Vaikų agresija - tai ne vien nevaldomas pyktis ar blogas elgesys, tai signalai apie emocinį disbalansą, vidinį nerimą arba neišmoktas emocijų valdymo strategijas. Kiekvienas vaikas kartais supyksta ar priešinasi, tačiau kai agresija tampa dažna ir trukdo bendravimui ar mokymuisi, būtina ieškoti gilesnių priežasčių.
„Vaiko agresija dažniausiai slepia skausmą, o ne blogumą. Mažieji tiesiog dar nemoka tinkamai išreikšti savo jausmų,“ - teigia dr. Rasa Kairienė, vaikų psichologė. Agresyvų elgesį galima suprasti, jei pažvelgiame į jį kaip į žinutę apie vaiko emocinį pasaulį. Tėvų užduotis - ne bausti, o suprasti ir padėti vaikui išmokti ramiai išreikšti savo poreikius.
Agresyvumas: emocijų pertekliaus išraiška
Agresyvumas - tai emocijų pertekliaus išraiška, dažnai kylanti iš frustracijos, nesaugumo ar dėmesio stokos. Tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.
Dažniausi agresijos požymiai
Dažniausi vaiko agresijos požymiai yra rėkimas, mušimas, priešinimasis, atsisakymas klausyti suaugusiųjų, emociniai sprogimai.
Agresijos priežastys
Stresas, tėvų konfliktai, mokyklos spaudimas, sensoriniai ar neurologiniai sutrikimai gali būti agresijos priežastys. Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam. Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Pagrindinės vaiko agresijos priežastys
Vaiko agresyvumas niekada neatsiranda be priežasties. Tai - emocinė reakcija į aplinkos veiksnius arba vidinį diskomfortą, kurio vaikas dar nesugeba išreikšti žodžiais. Kiekvienas atvejis unikalus, tačiau psichologai išskiria kelias pagrindines priežastis, kurios dažniausiai lemia agresyvų elgesį.
Pirmiausia, šeimos aplinka turi esminę reikšmę. Vaikai mokosi stebėdami, todėl jei namuose dažnai kyla konfliktai, riksmai ar smurtas, jie šį elgesį suvokia kaip normalų bendravimo būdą. Net ir emocinis šaltumas ar tėvų nuolatinis nepasitenkinimas gali sukelti pyktį bei nesaugumo jausmą, kuris virsta agresija.
„Kai tėvai dažnai bara ar baudžia vaiką, o ne paaiškina, jis ima manyti, kad pasaulis priešiškas - tada agresija tampa gynybos mechanizmu,“ - pažymi dr. Rasa Kairienė.
Kita svarbi priežastis - emocijų reguliavimo sunkumai. Ypač jaunesni vaikai dar nesugeba tinkamai valdyti pykčio ar nusivylimo, todėl reaguoja impulsyviai: šaukia, trenkia, verkia. Tai nėra blogas elgesys - tai signalas, kad vaikas dar tik mokosi susidoroti su jausmais.
Kartais agresiją sukelia stresas ar pokyčiai, tokie kaip tėvų skyrybos, nauja mokykla ar brolio/sesers gimimas. Vaikui tai gali atrodyti grėsminga, todėl jis bando atgauti kontrolės jausmą per agresyvų elgesį.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Taip pat egzistuoja fiziologinės ir neurologinės priežastys - pavyzdžiui, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), sensoriniai jautrumai ar net miego trūkumas. Tokiais atvejais vaiko smegenys dirba „per greitai“, todėl emocijos išsilieja staigiai ir stipriai. Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Dažniausios tėvų klaidos, kurios sustiprina agresyvų elgesį
Tėvai dažnai reaguoja į vaiko agresiją instinktyviai - pykdami, moralizuodami ar bausdami. Deja, tokios reakcijos ne tik nepadeda, bet ir dar labiau sustiprina problemą, nes vaikas mokosi elgesio iš suaugusiųjų. Kiekvienas šauksmas, griežtas tonas ar emocinis šaltumas tampa modeliu, kurį vaikas vėliau atkartos.
