Danguolė Butkienė - žymi Lietuvos kultūros veikėja, mecenatė ir meno kolekcionierė, kurios vardas neatsiejamas nuo modernaus meno populiarinimo ir prieinamumo didinimo Lietuvoje. Jos veikla apima ne tik meno kolekcionavimą, bet ir aktyvų dalyvavimą kultūriniuose projektuose, edukacinę veiklą bei mecenatystę. Danguolė Butkienė kartu su vyru Viktoru Butkumi sukūrė MO muziejų Vilniuje.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Danguolė Butkienė baigė biologijos studijas su biofizikos specializacija. Vėliau, dirbdama Turto banke, baigė verslo vadybą TVM, o pradėjusi veiklą meno srityje, išklausė menotyros bakalauro ir magistro kursus Dailės akademijoje.
Veikla „Fermente“ ir tarnybinis romanas
Danguolė Butkienė dirbo UAB „Fermentas“, kur susipažino su savo būsimu vyru Viktoru Butkumi. Jų tarnybinis romanas išsivystė į tvirtą šeimą, kuri kartu pasiekė reikšmingų laimėjimų versle ir kultūroje.
Meno kolekcija ir Modernaus meno centras (MO)
Nuo 1990-ųjų Lietuvos muziejai praktiškai negauna subsidijų įsigyti naujiems meno kūriniams. Danguolė Butkienė kartu su vyru Viktoru sukaupė didžiulę meno kolekciją, kurią sudaro 4500 dailės kūrinių, sukurtų nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Tarp jų - didžiausia - 1500 nuotraukų privačią kolekciją, apimančią laikotarpį nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Kolekciją sudaro tūkstantis trys šimtai grafikos, tūkstantis du šimtai tapybos darbų, koks šimtas video, dar skulptūros.
2009 m. Danguolė ir Viktoras įkūrė Modernaus meno centrą, neseniai pavadintą „MO“ vardu. Šiame centre, kol kas vadinamame muziejumi be sienų, vykdomi puikūs projektai: „Kalbančios skulptūros“, „Keliaujantis muziejus“, „Kultūros istorija“, leidžiamos knygos apie meną vaikams ir suaugusiesiems. 2018 m. „MO“ įsikels į naują pastatą, statomą buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje.
Taip pat skaitykite: Danguolės Butkienės indėlis į meną ir švietimą
„Vilniaus kalbančios skulptūros“
Apie birželio pradžioje Vilniuje pristatytą Modernaus meno centro projektą „Vilniaus kalbančios skulptūros“ turėjau nuspėti 2011-aisiais. Tais metais Beatos Elwich-Lankelis kurso „Art Exhibition: Space of Learning - Space of Education“ Vilniaus dailės akademijoje atsiskaitymas vyko projekto forma: dailėtyros ir dizaino studentų grupė, kurioje buvau ir aš, ir MMC steigėja Danguolė Butkienė, tuo metu, kiek pamenu, laisvo klausytojo statusu lankiusi paskaitas VDA, kūrė prototipinį užduočių laikraštuką apie keletą Vilniaus viešosios erdvės skulptūrų, skirtą savarankiška edukacija besidominčioms šeimoms. Šio leidinio tikslas buvo ugdyti miestiečių ir miesto svečių vizualines kompetencijas vertinant viešojoje erdvėje esančius ir naujai atsirandančius meno objektus, patogumo dėlei vadinamus skulptūromis.
Akademiniame kontekste jausdamiesi saugūs, pasirinkome dalį nevienareikšmiškai vertinamų skulptūrų - „Krantinės arką“, Žaliojo tilto skulptūras, P. Cvirkos paminklą, paminklą Lietuvos himnui ir jo autoriui V. Kudirkai. Kūrybinės grupės nariams už darbą gavus akademinius įvertinimus ir mokslo metams pasibaigus, ši idėja, nesuderinus su kitais kūrybinės grupės nariais, tapo MMC nuosavybe. Galbūt teisiškai ir nebuvo nusižengta, tačiau kolegiškumo pajaučiau mažokai. Per pastaruosius ketverius metus ši idėja įgavo jau dvi skirtingas formas.
