Abortų problema yra prieštaringai vertinama daugelyje valstybių. Toks nuomonių išsiskyrimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad individų požiūriai į abortus yra formuojami remiantis jų įsitikinimais dėl religijos, moralumo, žmogaus teisių, visuomenės sveikatos bei moters statuso visuomenėje. Apie abortų praktiką buvo žinoma nuo senovės laikų. Nėštumai buvo nutraukiami įvairiais būdais įskaitant persileidimą sukeliančias žoleles, aštrių daiktų panaudojimą, pilvo presijos taikymą bei kitus metodus. Abortai buvo įprasta praktika. Tuo tarpu abortų praktiką reglamentuojantys įstatymai ir jų vykdymas kito skirtingais laikotarpiais.
Abortų istorija ir reglamentavimas
Dauguma ankstyvųjų įstatymų ir bažnytinių doktrinų susitelkdavo ties „vaisiaus judėjimo pajautimu“, t.y. kai nėščia moteris pradeda jausti pirmuosius vaisiaus judesius, kaip būdu išskirti aborto draudimo (neleistinumo) stadiją. Apskritai galima teigti, kad pirmieji bandymai kriminalizuoti abortus atsirado 19 a. Tuo metu gydytojai skirtingose pasaulio šalyse inicijavo savotiškas socialines kampanijas už abortų kriminalizavimą. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo abortų dekriminalizavimas, pirmiausia, socialistinėse šalyse, tokiose kaip buvusioji Sovietų Sąjunga. Dauguma Vakarų ir Europos šalių liberalizavo savo abortų įstatymus 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Ši tendencija toliau nusidriekė į besivystančias šalis.
Apskritai socialiniuose diskursuose abortų tematika istoriškai buvo siejama su šeimos planavimo, religinės ir moralinės ideologijos bei žmogaus teisių klausimais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje antrojoje 19 a. pusėje pradėjo keistis socialinis abortų suvokimas. Pirmojoje 19 a. pusėje abortai buvo suprantami kaip paskutinis išsigelbėjimas nėščioms, bet netekėjusioms moterims. Tačiau pradėjus rašyti apie abortus kaip apie šeimos planavimo būdą ištekėjusioms moterims, abortų praktika buvo rekonceptualizuota kaip logiškas sprendimas dėl nepageidaujamo nėštumo, atsiradusio dėl neefektyvios kontracepcijos. Tokia abortų formuluotė (kaip šeimos planavimo forma ištekėjusioms moterims) tapo galima, kadangi tiek medicinos, tiek ne medicinos praktikai sutarė dėl santykinio šios procedūros saugumo. Šeimos planavimo klausimai apima sprendimus, daromus moterų ir vyrų dėl jų reprodukcinio gyvenimo bei ar apskritai, kada ir kokiomis aplinkybėmis jiems turėti vaikų. Šeimos planavimas dažniausiai apima sprendimus, ar įsitraukti į seksualinius santykius, kurie gali pasibaigti nėštumu, ar naudotis gimstamumo kontrolės priemonėmis, ir ar nutraukti nėštumą. Individai, susidurdami su šiais klausimais neretai remiasi moraliniais ir religiniais įsitikinimais.
Moralinių ir teisinių argumentų susidūrimas
Pagrindinis ginčas, kurį galima įžiūrėti tarp pasiūlymo autorių ir jiems kontrargumentuojančių pusių yra dvejopas. Pirma, skirtingai aiškinama, nuo kada (nuo apvaisinimo ar po gimimo) galima laikyti, jog atsirado nauja gyvybė. Atsakant į tai, galima kelti trejopą klausimą: Pirma, kokia apskritai yra aborto socialinė reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje. Antra, ar iki šiol buvo imtasi visų įmanomų priemonių abortų prevencijai, kad baudžiamojo įstatymo naudojimas būtų neišvengiamas. Ir, trečia, jeigu sutinkame su tuo, jog abortai yra rimta socialinė problema, kokiomis sąlygomis juos galima būtų lengviau spręsti: kriminalizavus ar ne.
