Leonardas Gutauskas - rašytojas, dailininkas, žmogus - mintimis nuolat bendrauja su dideliu ir margu menininkų būriu. To bendravimo poreikis, intensyvumas, prasmė - visa, kas atsiveria skaitant „In fine“ poeziją, - daro didelį įspūdį. Patiriame, ką reiškia kūrinių ir kūrėjų egzistavimas, jaučiame, kaip menininkai maitina vieni kitus, kaip kūryba nenyksta ir tęsiasi (gramatinė forma in fine nereiškia baigtumo), galvojame apie pagarbą kūrybai, apie autoriaus intelektą ir žmogišką jautrumą, apie solidarumą, etiką.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Algimantas Gutauskas gimė ir augo Lietuvoje. Mokėsi Veprių septynmetėje (Ukmergės r.) ir Kauno vidurinėje mokyklose. 1945-1953 m. L. Gutauskas gyveno Kaune ir Vepriuose. Jo kūriniuose galime rasti ir Ukmergės krašto vaizdų. Dalis romano „Vilko dantų karoliai“ veiksmo vyksta Vepriuose - Ukmergės rajono miestelyje, kuriame rašytojas, būdamas vaikas, leisdavo vasaras. Kaip sakė rašytojas: „…dešimt metų po tris mėnesius vaikystėje praleisdavęs Vepriuose pas senelius. Tos vasaros jam labai brangios ir nepamirštamos. 1965 m. baigė scenografiją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Kūrybinė veikla
Nuo 1960 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, rengia asmenines parodas. Nutapė portretų, religinių, mitologinių, abstrakčių kompozicijų, natiurmortų. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Kaip rašytojas Leonardas Gutauskas 1961 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Ištrūko mano žirgai“. Išleido eilėraščių knygas - „Vartai po diemedžiu“ (1976), „Svetingumo namai“ (1980), „Krantas“ (1982), „Juokdarys“ (1985), „Portretas“ (1988), poezijos rinkinius - „Betliejus“ (1996), „Popierinė dėžutė“ (1998), „In fine“ (2004), „Urbo kalnas“ (2010). 1990 m. išleido pirmąją romano „Vilko dantų karoliai“ dalį. Antroji dalis pasirodė 1994, 3 d. - 1997 m. Pagal šį romaną sukurtas filmas (rež. Algimantas Puipa). Kiti žymesni autoriaus kūriniai: romanai „Laiškai iš Viešvilės“ (2001, išverstas į vokiečių, lenkų ir švedų kalbas), „Šešėliai“ (2001), „Plunksnos; Kazbek“ (2003), „Sapnų teologija“ (2006), „Musės. Palėpė“ (2007), „Daiktai“ (2008). L. Gutauskas išleido daugiau negu šešiolika savo iliustruotų eilių ir pasakų knygų vaikams.
„In fine“: epitafijų rinkinys
Nauja Leonardo Gutausko poezijos knyga „In fine“ išsiskiria lietuvių literatūros lentynoje. Jos ypatingumą lemia sumanymas. Visi šios knygos kūriniai skirti mirusiems žmonėms, daugiausia rašytojams ir dailininkams. Pirmas skyrius aprėpia didelį būrį lietuvių, tiek išėjusių prieš metus kitus, tiek ankstėliau, tiek - labai seniai (Vytautas Kubilius, Antanas Gudaitis, Mikalojus Oginskis…). Antrame skyriuje vyrauja eilėraščiai apie įvairaus laiko pasaulio dailininkus (tarkim, Salvadorą Dali, Franciscą Goyą, Andrejų Rubliovą). Atskiro trečio skyriaus svorį poetas suteikia vienam kūriniui, pavadintam „Dalia Grinkevičiūtė“. Taigi visi „In fine“ kūriniai yra epitafinės prigimties. Unikalus atvejis lietuvių poezijos visumoje.
Senuosius žanrus - epitafijas, dedikacijas - šiuolaikinė literatūra transformavo ir kartais pasitelkia. Tačiau vientisų telkinių nėra daug. Minėtina A. Baltakio knyga „Dedikacijos“ (1975). Iš pasaulio poezijos svarbu prisiminti amerikiečio Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“, pirmą kartą išleistą 1915 m., daugiau nei šimtąsyk pakartotą, išverstą į daugybę kalbų. S. Gedos išversta ji 2000-aisiais išėjo ir lietuviškai. E. L. Masterso knygoje kalba sugalvoto miestelio miruoliai (autoepitafijos).
