Alina Orlova - Lietuvoje ir užsienyje gerai žinoma dainuojamosios poezijos, alternatyvios muzikos, indie žanro dainų kūrėja bei atlikėja. Jos kūryba apima platų spektrą temų - nuo asmeninių išgyvenimų iki egzistencinių apmąstymų. Jos dainos - atskiri pasauliai su margomis emocijomis ir spalvomis.
Vaikystė ir daugiakultūrė aplinka
Alina Orlova gimė 1988 m. birželio 28 d. ir užaugo Visagine - mieste, kuris išsiskyrė savo daugiakultūriškumu. Pasak muzikantės, dar 1974-aisiais statant atominę elektrinę žmonės rinkosi iš visos Sovietų Sąjungos, iš visokiausių Lietuvos ir užsienio kampų, tad jos gimtasis miestas visada buvo kultūriškai įvairus. Atominėje elektrinėje dirbo ir Alinos tėvas. „Tėvas dirba ir dirbo atominėje elektrinėje, o mama mus augino namie“, - kalba atlikėja apie jos Lietuvos lenkų kilmės tėvą ir mamą, gimusią Rusijoje, tačiau vėliau su tėvu susipažinusią Kazachstane, kai šis ten su šeima persikėlė gyventi.
Dar mokykloje Alina piešė - ją visad traukė menai. Tėvai netruko pastebėti mergaitės meninių užmojų, todėl išleido ją mokytis į muzikos mokyklą. „Kažkokių konkrečių lūkesčių tėvai neturėjo, bet, kadangi į muzikos mokyklą mane „atidavė“, tai reiškia, kad nebuvo prieš užsiėmimą muzika. Galima sakyti, kad kreipė link muzikos, jei jau ten nuvedė“, - sako atlikėja.
Pasak muzikantės, Visagino muzikos mokykla buvo išties geros kokybės, galbūt dėl to ji ir buvo toks populiarus pasirinkimas tarp kitų vaikų. „Labai daug mano klasiokių su manimi kartu ją lankė“, - teigia išskirtinio balso savininkė.
Iš Visagino menininkė išsinešė ne tik muzikinių žinių bagažą, bet ir, kaip ji pati teigia, daugiakultūrės aplinkos paliktą „kitą požiūrį“. „Tuo klausimu man kaip ir pasisekė, nes dabar galiu daug ko pasisemti ir pamatyti kitu kampu. Skirtingų kalbų elementas, galima pasakyti, kuria ir kitą pasaulį, kitą požiūrį, visą pasaulinį vaizdą. Kita vertus, tu į viską žiūri kaip ir iš šalies, nes visko žinai tik po truputį, bet kaip ir ne iki pat galo, - atvirauja Alina. - „Aš stengiuosi iš kiekvienos kultūros imti tai, kas mane joje labiausiai traukia, kas man atrodo gražu arba žavinga.“
Taip pat skaitykite: Alina Darzelio Auklėtoja: Perspektyvos
Paklausta, ar dažnai sugrįžta į vaikystės miestą, Alina atsako: „Daugiau mažiau - kartą į mėnesį, nes ten gyvena tėvai. Jeigu esu labai užsiėmusi, tai gal per šventes.“
Kūrybos kelias ir įkvėpimo šaltiniai
Alina Orlova komponuoti pianinu pradėjo, turbūt būdama poros mėnesių, po savo gimimo. Jos demo įrašai, kurie žaibiškai plito internete, pasirodė prieš kokius 15 metų. Tada sekė ilgai visų lauktas studijinis įrašas „Laukinis šuo dingo“ ir nuo tada likusi istorijos dalis yra daugiau, mažiau visiems puikiai žinoma.
Paklausta, kaip parašo dainą arba tekstą, ar turi tam tikrą rašymo rutiną, formulę ar būdą, dainuojamosios poezijos atlikėja neslepia - jai iki šiol tai nėra labai aiškus procesas.
