Įvadas
Agresija yra reiškinys, kuris pasireiškia įvairaus amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus. Šiame straipsnyje nagrinėjamos agresijos teorijos, priežastys ir galimi sprendimo būdai, siekiant geriau suprasti šį sudėtingą elgesį.
Agresijos Apibrėžimas ir Teorijos
Agresijos apibrėžimas
Agresija - tai puolimas, siekiant fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti kitą asmenį. "Psichologijos žodyne" agresija apibūdinama kaip priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Agresija gali būti suprantama kaip elgesys, skirtas dominuoti.
Agresijos klasifikacija
Agresija gali būti klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. Vienas iš būdų yra skirstymas į fizinę ir verbalinę agresiją. Fizinė agresija apima veiksmus, tokius kaip mušimas, stumdymas ar spardymas, o verbalinė agresija apima įžeidinėjimus, grasinimus ir šaukimą. Taip pat agresija gali būti skirstoma į instrumentinę ir priešišką. Instrumentinė agresija naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti, o priešiška agresija yra impulsyvi ir siekiama padaryti žalą kitam asmeniui.
Psichoanalitinės teorijos
Zigmundo Froido nuomone, agresija - įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešpriešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Anot Z. Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.
K. Lorenco agresijos teorija
Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį.
Taip pat skaitykite: Ateizmo sklaida ir agresija
Frustracijos-agresijos teorija
Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustracija ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo.
Socialinio išmokimo teorija
Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Socialinio išmokimo teoriją pagrindė kanadiečio psichologo A. Banduros (1977) eksperimentai. Pavyzdžiui, vaikas stebi konfliktines situacijas šeimoje, kur mama pyksta, bet valdosi, o tėvas kalba garsiai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, ją žemindamas. Tačiau A. Bandura teigia, kad elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą ir bendradarbiavimą.
L.Berkowitzas teorija
Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“.
Socialiniai - pedagoginiai veiksniai, lemiantys agresyvų paauglių elgesį
Šeimos įtaka agresyviam elgesiui
Šeima yra vienas svarbiausių socializacijos institutų, turinčių didelę įtaką vaiko elgesiui. Agresyvus elgesys šeimoje, pavyzdžiui, smurtas ar nuolatiniai konfliktai, gali paskatinti paauglį elgtis agresyviai. Jei paauglys mato agresiją suaugusiųjų elgesyje, jis gali pradėti laikyti tai priimtinu elgesio būdu ir naudoti agresiją kaip gynybą. Vaitekonienės (2001) ir I. Micienės (2005) tyrimai pabrėžia šeimos svarbą formuojant vaiko socialinius įgūdžius ir elgesį.
Tėvai su paaugusiais vaikais nesusitvarko todėl, kad augino juos be jokių apribojimų, be leistinų elgesio ribų, be nuostatų, be vertybių sistemos kūrimo. O berniukus auginti dažniausiai sunkiau, nei mergaites - jų pati prigimtis jau šaukia į kovą, į ieškojimus ir atradimus. Tik nieko neveikiant nieko blogo ir neatsitinka.
Taip pat skaitykite: Tėvų vaidmuo
Mokyklos ir bendraamžių įtaka agresyviam elgesiui
Mokykla ir bendraamžiai taip pat daro didelę įtaką paauglių elgesiui. Mokyklos aplinkoje paaugliai konkuruoja tarpusavyje, siekdami pripažinimo ir statuso. Paaugliai, kuriems sunku pritapti socialinėje grupėje, gali elgtis agresyviai, norėdami apginti savo interesus arba įgyti aplinkinių pripažinimą. Patyčios, kurias nagrinėjo V. Targamadzė ir D. Valeckienė (2007), L. Pakalkaitė (2002), Dobryninas ir kt.