Pasiūlymo autorių teiginys, jog Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos „įstatymas atspindėtų Katalikų bažnyčios nuostatas“, reiškia tik tai, jog baudžiamąjį įstatymą siūloma formuoti pagal vienos iš religinių bendrijų nuostatas. Tačiau Katalikų bažnyčios mokymas neatspindi visos Lietuvos visuomenės moralės. Antra, pasiūlyme labai abstrakčiai kalbama apie “šalies piliečių lūkesčius”. Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu nėra atlikta išsamių visuomenės nuomonės tyrimų abortų klausimu. Todėl remtis anoniminės visuomenės „lūkesčiais“ siekiant kriminalizuoti abortus - nepagrįsta.
Taip pat skaitykite: Neteisėtas abortas: teismų perspektyva
Teigiama, jog šis įstatymas padėtų ginti „gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Demografinė statistika rodo, kad Lietuvoje gimstamumas, nors nežymiai, bet didėja. Tačiau jį nemaža dalimi įtakoja abortų skaičius. 2006 m. Lietuvoje buvo 31059 gimdymų ir gimė 31265 kūdikiai, buvo padaryti 14976 abortai. Tai sudaro 32,5 proc. nuo bendro gimusiųjų ir abortuotųjų skaičiaus. Įdomu tai, kad beveik 63 proc. šių abortų buvo padaryti moters valia. Tai reiškia, jog ne savaiminiai persileidimai, medicininės indikacijos ar kitos svarbios priežastys, bet socialiniai, ekonominiai ar psichologiniai veiksniai lėmė apsisprendimą abortui. Abejones kelia argumentas, kad įstatymų pataisos padės apginti visuomenės „moralės interesus“. Įstatymas gali išreikšti tokius moralinius įsitikinimus, kurie patys savaime yra aiškiai išreikšti ir stiprūs. O visuomenės pozicija abortų klausimu nėra gerai žinoma. Be to, visuomenės sąmonėje abortas suvokiamas daugiau kaip kraštutinė šeimos planavimo priemonė, o ne gyvybės atėmimas (nužudymas). Kaip pavyzdžiui, Maltoje, kur abortai yra uždrausti, pačioje visuomenės sąmonėje toks veiksmas yra tabu.
Projekto rengėjai teigia, jog „siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje)“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tik Maltoje egzistuoja absoliutus abortų draudimas. Airija bei Lenkija savo ruožtu numato išimtinius atvejus, kuriais nėštumo nutraukimas yra galimas. Absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių įtvirtintas liberalesnis nėštumo nutraukimo reguliavimas. Vienose iš jų užtenka tik moters prašymo (Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekijos Respublika, Danija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Nyderlandai, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Švedija), kitos numato tam tikras sąlygas - moters gyvybės, psichinės bei dvasinės sveikatos apsauga, išžaginimo, incesto ar apsigimimų atvejai, ekonominės ar socialinės priežastys. Paminėtina, jog projekto rengėjų nurodytoje JAV valstijoje Pietų Dakotoje nėštumo nutraukimo sąlygas griežtinantis įstatymas 2006 m. lapkričio mėnesį 55 proc. balsų prieš 45 proc. Taigi praktika įvairi. Ir faktas, kad tik 3 šalys Europoje griežtai reglamentavo abortus, dar nereiškia, jog Lietuva turi sekti šiais pavyzdžiais. Juolab kad, abortų kriminalizavimas neišsprendžia problemos.