„Sunku pasakyti, nes jis toks kompleksiškas, susideda iš daug dalykų, paprastai jie nėra staigūs. Aišku, būna, kad gali iškart parašyti, bet dažniausiai visų pirma turi būti kažkokia nuotaika ir ji turi kažkaip poetiškai veikti, nors sunku pasakyti, kas tai yra. Ir atsiranda kokia eilutė, žodis, bandai pratęsti, tada turi netrukdyti sau - aš bandau netrukdyti. Kai netrukdai, tada kas nors ir pavyksta. Ir toliau išrutuliuoji tą liniją, kuri atsiranda tekste, arba ritmą. Ritmas kaip ir pats tave išveda link ko nors. Po to turi paredaguoti, taisyti, bandai įdainuoti, gal kas nors atpuola, pavyzdžiui, nereikalingi žodžiai, gal atsiranda naujų“, - apie tai, kaip gimsta dainos ir tekstai, pasakoja muzikantė.
Kad būtų aiškiau, dainos kūrybą atlikėja palygina su idėjos arba minties atėjimu: „Mes kiekvienas žinome, kad sunku pasakyti, kaip idėja ateina. Tiesiog ateina. Ir tu turi būti pasirengęs ją priimti.“
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie kūdikių masažistę Aliną
Pasak menininkės, bent jai sunkiausia tada, kai bando sau trukdyti, mąstyti apie klausytoją arba vertinti - „tik pradėjai rašyti, o jau neišeina“. „Reikia pasitraukti ir duoti valią fantazijai, pasąmonei, ta esatis ir jausmas yra daug gudresni nei protas. Bandau sau išlaikyti tokią būseną“, - sako Alina.
Formulės dainininkė neturi ir klausytojui. Jos įsitikinimu, idealaus klausytojo nėra ir būti negali: „Nežinau, kas yra idealus, aš tiesiog džiaugiuosi ir esu dėkinga jeigu apskritai yra klausytojas, jis tikrai neprivalo man būti kažkoks. Matyt, jeigu žmogus gali klausyti ir klauso, jeigu jam kas nors, kas scenoje skamba, yra artima, man jis jau būtų idealus. Tas, kuris girdi, jaučia ką nors panašaus, sutampa. Man to tikrai užtenka.“
2007 m. pelniusi alternatyvios muzikos A.LT „Metų proveržio“ apdovanojimą ir „Pravda“ naujokų apdovanojimą su daina „Nesvarbu“, į plačiuosius vandenis ji išplaukė 2008-aisiais, pristačiusi debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo“. Vėliau atlikėja pasirodė ir Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Airijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos scenose ir festivaliuose.
Žaismingas, estetiškas bei drauge ir liūdnas A.Orlovos vokalas sužavėjo ir užsienio atlikėjus. Ji dainavo ir su garsia Jungtinės Karalystės atlikėja Natasha Bedingfield bei amerikiečių prodiuseriu ir dainų kūrėju Johnu Forte. Jų bendro turo metu buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „The Russian Winter“, rodytas Niujorko „Tribeca“ filmų festivalyje, kurio globėjas yra žymus aktorius Robertas De Niro.
Šiuo metu dainininkė yra išleidusi keturis studijinius albumus -„Laukinis šuo dingo“ (2008 m.), kuris praėjusiai metais perleistas vinilinės plokštelės formatu, „Mutabor“ (2010 m.), „88“ (2015 m.) - šis, beje, britų muzikos kritiko Kierono Tylerio buvo išrinktas metų albumu - ir „Daybreak“ (2018 m.).
Taip pat skaitykite: Vaikų teisių apsauga Trakuose
Naujausias albumas „Laumžirgiai“
Alina Orlova neseniai pristatė dešimties kūrinių albumą, įrašytą drauge su muzikantais Adu Gecevičiumi ir Pauliumi Vašku. Savo albumą ji pavadino svajingai - „Laumžirgiai“. Jame ryškėja distancija nuo asmeniškumo ir atsiskleidžia Alinos kūrybai būdingas gylis, vidinio vaiko paieškos ir amžinieji egzistenciniai klausimai.
