Įvadas
Ankstyvasis vaiko amžius - ypatingai svarbus laikotarpis, kai formuojasi pamatai tolimesniam jo vystymuisi. Kalba, kaip socialinis reiškinys, atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų šiame procese. Ji nėra savaime ateinantis dalykas, kurio vaikai išmoksta tiesiog žiūrėdami į ekranus. Gyvas bendravimas su suaugusiaisiais yra būtinas, norint, kad vaikas pradėtų kalbėti ir sėkmingai įsisavintų kalbą.
Kalbos įvesties svarba ankstyvajame amžiuje
Kalbos mokymosi ir įsisavinimo procese vaikams nėra pateikiamos taisyklės, kaip kalbėti konkrečia kalba. Vaikai, būdami apsupti kalbos, ją aktyviai įsisavina: girdi, atpažįsta, kartoja. Kalbos įvesties kiekis ir kokybė, gaunama iki 3 m. amžiaus, yra reikšmingai susijusi su vėlesniu kalbos įsisavinimu ir pažinimo raida. Ilgalaikiai stebėjimai leido nustatyti, kad suaugusiųjų vaikui pasakytų žodžių skaičius reikšmingai koreliavo su kūdikių kalbos raidos raida. Suaugusiųjų bendravimas su 2-48 mėn. amžiaus kūdikiu yra reikšmingai susijęs su vėlesne kalbos raida bei gali prognozuoti tolesnį vaiko kalbos raidos vystymąsi. Suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra esminė vaiko kalbos raidos dalis. Tėvų ir vaikų bendravimas yra geriausias ir produktyviausias tuomet, kai yra abipusis bendravimas, t. y. Taigi, kalbinė aplinka yra svarbi ankstyvojo bendravimo ir kalbos raidai. Kaip ir minėta aukščiau - vaikai kalbos mokosi iš aplinkos, girdėdami suaugusiųjų kalbą, ją intuityviai kopijuodami.
Ekranų įtaka kalbos vystymuisi
Užsienio mokslininkai pastebėjo, kad pradedama galvoti, jog suaugusiųjų kalbos vaikai gali klausytis ir mokytis iš ekranų (televizoriaus, planšečių, telefonų ir kt.). Tačiau suaugusiųjų kalba yra vertinga tiek, kiek ji skatina vaiko kalbą. Elektroninis stimulas nėra produktyvu ir naudinga. Nustatyta, kad 9-10 mėnesių kūdikiai garsų tarimo, skyrimo, imitavimo mokosi iš gyvos sąveikos, bet ne iš skaitmeninės.
Skaitmeninis amžius ir ankstyvas kalbos vystymasis
Šių dienų kūdikiai gimsta skaitmeninių medijų pasaulyje, daugelis su tuo susiduria nuo pat mažens ir tai aktualu ne tik Lietuvoje, bet ir viso pasaulio mastu. The Swedish Media Council (2019) pranešė, kad Švedijoje internetu naudojosi 54 proc. vaikų iki 2 m., o programėlėmis - 22 proc. Vaikai, žiūrėję ekranus 2-3 valandas per dieną, turi 2,7 karto didesnę kalbos vėlavimo riziką, o daugiau nei 3 val. Nors vaikai, sulaukę 6 mėnesių amžiaus, paprastai jau stebi televizoriaus ekraną, iš tiesų jame rodomą turinį pradeda suprasti tik sulaukę maždaug 2 m. amžiaus. Tai reiškia, kad kūdikių ir jaunesnių nei 2 m. amžiaus vaikų dėmesį patraukia tai, kas rodoma ekrane, bet jie nieko neišmoksta. Vaikai iki 2-3 m. amžiaus nėra pajėgūs suvokti ir objektyviai įvertinti to, kas vyksta ekrane, todėl ši intensyvi atskirų smegenų sričių stimuliacija neduoda naudos visapusiškai vaiko raidai.