Pirmoji klaida - bausmės vietoj supratimo. Kai vaikas rėkia ar mušasi, dažnai tėvai skuba jį nubausti - uždraudžia žaisti, atima mėgstamus daiktus ar tiesiog aprėkia. Tačiau vaikas tokiu momentu ne supranta, o jaučiasi dar labiau nesaugus. Jis negauna galimybės suprasti savo emocijų, todėl išmoksta tik bijoti bausmės.
„Vaikas nepasimoko iš bausmės - jis išmoksta slėpti savo jausmus. O slopinamos emocijos virsta dar stipresne agresija,“ - sako dr. Lina Mickevičienė, vaikų psichologė.
Antroji klaida - nenuoseklumas. Kai tėvai vieną dieną leidžia elgesį, o kitą už jį bara, vaikas nebesupranta ribų. Tokia sumaištis skatina nepaklusnumą, priešiškumą ir emocinį chaosą.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
Trečioji - agresijos ignoravimas. Kai tėvai apsimeta, kad nieko nevyksta, tikėdamiesi, jog vaikas „išaugs“, jie praleidžia momentą, kai galima padėti. Neišspręstos emocinės problemos vaikystėje dažnai išsivysto į paauglystės elgesio sutrikimus ar savivertės problemas.
Dar viena klaida - savo pavyzdžio nepaisymas. Vaikai greitai pastebi, jei tėvai patys reaguoja pykčiu, kelia balsą ar kaltina kitus. Jie perima šį modelį, nes smegenys, ypač mažų vaikų, mokosi per imitaciją.
Tad svarbiausia - ne reikalauti, kad vaikas pasikeistų, o pakeisti tėvų reakciją į jo elgesį. Ramus, nuoseklus ir empatiškas požiūris yra veiksmingiausia strategija.
Kaip padėti vaikui valdyti pyktį ir agresiją
Vaiko pyktis nėra priešas - tai emocinis signalas, kad jam sunku, skauda ar jis jaučiasi nesuprastas. Tėvų užduotis - ne užgniaužti šią emociją, o padėti vaikui ją atpažinti, įvardyti ir išmokti su ja susidoroti.
Pirmiausia svarbu suteikti vaikui saugią erdvę emocijoms išreikšti. Kai vaikas pyksta, nereikia jo iš karto drausminti ar moralizuoti. Vietoj to galima pasakyti: „Matau, kad tu labai supykai. Papasakok, kas įvyko.“ Tokia reakcija parodo, kad tėvai priima vaiko jausmus, bet kartu riboja netinkamą elgesį - leidžia pykti, bet ne skaudinti kitų.
„Vaikui reikia ne moralų, o emocinio saugumo. Kai jis jaučiasi priimtas net ir pykdamas, emocijos nuslūgsta greičiau,“ - pabrėžia dr. Rasa Kairienė, vaikų psichologė.
Antra, būtina mokyti vaikus emocijų atpažinimo ir žodinio išreiškimo. Tam padeda paprasti klausimai: „Kaip tu jautiesi?“, „Kur kūne jauti pyktį?“, „Ką galėtume padaryti, kad pasidarytų lengviau?“. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti savo emocijų priežastis ir mokosi jas kontroliuoti.
Labai veiksmingi ir fiziniai iškrovos būdai: sportas, šokiai, piešimas, plastilino minkymas ar tiesiog laikas lauke. Fizinė veikla padeda natūraliai sumažinti įtampą, o kūrybinės priemonės leidžia išreikšti emocijas simboliškai, ne per veiksmus prieš kitus.
Be to, svarbu įtraukti dienos rutiną ir poilsio laiką. Miego trūkumas, pervargimas ir per daug dirgiklių dažnai sukelia emocinius protrūkius. Ramus vakaro ritmas, bendras skaitymas ar pokalbis prieš miegą padeda vaikui jaustis saugiai.
Tėvai taip pat turi būti pavyzdžiu - rodyti, kaip reaguoti į pyktį be agresijos. Jei suaugęs žmogus pasako: „Aš dabar pykstu, todėl trumpam išeinu nusiraminti“, vaikas mokosi, kad pyktis nėra blogas, bet jį galima valdyti.