Paklausta, kodėl pasirinko tokį pavadinimą, Alina atsakė: „Panašiai vadinasi ir viena albumo dainų - „Laumžirgiai mėlyni“, - kuriai filmavome vaizdo klipą. Matyt, ši daina mums pasirodė svarbi. Man laumžirgiai asocijuojasi, visų pirma, su tikros vasaros atėjimu. Jausmiškai, man jie siejasi dabarties pojūčiu, buvimu akimirkoje čia ir dabar. Nežinau kodėl, bet laumžirgiai man primena muzikantus.“
Šiuo metu Alina gyvena pasiruošimu pirmiesiems koncertams, kuriuose kartu Pauliumi Vašku ir Adu Gecevičiumi atliksime mūsų naujo albumo „Laumžirgiai“ programą. Nerami, skaudi šiandiena kelia vis daugiau egzistencinių, bendro žmogaus likimo klausimų, todėl į kūrybą atsigręžiu su dar didesne viltimi nei anksčiau. Joje galiu tuos klausimus įgarsinti - užduoti sau ir kitam.
Suprantu, kad dabar, karo ir kitų pasaulio problemų kontekste, kai realybė negailestingai atveria savo beprasmybės ir nužmogėjimo bedugnę, menas gali atrodyti labai trapus ir kiek perteklinis reiškinys. Tačiau tikiu, kad kūryba daro mus humaniškesniais - juk būtent meno kūriniuose dažniausiai skamba vienas amžinas ir svarbiausias žmogui klausimas: kas aš iš tiesų esu?
Naujame albume mažiau asmeniškumo, emocinės intencijos, galbūt mažiau ryški ir mano egocentristinė pozicija. Kažin, ar kažką sprendžiau sąmoningai: viskas nutinka savaime ir ateina su laiku, branda, įtaką daro ir esama išorinė situacija.
„Laumžirgiuose“ palieti laikinumo temas. Kūrinyje „Labas, ką tu?“ skamba: „<…> ką dar vakar galvojau, kad žinau tikrai, šiandien - sudegę stagarai”. Šia eilute banžiau trumpai nusakyti šių laikų situaciją - kai per akimirksnį senas ir įprastas pasaulis, kurį manei esant amžiną, ima ir sudega, sugriūva.
Dainoje „Forever In Between“ dainuoju „Amžinai tarp dviejų begalybių“. Ji yra apie amžiną žmogaus padėtį - tarp praeities ir ateities.
Albume dainos supintos dviem kalbom - lietuvių ir anglų. Taip gavosi natūraliai, kūrybiniame albumo procese. Turėjau dainų ir anglų, ir lietuvių kalbomis, jas ir sudėjau į albumą. Kiekviena kalba turi savo skambesį, ritmiką, melodiją, todėl dainai ji suteikia tam tikrą atspalvį, specifinį nuotaikos pojūtį, sąlygoja melodijos išdėstymą. Dainuodama lietuviškai jaučiuosi atviresnė, šiek tiek apnuoginta.
Pirmą kartą ji pristatė ir vaizdo klipą, sukurtą titulinei albumo dainai „Laumžirgiai mėlyni“. Ateityje tikrai norėčiau sukurti daugiau vaizdo klipų. Konkrečių planų dar nėra, bet manau, kad tai galėtų būti viena iš dainų anglų kalba - pavyzdžiui, „The Garden of Love“, kurioje tekstui naudoju XVIII a. pabaigos anglų poeto, mistiko ir vizionieriaus Williamo Blake’o eilėraštį. Pirmą kartą šias eiles išgirdau Jimo Jarmuscho filme „Deadman“, kuriame jas skaito Johnny Deppas.