Bendravimo svarba žiūrint ekranus
Neigiamą ryšį tarp televizijos žiūrėjimo ir kalbos rezultatų lėmė suaugusiųjų ir vaikų bendravimo (ne)buvimas. Bendravimas yra socialinis elgesys, kai kalbėtojas ir klausytojas keičiasi informacija per dialogą. Ekranai nepadeda tobulinti bendravimo įgūdžių. Žiūrint ekranus informacijos keitimasis yra vienakryptis, t. y. tai iš ekrano sklindančios kalbėtojo (kalbėtojų) monologas, nėra atsako iš vaiko, nėra kvietimo kalbėtis. Pabrėžiamas suaugusiojo ir vaiko santykis žiūrint ar naudojant ekraną. Net jei bendraujama su vaiku žiūrint televizorių, vis dėlto didžioji dalis dėmesio skiriama ne vaikui ar suaugusiajam, o ekranui. Nustatyta, kad žiūrint televizorių, kai tėvų ir vaikų dėmesys daugiausia krypsta į televizoriaus ekraną, prastėja tiek tėvų kalbos kokybė, tiek kiekybė. Tyrimas parodė, kad tėvai, auginantys 1-3 m. amžiaus vaikus, žiūrėdami TV, su vaiku gerokai mažiau bendravo, t. y. ištarė mažiau žodžių vaikui (tiek bendrai, tiek naujų). Bendravimas su tėvais yra gyvybiškai svarbus kalbos įsisavinimo veiksnys, todėl televizijos žiūrėjimas gali turėti neigiamos įtakos mažų vaikų kalbos raidai. Ekranai atima galimybę bendrauti, kas gali turėti įtakos kalbos vėlavimui.
Taip pat skaitykite: Patarimai, jei dvejų metų vaikas nekalba
Televizoriaus įjungimas fone ir bendravimas
2-4 m. amžiaus vaikai vidutiniškai girdi 4,4 val. Taigi, matyti, kad maži vaikai daug budrumo valandų praleidžia fone girdėdami garsus, sklindančius iš televizoriaus. Šis tyrimas atskleidė, kad kai televizorius yra įjungtas, tėvai mažiau bendrauja su vaiku. Nors teigiama, kad suaugusiems skirtos programos vaikų nedomina - jie jų nesupranta ir nežiūri. Tai įrodo dar vieno tyrimo rezultatai. Tyrimo metu palygintas tėvų bendravimas su 12 mėn., 24 mėn. ir 36 mėn. amžiaus vaikais, kai fone televizorius yra įjungtas, ir kai nėra įjungtas. Atliktas eksperimentas: tėvai 30 min. žaidžia su vaiku, kai televizorius yra įjungtas, ir tiek pat laiko praleidžia žaisdami su vaiku, kai televizorius yra išjungtas. Tėvų prašyta elgtis natūraliai, taip, kaip jie elgiasi įprastai tokiomis situacijomis. Rezultatai parodė, jog kai televizorius buvo įjungtas, tėvų aktyvus įsitraukimas sumažėjo trečdaliu, o laikas, praleistas nebendraujant su vaiku, padidėjo per pusę, lyginant kai televizorius buvo išjungtas.
Edukacinės laidos ir jų poveikis
Komercinių televizijų laidų rengėjai bando įrodyti, kad jų kuriamos edukacinės laidos, skirtos ankstyvojo amžiaus vaikams, padeda lavinti kalbą. Tačiau visi nekomerciniai tyrimai tai neigia - nėra nenustatyta jokios naudos vaikams iki 3 m. amžiaus. Priešingai, dažnas televizoriaus žiūrėjimas susijęs su dėmesio kaupimo, skaitymo, matematinių gebėjimų sunkumais.
Kūdikiams skirta vaizdo medžiaga
Vis dėlto, kūdikiams skirtos vaizdo medžiagos kalba yra ribota, o kalbinės raiškos yra mažai arba nėra iš viso nėra. Daugelis kūdikiams skirtų vaizdo įrašų yra reklamuojami kaip priemonės, skatinančios vaiko pažinimo, kalbos ir smegenų vystymąsi. Kūdikiams ir vaikams skirtoje vaizdinėje medžiagoje scenos yra trumpos, greitai besikeičiančios, rodomi ryškūs vaizdai. Visa tai neskatina kalbos raidos ir smegenų veiklos, bet trukdo vaiko lavėjimui bei neigiamai veikia vaiko emocinę būseną. Pastebėta, kad tokie ir panašūs kūdikiams skirti vaizdo įrašai yra sukurti menkai suprantant kūdikių vystymosi raidą, poreikius, nesiremiant jokiais tyrimais bei jų rezultatais.