Galiausiai, kai situacija sudėtinga ar agresija tampa dažna, verta kreiptis į vaikų psichologą ar psichoterapeutą. Specialistai padeda nustatyti priežastis, sukurti elgesio planą ir išmokyti tiek tėvus, tiek vaiką konstruktyvių reakcijų būdų.
Kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją?
Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų… Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos… Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę! Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė? Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite. Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties. Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta). Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą. Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu. Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses. Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją. Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais. Pabaigai pasakysiu, kad „namai yra centrinė vaiko valdymo būstinė“, o tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį.
Kada būtina kreiptis į specialistą ir kaip vyksta pagalba
Kai vaiko agresyvumas tampa nuolatinis, intensyvus ar pradeda kelti pavojų jam pačiam ar aplinkiniams, būtina kreiptis į specialistus. Psichologai ir vaikų psichiatrai padeda atskirti, ar agresija kyla dėl emocinių sunkumų, ar yra gilesnių neurologinių, elgesio ar raidos sutrikimų požymis.
Pirmasis žingsnis - psichologinis įvertinimas. Specialistas stebi vaiko elgesį, pokalbio metu įvertina emocijų raišką, santykį su tėvais ir aplinka. Dažnai pasitelkiami ir klausimynai ar testai, leidžiantys nustatyti, kaip vaikas reaguoja į stresą ir frustraciją.
„Svarbiausia - nepavėluoti. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo lengviau atkurti emocinį balansą ir išmokyti vaiką konstruktyvių reakcijų,“ - pabrėžia dr. Lina Mickevičienė.
Jei įtariami gilesni sutrikimai (pvz., ADHD, autizmo spektro ar sensorinės integracijos problemos), psichologas gali rekomenduoti neurologo, logopedo ar ergoterapeuto konsultaciją. Toks kompleksinis požiūris padeda pamatyti visą vaiko situaciją ir sudaryti individualų pagalbos planą.
Pagalba gali būti įvairi - nuo žaidimų terapijos, padedančios vaikui išreikšti emocijas per žaidimą, iki kognityvinės elgesio terapijos, kuri moko savikontrolės ir jausmų atpažinimo. Tėvams dažnai siūlomos tėvystės konsultacijos, kuriose jie mokosi, kaip reaguoti į sudėtingas situacijas ramiai ir empatiškai.
Svarbu suprasti, kad tai - bendras procesas. Be tėvų įsitraukimo ilgalaikių rezultatų pasiekti sunku. Vaikui reikia ne tik specialisto, bet ir artimos, suprantančios aplinkos, kurioje jis jaustųsi saugus net tada, kai jaučia pyktį.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar vaiko agresyvumas reiškia, kad jis turi psichologinių problemų?
Ne visada. Dažniausiai agresyvumas - tai emocijų pertekliaus arba nesaugumo išraiška. Tai signalas, kad vaikui reikia pagalbos išmokti atpažinti ir valdyti savo jausmus, o ne ženklas, jog jis turi sutrikimą.
Ką daryti, kai vaikas muša ar rėkia ant tėvų?
Svarbiausia - išlikti ramiems. Neatsakyti tuo pačiu pykčiu, o parodyti ribas ir empatiją: „Aš matau, kad tu pyksti, bet mušti negalima. Galime pasikalbėti, kai nusiraminsi.“ Tokia reakcija moko vaiką, kad pyktis priimtinas, bet smurtas - ne.
Ar fizinės bausmės padeda vaikui tapti ramesniam?
Ne. Fizinės bausmės sukelia baimę, pažeminimą ir didina agresiją. Vaikai, patiriantys smurtą, mokosi, kad jėga - tai būdas išspręsti problemas. Tai gali suformuoti ilgalaikius emocinius ir elgesio sunkumus.
Kada būtina kreiptis į vaikų psichologą?
Kai agresija pasireiškia kasdien, trunka ilgiau nei kelias savaites arba vaikas tampa pavojingas sau ar kitiems. Taip pat, jei agresiją lydi kiti simptomai - miego sutrikimai, izoliacija, nerimas ar staigūs nuotaikos pokyčiai.
Ar įmanoma, kad agresyvumas išnyks savaime?