Dainoje „Akyse užges Paryžius“ remiasi Rimo Buroko eilėmis. Čia vokalas šiek tiek pritildytas, skamba kaip iš seno radijo. Tekstas lemia labai daug - ir nuotaikos, ir skambesio prasme. Tekstas padiktuoja viską, jis yra lyg dainos stuburas, kuris laiko visas kitas dalis. Dažnai intuityviai ir gana laisvai įsivaizduoju patikusio teksto būsimą skambesį dainoje.
Birželio 28-ąją, savo gimimo dieną, sugros albumą Lukiškių kalėjimo scenoje. Man patinka groti keistose, atmosferinėse vietose. Tada viskas skamba kiek kitaip. Scenoje pasirodysi su pučiamųjų kvintetu. Visada džiaugiuosi galėdama groti su kitais muzikantais.
Dainoje „Apie ką šitas filmas?“ dainuojama: „Kur tas vaikas, pilnas aušros? Pilnas miško, užlieto saulės, ežero pilnas skaidros, pilnas pasaulio“. Kartais gali atrodyti, kad tas vidinis vaikas kažkur pasimetė, bet aš tikiu, kad jis niekada niekur nedingsta. Visi mes jį turime savyje, tik kartais nustojame jį girdėti. Sunku pasakyti. Juk negali tiksliai žinoti, apie ką yra filmas, nepažiūrėjęs jo iki galo.
Muzikiniai pokyčiai ir ateities planai
Paskutiniame A.Orlovos albume „Daybreak“ (2018 m.) - vos pora lietuviškų dainų, kitos - rusų ir anglų kalbomis. Kaip priežastį tokiam žingsniui žengti muzikantė įvardija surimtėjusį santykį su lietuvių kalba. „Pasidarė sunkiau rašyti lietuvių kalba. Jaunystėje kažkaip drąsiau, ryžtingiau eksperimentuoji su kalba, su tekstais. O dabar atsirado tokia savicenzūra, lūkestis iš savęs, kiek tas tekstas pagal mane turėtų būti geras. Galbūt tiesiog šiuo metu nerandu poetinės pozicijos, estetikos, kas buvo anksčiau mano pirminiame etape, pradedant nuo 17-os, 18-os metų“, - teigia pašnekovė.
Kaip dar vieną priežastį atlikėja įvardija ir pagarbą lietuvių kalbai - „nes ji yra labai graži, dažniausiai dainose ypač muzikaliai skamba, tai nėra taip paprasta parašyti reikšmingą, prasmingą tekstą“.
Paklausta apie naujajame albume pasirodančias nelaimingos meilės, skyrybų temas, apie santykį tarp teksto ir asmeninio gyvenimo, sukauptų patirčių, A.Orlova teigia, kad poezijos neparašysi, jei nežinosi tų dalykų, jeigu nebūsi jų patyręs, tad paralelės - neišvengiamos.
„Neišvengiamai yra manęs pačios. Dalykas tas, kad ta patirtis būna nebūtinai tuo metu aktuali. Turiu omeny, kad tu gali tai patirti šiaip gyvenime ar prieš metus, penkerius. Apskritai, emocinė patirtis ir žinios išlieka“, - įsitikinusi dainininkė. Pasak jos, nebūtina rašyti dainos apie išsiskyrimą būtent tada, kai tai darai. „Tu gali šiaip suprasti tą jausmą. Jis nebūtinai skirtas kokiam nors konkrečiam asmeniui - tu gali skirtis ir su praeitu gyvenimu, kokiu nors etapu“, - mano Alina.
Paklausta apie ateities planus, atlikėja gerbėjams praneša geras žinias: „Muzikoje laukia vasarą ir rudenį vyksiantys koncertai Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat jau mąstau apie naujus įrašus, nes praėjo metai. Bandau po truputį įvaldyti ir naujus instrumentus.
Muzikiniai skoniai ir įkvėpimas
Pasiteiravus, kokios muzikos klauso laisvalaikiu, Alina sako esanti atvira visiems žanrams, išskyrus tuos, kurių galbūt nežino. „Aš nenusimanau apie naujus žanrus, todėl negaliu pasakyti, bet tarp jų yra tikrai yra tokių, kurie man nepatinka, tik nežinau jų pavadinimų“ - juokiasi atlikėja.