Abortas ir šeimos planavimas
Abortų tema yra jautri ir sukelia nemažai emocijų. Todėl pateikti racionalius argumentus ir tikėtis, kad jie bus išgirsti - problematiška. Supaprastinus iki teiginio, jog abortas tolygus nužudymui, nelieka vietos konstruktyviai diskusijai. Tokiu atveju, juos reikėtų beatodairiškai uždrausti, o juos atlikusius asmenis (moteris ir gydytojus) nubausti kriminaline bausme. Tačiau abortų legalizavimas (tiksliau ne kriminalizavimas) toli gražu nereiškia, kad tokiu būdu norima įtvirtinti precedentus, jog šeimos planavimas abortų pagalba - toleruotinas reiškinys. Jeigu vienintelis lytinių santykių tikslas būtų gyvybės pratęsimas, kaip teigiama Katalikų bažnyčios mokyme, - abortų problemą, galima būtų spręsti paprastai. Galima būtų reikalauti, kad žmonės prisiimtų atsakomybę už savo tikslingai planuotus veiksmus. Kitaip tariant, kad pagimdytų ir užaugintų gyvybę, kurios pradėjimui ir buvo užmegzti lytiniai santykiai. Visgi žmonių seksualinis elgesys skirtas ne vien reprodukcijai. Tiesa, viešai tai buvo deklaruota tik XX a. seksualinės revoliucijos metu.
Jeigu agrarinėje visuomenėje vaikų skaičius nebuvo reguliuojamas ir priklausė nuo moterų vaisingumo ir kūdikių mirtingumo, tai modernioje visuomenėje žmonės vis labiau pradėjo planuoti šeimos dydį naudodami apsisaugojimo nuo nėštumo priemones, kurios nėra šimtu procentų efektyvios. Taigi abortas šiandien neišvengiamai siejamas su šeimos planavimu. Katalikiškos moralės nuostata “išsaugoti gyvybę bet kuria kaina” funkciškai dera su viduramžių ekonomine santvarka. Feodalizme, kur buvo itin svarbi darbo jėgos kiekybė, gimstamumo ribojimas nebuvo aktualus ir vyravo gyvenimas pagal principą „kiek Dievas duos“. Moderniaisiais laikais iš esmės keičiasi vaiko suvokimas. Dabar jis yra ne “ekonominis turtas”, papildoma darbo jėga ūkyje, bet asmenybė, kurią reikia išauginti ir tinkamai išauklėti. Dėl to keičiasi žmonių požiūris į vaikų turėjimą ir dėl to jie pradeda reguliuoti savo reprodukcinę elgseną. Gydytojai pastebi, kad Lietuvoje kol kas abortas yra viena iš dažnesnių šeimos planavimo priemonių. Iš to darytina išvada, kad reikalingas dar didesnis visuomenės švietimas šeimos planavimo srityje.
Abortų paplitimas ir priežastys
Teigiant, kad abortas neturėtų būti uždraustas, anaiptol nemanoma, kad pats abortai yra teigiamas ar pageidautinas reiškinys. Tai yra gyvybės nutraukimas pirmiausia ypač skausmingas pačiai moteriai. Šiuo atveju, klausimas keliamas kitaip: ar uždraudimas padės sumažinti abortų skaičių, ar jis nesukels dar daugiau neigiamų pasekmių? Remiantis Guttamacherio instituto duomenimis (2003), iš 205 mln. nėštumų, fiksuojamų pasaulyje kiekvienais metais, daugiau negu trečdalis jų yra neplanuoti, ir 22 proc. visų nėštumų nutraukiami atliekant abortus. Taigi 2003 metais pasaulyje buvo atlikti 42 mln. abortų, maždaug 20 mln. iš jų - nelegaliai. Nėštumo nutraukimo procedūromis naudojasi moterys visame pasaulyje, nepriklausomai nuo socialinės padėties bei egzistuojančių abortų draudimo įstatymų. Kiekvienais metais maždaug 29 iš 1000 vaisingo amžiaus moterų darosi abortus. Abortų lygis žymiai nesiskiria tarp išvystytų ir mažiau išvystytų regionų. Tačiau valstybėse, kuriose jie uždrausti, moterims neretai tenka darytis abortus nesaugiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1999 metais Guttmacherio instituto atliktas tyrimas parodė, kad