"30 milijonų žodžių" tyrimas
Mokslininkai daug dešimtmečių tyrinėja vaikų kalbos raidą. Plačiau verta paminėti vieną labai svarbų JAV, Kanzaso universitete, septintajame dešimtmetyje atliktą tyrimą, kuris turėjo reikšmingos įtakos vaikų kalbos raidos supratimui. Vaikų psichologai B. Hart ir T. Risley padėjo suprasti akstyvosios kalbinės aplinkos svarbą ilgalaikei vaiko mokymosi perspektyvai. Mokslininkai nustatė, kad mažylių nuo gimimo iki trejų metų amžiaus girdimus žodžius - jų kiekį ir kokybę - galima sieti su akivaizdžiais vėlesniais mokymosi pasiekimų skirtumais.
Tyrimo metodologija ir rezultatai
Dalyvauti buvo atrinktos kelios dešimtys šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių (aukšto, vidutinio ir žemo). Vaikai buvo stebimi nuo 9 mėn. iki 36 mėn. amžiaus. Tyrimas buvo atliekamas trejus metus, per kuriuos vieną kartą per mėnesį vieną valandą tyrimo stebėtojas ateidavo į šeimos namus ir įrašinėdavo viską, ką darė patys vaikai, kas buvo daroma jiems ir aplink juos. Tuomet dar trejus metus duomenys buvo analizuojami, nes tais laikais duomenis apibendrinti buvo įmanoma tik rankiniu būdu. Nors tikėtasi, kad tyrimo metu bus atrasta esminių skirtumų, vienu didžiausių atradimų tapo šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių panašumai. Visų šeimų mažyliai panašiu metu ėmė tarti panašius žodžius, labai panašus buvo ir vaikų socializavimas pagal bendrą kultūrinį standartą, ir tėvų noras savo vaikams duoti viską, ką galima geriausio.
Taip pat skaitykite: Žodžių kortelės vaikams: nauda ir panaudojimo būdai
Žodžių skaičiaus skirtumai
Tačiau išryškėjo ir stulbinantis skirtumas - skirtingose šeimose labai įvairavo pasakomų žodžių skaičius! Kiekvieno valandos trukmės seanso metu vienos šeimos bendraudavo su savo vaiku ilgiau nei keturiasdešimt minučių, o kitos perpus trumpiau. Į akis krito šios tendencijos ryšys su šeimos socioekonomine padėtimi. Per vieną valandą aukščiausios socioekonominės grupės vaikai girdėdavo vidutiniškai po du tūkstančius žodžių, o vaikai iš socialiai remtinių šeimų - apie šešis šimtus. Atitinkamai pirmos grupės tėvai vaikams atsakydavo vidutiniškai apie 250 kartų per valandą, o trečios grupės tėvai - mažiau nei 50 kartų. Reikšmingiausias ir daugiausia nerimo keliantis skirtumas buvo tėvų žodinio pritarimo arba palaikomųjų frazių sakymas. Pirmos grupės vaikai per valandą girdėdavo maždaug 40 žodinio pritarimo pasakymų, o trečios grupės vaikai - tik apie 4 tokius pasakymus. Toks kalbėjimosi su vaiku kokybės santykis nekito viso tyrimo metu. Tai reiškia, kad tiek, kiek tėvai kalbasi su savo vaiku per pirmuosius aštuonis jo gyvenimo mėnesius, tiek kalbėsis su savo vaiku ir tada, kai jam bus treji bei vėliau.
Kalbos svarba mokymosi gebėjimams
Taigi, ši svarbi žinia aktuali ir šiandien - vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus. Nei socioekonominė padėtis, nei lytis, nei gimimo eiliškumas šeimoje nėra svarbiausi gebėjimo mokytis komponentai. Svarbiausia - kiek ir kaip tėvai kalbasi su vaiku. Prisiminkime dar ir tai, kad pagrindinis žmogaus smegenų parengimas - bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas - didžiąja dalimi įvyksta per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Tai žinant labai natūrali ir savaime suprantama tampa kalbėjimosi su mažyliu šeimoje svarba.