„Kadangi gavau plokštelių grotuvą, daugiausia klausau senų (kūrinių), tarp jų yra daug klasikos - Bachas, Hendelis, visa klasika. Patinka ir 80-ųjų japonų muzika, YMA. Taip pat bažnytinė, religinė muzika, liturgijos, folkloras - pradedant sutartinėmis, japonų tradicine muzika, kinų muzika, flamenko, - vardija Alina. - Mano spektras gana platus.“
Dainininkė teigia, kad daugiausia jai patinka senesnė muzika ir kad šiuo metu šiuolaikinės muzikos neklauso. Tačiau tai muzikai, kurią galima išgirsti per radiją važiuojant automobiliu, muzikantė išlieka kritiška: „Kalbant apie bendrą tendenciją, ką aš matau ir kas man ne visai patinka, tai toks supanašėjimas (bet gal visada taip buvo su pačia populiariausia muzika), ir man kažko tuštoka. Agresyvi tuštuma.“
Plačiąja prasme Alina popmuziką sako vertinanti ir gerai. „Popmuzika - labai plati sąvoka, bet dėl to gal ir gerai, nes yra įvairesnių dalykų, alternatyvių, tiek daug nišinių meno projektų tampa ir žinomi, populiarūs“, - mano dainuojamosios poezijos atlikėja.
Uždavus klausimą, ar nuo muzikos kartais tenka pabėgti ir nukreipti mintis kažkur kitur, menininkė tikina, jog bėgti niekur nereikia. „Čia gi nėra koks mokslinis darbas. Čia gana intuityvus dalykas“, - tvirtina Alina. „Šiaip ar taip aš nepersistengiu, nors ir užsiimu tuo gana seniai. Mano pirminė pozicija kūryboje yra ne neprofesionali, bet tarsi lengvai diletantiška. Savęs labai nespaudžiu, nes jeigu pradėsiu spausti, man ims trūkti žinių, technikos - daug ko“, - mano pašnekovė. - Apskritai, apie muziką iš anksto mąstyti man nereikia, man reikia apie muziką mąstyti tada, kai jau tikrai reikia - kada groju, rašau. Čia, matyt, toks rytietiškas principas. Kai tai vyksta, kai reikia, kad tai vyktų, tada reaguoji.“
Vis dėlto dainininkė prisipažįsta užsiimanti ir kitomis veiklomis, ne tik klausanti vinilinių plokštelių: „Dabar skaitau, nors gal kiek mažiau“, - vardija menininkė ir vėliau priduria, kad taip pat mėgsta vaikščioti mieste, eiti kur nors pėsčiom, ką nors mąstyti, nueiti su draugais į kiną ir gaminti, kas, pasak jos, neblogai nukreipia mintis.