viena trečioji pasaulio moterų neturi galimybės darytis abortus legaliai arba saugiai. Tokių moterų mirtingumo lygis - 330 mirtys 100 000 nėštumo nutraukimo procedūrų. Tuo tarpu mirtingumo lygis dėl legalių abortų siekia vidutiniškai 0,7 mirčių 100 000 procedūrų. Virš 30 proc. moterų, kurioms abortai buvo atlikti esant nesaugioms sąlygoms, kenčia nuo rimtų komplikacijų, tokių kaip kraujo užkrėtimas, nevaisingumas bei kt. Valstybėse, kuriose abortai yra legalūs ir saugūs, komplikacijų lygis siekia 1-3 proc., ir dauguma jų yra smulkaus pobūdžio ir nereikalauja hospitalizavimo. Be to moterys, patiriančios komplikacijų dėl nesaugių, nelegalių abortų bijo kreiptis kvalifikuotos medicininės pagalbos, taigi jos priverstos kentėti skausmus ir neretai miršta dėl laiku nesiteiktos medicininės pagalbos (ir tokiu būdu nepatenka į registruotą abortų statistiką). Be abejo, legalumas nėra vienintelis veiksnys užtikrinantis abortų saugumą, tačiau jis yra vienas esminių. Legalūs abortai taip pat yra labai svarbus faktorius užtikrinant aukštesnį moterų išgyvenimo lygį. Pasaulinė sveikatos organizacija apskaičiavo, kad kasmet įvyksta apie 600 000 mirčių, susijusių su neštumu arba gimdymu, daugiausiai besivystančiose šalyse. 13 proc. Taigi, kadangi abortai vis dar draudžiami arba yra ribojami daugelyje šalių, 48 proc. abortų pasaulyje yra atliekami esant nesaugioms sąlygoms - nekompetentingo tokios „paslaugos“ tiekėjo arba nesterilioje aplinkoje. Todėl kasmet apie 67 000 moterų miršta dėl nesaugių ir nelegalių abortų. Tarp kitų nelegalių abortų pasekmių paminėtini įvairūs sužeidimai bei nevaisingumo grėsmė. Be to nereikėtų pamiršti ir „nepageidaujamų“ vaikų, kurie gimsta moterims, negalėjusioms pasinaudoti nėštumo nutraukimo procedūromis, problemos.
Taip pat skaitykite: Aborto skausmingumo apžvalga
1998 metais Guttmacherio institutas ištyrė priežastis, dėl kurių moterys darosi abortus. Maždaug pusė visų tyrime dalyvavusių moterų nurodė, kad jų pagrindinis motyvas buvo atidėti arba sukliudyti gimdymui. Tarp dažniausiai pasitaikiusių moterų paaiškinimų būdavo šie: „Tiesiog šiuo metu aš negaliu turėti dar vieno vaiko“, „Aš nesu pasirengusi būti motina“ arba „Aš jau turiu tris vaikus“. Pavyzdžiui, JAV 61 proc. moterų, pasidariusių abortus, jau turėjo bent viena vaiką. Pasauliniu mastu didžioji dauguma moterų, kurioms atliekami abortai, yra ištekėjusios ir turinčios vaikų. Šios moterys yra susirūpinusios galimybėmis aprūpinti save bei turimą šeimą. Moterys, kurios ryžtasi atlikti abortus priima moralinį, bet tuo pačiu ir praktinį sprendimą. Jos priima sprendimą remdamosi savo žinojimu, kas yra geriausia joms pačioms bei jų šeimoms. „Pro-vita“ judėjimo atstovai dažnai vadina moteris, darančias abortus, „savanaudėmis“. Tačiau „pro-choice“ judėjimo atstovai kelia klausimą, ar nebūtų savanaudiška moteriai, žinančiai, kad ji nesugeba tinkamai pasirūpinti netgi savimi arba jau turimais vaikais, panašiems išgyvenimas pasmerkti dar vieną žmogų. Dauguma moterų pateikia daugiau negu vieną paaiškinimą savo sprendimui darytis abortą. Remiantis tyrimo rezultatais, antrasis dažniausiai pasitaikantis motyvas dėl kurio moterys nutraukia nėštumą - socio-ekonominės problemos. Jos apima skurdą, negalėjimą leisti sau dar vieno vaiko, bedarbystę, tėvo nebuvimą, problemas santykiuose su tėvu arba tolimesnių mokslų ar darbo atsisakymą. Visus šiuos socio-ekonominius