Kartais, kai priežastis laikina (pvz., stresas ar pokyčiai), agresyvumas sumažėja savaime. Tačiau jei elgesys kartojasi ar stiprėja, būtina imtis veiksmų - vaikai retai „išauga“ šią problemą be suaugusiųjų pagalbos.
Pyktis nėra agresija
Savaime pyktis nėra destruktyvus - tai emocija, kuri kyla kaip atsakas į neteisybę, nusivylimą, grėsmę ar įžeidimą. Tuo metu agresija yra veiksmas, kuris gali būti žodinis, fizinis ar net pasyvus, pavyzdžiui, tyčinis ignoravimas. Esminis agresijos bruožas, kuris ją skiria nuo pykčio yra tai, kad ji nukreipta į aplinką ar kitus žmones, siekiant pakenkti, kontroliuoti ar išlieti savo emocijas. Agresyviu elgesiu mes norime užsitikrinti saugumą sau, taip sukuriame pykčio ratą, kai patiriamas sunkumas virsta į pyktį, ši virsta į agresiją, o pastaroji - į kaltę ir tada vėl viskas grįžta prie neišspręsto sunkumo. Svarbu suprasti, kad supykti yra normalu, tuo metu šį pyktį išreikšti agresija ar smurtu prieš kitus - jau reiškia peržengtas ribas ir tokį elgesį, kurį nedelsiant reikia stabdyti.
Dėl ko pyksta vaikai?
Vaikų emocijos dažnai būna tapačios ir suaugusiųjų jausmams bei patiriamai emocinei būklei. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, bet kuri emocija gali atsirasti dėl skirtingo mūsų supratimo apie pasaulį, situacijų interpretacijų ar išorinių dirgiklių. Vaikai itin dažnai supyksta, kai būna pavargę, arba net pervargę: nuo skirtingų veiklų, turiningos dienos, emociškai sunkių momentų, arba nuo per didelio kiekio aplinkoje esančių stimulų. Jais tampa ir aktyvūs žaidimai, kompiuterio bei telefono ekranai, kiti panašūs dirgikliai. Kita dažna priežastis pykčiui - vaikas negauna to, ko norėjo. Įvairios užgaidos, pageidavimai, norai - yra tie elementai, kurie gali sukelti pykčio proveržį, ypač tada, kada iki šiol šie poreikiai buvo tenkinami, o staiga nebegavus to, kas visada buvo pasiekiama - ir sukelia pykčio emociją. Tylus pyktis ar nusivylimas savimi gali pasireikšti tada, kai vaikas jaučiasi įskaudintas, neišgirstas ar atstumtas. Tokią pačią emociją sužadina ir nesėkmės, pralaimėjimai. Dažnai pyktis atsiranda ir tada, kada kitaip verbaliai nepavyksta išreikšti savo poreikių. Ir galiausiai, dažnas atvejis, kai vaikas pykčio išmoksta iš kitų. Jo artimoje aplinkoje gali vyrauti toks emocinis fonas, kuris moko vaiką elgtis taip pat, kopijuoti suaugusiųjų pykčio proveržius ir taip formuojamas įspūdis, kad vienintelė emocija, kuria bendraujama - tai pyktis. Taip vaikas kopijuoja kitus ir šią elgseną perkelia sau, pradeda nebe tik pykti, bet ir tampa agresyvus.
Kaip elgtis tėvams, kurie susiduria su vaikų pykčiu?
Svarbiausias patarimas suaugusiems - išlikti ramiems. Kai kitas žmogus, ir ypač vaikas, pyksta - mums nėra būtina į tai atsakyti tuo pačiu. Visiškai normalu atsitraukti iš situacijų, kur vyksta provokacijos kova, o su pykstančiu vaiku kovoti nereikia, svarbu atliepti vaiko emociją ir padėti išspręsti kilusį sunkumą. Kitas patarimas - išmokti daryti pauzes. Neskubėti vertinti, komentuoti, smerkti, kažką sakyti ar reaguoti. Pauzė padės nusiraminti, sukaupti tinkamas mintis ir žodžius, o ypač tai pravartu, kai patys pradedame jausti, kad imame pykti. Visada galime elgtis priešingai negu diktuoja situacija. Pripažinkime vaiko emocijas teisėtomis ir įvardinkime tai, ko pykstantysis negali pasakyti pats. Sakykime, kad „aš matau, kad tau sunku“, „nors tu elgiesi netinkamai, aš tave myliu“, „man svarbu, kaip tu jautiesi“, „aš esu su tavimi“, „viskas gerai, tu gali jausti pyktį“, „aš pasiliksiu su tavimi“ ir pan. Galiausiai mokykime vaiką tinkamai reikšti emocijas ir parodykime, kad pyktis nėra vienintelis būdas bendrauti. Taip savo elgsena ir savo pavyzdžiu galime būti geriausiu kelrodžiu vaiko bendravimui, elgesiui bei emocijoms.