Taip pat skaitykite: Lietuvių vaikų literatūra
Knygos vardynas mums įrodo, kad L. Gutausko atveju netinka „grupių“, „kartų“ sąvokos, kartais jam nelabai svarbus ir kūrybos vertingumo matmuo. Nėra sentimentų persvaros. Metams bėgant epitafija (glaustas įrašas antkapyje, ant sarkofagų Egipte) neteko lakoniškos išraiškos, bet savo prigimties nepamiršo. Pagarbos, vertės motyvas išlikęs. Kitame poliuje matytume dygiąsias R. Burnso eiles, yra ir lietuvių poetų, sukusių šion pusėn. L. Gutauskas - ne. Palankumas yra jo epitafinio kalbėjimo atrama.
Kas gresia didelei knygai, kai į ją dedama daug vienos žanrinės ir intonacinės prigimties kūrinių? Monotonija. Ji gali nuslopinti gražiausius ketinimus. Gelbsti įvairovė. Štai eiliuota kūrybos interpretacija („Algimantas Švėgžda“). Štai tikro ar tariamo atsitikimo meninis piešinys („Vytautas Kalinauskas“). Kitur - detalės ar žmogaus pomėgio sureikšminimas (Justinas Mikutis antrą kartą užpila tą pačią kavą, Vladas Dautartas stovi prie upės). Dar kitur kalbėjimas glaudžiasi prie kito poeto įvaizdžių, žodžių, būdingosios eilėdaros. Kartais L. Gutauskas pasakoja žmogaus biografiją, jeigu ji ypatinga, aprašo, ką ir kaip žmogus darė, kas jam ypač rūpėjo (V. Padeda ir rakursų įvairovė. Pavyzdžiui, kalbėjimas kreipiantis į mirusįjį, paties autoriaus atėjimas į eilėraščio veiksmą, bylojimas „iš anapus“. Labai ryškus ir keliareikšmis Jurgiui Baltrušaičiui skirtas eilėraščių ciklas: L. Gutauskas parašė jį rusiškai, bet lotyniškais rašmenimis. Taip primenama, kad J. Baltrušaitis daugiausia rašė rusų kalba (jo frazeologiją epitafijos kūrėjas imituoja puikiai), ir kartu tas poetas „grąžinamas“ lietuviškam raštui. Dar įdomus atvejis - eilėraštis apie Maironio „Pavasario balsus“ parašytas V. Mačernio vizijų stiliumi.
Bene stipriausias, netikėčiausio rakurso kūrinys - paskyrimas talentingai tremties rašytojai Daliai Grinkevičiūtei (1927-1987). Jo stilių, meninę kalbą visai pagrįstai galėtume gretinti su „Giesmių giesme“. Šis meninis sprendimas Laptevų kankinės paveikslą perkelia į visai kitą - biblinę erdvę, į ilgametę moteriškumo istoriją.
L. Epitafijos kūrėjui atrodo, kad jis turi šiek tiek nusiasmeninti, daugiau pasakyti apie tą kitą - svarbiausius, gal net ir žinomus dalykus, lengvai pamatomas asociacijas. Toks yra apsiuvimo voratinkliais vaizdas eilėraštyje apie Nijolę Miliauskaitę, tokie skaidrumo ir krištolo įvaizdžiai paskyrime Juditai Vaičiūnaitei, dulkėtų sparnų motyvas Kazimierui Vasiliauskui skirtame kūrinyje. Yra gražių „pataikymų“, tikslių įžvalgų, susitapatinimų. Bet ėjimas kitokiu keliu irgi būna sėkmingas. Laisvu ir nelauktu vaizdu L. Gutauskas prabyla apie atokiau esančius, pavyzdžiui, Henriką Nagį, Vytautą Kavolį, Vincą Krėvę (antras eilėraštis), Kristijoną Donelaitį. Daug fantazijos skleidžiasi devynių eilėraščių cikle, skirtame Thomui Stearnsui Eliotui. Galima būtų sakyti, kad didesnės, išplėtotos kompozicijos atveria daugiau prasmių, subtilių gretinimų bei asociacijų, įdomių reginių. Bet tai ne taisyklė. Trumpi, skalsūs eilėraščiai (paprastai cikliukų paskutiniai) turi ypatingos bendrinančios jėgos (tarkim, apie Justiną Mikutį, Bronių Krivicką).