Žiniasklaida ir agresyvus elgesys
Televizija, internetas ir kiti žiniasklaidos kanalai gali turėti įtakos paauglių agresyviam elgesiui. Smurto scenų stebėjimas žiniasklaidoje gali desensibilizuoti paauglius agresijai ir padidinti tikimybę, kad jie patys elgsis agresyviai. D. Gailienė (2010), R. Kiguolytė ir G. Valickas (2008) pabrėžia televizijos ir naujausių technologijų plėtros įtaką agresijai.
Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą ir yra populiarus laisvalaikio praleidimo šaltinis. Jos turi teigiamą ir neigiamą poveikį besivystančiam vaikui, plečia akiratį, supažindina su kitomis sociokultūrinėmis tradicijomis.
Kiti veiksniai, skatinantys agresyvų elgesį:
- Kitų artimiausios aplinkos asmenų reakcijos į smurtą ir vertinimas. Demonstruojamas smurtas greičiausiai paskatina agresyvų elgesį tada, kai asmenys išgyvena emocinį susijaudinimą ir pyktį, pvz., kai nėra jokių stiprių agresijos slopinimo šaltinių. Vaikai, kurie buvo supykdyti ir po to žiūrėjo smurtinio turinio filmą, daug daugiau išreiškė agresiją.
- Jei vaikas dažnai mato, kad jo mėgstamas herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą ir agresiją, gali padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas.
- Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdieninėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti vaiko elgesyje ilgą laiką.
- Mažas vaizduotės, žinių troškimo ir kūrybingumo skatinimas šeimoje ir mokykloje.
Paauglių agresyvaus elgesio raiškos būdai
Paauglių agresyvus elgesys gali pasireikšti įvairiais būdais. Tai gali būti fizinė agresija, verbalinė agresija, patyčios, vandalizmas ar net nusikalstama veikla. G. Valickas (1997) nustatė, kad dalis paauglių, kurie yra aktyvūs skriaudikai bei patyčių iniciatoriai, ilgainiui yra linkę įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Agresyvus elgesys dažnai pasireiškia tada, kai nėra patenkinami tam tikri žmogaus poreikiai, norai, lūkesčiai arba agresyviu elgesiu norima apsiginti, atsiriboti nuo aplinkinių.
Agresyvaus elgesio sprendimo būdai
Emocijų valdymo įgūdžių ugdymas
Svarbiausias agresyvumo valdymo veiksnys yra asmens gebėjimas valdyti emocijas - sumažinti emocijų intensyvumą tiek, kad galėtų jas išreikšti tinkamu būdu. Paaugliams reikia padėti išmokti atpažinti ir valdyti savo emocijas, ypač pyktį. Tai galima padaryti per įvairias terapines intervencijas, tokias kaip kognityvinė elgesio terapija (KET) ar pykčio valdymo treniruotės.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir atpažinimas
Tvirtumo ugdymas
Svarbu atskirti agresiją nuo tvirtumo, kuris reiškia socialiai tinkamą mėginimą apginti savo teises. Paaugliams reikia padėti išmokti apginti savo interesus be agresijos, naudojant tvirtą ir pagarbius bendravimo įgūdžius.
Pozityvios aplinkos kūrimas
Svarbu sukurti pozityvią aplinką šeimoje, mokykloje ir bendraamžių tarpe. Tai apima pagarbius santykius, atvirą bendravimą ir paramą.
Ribų nustatymas
Ribos būtinos. Kiekvienam. Ir ne tik vaikui. Taip saugiau, paprasčiau gyventi, kai žinai savo elgesio pasekmes. Vaikui jos nustatinėjamos ir savo gyvenimo pavyzdžiu, ir atitinkamu elgesiu, ir žodžiais. Tos ribos, augant vaikui, pamažu keičiasi, nes jos paslankios, lanksčios, priklausančios nuo situacijos, bet jos visada yra. Turėtų būti. Kol taps ne gyvenimu tarp ribų, o įpročiu, norma, nes žmogus negyvena vienas negyvenamoje saloje.