Pirmoji - tai 2013 m. gruodį pasirodęs Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtas gidas „Vilniaus skulptūrų kelias“, kuriame pasirinktas diskusijas sukėlęs metodas - į vieną leidinį surinkti jei ne visas, tai bent kuo daugiau Vilniaus viešųjų erdvių skulptūrų, pateikti jų atsiradimo istorijas, atsiriboti nuo kokybinio vertinimo, bet sudaryti sąlygas gido vartotojui pačiam atrasti, kodėl vienos skulptūros vertingesnės už kitas (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Jolanta gidą pristatančiuose interviu minėjo šios idėjos atsiradimo istoriją ir dėstytojos Beatos Elwich-Lankelis indėlį). O antroji forma mus pasiekė šį birželį - interaktyvus projektas „Vilniaus kalbančios skulptūros“, kuriame susijungia dailėtyra, literatūra, teatras ir mobiliosios technologijos.
Projekto rengėjai sudaro skulptūrų sąrašą, pakviečia rašytojus, kurie parašo skulptūrų monologus, šiuos paduoda aktoriams, suteikiantiems skulptūroms savo balsus, ir garso įrašus sukelia į internetinę erdvę, kurią prie skulptūros priėjęs miestietis ir miesto svečias pasiekia išmaniuoju telefonu nuskaitęs QR kodą, pasinaudojęs telefono NFC funkcija arba į telefono naršyklę įrašęs skulptūrai priskirtą internetinį adresą. Panašus projekto modelis pirmą kartą pristatytas 2013 m. Kopenhagoje, 2014 m. pritaikytas (ir sėkmingai išreklamuotas) Londone ir Mančesteryje „Talking Statues“ pavadinimu. Tad MMC šiuo projektu mus prijungia prie Europos didmiesčių tinklo, kur taip pat įsisąmoninta problema - viešoje erdvėje stovintis meno objektas savo formaliais ir kontekstiniais ženklais, jų neišvertus į malonų klausyti pasakojimą, susikalba tik su labai maža pro juos praeinančių žmonių dalimi. Kita vertus, šiuo projektu MMC tęsia savo strategiją Lietuvai pritaikyti D.
Daugiau drįsiu vertinti literatūrinius sprendimus, nors būtent naudodamasi šia kultūrine pramoga supratau, kad teks daugiau pasidomėti literatūros kritikos tendencijomis. Skirtingų rašytojų rengti 15 skulptūrų monologų, be abejo, visi akivaizdžiai skirtingi, tačiau man jie sugulė į kelias pagrindines grupuotes pagal tai, kaip rašytojas suprato jo teksto paskirtį. Dalis į tekstą sudėjo priminimus apie skulptūroje pavaizduotos istorinės asmenybės biografiją, įmesdami kelis charakterį atskleidžiančius faktus ir dar pagerbdami paminklo skulptorių ir architektus (Mindaugo Nastaravičiaus Žemaitė, Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės L. Gucevičius, Andriaus Tapino Gediminas). Kiti, mėgaudamiesi tuo, kad jiems atiteko rašytojų ir poetų skulptūros, pasinėrė į prakalbinamųjų stilistiką ir kūrė emociją bei atmosferą. Tai jie darė arba atmesdami biografinius asmens ir skulptūros faktus kaip perteklinius (Gintaro Grajausko F. Zappa ir A. Mickevičius), arba juos itin subtiliai įpindami į literatūrinį eksperimentą (Gintaro Grajausko T. Ševčenka, Giedros Radvilavičiūtės R. Gary, Sigito Parulskio K. Donelaitis).