L. Gutausko poezijos knygą „In fine“ verta pamatyti šiandieninės žiniasklaidos, memuaristikos, smagių ir nesmagių pasitaškymų kontekste. Išsiskiria pagarba, rimtumu, kūrybinio solidarumo pojūčiu. Ji pasako, kad menas ir menininkai yra reikšmingas pasaulis. Aktualu, verta ir prasminga bent meno kalba šiandien tai svariai pasakyti.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas jauniesiems verslininkams: A. Jablonskas
Stilius ir temos
L. Gutausko kūrybai būdingas savitas stilius, kuriame susipina poezija ir dailė. Jo eilėraščiai dažnai yra vizualūs, juose gausu vaizdų ir metaforų. Autorius nagrinėja įvairias temas, tokias kaip meilė, mirtis, gamta, žmogaus egzistencija.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Už savo kūrybą Leonardas Gutauskas yra pelnęs ne vieną premiją ir apdovanojimą. 1981 m. rašytojui skirta Valstybinė premija už eilėraščių vaikams knygas „Dangaus kalvis - perkūnas“ bei „Juoda žemelė - baltas pyragėlis“. 1990 m. Leonardui Gutauskui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už romaną „Vilko dantų karoliai“, 1998 m. - Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2001 m. - Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už prozos ir poezijos kūrinius, 2002 m. - premija už geriausią knygą vaikams „Paskutinė Čepkelių ragana“. 2007 m. autorius pelnė Žemaitės literatūrinę premiją už romaną „Sapnų teologija“, 2008 m. - Jono Aisčio literatūrinę premiją už poezijos knygą „Švytintys kūnai“, 2009 m. - Liudo Dovydėno premiją už romaną „Daiktai“. 2010 m. už eilėraščių knygą „Urbo kalnas“ bei knygas vaikams L. Gutauskas apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų premija.
Gyvenimas ir veikla Vilniuje
Jau daugelį metų L. Gutauskas gyvena ir dirba Vilniuje. Anksčiau gyveno Užupyje, dabar - Antakalnio mikrorajone. Dailininkas yra tapęs Užupį. Yra sukūręs nemažai Vilniaus miestui skirtų eilėraščių (rink. „Juokdarys“, „Popierinė dėžutė“). 2001 m. „Vilnius - įvairus miestas, apie jį gali rašyti visi ir kiekvienas ras savo temelę, savo nišą. Bet aš rašau apie anų laikų [savo jaunystės] Vilnių […].
Atminimo įamžinimas
L. Gutausko autobiografija spausdinama sovietmečiu išleistose knygose „Tarybų Lietuvos rašytojai“ (1977, 1989). Rašytojo mintis apie save, vaikystės prisiminimus ir kūrybą galime rasti knygoje „Tikėti ir rašyti“ (sudarytojas Gediminas Mikelaitis). L. Gutausko kūrybą daktaro disertacijoje, straipsniuose ir knygoje „Menų sąveikos ieškojimai“ aptaria literatūros tyrėja, humanitarinių mokslų daktarė Gintarė Bernotienė. Apie Leonardą Gutauską rašoma literatūrologo Vytauto Kubiliaus studijoje „XX amžiaus literatūra“, leidiniuose „100 šiuolaikinių dailininkų“ (2000), Vytauto Vanago „Lietuvos rašytojų sąvadas“ (1996), „Vepriai“, „Kas yra kas Lietuvoje, 2015“, „Asmenybės. 1990-2016 m. Lietuvos pasiekimai“, enciklopedijose: „Lietuva“, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (1981) ir daugelyje kt. Albume „Leonardas Gutauskas“ spausdinama gana išsami menininko bibliografija. Minint dailininko ir rašytojo jubiliejus (1981, 1988, 1998, 2008, 2013), žurnale „Tarp knygų“ buvo pateikiama L. Gutausko bibliografija. Rašytojo bibliografija skelbiama ir Lietuvos rašytojų sąjungos svetainėje.
Taip pat skaitykite: Algimanto Vertelkos biografija
tags: #algimantas #gutausko #vaikai