veiksnius galima priskirti prie praktinių priežasčių, besiremiančių kasdiene moterų gyvenimo realybe. Tačiau taip pat egzistuoja moraliniai motyvai, kurie apima moterų rūpestį, kad jų vaikas turėtų geriausias galimybes geram gyvenimui, o ne gyvenimą be tėvo, su netinkamu tėvu arba gyvenimą skurde iš pašalpų. Taigi moters sprendimas darytis abortą yra rimtai ir gerai apgalvotas veiksmas. Jis remiasi atsižvelgiant į jos pačios gyvenimo sąlygas ir galimybes; jos šeimos gerovę; jos ateities planus, viltis ir svajones; jos pasiryžimą užtikrinti geresnį gyvenimą ateityje tiek sau, tiek mylimiems žmonėms. Visgi pagrindinė priežastis dėl kurios moterys darosi abortus - tai neplanuotas nėštumas.
Prieštaringi vertinimai ir pagalbos svarba
Seimo Sveikatos reikalų komitetas pritarė Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektui, kuriuo, išskyrus retas išimtis, būtų draudžiami abortai. Įstatymo projekto rengėjų tvirtinimu, pagrindinis tikslas - teisiškai reglamentuoti nėštumo nutraukimo sąlygas, siekiant sumažinti abortų skaičių. Vyriausybė projektui siūlo nepritarti. Jos išvadose teigiama, kad pataisomis siaurinama moters teisė į privatų gyvenimą, be to, kyla abejonių, ar jos atitinka Konstitucinio Teismo doktriną, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos principus. Europos Sąjungoje abortai draudžiami Airijoje, Lenkijoje ir Maltoje. Kitos ES šalys, tarp jų ir Lietuva, abortų nedraudžia, tik nustato ribą, iki kurios jie leidžiami. Šis terminas svyruoja nuo 10 iki 18 savaičių. Lietuvoje siūlomo priimti įstatymo projekte pabrėžta, kad žmogaus gyvybė nuo pradėjimo yra atskiro žmogaus organizmas. Todėl nėštumo nutraukimas reiškia naujos gyvybės tyčinį nutraukimą, t. y. teisės gimti atėmimą. Visuomenėje yra ir įstatymui pritariančiųjų, ir jam prieštaraujančiųjų.
Projektą būtina patobulinti, mano Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė: „Valstybė turėtų užtikrinti pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, kad jos pirmiausia kreiptųsi ne leidimo abortui, o pagalbos. Ir suteikti tokią pagalbą, kuri padėtų išsaugoti kūdikį.“ Centro vadovės nuomone, kai tokia sistema bus integruota į įstatymo projektą, tada bus galima kalbėti ir apie tai, kokiomis sąlygomis būtų leidžiama nutraukti nėštumą. Ji įsitikinusi, kad abortai dabar per daug lengvai prieinami: „Moteris gali nueiti į polikliniką kitoje gatvės pusėje, gauti siuntimą nutraukti nėštumą nieko nežinodama nei apie pačią procedūrą, nei apie galimas pasekmes, nei apie pagalbą. Ir pasiryžti žingsniui, kuris nesugrąžinamas.“ Į Krizinio nėštumo centrą kreipiasi besilaukiančios moterys, patiriančios vyro, kuris nenori to kūdikio, spaudimą. Sunku jį atlaikyti, ypač jei moteris nesijaučia saugi, nežino, kaip reikės garantuoti vaikui gerą materialinį ir socialinį gyvenimą. „Bet jeigu ji sulaukia palaikymo iš draugės, mamos ar Centro darbuotojų, jai lengviau įveikti sunkumus“, - įsitikinusi Z. Tomilinienė. Į Centrą kreipiasi ir nėštumą nutraukusios moterys, nes sunku gyventi su tokia patirtimi. Net praėjus nemažai laiko jos vis skaičiuoja, kiek dabar metų būtų vaikui. „Jei moteris, turėdama informacijos apie nėštumo nutraukimo žalą, vaiko išsivystymą, pagalbą, vis tiek sako „nenoriu“, yra dar vienas variantas - paaiškinti, kad nauja gyvybė turi teisę gyventi. Ir jeigu tu nenori auginti, to nori kiti žmonės“, - neabejoja Z. Tomilinienė.
