Prisiminkite Tove Jansson knygos „Stebuklinga žiema“ ištrauką, kurioje Muminukas susiranda dėžę senų piešinių ir su ilgesiu žavisi jų vasarišku grožiu. Panašiai ir mes, pažvelgę į vaiko piešinius, galime pamatyti pasaulį jo akimis. Šis straipsnis skirtas padėti suprasti, kaip vaiko piešiniai keičiasi su amžiumi ir ką jie gali mums papasakoti apie jo vidinį pasaulį.
Vaikų Piešinių Tyrimų Istorija ir Reikšmė
Vaikų piešiniai mokslininkų dėmesį patraukė maždaug prieš šimtą metų. Tuomet buvo siekiama aptikti laipsniškus pokyčius, rodančius vaiko brendimą ir jo raidos pasiekimus. Mūsų kultūroje suaugusieji paprastai džiaugiasi, kai vaikai piešia, o tai skatina vaikus piešti dar daugiau. Vaikų entuziazmas piešti glaudžiai susijęs su suaugusiųjų reakcija į jų kūrybą. Kiekvienas vaikas nori būti geras ir patikti suaugusiems, todėl jis jaučiasi maloniai, kai suaugusieji džiaugiasi jo piešiniais ir laiko juos meistrystės išraiška. Vaikui svarbu, kad tėvai pastebėtų, pripažintų ir paskatintų jo kūrybą.
Pasak garsaus raidos psichologo Žano Pježe (Jean Piaget), augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose naudoti simbolius, atspindinčius realybę. Žmogaus vidinio pasaulio raiška per simbolius yra viena iš esminių žmogiškumo ypatybių, kuri pradeda formuotis nuo pat vaikystės. J. Pježe pastebėjo, kad piešdami vaikai žaidžia, todėl šių dviejų veiklų negalima griežtai atskirti. Pavyzdžiui, dėliodamas smulkius taškelius popieriaus lape, vaikas įsivaizduoja, kad lyja lietus.
Piešimas Kaip Universali Kalba
Raidos psichologijoje vyrauja nuomonė, kad vaiko piešinius ir žaidimus galima vertinti kaip universalią kalbą, kuria naudodamasis vaikas pasakoja unikalią ir savitą istoriją apie save ir savo pasaulį. Vaiko piešiniuose atsiranda veikėjai, situacijos ir įvykiai, kurie jam yra svarbūs jo gyvenime. Piešdamas vaikas tuo pačiu metu pasakoja istoriją ir perdirba kasdienę patirtį. Net jei vaikai neskiria daug laiko piešinių tobulinimui, jie įdeda į juos visas tuo metu aktualias emocijas ir patirtis.
Stengiantis suprasti šiuos pasakojimus, svarbu gerbti vaiką ir netrukdyti jam atsiskleisti. Tėvai ir pedagogai kartais nėra tikri, kaip reaguoti į vaiko piešinius. Mes, suaugusieji, paprastai žinome, kaip klausytis, kad leistume kitam suaugusiajam papasakoti tai, kas jam svarbu. Gerbiame jo išsakytus jausmus, potyrius ir vertinimus.
Taip pat skaitykite: Amžiaus grupės darželiuose
Piešiniuose atsiskleidžia, kaip vaikas patiria ir suvokia jį supantį pasaulį. Juose galima pamatyti gėrį ir blogį, jėgą ir silpnybę, priklausomybę ir savarankiškumą, pavojus ir nuotykius, kaip juos suvokia vaikas. Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, verta atrasti jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus ir sukurti apie juos istorijas. Būkite patenkinti tuo, ką vaikas papasakoja, net jei pradžioje jo pasisakymai itin trumpučiai. Ilgainiui, vaikui matant, kad jums įdomu, šie pasisakymai ilgės ir darysis turtingi detalių. Taip pat galėsite pastebėti, kad vaikas tą patį piešinį po kelių dienų ims aiškinti jau kitaip. Vadinasi, jo pasaulio matymas pasikeitė.
Ko Nederėtų Daryti?