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Alina Orlova teigia gimtadienių nesureikšminanti, nesanti, kaip pati sako, didelė jų „šventėja“. „Kol kas amžius nesijaučia. Manau, kad laikas ir skaičiavimas yra sąlygiška. Aišku, žmogus sensta, bet man gal šiek tiek ankstoka būtų tai jausti, duok Dieve, - juokiasi pašnekovė. - Kaip tik atrodo, kad galbūt jau metas kažkaip pradėti bręsti, nes mūsų karta tokia - mes lėčiau augam. Per gyvenimą turbūt esu gavusi daug dovanų iš paties gyvenimo, dėl kurių labiausiai ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad gimiau. Dažniausiai džiaugiuosi. Dabar jaučiuosi galbūt šiek tiek brandesnė, tai tuo ir džiaugiuosi - ir kad daugiau patirties, ir kad daugiau supratimo, atsiranda kažkokių išminties krislelių, labai smagu.“
Paklaustai apie geriausią gimtadienio dovaną atlikėjai, rodos, yra sunku įvardyti ją vieną. Vis dėlto, Alina pasidžiaugia pačia dovana gyventi. „Per gyvenimą turbūt esu gavusi daug dovanų iš paties gyvenimo, dėl kurių labiausiai ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad gimiau. Dažniausiai džiaugiuosi, - juokiasi A.Orlova. - Džiaugiuosi, kad vis dar groju, kad turiu klausytojų.“ Moteris nepasibodi įvardyti ir žemiškesnių dovanos versijų: „Iš paskutinių buvo labai smagu gauti plokštelių patefoną, grotuvą. Juo iki šiol džiaugiuosi, nors jį ir ne per gimtadienį gavau.“
Kalėdos - Jėzaus gimimo šventė, todėl nesąžininga jas švęsti, jei nesi tikintis, sako kūrėja ir atlikėja Alina Orlova. „Negaliu į Kalėdas žiūrėti taip, lyg viskas vyksta simboliškai. Vis tiek tai yra religinė šventė. Bent jau kol kas aš nesilankau bažnyčioje, nesu visai viso to [religijos klausimų - LRT.lt] išsiaiškinusi. Atrodo nevisai sąžininga švęsti Kalėdas. Juk per jas gimė Kristus, tai tada riekia juo tikėti. Daug klausimų kyla. Žinoma, labai gražu, kad žmonės susitinka, daug kas grįžta iš užsienio, aplanko tėvus. Tai labai gražu“, - teigia A.
Viename interviu sakei, kad Tavo emocijos labai greitai keičiasi. - Keičiuosi. Emocijos truputį susilygino. Dar, žinoma, yra kur tobulėti, bet po truputį atsiranda viduriukas, nebėra kraštutinumų. Tai gerai, nes jie labai vargina.
Paklausta, ar jai svarbu tokios šeimos šventės, kaip Kalėdos, kai sugrįžti į Visaginą, pabūti su šeima, Alina atsakė: „Šie tiek (juokiasi). Šiaip ten grįžtu gal kartą per mėnesį. Kartais - rečiau, kartais - dažniau. Vaikystėje šventės labai smagios būdavo, bet dabar… Gal paskui, kai turi savo vaikų, Kalėdos įgauna kitokią prasmę. Negaliu į Kalėdas žiūrėti taip, lyg viskas vyksta simboliškai. Vis tiek tai yra religinė šventė. Bent jau kol kas aš nesilankau bažnyčioje, nesu visai viso to [religijos klausimų - LRT.lt] išsiaiškinusi. Atrodo nevisai sąžininga švęsti Kalėdas. Juk per jas gimė Kristus, tai tada riekia juo tikėti. Daug klausimų kyla. Žinoma, labai gražu, kad žmonės susitinka, daug kas grįžta iš užsienio, aplanko tėvus.
Muzikinės karjeros pradžia ir iššūkiai
Pradėdama muzikinę karjerą buvau jauna ir drovi, be to, labai uždara. Grojimas ir dainavimas kitiems iš pradžių man atrodė it visiškas apsinuoginimas. Mano dainose juk viskas tiek atvira, ir man kartais net gėda dėl to. Tikrai. Tam, kad atsiverčiau kitiems, man reikėjo ir nuolat reikia perlipti per pačią save. Manyje buvo apsigyvenę prieštaringi jausmai: aš labai bijojau, bet kartu ir norėjau, kad būčiau išgirsta, suprasta. Atrodo, kad pirmose dainose girdėti laukinis šauksmas. Man pačiai taip sunku to šauksmo klausytis! Ir dabar jaudinuosi eidama į sceną, bet nebėra tos nesveikos baimės, kraštutinių jausmų. Pastebėjau: jei koncertuoju dažnai - jaudulys nyksta, jei rečiau, baimė grįžta. Bet dabar jau išmokau ją suvaldyti. Baimė, jei tu ją paleisi, gali labai trukdyti.