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Toks sprendimas man pasirodė labai rizikingas, nes projekto formatas reikalauja jei ne lengvai turistinio, tai bent kultūriškai pramoginio teksto. Tuo tarpu Zappos monologas, turbūt labiausiai intrigavęs artėjant prie skulptūros, nuvylė dėl iššvaistyto laiko ir neišvystytos minties, o daugiasluoksnis Gary tekstas rašytas tarsi nebuvus prie skulptūros - ant kampo prie judrios, triukšmingos ir blaškančios sankryžos. Ir trečioji grupė, daugiausia jungianti skulptūras, skirtas ne istoriniams veikėjams, o išgalvotiems personažams, mėgavosi galėdami nevaržomi kurti įsimenantį literatūrinį veikėją (Mykolo Saukos Miesto sargybinis, Lauros Sintijos Černiauskaitės Undinė, Rolando Rastausko Žibintininkas, Vytauto V. Landsbergio Užupio Angelas, Kristinos Sabaliauskaitės tarp istorinės ir legendinės esanti Barbora Radvilaitė). Manau, Miesto sargybinio charakteris, nors sukurtas paprastomis ir patikrintomis priemonėmis, tobulai tinka šiam projektui - tikras vilnietis, bet neurotiškas ir dėl to mylimas kaip Woody Alleno filmo herojus, antroje monologo dalyje atskleidžia savo romantiškąją pusę. Barbora Radvilaitė, deja, neatskleidžia jokios kitos, tik romantišką savo pusę, o toks pateikimo būdas, paklausius kietos Žemaitės, pasirodė kiek seksistinis (įspūdį dar sustiprina Sabaliauskaitės skaitymo maniera). Galbūt tai sąmoninga Vildžiūno perteikto moteriškumo interpretacija (smėlio laikrodžio formos figūra be veido), bet tai tarp eilučių gali suprasti itin retas klausytojas.
Iš teatro ar, tiksliau, vaidybinės pusės, norisi tik pasidalinti savo favoritais - skulptūros, teksto ir aktoriaus balso bei skaitymo manieros derėjimo stebuklais - tai A. Sakalausko Miesto sargybinis, Ryčio Zemkausko K. Donelaitis, Mariaus Repšio L. Gucevičius, Algirdo Kaušpėdo Gediminas, Jolantos Dapkūnaitės Žemaitė. Atskirai verta paminėti Justo Tertelio ir parašytą, ir perskaitytą tekstą Inskripcijoms sovietinių represijų aukoms. Galiausiai - dailėtyros aspektas, kurį matau skulptūrų parinkimo procese. Pirmiausia į akis krenta „karštųjų“ - Žaliojo tilto, „Krantinės arkos“, V. Kudirkos, P. Cvirkos - skulptūrų vengimas, atsiribojant tiek nuo specialistų, tiek nuo tautininkų ir savivaldybės nuomonės. Pagrindiniu kriterijumi atrankoje, atrodo, buvo turistinis interesas - stiprios lietuvių asmenybės ir žymieji litvakai bei kitų tautybių atstovai pramaišiui su unikaliomis / mielomis pilietinėmis iniciatyvomis, kuriančiomis „miesto aurą“. Kitas dailėtyrinis aspektas - tai dailėtyrinė edukacija, turinti būti vienu šio projekto tikslų. Žinantiems gidą „Vilniaus skulptūrų kelias“ nekyla abejonių, kad jis sėkmingai išvysto „Kalbančių skulptūrų“ sukeltas intrigas, užpildo informacines spragas (pvz., Zappos patarimas „susirasti du Saulius“, kurie papasakos skulptūros atsiradimo istoriją už butelį viskio, tik pradėjusį domėtis Vilniaus skulptūromis turėtų gerokai išmušti iš vėžių), tačiau niekur oficialioje „Kalbančių skulptūrų“ informacijoje nėra primenama apie galimybę susidomėjusiems sužinoti daugiau „Skulptūrų kelyje“.
Suprantu, kad galbūt projekte ieškau ne visai to, ką ten norėjo įdėti projekto rengėjai, tačiau man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė projekto problema - neapibrėžta jo tikslinė grupė. Jei tai turistai - tekstuose turėtų būti daugiau informacijos. Jei tai kultūrinių pramogų gryname ore išsiilgę miestiečiai, tekstai ne iki galo pritaikyti audioformatui, nes dalies klausantis sunku jais mėgautis ir iš jų kažką sužinoti. O jei tai viešųjų erdvių kultūros politiką siekianti pakeisti akcija (kviečianti statyti mažiau naujų, o domėtis, atgaivinti jau stovinčias skulptūras), joje gerokai per mažai vertybinės pozicijos.