Kalbos turinys ir šeimos įpročiai
Svarbu suprasti, kad teigiamą įtaką vaiko kalbinei raidai daro ne tik žodžių kiekis. Labai svarbus yra kalbėjimo turinys. Didelę įtaką turi šeimos kalbėjimo įpročiai - visi vaikai paaugę kalba ir elgiasi taip, kaip yra įprasta jų šeimoje. Jei mažai kalbame su savo vaikais, tikėtina, kad tiek pat jie kalbėsis su savaisiais. Televizorius ir radijas gyvos šnekos nepakeičia ir jokios teigiamos įtakos kūdikio smegenims neturi. Nėra toks reikšmingas ir suaugusiųjų tarpusavio kalbėjimasis vaiko aplinkoje.
Praktiniai patarimai tėvams
Kadangi mažylis dar įsčiose būdamas girdėdavo šeimos narių balsus, dabar naujagimiui jūsų balsai jau yra pažįstami ir savi. Leiskite jam įsižiūrėti į veidus ir juos tyrinėti: kalbinkite pasilenkusi virš lovytės, nešiodama, šnekinkite stovėdama kambario gale ir eidama artyn (taip naujagimis suvoks buvimo „čia“ ir „ten“ galimybę, ilgainiui pradės laukti pažįstamo veido pasirodymo). Pasilenkite prie kūdikio 25-30 cm atstumu, nusišypsokite ir kalbinkite jį aukštu balsu. Net jei pradžioje tai atrodys nenatūralu, žinokite, kad tyrimais nustatyta, jog aukštesnis balso tembras mažyliui turi teigiamą įtaką. Kalbėkite su pauzėmis, kad kūdikis „spėtų“ atsakyti žvilgsniu, veido grimasa, aktyviu judėjimu, o vėliau - ir gugavimu.
Pirmieji mėnesiai
1-2 mėn. Mėgdžiokite jo tariamus garsus ir grimasas: čepsėjimą, žiovavimą, raukymąsi, šnairavimą. Stenkitės prisiderinti prie mažylio siūlomo bendravimo ritmo. Kreipkitės į mažylį vardu. Pastebėsite, kaip natūraliai išeis kiekvienam šeimos nariui su kūdikiu kalbėti savu, vis kitu ritmu, o mažylis labai greitai prisitaikys prie tėčio, brolio ar sesutės, senelių kalbos tembro ir ritmo. Pasistenkite, kad bendravimas būtų pakankamas, bet saikingas. Jei jo bus per daug, mažylis pavargs ir suirs. Jei per mažai, lėtės kalbos raida.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
2-4 mėn. kūdikis taria tik švelnius, kiek dainingus balsius. Iš pradžių juos ištaria atsitiktinai, o vėliau, suaugusiųjų nuolat kalbinamas, pradeda mėgdžioti lūpų judesius ir garsų ima daugėti. Atsiranda dvibalsių, įvairių garsų junginių. Kalbėkite su mažyliu trumpais, paprastais sakiniais apie jį patį, jo drabužėlius. Kalbėkite apie tai, kas dabar daroma - perrenginėdama, keisdama sauskelnes, maudydama, maitindama, nešiodama lauke ar veždama vežimėlyje. Kalbinkite ir dainuokite kūdikiui kuo įvairiau - greitai ir lėtai, storu ir plonu balsu, garsiai ir pašnibždomis. 3 mėn. Stebėkite, kaip kūdikiui patinka netikėti pakalbinimai: neįprastai susiraukite, šūktelkite, cyptelkite - taip prajuokinsite mažylį.