Dar tada, kai mano namai buvo Visaginas, aš, paskutinių klasių mokinė, ne kartą dėl koncerto viena esu tranzavusi į Vilnių ir tokiu pat būdu grįžusi namo. Žinojau, kad tai pavojinga, bet tikėjau, jog viskas bus gerai. Tada tikėjau, kad aplink mane geri žmonės. Taip ir buvo.
Dar besimokydama Visagino muzikos mokykloje susipažinau su smuikininku Simu Butavičiumi. Pirmas mūsų bendras koncertas Visagine ir dabar man kelia labai daug gražių prisiminimų. Vėliau mane pakvietė koncertuoti į Vilnių, pasirodžiau sostinės Geležinkelio stoties 2-ame aukšte, kur buvo atidarytas filmų festivalis „Next Festival 2006“. Dabar beveik nieko neprisimenu, nes labai jaudinausi. Vilnius tuo metu man atrodė toks didelis miestas, tiek daug žmonių aplink sukosi!.. (juokiasi) Ir tik vėliau Vilniuje sutikau draugų, kurie man pasiūlė įrašyti muziką. Gerai neįsivaizdavau, ką tai reiškia, kaip tai daroma, bet sutikau. Įrašytos dainos buvo įkeltos į internetą, taip viskas ir užsisuko.
Požiūris į populiarumą ir žiniasklaidą
Aš nejaučiu, kad mano populiarumas auga. O dėl to, ką pasakiau… (juokiasi) Žinoma, man yra tekę kalbėtis su žurnalistais, kurie ne visada protingus klausimus užduodavo. Aš jau žinodavau, ko jie manęs klaus, kad dalis klausimų bus banalūs ir tušti. Tai vargindavo.
Kažkiek, žinoma, prisideda. Žiniasklaida man panaši į gyvatę, kuri dažnai kanda savo uodegą ir apie tai daug negalvoja. Manau, žmonės nori kokybiškos informacijos, yra daug įdomių dalykų, apie kuriuos galima rašyti. Bet reikia suprasti, kad žiniasklaida siekia pelno ir todėl pataikauja masėms. Lietuva maža šalis ir nišiniams leidiniams labai sunku išgyventi. Svarbu, kad kultūra šalyje būtų labiau remiama.
Aš nežinau, ar populiarioji kultūra (taip, kaip aš ją suprantu) Lietuvoje dabar apskritai egzistuoja. Populiarioji muzika pasaulyje yra muzika, o ne tik sukaltas bumčikas. Iki mūsų atkeliauja daug pasaulyje populiarios muzikos ir mes nejaučiame jos stygiaus. Kas ieško, tas ir randa gerą, kokybišką muziką. Gal dėl didelės pasiūlos nejaučiame jos stygiaus ir nenorime turėti savo kokybiškos populiariosios muzikos? Pripažinkime, kad Lietuvoje retai susiduriame su kokybiška populiariąją kultūra. Ryškiai švietė 1990 m. ir truputį vėliau „Foje“, „Antis“. Tai buvo ryškios žvaigždės, kurių kūryba buvo matoma, vertinama. Dabar ryškiai šviečiančių populiariosios kultūros atstovų lyg ir nėra.
Taip, svarbus, bet manau, kad būtų nesąžininga visą atsakomybę suversti žiniasklaidai. Viskas priklauso ir nuo vartotojo sąmoningumo, jo noro ieškoti įvairios informacijos, ją lyginti, tikrinti. Žiniasklaidos yra daug ir visokios.
Nežinau. Tai sudėtinga ir painu. Manau, reikalinga intervencija iš viršaus. Bet iš kokio viršaus? Žiniasklaida negali būti tik klikų ir pelno dalykas, ji formuoja žmogaus suvokimą, sąmonę. Reikia sąmoningos žiniasklaidos, reikia sąmoningo medijų vartotojo, kuris keltų aukštus reikalavimus jam pateikiamai informacijai. Žurnalistai yra ta pati mūsų visuomenė, tos pačios mūsų kultūros dalis.