MO muziejaus vizija ir veikla
Danguolė Butkienė teigia, kad muziejus vykdys parodinę veiklą. Muziejus vykdys parodinę veiklą. Turime naują direktorę, esame surinkę puikų kolektyvą. Numatyta per metus surengti dvi dideles parodas: didelėje, 1000 kv. metrų ploto, ir mažesnėje - 200 kv. metrų salėse. Parodinę veiklą lydės įvairūs renginiai: edukaciniai, kino renginiai, jau kalbamės su Meno aviliu, kitais kino tiekėjais. Taip. Kino salėje bus rodomi filmai ir vyks kiti renginiai. Štai, pavyzdžiui, neseniai iš Briuselio mums parašė kompozitorius Vykintas Baltakas, 2018 m. grįžtantis į Lietuvą. Jis norėtų bendradarbiauti, kurti bendrus dailės ir muzikos projektus mūsų muziejaus patalpose. Manau, kad bus labai įvairių projektų, tad muziejus bus gyvas.
MO muziejaus atidarymas ir visuomenės reakcija
Per keturias pirmąsias šventines dienas - dešimt tūkstančių lankytojų. Jaučiatės laimingi, pavyko? D. Butkienė: Taip, iš tikrųjų atrodo, kad pavyko. Įdomu tai, kad ir šiandieną nuėjau į muziejų - muziejus pilnas. Atrodo, paprasta diena, ir visi, kas labai norėjo, jau turėjo patekti, bet žmonės eina. Tai nuostabu, tas labai džiugina. Gal 99 proc. yra labai teigiami atsiliepimai. Galvojome, kad meno laukas, meno profesionalai gali pasižiūrėti labai santūriai, ir netgi skeptiškai, nes mes neslepiame ir deklaruojame, kad mūsų auditorija yra plačioji auditorija. Profesionalams galbūt gali pasirodyti nuobodu, nėra ką ten veikti ir t.t. Bet jau matėme Monikos Krikštopaitytės straipsnį leidinyje „Septynios meno dienos“ su labai gerais atsiliepimais, išvardinta viskas papunkčiui, kas yra gerai.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Mecenatystės pavyzdys
Viktoras (64) ir Danguolė (60) Butkai - žmonės, Lietuvos kultūros vandenyje sukėlę tikrą audrą - surinkę vertingą kolekciją ir nusprendę savo lėšomis Vilniuje įrengti modernaus meno muziejų.
Iš Šeduvos apylinkių yra kilę Viktoro tėvai ir seneliai - Petras ir Ona Butkai. Šie žmonės - to meto šviesuoliai. Senelis ūkininkavo, o Ona Butkienė prieš II-ąjį Pasaulinį karą ir šiek tiek po jo (iki tremties 1948 m.) dirbo pedagoge, buvo Šeduvos gimnazijos direktore, o Radviliškyje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Viktoras Butkus gimė tremtyje 1954 m., visai mažas neteko tėvo. Į Lietuvą su mama Nijole grįžo 1958 m. Tapo daug pasiekusiu moksle ir gyvenime žmogumi. Jis pagal specialybę - chemikas, habilituotas mokslo daktaras, bendrovės „Fermentas“ įkūrėjas ir ilgametis jos direktorius, mokslininkas ir kolekcininkas. Savo kolekcijos įkvėptas, pardavęs bendrovę „Fermentas“, įsteigė 20 milijonų eurų kainavusį muziejų.
Danguolė Butkienė pabrėžia, kad Viktoro pavyzdys įkvepia turtingus žmones ir jie jau turi nemažai mecenatų, kurie prisideda prie muziejaus išlaikymo. Net prisidėjo nemažai žmonių dar muziejui neatsidarius, kai kurie net patys, be prašymo, atėjo ir pasakė, kad nori prisidėti.