4-6 mėn. kūdikis pradeda tarti priebalsinius garsus ir taria garsų junginius, susidedančius iš balsių ir priebalsių. Du skiemenis vaikas ima jungti į vieną „žodį“, jie tariami tam tikra intonacija, čiauškant. Čiauškėjimas - tai tų pačių garsų, išgaunamų įvairiose burnos vietose, tarimas, jaučiant malonumą tarti. Atsistojusi prieš veidrodį ir laikydama mažylį ant rankų rodykite savo ir vaiko kūno dalis, įvardykite jas. Žaiskite slėpynių - uždenkite mažylio veiduką lengva skarele ir po kelių sekundžių jį „atraskite“. Garsiai įvardykite abu šiuos veiksmus. Kreipkitės į kūdikį vardu, įvardydama, ko jis nori, ką jis veikia, kuo užsiėmęs, dėl ko nepatenkintas. Kalbėkite maloniu balsu, vartokite paprastus žodžius ir stenkitės kuo dažniau bendrauti akimis. Deklamuokite jam ritmiškus eilėraštukus, skaitykite nesudėtingo turinio knygeles ne mažiau kaip porą kartų per dieną. Kūdikio kalbos raidai labai svarbūs muzikos garsai. „Atsakinėkite“ kūdikiui mėgdžiodama jo tariamus garsus, po truputį kūdikio garsus keiskite jiems artimais suaugusiųjų kalbos garsais, „atsakinėkite“ tikrais žodžiais. Dainuokite melodingas, nesudėtingas daineles, skatinkite jį „dainuoti“ kartu. Ypač tinka dainelės, kurių tekstuose yra mėgdžiojami gyvulių, paukščių balsai. Dainuodama tokias daineles kartu rodykite ir atitinkamą žaislą, piešinėlį ar naminį gyvūnėlį, jei turite. Skaitykite knygeles.
Vėlesni mėnesiai
6-7 mėn. kūdikis gerai skiria dviskiemenius žodžius. Pradeda suprasti artimųjų vardus, daiktų pavadinimus, prašymus. Būtent apie šeštąjį mėnesį pastebėsite, kad kūdikis jau daug ką supranta. Septintas mėnuo Mažyliui augant vartokite vis daugiau žodžių: sakykite ne tik „linksmas“ ar „liūdnas“, bet ir „patenkintas“, „susidomėjęs“, „nuobodžiaujantis“, „nusivylęs“, „susijaudinęs“ ir pan. Šių žodžių reikšmę mažyliui stenkitės parodyti visu kūnu, veido mimika ir balsu. Svarbi smulkmena - įvardydama vaiko emociją sakykite „Tu atrodai piktas“, bet ne „Tu esi piktas“. Skamba švelniau ir emocija nesutapatinama su vaiko esybe. Savo elgesiu parodykite kūdikiui emocinės būsenos priežastį ir įvardykite: „Aš džiaugiuosi ir esu susidomėjusi, nes vartome įdomias knygeles.“ Aiškiai ištarkite ir pakartokite artimųjų giminystės pavadinimus: tėtis, mama, sesė, brolis, senelis, močiutė, dėdė Tomas, teta Irena.
7-9 mėn. esti pats didžiausias vaiko balsinių ir priebalsinių garsų skaičius kas mėnesį auga. Mažyliui girdint stenkitės kalbėti taisyklingai - nevartokite iškreiptų, žargoniškų arba primityvių „kūdikiškų“ žodelių. Kalbėkite paprastais, bet gramatiškai taisyklingais sakiniais. Jūsų mažylis sieja tai, apie ką kalbate, su tuo, ką mato, ir taip pats mokosi kalbėti. Pajuskite skirtumą tarp to, kai kalbatės SU vaiku ir kai kalbate vaikui. Kalbėti SU vaiku, o ne vaikui - tai jautriau reaguoti į mažylio poreikius. Susitelkite į tai, kas mažylį domina, ir nebetęskite užsibrėžtos temos, jei matote, kad ji mažyliui nebeįdomi. Pvz., vaikštinėjant lauke rodote mažyliui augalus, norite nuskinti lapelį, kartu pauostyti žiedą. Staiga mažylis emocingai sukrunta pamatęs šunį vedžiojančią kaimynę. Pereikite prie kalbos apie šuniuką, kaip jis loja, ką daro, paieškokite netoliese vaikštinėjančių kitų šuniukų. Tęsti medžių apžiūros nebederėtų, nes tai jau būtų kalbėjimas vaikui, o ne su vaiku, neatsižvelgiant į jo reagavimą. Kai kalbėsitės su vaiku vaikštinėdama lauke, maudydama