Venkite kritikuoti savo vaiko piešinius, niekada neleiskite sau suplėšyti ar išmesti jo darbelio, nes jis talpina daug daugiau nei vien spalvas, linijas ir figūras. Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais ir nevertinti jo darbų pagal suaugusiųjų meno standartus („miškas nebūna tokios spalvos, kitą kartą piešk žalią“ - jei norisi žalio miško, verčiau išmokyti savo vaiką fotografuoti), nesiūlyti vaikams piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis („katinas negali būti toks, šitas - kreivas ir be uodegos, leisk aš tau parodysiu, kaip reikia piešti kates“). Suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis. Toks suaugusiųjų komentarų nenukreiptas ir neformuojamas piešimas virsta dideliu nuotykiu tiek vaikui, tiek ir stebinčiam suaugusiajam. Kitu atveju atsiranda rizika gauti daug taisyklingos formų katinų, nupieštų taip, kaip patys išmokėte, kuriuos vaikas pieš, norėdamas jus pradžiuginti. Tą akimirką, kai vaikas pradeda piešti „taip, kaip reikia“, „pagal taisykles“ - langas į jo pažinimą per piešinį gerokai prisiveria.
Prisiminkite, kad vaikams yra nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai reiškia, kad jūs esate laukiamas palaikyti vaikui kompaniją jo piešimo kampelyje, nes tai stiprina jūsų tarpusavio ryšį. Jei matote, kad jūsų vaikas kurią nors dieną yra liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti jums, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti.
Piešinių Detalių Interpretavimas: Būkite Atsargūs
Tėvai ir pedagogai neretai nori sužinoti, ką reiškia, kokią konkrečią prasmę turi viena ar kita vaiko piešinio detalė, nerimauja, kad galbūt ji atspindi vaiko rūpesčius ar sunkumus (vienišumą, baimes, išgyventas traumas, depresiškumą ir kt.). Vaikų psichoterapijos istorijoje iš tiesų yra reikšmingų bandymų suklasifikuoti tam tikrus vaikų piešinių bruožus ir specifines grafines piešinių charakteristikas, kurios leistų identifikuoti sunkumų turinčius vaikus ir atrasti būdų jiems padėti. Tačiau pastarieji specialistai, suvokdami šio reikalo kompleksiškumą, paprastai vengia bet kokių populiarių spekuliacijų apie vaikų piešinių detalių prasmę, siekdami nesukelti tėvams bereikalingo nerimo ir abejonių.
Pavyzdžiui, interpretacija, kuri pateikiama viename iš populiarių straipsnių: „ilgos kojos vaiko piešinyje rodo jo nepriklausomybę ir savarankiškumą“, „pilka spalva rodo atstumtumą ir abejingumą“. Ar tai - absoliuti tiesa? Tikrai ne. Psichologui pasakyti kažką labai konkretaus ir tikro apie vaiką, kurio jis niekada nematė, o turi tik jo piešinį, yra vargiai įmanoma. Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių. Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas. Tuo tarpu populiariojoje spaudoje pasirodančios spekuliacijos apie tai, ką reiškia viena ar kita vaiko piešinio detalė, gali suklaidinti tėvus, sukelti jiems nepagrįsto nerimo ir vesti prie neteisingų išvadų.
Taip pat skaitykite: Vaiko amžiaus raida
Baigiant šį poskyrį, norisi paskatinti skaitytojus išlikti kritiškiems, turėti, vertinti ir branginti savo nuomonę ir tėvišką intuiciją, kuri yra ne mažiau vertinga nei „knyginė“ medžiaga. Skaitant visus tekstus psichologinėmis temomis svarbu prisiminti, kad juose išsakytos idėjos ir rekomendacijos nėra absoliučios, jos yra sąlygiškos ir atspindinčios vieną ar kitą mąstymo apie vaiko raidą, auklėjimą, brendimą ir pedagogiką kryptį.
Spalvų Reikšmė Vaikų Piešiniuose
Piešiant svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokias spalvas vaikas renkasi. Psichiškai sveikas vaikas naudoja spalvų gamą ir daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Iki 5 metų amžiaus vaikai labiau tyrinėja spalvas ir jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos - juoda, mėlyna, raudona. Vaikų piešiniuose dominuojamos spalvos išskirtinai daug pasako ir parodo vaiko charakterio ypatumus. Todėl svarbu ne tik atkreipti dėmesį, kokios spalvos labiausiai dominuoja, tačiau ir kokios asmens savybės, pasak Nicolę Bédard, gali dominuoti.
