Adomas Mickevičius (1798-1855) - vienas žymiausių lenkų ir lietuvių rašytojų, visuomenės veikėjas, romantizmo epochos atstovas, kurio gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva. Šis straipsnis skirtas nušviesti ne tik gerai žinomus jo biografijos faktus, bet ir mažiau aptartus jo gyvenimo aspektus, tokius kaip šeima, gyvenimas Kaune ir filomatų byla.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusija), Mikalojaus Mickevičiaus ir Barbaros Majevskos šeimoje. Šeima priklausė smulkiesiems bajorams ir puoselėjo patriotines idėjas. Tėvas save kildino iš lietuviškos Mickevičių-Rimvydų giminės ir jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.
1815 m. Mickevičius baigė dominikonų mokyklą Naugarduke, o 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete, kur gilinosi į literatūrą, istoriją ir filosofiją. Universitete jis susipažino su Tomu Zanu, Jozefu Ježovskiu, Pranciškumi Malevskiu ir kitais, su kuriais 1817 m. įkūrė slaptą anticarinę filomatų draugiją. Ši draugija svarstė tautų išsivadavimo klausimus, skatino patriotizmą ir ugdė demokratinę mąstyseną.
Gyvenimas ir Kūryba Kaune
1819 m. baigęs universitetą, Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Čia jis dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę. Gyvenimas Kaune poetui nebuvo lengvas. Kauno apskrities mokyklos mokytojas Mickevičius čia patyrė skurdo metus. Jo alga buvo 25 rub. per mėnesį. Išvykstant į Kauną J. Čečiotas paskolino jam savo apsiaustą.
Nepaisant to, Kaunas jam tapo kūrybinio įkvėpimo vieta. 1820 m. jis sukūrė „Odę jaunystei“, o 1821 m. - eilėraštį „Romantika“, kuriame išaukštino jausmus ir dvasingumą. 1822 m. Mickevičius įgijo filosofijos magistro laipsnį.
Taip pat skaitykite: Adomo ir Ievos vaikų istorija
Kauniečių Požiūris į Poetą
Žinių apie kauniečių požiūrį į Mickevičių išliko nedaug. L. Potockio ir E. Odyneco atsiminimuose pateikiama keletas faktų, tačiau jie kritikuoja vienas kito darbus. Filomatų korespondencijoje taip pat galima rasti užuominų apie tai. S. Dobrovolskis minėjo, kad Mickevičius gyveno atsiskyręs, bendraudamas tik su jo šeima. Kiti mokytojai jį laikė keistuoliu, o mokyklos direktorius sakydavo: „arba įsimylėjęs, arba poetas!“
Mickevičiaus Laisvalaikis Kaune
Mickevičius Kaune neturėjo daug draugų. Jis bendravo su mokyklos darbuotojais ir mokiniais. 1820 m. laiške Ježovskiui jis minėjo Chlopickius, pas kuriuos retkarčiais nuvyksta pavalgyti. Jis taip pat lankėsi pas Charevičius ir grafus Prozoras Romainių dvare.
Ypač svarbi Mickevičiaus gyvenime Kaune buvo Karolina Kovalska, Kauno mokyklos daktaro J. Kovalskio žmona. Ji buvo paslaptinga moteris, kurią Odynecas apibūdino kaip išskirtinio grožio ir dvasios stiprumo. Kovalska dažnai lydėdavo Mickevičių į išvykas po apylinkes, o jų santykiai buvo apipinti gandais ir intrigomis.
Filomatų Byla ir Tremtis į Rusiją
1823 m. Vilnių supurtė skandalas dėl užrašų ant lentos, šlovinančių Gegužės 3 d. konstituciją. Į šį skandalą įsipainiojo filomatai, todėl prasidėjo kratos ir areštai. Mickevičius buvo suimtas ir kalinamas Bazilijonų vienuolyne.
Po kalinimo Mickevičius buvo ištremtas į Rusiją. 1824-1829 m. jis gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Rusijoje jis susipažino su Aleksandru Puškinu ir kitais rašytojais bei visuomenės veikėjais. Šis laikotarpis buvo svarbus jo kūrybai, čia jis parašė „Krymo sonetus“ ir poemą „Konradas Valenrodas“.
Taip pat skaitykite: Bibliotekos naujienos vaikams
Gyvenimas Emigracijoje ir Tolesnė Kūryba
1829 m. Mickevičius išvyko į Vokietiją, Šveicariją ir Italiją. 1832 m. apsigyveno Paryžiuje, kur dalyvavo emigravusių sukilėlių veikloje. Paryžiuje jis parašė „Vėlinių III dalį“ ir „Lenkų tautos ir piligrimystės knygas“.
1834 m. Mickevičius sukūrė savo žymiausią kūrinį - poemą „Ponas Tadas“, kuri tapo lenkų tautiniu epu. Poema vaizduoja Lietuvos bajoriškosios kultūros realijas ir reiškia meilę gimtajam kraštui.
1834 m. Mickevičius vedė Celiną Šimanovską, su kuria susilaukė šešių vaikų: Marijos, Vladislovo, Helenos, Aleksandro, Jano ir Juozapo.
1839-1840 m. Mickevičius dėstė romėnų literatūrą Lozanos universitete Šveicarijoje. 1840 m. jis išvyko į Paryžių, kur tapo slavų literatūros katedros profesoriumi Collège de France.
Paskutiniai Gyvenimo Metai ir Mirtis
1848 m. Mickevičius dalyvavo lenkų legiono formavime Italijoje. 1849 m. jis įsteigė ir redagavo laikraštį „La Tribune des Peuples“.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
1855 m., prasidėjus Krymo karui, Mickevičius išvyko į Konstantinopolį, kur tikėjosi suburti lenkų legioną kovai su Rusija. Tačiau ten jis susirgo cholera ir mirė. Jo palaikai buvo pervežti į Paryžių, o vėliau perlaidoti Vavelyje, Krokuvoje.
Adomo Mickevičiaus Šeima
Apie Adomo Mickevičiaus kūrybą, bičiulius filomatus, mylimąją Marilę yra žinoma daug, tačiau apie jo žmoną Celiną ir šešis vaikus informacijos, ypač lietuvių kalba, yra nedaug. Šios virtualios parodos tikslas - pateikti informacijos apie Adomo Mickevičiaus šeimą - jo sutuoktinę Celiną, šešis jų vaikus: Mariją (g. 1835), Vladislavą (g. 1838), Heleną (g. 1840), Aleksandrą (g. 1842), Janą (g. 1845) ir jauniausiąjį sūnų Juzefą (g. 1850). Paminimos ir kelios kitos poeto atžalos - vaikaičiai, provaikaičiai ir vienas proproprovaikaitis.
tags: #adomo #mickeviciaus #vaikai