Bausmės
Bausmės, jeigu jos tinkamai ir ne per dažnai naudojamos, vaikams suprantamos, kaip jų prasto elgesio pasekmė, gali padėti tinkamai formuoti vaikų elgesį. Sako, kad tai blogai, nes vaikams ugdo baimę. Bet baimė elgtis blogai nėra savaime blogas dalykas - tai kaip tik gali padėti įpratinti tinkamai elgtis (tik būtina apie tai pasikalbėti su vaiku „ramybės periodu“). Tik, manau, bausmės, fizinės bausmės neturėtų peraugti į smurtą (smurtu aš laikau daugkartinį, nuolatinį fizinio skausmo sukėlimą tam pačiam asmeniui). Smurtavimo niekada netoleruoju. Man tokiu atveju gaila ir smurtautojo, jaučiančio iš to malonumą, ir smurtą patiriančio, negebančio apsiginti.
Intervencijos programos
Mokyklos ir bendruomenės gali įgyvendinti intervencijos programas, skirtas mažinti agresyvų elgesį.
Kaip padėti agresyviam vaikui
Jeigu jūsų vaikas dažnai mušasi ar kitus vaikus aprėkia, pagalvokit kodėl jis taip daro. Tačiau pirmiausia reikia jam parodyti ribas ir iš karto. Negalvokite, kad mažas vaikas gali pats išspręsti konfliktus. Tik nuo trečių metų gali vaikas sugebėti konfliktus be muštynių išspręsti. Tėvai, kurių vaikai yra didesnių puolami, neturėtu vaikui siūlyti: „tai duok atgal!“, „ginkis gi!“. Vaikas, kuris yra stumdomas ar mušamas, negali apsiginti, nes kitaip jau būtų tai padaręs. Jis yra tikrai nepavydėtinoje padėtyje. Jeigu matote, kad vaikai tuoj susipyks, kad pavyzdžiui, nepasidalina vienu kastuvėliu, galima pasiūlyti, kad pasidalintu, pirma vienas pakastu, paskui kitas. Jeigu agresyvumai nesibaigia, atskirkite vaiką nuo kitu. Pasakykite, kad jei dar karta pasikartos, eisite namo. Ir būtinai eikite namo, jei pasikartoja. Namie nepasiūlykite jam linksmybių, nežaiskite su juo, tegul pamato pats, kad vienam žaisti neįdomu. Ir svarbiausia yra, kad vaikui paaiškintumėt, jog pvz.: jis negali kitam vaikui su kastuvėliu per galva duoti, nes jam skaudės ir pan.
Kaip elgtis tokiu atveju, jei vaiko agresyvumas yra peržengęs visas ribas ir kenkia kitiems? Kai kurių vaikų elgesys toks priešiškas, toks fiziškai agresyvus, kad auklėtoja turi nuolat būti šalia ir visą laiką jį kontroliuoti. Jeigu nuo to nenukenčia kiti vaikai, situaciją galime laikyti idealia. Jeigu tai neįmanoma arba elgesys negerėja, auklėtojai būtina ieškoti pagalbos. Tokiu atveju su vaiku turi pabendrauti psichologas, po to pasikalbėti su vaiko tėvais. Naudojantys jėgą vaikai darželį gali lankyti kartu su kitais, jeigu su jais dirba papildomi žmonės, o tėvus ir darželio darbuotojus nuolatos konsultuoja psichinės raidos vertinimo specialistas.
Agresyvūs vaikai dažnai būna arba labai kontroliuojami ir varžomi savo tėvų (labai kontroliuojamas jų susitikimų su bendraamžiais laikas, trukmė, nurodoma, su kuo galima draugauti, su kuo negalima), arba, priešingai, vaikui niekas nedraudžiama: jis yra labai laisvas ir nemoka ta laisve naudotis.