Moters teisė rinktis ir medicininiai aspektai
„Apie nėštumo nutraukimo draudimą negali būti kalbos. Pasirinkti turi pats žmogus. Rengiamas įstatymas - politinis dalykas, nei su mokslu, nei su medicina nieko bendro jis neturi, - įsitikinusi gydytoja ginekologė Daiva Keršulytė. - Dabar nėštumą galima nutraukti pirmus tris mėnesius, iki 12-tos nėštumo savaitės. Nebent galėtume kalbėti apie apribojimus - galimybę nutraukti nėštumą iki aštuntos savaitės.“ Gydytoja pastebi, kad yra dvi kategorijos moterų: vienos nieko nežino nei apie komplikacijas, nei apie tokių operacijų pasekmes, nelabai suvokia, ką daro. Kitos puikiai žino, ką daro, sprendimą priima sąmoningai, suprasdamos, kuo rizikuoja. Nors komplikacijų po abortų procentas labai mažas, bet niekas šimto procentų garantijų neteikia. „Uždegimai, nevaisingumas, mėnesinių ciklo sutrikimai, infekcijos, gimdos traumavimo, pažeidimų tikimybė operacijos metu, suaugimų, galinčių sukelti nevaisingumą, grėsmė, - vardija galimas pasekmes gydytoja ginekologė. - Komplikacijų pasekmės ypač pavojingos negimdžiusioms moterims, kurios dar planuoja susilaukti vaikų.“ Gydytoja džiaugiasi, kad abortų mažėja. Vilniuje per pastaruosius trejus metus jų sumažėjo per pusę ar net daugiau. Miestuose jaunimas apsišvietęs, nėštumą planuoja, bet rajonuose ši problema didesnė.
„Gąsdinimas, kad padaugės kriminalinių abortų, galbūt yra perdėtas. Jei būtų uždrausti abortai Lietuvoje, moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tikriausiai vyktų į kitas šalis, kur tai nedraudžiama“, - svarsto ginekologė. Jos nuomone, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, prieš nutraukiant nėštumą turėtų būti privalomas pokalbis su specialiai tam parengtu psichologu. Yra moterų, kurios abejoja dėl aborto, o pasikalbėjusios su specialistu galbūt dalis jų pakeistų savo nuomonę.
