Šis straipsnis skirtas Kęstučio Urbos, žymaus literatūrologo, pedagogo ir vertėjo, gyvenimo ir kūrybos analizei. Straipsnyje remiamasi jo paties prisiminimais, interviu ir kitų autorių įžvalgomis. Siekiama atskleisti jo asmenybės raidą, intelektualinius interesus ir indėlį į lietuvių kultūrą.
Įžanga
Kęstutis Urba - viena ryškiausių asmenybių, su kuriomis teko susidurti Vilniaus universitete. Pažintis su juo - likimo dovana. Šis straipsnis paremtas atviru ir nuoširdžiu pokalbiu, kuriame prisiminėme vaikystę, pasivaikščiojome universiteto koridoriais ir apžvelgėme jo išverstas knygas bei parašytus vadovėlius.
Vaikystė ir paauglystė: kelias iš kaimo į universitetą
Kęstutis Urba gimė ir augo kaime, kolūkio karvių fermoje. Jo mama, likusi viena su trimis vaikais, dirbo naktiniu sargu fermoje, kad išlaikytų šeimą. Nors buvo mažaraštė, ji visą savo širdį skyrė vaikams, stengdamasi, kad jie niekada nesijaustų blogiau už kitus.
Kęstutis padėjo mamai melžti karves, tačiau niekada neišmoko arti su arkliais. Jis jautėsi gimęs ne žemdirbystei, nors apie agronomijos studijas kartais pagalvodavo.
Vaikystė, kol tėvas dar buvo su šeima, buvo šviesi ir džiaugsminga. Tėvas buvo geras dainininkas, nagingas vyras, išmanė techniką ir buvo savamokslis stalius. Žiemą jis atsinešdavo į virtuvę varstotą, mama imdavo į rankas kokį nors darbelį, ir abu dainuodavo.
Taip pat skaitykite: Apie ką Astridos Lindgren „Padaužų kaimo vaikai“?
Kęstutis daug grožio ir džiaugsmo sėmėsi iš gamtos. Tik kaimo vaikas gali patirti sniego iki juosmens žiemą, patvinusias pievas pavasarį ir iki išprotėjimo žydinčias senelių vyšnias.
Besimokydamas Alksnėnų pradinėje mokykloje, jis labai mylėjo savo pirmąją mokytoją Eleną Petrauskaitę, kuri turėjo keistą kalbos defektą. Jam tai atrodė inteligencijos viršūnė.
Baigęs Gudžiūnų vidurinę mokyklą, Kęstutis įstojo į Vilniaus universitetą. Studijas prisimena kaip šviesą ir palaimą. Beveik devyniasdešimt procentų jų kurse buvo atvykėliai iš rajonų, kaimų ir vienkiemių. Jiems visiems buvo nesunku rasti bendrą kalbą.
Universiteto metai: katedra kaip šventovė
Lietuvių literatūros katedrą Kęstutis Urba prisimena kaip šventovę. Pirmieji kolegos buvo beveik visi jo dėstytojai, pasiekę savo gyvenimo ir profesinę brandą. Beveik kiekvienas iš jų padarė įtakos jo tebesiformuojančiai asmenybei. Katedros administratorė jį labai mylėjo.
K. Urbos įžvalgos apie vaikų literatūrą
K. Urba daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai. Jis domėjosi, kaip vaikų knygos iliustruojamos, kaip vaizduojami personažai ir kokią įtaką tai daro vaikų suvokimui apie pasaulį.
Taip pat skaitykite: Gustainiškių kaimo istorija
Analizuodamas M. Valančiaus "Vaikų knygelę", K. Urba atkreipia dėmesį į tai, kad jos iliustracijos ne tik iliustruoja pamokomas apsakymų vietas, bet ir tikroviškai perteikia kaimo buities vaizdus, valstiečių vaikų tipažą, lietuvišką kraštovaizdį ir etnografines Žemaitijos realijas.
K. Urba taip pat analizuoja, kaip skirtingi iliustratoriai interpretuoja M. Valančiaus kūrybą. Pavyzdžiui, K. Šimonis veikėjų figūras piešė stambesniu planu, fragmentiškiau perteikė buitinę aplinką ir kraštovaizdį. Tačiau dauguma veikėjų, ypač vaikai, sustingę vienodomis pozomis, tebestokoja individualių bruožų.
A. Puipa savaip interpretavo M. Valančiaus prozą, ryškino sodraus realizmo pradmenis, pasakojimo konkretumą, kartais ir humoro spalvas. Jis stengėsi tiksliai pavaizduoti įvairius objektus ar gyvūnus, naudodamasis fotografijomis, specialių leidinių bei atlasų reprodukcijomis.
J. Kvietinsko iliustracijos yra tipiškas populiarios (masinės) kultūros pavyzdys, kuriame gausu mažylių mėgstamo disnėjiško stiliaus klišių.
K. Urbos požiūris į meną
K. Urba domėjosi ne tik literatūra, bet ir kitais dailiaisiais menais: muzika ir daile. Jie turėjo svarbų vaidmenį jo gyvenime ir kūryboje.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Muzikos garsai jį supo nuo mažens: motina gerai skambino pianinu, tėvas grojo smuiku. Marija, gabi muzikai ir turinti gražų balsą, svajojo apie konservatoriją.
Pečkauskaitė savo aiškias pažiūras apie dailę išdėstė 1910 m. "Viltyje", gindama Čiurlionį nuo Druskiaus (Jakšto) puolimų. Dėstydama savąją meno sampratą, ji pabrėžia, kad menas pirmiausia turi tarnauti grožiui. Dailės tikslas nėra žmones dorinti, nes tikras menas nėra nei moralus, nei nemoralus.
Šatrijos Ragana ir K. Urbos kūrybinis kelias
K. Urba atėjo į lietuvių literatūrą Povilo Višinskio dėka. Tiesa, jis nebuvo lenkomanas, mylėjo savo gimtąją Žemaitiją, bet pats vargu ar būtų tapęs susipratęs lietuvis, jei nebūtų susidūręs su aktyviais lietuvių tautinio atgimimo veikėjais.
Pirmieji Marijos rašinėliai, pačios redakcijos pavadinti "Margi paveikslėliai" ir pasirašyti Šatrijos Raganos slapyvardžiu, buvo išspausdinti 1896 m. "Varpe". Pasirodė jos kūrybos ir "Ūkininke". Atkeltas į Užventį vikaru, kun. K. Bukantas suvedė Pečkauskaitę su Tumu, ir ji pradėjo spausdinti savo kūrybą "Tėvynės sarge", "Viltyje", "Vilniaus žiniose", "Draugijoj" ir kitoj katalikų spaudoj.
Namų ūkiai XIX a. Lietuvoje: tarp Rytų ir Vakarų
K. Urba domėjosi ne tik literatūra, bet ir socialiniais klausimais. Jį domino, kokie buvo namų ūkiai XIX a. Lietuvoje ir kokiam demografiniam šeimos modeliui galėtume priskirti lietuviškas XIX a. gubernijas.
Remiantis 1847 m. dvarų inventorių informacija, branduolinės šeimos namų ūkiai lietuviškose gubernijose sudarė apie 40 proc. namų ūkių. Kita vertus, sudėtinės šeimos taip pat nebuvo vyraujančios.
Šie duomenys rodo, kad Lietuva buvo pereinamoji zona tarp Rytų ir Vakarų Europos namų ūkio sistemų.
tags: #abu #kaimo #vaikai #valstiecio #sunus