- Vienos spalvos piešinys: Tokį piešinį svarbu analizuoti. Tai rodo, kad vaikas gali būti tingus arba jam trūksta motyvacijos. Vienodas atspalvis tame pačiame piešinyje yra aiški žinia, atrodo, kad jis nieko nenori nuslėpti. Svarbiausia yra tai, kad vaikas nori būti atrastas ir suprastas. Tuomet svarbu tampa linijos bei formos.
- Raudona spalva: Tai aktyvi spalva, rodanti, kad vaikas yra energingas iš prigimties, sportiškas arba gali jausti agresiją. Kartais švelnus ir ramus vaikas gali nesąmoningai kaupti pyktį ir įtampą, kuri vieną kartą gali nevaldomai prasiveržti (tai juodos ir raudonos spalvos sąveika). Tuomet atžala gali pradėti žaislus labiau laužyti, negu su jais žaisti.
- Rožinė spalva: Vaikas, kuris renkasi rožinę spalvą, yra meilus bei švelnus. Posakis „gyvenimas pro rožinius akinius“ yra neatsitiktinis. Vaikai nori pažinti pasaulį, bet nori turėti reikalų su maloniais, mielais ir lengvais dalykais. Tokie vaikai lengvai prisitaiko prie aplinkos ir žmonių. Neigiama yra tai, kad jis labai pažeidžiamas nemaloniose situacijose.
- Geltona spalva: Tokie vaikai nori kuo daugiau pažinti ir pamatyti. Jie yra smalsūs, spontaniški, originalūs, džiaugiasi gyvenimu ir yra reiklūs ne tik sau, bet ir kitiems. Tokiems vaikams ateityje bus labai lengva pasiekti užsibrėžtų tikslų, nes galimybės didelės.
- Oranžinė spalva: Ši spalva išreiškia socialinio ir viešojo kontakto poreikį. Vaikas linkęs į naujoves ir greitai įgyvendinamus dalykus. Tokiam vaikui labiau patinka būti komandos dalimi (pvz., žaidžiant grupinius žaidimus), mėgsta rungtyniauti, ypač tais atvejais, jei jam suteikiama vadovavimo galimybė. Lengva vaikams prisitaikyti prie bet kokių naujų aplinkybių. Oranžinę spalvą derindamas vaikas labiau pasirinks tą grupę, kurioje vyraus darna ir ramybė, kur niekas nerungtyniaus. Iš tų mažylių piešinių, kuriuose dominuoja oranžinė ir žalia spalvos, galima tikėtis bet kokiu atveju sulaukti paslaugos.
- Mėlyna spalva: Rodo, kad mažylis gali liūdėti, galbūt ilgisi savo draugų ar artimųjų. Ši spalva - tai švelnumo, darnos, ramybės, harmonijos ir taikos spalva, kuri gali parodyti vaiko lėtumą. Toks vaikas yra uždaras, nori gyventi „savo“ gyvenimą ir savo ritmu. Nereikia su tokiais vaikais elgtis šiurkščiai ar keisti jo įpročių. Draugų turi nedaug, todėl vertina nuoširdžią draugystę ir yra linkę labiau duoti, negu gauti.
- Žalia spalva: Simbolizuoja smalsumą, pažinimą, gerovę ir iniciatyvumą. Parodo, kad vaikas yra brandus ir supranta aiškinamus dalykus. Jis budrus ir pasižymi gera intuicija, nes greit supranta, kai jam yra meluojama arba kas nors nuo jo yra nuslepiama. Tokio vaiko fizinė energija yra pastovi ir dėl to jis serga retai.
- Pilka spalva: Toks vaikas išgyvena pereinamą laikotarpį: viena koja praeityje, kita - ateityje. Jei pilka spalva pernelyg dažna, ji gali rodyti, kad trūksta ryžtingumo ir jį galima lengvai paveikti. Vaikas, kuriam patinka pilka spalva, gali būti linkęs nuolat griaužtis dėl ankstesnių nusivylimų.
- Juoda spalva: Ji dažnai aiškinama ne taip ir siejama su blogomis mintimis. Ši spalva siejama su niūrumu, liūdesiu ir palūžimu. Juoda spalva vaizduoja pasąmonę ir nematomus dalykus. Dažnai juoda spalva piešiantis vaikas savimi pasitiki ir lengvai prisitaiko prie iškilusių staigmenų. Tačiau kartais tai gali rodyti „blogas, juodas mintis“, slėpti sumanymus ir kurti paslaptis.