Taip pat skaitykite: Apie medikamentinį nėštumo nutraukimą
Gyvybės apsauga ir visuomenės atsakomybė
„Mes esame už gyvybę. Lytiškumo ugdymo ir rengimosi šeimai programa „Pažink save“ nei smerkia moteris, pasidariusias abortus, nei skatina juos pasirinkti. Mūsų tikslas yra išsaugoti gyvybes, - sako programos „Pažink save“ atstovės Jurgita Dambrauskienė ir Rūta Godliauskaitė. - Reikia stengtis išsaugoti kuo daugiau gyvybių, dėl šio tikslo dirbti su visuomene ir politikais.“ Lietuvoje 2012 m. buvo atlikta 6033 abortai - tai reiškia 17 abortų per dieną arba 1 kas dvi valandas. „Kodėl gyvename visuomenėje, kuriai nereikėjo 6033 vaikų? Kodėl tiek moterų turėjo kentėti fizinį ir psichologinį skausmą ir patirs to pasekmes ateityje?“ - klausia programos „Pažink save“ atstovės. Šiuolaikinis mokslas sudaro puikias galimybes sužinoti, kaip vystosi kūdikis nuo apvaisinimo. „Gyvybė prasideda nuo pat apvaisinimo momento, kai sukuriamas unikalus chromosomų rinkinys, užtikrinantis genetinę įvairovę ir lemiantis lytį, - vardija argumentus J. Dambrauskienė ir R. Godliauskaitė. - Jis turi skirtingą genetinę informaciją (po 23 chromosomas iš vyro ir moters). Turi atskirą kraujotaką (motinos ir embriono kraujas nesimaišo).“ Kai moteris sužino, kad laukiasi, embrionas jau būna įsitvirtinęs gimdoje su visų reikalingų organų užuomazgomis ir plakančia širdele (mokslininkai teigia, kad ji pradeda plakti 21 dieną po apvaisinimo!), t. y. žmogus, kurio gimimas tampa dideliu stebuklu ir dar didesne paslaptimi. „Mūsų kultūroje abortas yra socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis ir nesibaigiančiais konfliktais jose, psichologinio saugumo stoka, atsitiktiniais lytiniais santykiais. Abortas nėra medicininė problema, nes nėštumas nėra liga, jis nepriskiriamas jokiam gydymo būdui. Nei moters nenoras turėti vaikų, nei jos ir vyro tarpusavio santykių kokybė nėra medicininė problema, reikalaujanti chirurginio ar medikamentinio įsikišimo“, - įsitikinusios specialistės.
Reprodukcinės sveikatos įstatyminė bazė ir psichologinė pagalba
Lietuvos medicinos studentų asociacijos nacionalinės reprodukcinės sveikatos ir AIDS komiteto koordinatorė Aistė Mikalauskaitė įsitikinusi, kad problemą reikėtų spręsti ne uždraudžiant abortus, o sukuriant reprodukcinės sveikatos įstatyminę bazę. Be to, jos manymu, abortų sumažėtų natūraliai, jei lytiškumo ugdymas būtų mokyklų programose, juk abortui moteris ryžtasi tik kraštutiniu atveju. „Mūsų asociacijos nuomone, abortai neturi būti kriminalizuojami ir žmogui turėtų būti palikta teisė pačiam apsispręsti“, - sako A. Mikalauskaitė. Jos įsitikinimu, prieš atliekant abortą ir po jo moterims turėtų būti suteikta daugiau psichologinės pagalbos, kaip yra daugelyje šalių. Pavyzdžiui, Olandijoje, kur įstatymai abortų klausimu liberaliausi, abortų skaičius mažiausias. O štai Lotynų Amerikoje, kur abortai uždrausti, labai išaugęs komplikacijų po aborto, moterų kraujo užkrėtimo atvejų skaičius. Tai rodo, kad abortai vis tiek atliekami, bet tai daroma pogrindyje.
Dažniausiai pasireiškiančios emocinės ir psichologinės nėštumo nutraukimo pasekmės: gailestis, sielvartas; pyktis, nukreiptas ne tik į negimusio vaiko tėvą, save, bet ir į aplinkinius ar medikus, kurie nutraukė nėštumą; kaltės jausmas, gėda; vienišumo ir atsiskyrimo jausmai; sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir savivertė; emocinis abejingumas; naktiniai košmarai arba nemiga; pasikeitę tarpusavio santykiai su negimusio vaiko tėvu, aplinkiniais; sumažėjęs lytinis po-traukis; priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų; mintys apie savižudybę; valgymo sutrikimai; depresija ir nerimas.
tags: #abortas #socialinis #reiskinys