Cornelia Nitsch ir Cornelia von Schelling teigia: „Kiekvieną kartą, kai vaikas neleistinai elgiasi užsipuldamas kitus, imkitės ryžtingų priemonių. Atskirkite jį nuo kitų vaikų, tegu pabūna vienas tam tikrą laiką. Tai jam padės suvokti, kad ne viskas galima“. Labai svarbu vaikui parodyti leistino elgesio ribas kad ir kaip jis priešintųsi ir būti ryžtingiems, nes kitu atveju tik paskatintume elgtis dar blogiau. Žinoma, tėvai gali padėti savo atžaloms paišdykaudami, pasigalynėdami su jais ar leisdami lankyti dziudo, karatė būrelius. Ten vaikas supras, kad kovoti ir galynėtis galima, tačiau būtina laikytis tam tikrų taisyklių.
Patarimai tėvams:
- Nemuškite vaiko. Tuo parodysite jam, kad stipresni gali silpnesnį mušti.
- Būkite atkaklūs. Vaikas turi patirti, kad jėga nieko nepasieks. Nenusileiskite. Net ir dėl ramybės.
- Girkite vaiką už geras savybes.
Ką daryti, jei vaikas sugadintas darželio/mokyklos/draugo
Dažnai tenka išgirsti kaltinimus jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo savo pačių adresu metamų kaltinimų, atseit jie nemokėję tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atveju yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau “mokytojų” taip pat kaip ir priežasčių yra ne vienas. Mokykloje ar darželyje susidaro palankios sąlygos agresyviam elgesiui atsirasti. Pasikeičia vaiko dienos ritmas, jam tenka laikytis naujų taisyklių, mokytis, daugiau bendrauti, spręsti konfliktus su bendraamžiais. Visa tai kelia įtampą ir pareikalauja daug papildomų jėgų prisitaikyti.
Ką daryti su agresyviais žaidimais
Vyrauja prieštaringos nuomonės. Vieni argumentuoja, kad agresyvūs žaidimai vaikui padeda nuleisti garą, kiti mano jog moko elgtis agresyviai. Tikrai, kartais sukilusią įtampą padeda sumažinti laiku suorganizuotas pagalvių mūšis, gaudynės ar rėkimo varžybos. Tačiau išties agresyvūs veiksmai-pvz. daužymas, spardymas “atsilyginant užgavusiam stalui”, kompiuteriniai žaidimai nėra tinkama išeitis, ypač tuo atveju kai vaikas dėl mažo amžiaus ar vystymosi problemų sunkiai skiria žaidybinę ir realią situaciją. Žymiai geresnė išeitis-įtraukti vaiką į kūrybinius žaidimus, lavinančius jo vaizduotę, bendravimo įgūdžius. Tai būtų įvairaus pobūdžio meninė veikla, grupiniai vaidmenų žaidimai.
Kaip elgtis netinkamai besielgiant
Tėvai neretai girdi daug tarpusavyje prieštaraujančių patarimų-vieni siūlo ignoruoti, kiti nedelsiant bausti netinkamai besielgiantį vaiką. Tiek bausmės tiek ignoravimas daugeliu atveju nepadeda išspręsti agresyvaus elgesio problemos. Bausmės, netgi ne fizinės neretai žemina vaiko orumą ir moko jį vienintelio dalyko “teisus tas, kurio pusėje jėga” Tam tikras ignoravimas pateisinamas, kai vaikas itin dažnai netinkamai elgiasi ir mes norime atstatyti pažeistą jo orumą, sukurti sėkmės pojūtį. Vaikui padėsime reaguodami vos pasireiškus pirmiems pykčio signalams, pasiūlydami galimą išeitį, aiškiai ir ryžtingai, tačiau nepiktai nustatydami leistinas ribas, suteikdami progą išsisakyti, nusiraminti. Svarbu nustatyti koks nepatenkintas poreikis slypi už netinkamo elgesio pvz. dėmesio siekimas, noras apsiginti, atstatyti pažeistą savivertę, nuovargis. Tuomet galime padėti vaikui suprasti savo poreikį ir mokytis jį patenkinti tinkamais būdais. Ši strategija nepadeda, kai tėvai patys nemoka valdyti savo pykčio, įsižeidžia dėl netinkamo vaiko elgesio. Tyčinę agresiją reikėtų stabdyti laikinai atskiriant vaiką nuo aplinkinių, jam malonios veiklos ir sudarant galimybes atitaisyti skriaudą, įvardinant tai ne kaip bausmę, o kaip pagalbą.