- Ruda spalva: Simbolizuoja pastovumą, struktūrą ir planavimą. Toks vaikas vertina patogumą ir saugumą. Teigiamos savybės atskleidžia, kad kai ko nors imasi, jis yra nuoseklus, kruopštus ir kantrus. Jis nėra itin linksmas.
Nereikia kiekvienos spalvos vertinti atskirai, todėl svarbu atsižvelgti į spalvų sąveiką su kitomis.
Žmogaus Figūros Vaizdavimas 5 Metų Vaikų Piešiniuose
Žmogaus figūra yra dažnas motyvas vaikų piešiniuose. B. Didkowska (2013), išanalizavusi vaikų piešinių „Žmogus“ tyrimų medžiagą, pastebėjo, kad žmogaus figūra yra tema, kurią vaikai noriai renkasi. Lietuvoje ši problema su ikimokyklinio amžiaus vaikais yra mažai tyrinėta.
Tyrimas, atliktas su 5 metų vaikų grupe, parodė, kad penkiamečiai jau orientuojasi erdvėje piešdami žmogų. Berniukų ir mergaičių piešiniuose dominuoja žmogaus figūra lapo apačioje. Žmogaus kūno dalys vaizduojamos proporcingiau, detaliau ir dekoratyviau. Piešiniai nupiešti spalvingiau ir realistiškiau. Analizuojant piešinius pastebėta, kad žmogaus figūra yra atpažįstama, o vaikai vaizduoja pagrindines detales, tokias kaip galva, kojos, rankos, akys ir burna. Tyrime beveik visi vaikai nupiešė kojas, tik vienas berniukas jų nenupiešė. Visi vaikai nupiešė rankas, akis ir burnas. Nosies berniukai dažniausiai nepiešė. Analizuojant vaikų piešinius, pastebėta, kad vaikai piešia save ir savo tėvus didesnius. Vaikai bandė nupiešti judantį žmogų, jų eksperimentai buvo daugiau ar mažiau sėkmingi. Dauguma vaikų pavaizdavo judesį: pakėlė visą žmogaus figūrą, kad sukurtų šuolio įspūdį, koja liečia kamuolį, ranka liečia kamuolį, pakeltos rankos, pakelta koja.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos dėl gimdymo amžiaus
Ikimokyklinis Amžius: Puikus Laikas Piešti ir Tyrinėti
Ikimokyklinis amžius yra puikus laikas piešti, tuos piešinius tyrinėti ir tais piešiniais džiaugtis. Vėliau vaikai patenka į ugdymo sistemą, kurioje pedagogai ir tėvai tarsi liaujasi vertinti šiuos vaiko veiklos produktus, prioritetą teikdami raidėms, žodžiams, sakiniams, skaičiams ir formulėms. Tai iš dalies paaiškina, kodėl daugelis maždaug 8 metų vaikų nustoja branginti piešimą ir tuo užsiima vis rečiau, o dažnas suaugusysis savo piešimo gebėjimais primena būtent tokio amžiaus vaiką. Tačiau, kol vaikas mažas, - piešimas yra vertinamas.
Piešimas Kaip Pasaulio Pažinimo Ir Kūrimo Priemonė
Vaikų piešimas daugelio psichologų yra vertinamas kaip veikla, per kurią vaikas pažįsta, perdirba ir kuria pasaulį. Piešimo negalima griežtai atskirti nuo žaidimo, šios veiklos persidengia ir sutampa. Piešinyje viskas galima, jame vaikas nenaudoja socialinės kontrolės. Vaikas negali nupiešti pasaulio kitokio, nei jį mato. Išmokęs piešti pagal taisykles, jis ima „simuliuoti“ tai, ką mato suaugusieji, o ne tai, ką vaikas pats supranta ir jaučia. Kai vaiką mokome piešti taip, kaip „reikia“, prarandame piešimą kaip vaiko žaidimo priemonę, pasaulio kūrimo ir patirties perdirbimo įrankį. Vaiko piešiniai atveria tai, kas šiaip ne visada yra matoma: jausmus ir vaiko santykį su tuo, ką jis piešia. Vaikai ne tik būdami grupėje, bet ir vieni piešdami kalba. Tai unikali proga tėvams įsijungti ir kurti kartu su vaiku, sužinoti, apie ką galvoja ir ką jaučia jų vaikas.
tags: #amzius #kuriame #analizuoti #vaiku #piesiniai