Padėti gali ir žaidimai
Kartais pykčio valdymo situacijose gali padėti ne tik geri žodžiai ar sektinas pavyzdys, bet ir žaidimai. Jų kalba galima parodyti vaikams įvairius sprendimo būdus ir kelius, kurie leis kontroliuoti pykčio proveržius. Pirmiausia vaikams galime paaiškinti, kas vyksta, kai susipykstame, ir kaip mums gali padėti nusiraminimo būdai. Tam puikiai tinka skaidraus proto pratimas. Jam atlikti į stiklinį indą įpilkime vandens. Pakvieskime vaiką per stiklinę apsidairyti po kambarį. Galima už stiklinės padėti žaislų ar daiktų ir aptarti, kaip jie matosi per indą su vandeniu. Tuomet į tą stiklinį indą su vandeniu įberkite blizgučių ar kepimo sodos ir pamaišykite. Duokite per tą patį indą vaikui apžiūrėti daiktus dar kartą. Galima paaiškinti vaikui, kad taip būna ir su mūsų protu: kai užvaldo mintys ar emocijos, sunku dalykus matyti aiškiai. Tuomet nustokite maišyti ir pastebėkite kartu, kaip soda ar blizgučiai nusėda ant dugno. Pakvieskite vaiką dar kartą apsidairyti per tą patį indą. Pasikalbėkite, kad panašiai veikia ir protas - iš pradžių skaidriai, po to kunkuliuoja emocijomis, o vėliau tiesiog nusiramina ir visi dalykai pasidaro aiškesni. Kitas puikus pratimas, skirtas nurimti, pasitelkia mūsų pojūčius. Pirmiausia, vaiko paprašome įvardinti penkis daiktus, kuriuos mato esančioje aplinkoje. Įvardinus paprašome paliesti keturis daiktus ir pasakyti, ką jaučia liečiant kiekvieną atskirai. Tuomet išgirsti tris skirtingus garsus ir juos įvardinti. Vėliau užuosti du skirtingus kvapus ir įvardinti, kokie tie kvapai. Ir paskutinis - paragauti ar lyžtelėti ir įvardinti, kokį skonį jaučia. Taip keliaujant siekiama nurimti ir įsižeminti, nebejausti skubaus noro pykti. Ir galiausiai - dar vienas efektyvus pratimas, tinkamas tiek jaunesniems, tiek vyresniesiems - popieriaus lapo plėšymas. Ši jau senokai naudojama metodika geniali savo paprastumu - jauniausius vaikus skatiname tiesiog plėšyti popieriaus lapą, o vyresnius galime pakviesti plėšyti popieriaus lapą į tam tikrą skiaučių skaičių, tarkime, „suplėšyk popieriaus lapą į 43 skiautes“. Šis nusiramino būdas leidžia sukoncentruoti savo veiklą ir protą į vieną, nors ir labai elementarų veiksmą, o tai savo ruožtu ramina ir atpalaiduoja. Pasitelkdami tiek žaidimus, tiek suprasdami pykčio priežastis, o galiausiai ir patys būdami tinkamu pavyzdžiu, galime prisijaukinti pyktį. Atkreipkime dėmesį į savo reakcijas ir jas valdykime, mokykimės atsiprašyti, kalbėkime. Jei norime, kad vaikai nerėktų - nerėkime ir patys. Tik būdami kantrūs ir geranoriški galime siekti darnos savo šeimose ir santykiuose tarpusavyje.