Kada kreiptis į specialistus
Kartais susiduriame itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sumažinti jokiom pedagoginėm priemonėm-vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus pvz. Hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą-fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psihologo-terapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologas vaikams padeda suprasti kad pyktis yra viena iš žmogui būdingų ir reikalingų emocijų, kuri gali būti dažniau ar rečiau išgyvenama. Pats pyktis savaime nėra nei geras nei blogas, tačiau gali būti kenksmingas mums ar aplinkiniams. Todėl vaikai mokomi įsisąmoninti, pažinti savo pyktį, su jais aptariamos situacijos sukeliančios pyktį, kūno pojūčiai, per kuriuos jis pasireiškia.
Fizinės bausmės
Fizinės bausmės, t.y. bausmės, sukeliančios skausmą ar žeminančios vaiką, netoleruotinos, nors, mano nuomone, ypač sukeliančios skausmą (fizinį), kartais, ypatingais atvejais gali padėti mums ir vaikui (gal daugiau mums, suaugusiems). Neatmeskime ir to, kad suaugusieji šeimų nariai taip pat žmonės. Jie irgi pavargsta, netenka kantrybės, nebūtinai yra visažiniai ar Dievai; jie taip pat gali klysti, ieškodami tinkamų vaiko auklėjimo būdų. Iš klaidų irgi mokamasi! (Tik nereikia per dažnų klaidų). Bausdami fiziškai tėvai turėtų susivokti, kad elgiasi ne visai tinkamai, kad patys peržengia tinkamo elgesio ribas ir siūlyčiau po tokio „peržengimo“, nurimus pykčio ir nesusivaldymo priepuoliams, ramiai pasikalbėti su nubaustu vaiku, pasiaiškinti, kodėl taip atsitiko, pripažinti, kad jums taip elgtis nemalonu, negera, bet jūs negalite toleruoti prasto vaiko elgesio, kad jis neišbujotų, neišugdytų kandidato į paauglių ar suaugusiųjų perauklėjimo įstaigas.
Vaikų ugdymas
Vaiko ugdymas (siauresne prasme - auklėjimai) tai kasdienis kūrybinis procesas. Ir receptų čia negali būti - kas tinka vienam - netinka kitam. Perauklėjant taip pat. Tad sėkmės kūryboje. Visiems!
Meilės svarba
Pirmiausia mylėkime save ir savo vaiką. Iš meilės kils atsakymai beveik į visus kylančius klausimus - meilė - didžiausia jėga ir galybė bet kurioje jos raiškos formoje ir bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Pasikliaukime ja. Ir agresija vaiko elgesyje tik dėl meilės stokos, dėl jos nebuvimo šeimoje, artimiausioje aplinkoje. Pozityvus elgesys su gamta, žmonėmis, aplinka formuoja ir meilės, artumo, globos jausmą, kuo ir remiasi žmogaus gyvenimas. Ką mažam suformuosi, tuo suaugęs gyvens ir perduos naujai kartai. Šiandien, ugdydami savo vaikus, mes kuriame ir artimą ir tolimą ateitį, todėl turėtume būti atsakingi, nuoseklūs savo poelgiuose, santykiuose, „formavimuose“. Visiškai sutinku, kad šiuolaikinė pedagogika kaip mineralinės trąšos darže ir ką geriausio galėtume padaryti sau ir savo vaikui - nieko nedaryti - tik mylėti ir būti laimingiems. Meilėje ir laimėje - visi atsakymai į visus klausimus.