Šeima ir įkvėpimas
Aš namuose tai varžtą, tai lempą prisuku. O Danguolė atsakinga už savo ir mano kultūrinio akiračio plėtimą. Teatras, kinas, festivaliai, neapsiribojame tik Lietuva, važiuojame ir į kitas šalis. Ji organizuoja ir keliones. Būna, įsėdęs į lėktuvą klausiu: „Tai kur mes šiandien skrendam?“
Danguolė turėjo egzotiškų kelionių agentūrą „Avanturas“, atėjus krizei nutarėme ją uždaryti. Per šešerius agentūros metus Danguolė ne tik pamatė pasaulio, bet ir išmoko bendradarbiauti su skrydžių organizatoriais. Man - labai patogu. Atsidėkoju namuose tas vinis sukaldamas. Toks darbų pasidalijimas (juokiasi). Metafora, aišku.
Visi trys Danguolės ir Viktoro vaikai turi savo šeimas, gyvena savarankiškai Vilniuje. Visi mokslus baigė Anglijoje, bet grįžo į Lietuvą. Lina studijavo kultūros vadybą, Adomas - alternatyviosios energetikos vadybą, Vytautas - politiką ir tarptautinius santykius. Jie turi penkis anūkus, tikisi, kad jų bus ir daugiau. Patinka anūkams pas juos atvažiuoti pasiautėti.
Aistra menui ir edukacijai
Danguolė Butkienė: Kaupdami kolekciją jau galvojome apie muziejų. Matėme, kad mūsų muziejai gan nykūs, tušti, 2008 m. Nacionalinė dailės galerija dar buvo statoma. Pavažinėję po užsienį pastebėjome, kokios gyvos tos galerijos, muziejai, visur pilna vaikų. Lietuvoje irgi domimasi kultūra, teatrai pilni žmonių, daugybė muzikos ir kino festivalių. Mums kilo natūralus klausimas: kodėl toks didžiulis skirtumas, kodėl šiuolaikinė dailė tokia apleista?
Pradėję domėtis menais pastebėjome, kad lietuviškai neleidžiamos meno edukacijos knygos vaikams, paaugliams bei suaugusiesiems. Nutarėme užpildyti šią skylę. Danguolė kiek galėjo atrinko užsienyje išleistas geriausias meno knygas vaikų ir paauglių grupei, taip pat kelias knygas suaugusiesiems.
Knyga "Sodų aistra. Subjektyvi sodų meno istorija"
Danguolė Butkienė yra knygos „Sodų aistra. Subjektyvi sodų meno istorija“ autorė. Knyga pasakoja apie senuosius pasaulio bei Lietuvos sodus ir kviečia susipažinti su sodų istorija nuo senovės Mesopotamijos iki XIX a., atrasti jų kintantį grožį ir prasmę, kuri kadaise buvo tokia aiški jų amžininkams, bet jau sunkiai suvokiama šiais laikais. Tai subjektyvus autorės žvilgsnis į įvairių sodų likimus ir bandymas atskleisti jų vaidmenį žmogaus gyvenime.
Senieji sodai - reikšmingas kultūrinis paveldas, kurį reikia išsaugoti, atkurti ir puoselėti.
Lyderystė ir vizija
Danguolė Butkienė: Dailės srityje mes nematėme stiprių lyderių. Muzikoje yra D. Katkus, G. Rinkevičius, teatre - žymūs režisieriai, o dailėje buvo labai ryškus susiskaidymas tarp kartų. Nebuvo visus vienijančio vedlio.
Kalbant apie nusistovėjusias Lietuvos muziejų tradicijas, mes akcentuotume, kad kaip tik norėtume jas laužyti. Tradicijos tęstinumą suvoktume kaip pastangas netęsti blogo muziejaus tradicijų, žiūrėti moderniai, mokytis iš geriausių, pažangiausių pasaulio muziejų. Mūsų darbuotojos jau treti metai vyksta į tarptautines konferencijas „We are museums“ - „Mes esame muziejai“.