidžiodami, aptinka saldųjį namelį iš meduolių, pyragaičių ir saldumynų, kuriame gyvena baisi ragana. Vienas garsiausių rusų rašytojų Samuilas Maršakas vaikų literatūros pasauliui padovanojo stebuklingą pasaką „Dvylika mėnesių“. Joje vaizduojama piktoji pamotė, vidury žiemos išvariusi savo podukrą į mišką ieškoti snieguolių. Geraširdei mergaitei pasiseka ir miške ji sutinka dvylika mėnesių, kurie padeda patenkinti piktosios pamotės prašymą. Dar viena nemirtinga pasaka, mokanti, jog galiausiai gėris visuomet laimi. Trys broliukai paršiukai - Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas, artėjant vėsesniems orams, nusprendė pasistatyti namus - pirmasis iš šiaudų, antrasis iš šakų, o trečiasis iš plytų. Pasaka apie tris sūnus, kuriems mirdamas tėvas malūnininkas paliko malūną, asilą ir katiną. Pasaka moko darbštumo ir kūrybiškumo, taip pat, kad gera išvaizda - tai dar ne viskas, o štai išmintis gyvenime gali nemenkai pagelbėti. Viena gražiausių lietuvių liaudies pasakų, be kurios daugelis neįsivaizduotų savo vaikystės. Nors pirmą kartą ši pasaka buvo publikuota M. Tai istorija apie jauną merginą Eglę, kuri po maudynių kartu su savo dviem seserimis Baltijos jūroje, savo drabužiuose suranda žaltį Žilviną. Šis mainais už drabužius paprašo jos tekėti už jo ir mergina sutinka su šiuo sandoriu. Taip Eglė atsiduria savo vyro Žilvino karalystėje, kur jie kartu susilaukia Ąžuolo, Uosio, Beržo bei Drebulės. Smagi istorija apie ilganosį medinį berniuką Buratiną ir jo nuotykius Tarabaro karalystėje. Sakoma, kad Buratinas - rusiškasis italo Karlo Kolodžio pasakos „Pinokis“ atitikmuo. Pasakose itin mėgstami magiški simboliai ir pasikartojantys skaičiai - trys, septyni, devyni, dvylika. „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ - tai stebuklinė lietuvių liaudies pasaka apie raganą pamotę, kuri pavertė savo posūnius juodvarniais, o sesuo turėjo nueiti sunkų ir ilgą kelią, susitikti su debesis, vėją ir paukščius valdančiais atsiskyrėliais, kad galiausiai išgelbėtų savo brolius. Pasakoje galima aptikti svarbių pamokų, tokių kaip savo užsibrėžto tikslo siekimas, kantrybė, pagalba kitiems ir rūpinimasis savo šeima.
Taip pat skaitykite: Grimų Pasakos: Kontroversijos Aspektai