jį vonioje, virdama košę ar tvarkydamasi, pastebėkite neverbalinius mažylio atsakymus - gestu, mimika, visu kūnu. Atitinkamai pakreipkite savo kalbėjimo temą. Maždaug iki 9 mėn. mažylis toliau aktyviai čiauška. Visuomet sureaguokite ir atsakykite į mažylio klausimą. Jis tokiame amžiuje klausia žvilgsniu, besdamas pirštuku į daiktą ar kitais gestais. Pavadinkite ir apibūdinkite jo klausiamą daiktą, reiškinį, veiksmą. Ir šnekamajai, ir rašytinei kalbai galioja tas pats - svarbu skaityti SU vaiku, o ne vaikui. Tai reiškia, kad veiklą pritaikome prie mažylio poreikių ir susidomėjimo. Galbūt daug kartų „skaitysite“ vieną ir tą patį puslapį, tačiau tą darykite tiek ilgai, kiek mažylis rodo susidomėjimą ir prašo. Nebandykite primygtinai perskaityti knygelės „teisingai“ - visus puslapius iš eilės. Galbūt šiandien jį domina tik traukinukas trečiajame puslapyje. Skaitykite tik tada, kai jis ramus, budrus ir rodo norą. Skaitydama pasisodinkite mažylį ant kelių - taip jis galės lengviau sieti garsą ir vaizdą. Kalbėkitės su mažyliu apie tai, kas buvo perskaityta. Prašykite paveikslėlyje parodyti tą daiktą, kurį ką tik įvardijote. Leiskite mažyliui pajusti kalbos ritmą ir jos melodingumą. Deklamuokite skambius eilėraštukus (pvz., V. Palčinskaitės „Visi ką nors turi“), dainuokite lopšines (pvz., „Pele pele, nešk miegelį“), skaitykite trumputes pasakas (pvz., P. Mašioto „Katinėlį pilkutį“). Mažyliui patiks daug kartų kartojami tie patys kūrinėliai, taip jis juos lengvai įsimena.
Artėjant pirmajam gimtadieniui
10-11 mėn. kūdikis ima tarti pastebimai mažiau garsų. Prasideda tylos laikotarpis. Stenkitės atpažinti ir pavadinti mažylio jausmus, jo ketinimus. Komentuokite jo veiksmus: „Domas laiko knygelę. Kaip atsargiai ją varto! Ar šis paveikslėlis su geltona mašina tau patinka labiausiai?“ Iš mažylio kūno kalbos ir jo mimikos lengvai suprasite, ar „pataikėte“ įvardyti, kas šiuo metu jam rūpi. Jei jis bus nepatenkintas jūsų atsakymu ir toliau rodys tą patį paveikslėlį, ieškokite kitos kūdikio minties: „Oho, koks didelis geltonas ekskavatorius! Tikruoju kalbėjimu vadinama būsena, kai mažylis savarankiškai ir nuolatos taria apie 10 žodžių, kurie kitiems yra suprantami. Dažniausiai tai nutinka sulaukus metų ir kelių mėnesių. Išgirdusi vaiko tariamus garsus, kurie panašūs į tikrą žodį, pasidžiaukite, raiškiai pakartokite keletą kartų, parodykite tuo žodžiu vadinamą daiktą, veiksmą ar jį žymintį paveikslėlį. Kiekvieną kartą mažyliui tariant šį žodį, nepamirškite parodyti, kad jį supratote! Skatinkite, kad mažylis tai, ką išmoko, pakartotų kitam šeimos nariui. Svarbi smulkmena - kreipkitės į mažylį vardu, kai su juo žaidžiate, maloniai leidžiate laiką kartu, bet nesakykite vardo, kai ką nors draudžiate („Neimk“, „Negalima“ ir pan.). Iki maždaug pusantrų metų vaikas kalba vieno žodžio „sakiniais“ - tai būna daiktavardis arba veiksmažodis, nusakantis jo mintį. Aišku, tokius sakinius suprasti padeda tik konkrečios aplinkybės. Pvz., „Au“ reiškia „Va, bėga šuo“, „Paduok mano žaislinį šuniuką“ ar kitą mintį.
Danos Suskind knyga "Trisdešimt milijonų žodžių: kaip kalbėjimas lavina vaiko smegenis"
Žinoma medicinos mokslų daktarė Dana Suskind dalijasi įžvalgomis, kaip nuo pat pirmųjų mažylio dienų kurti turtingą kalbinę aplinką. Svarbiausias šios knygos uždavinys - padėti tėvams suprasti, kokią galią vaiko raidai turi žodžiai, ir atrasti būdų, kaip sėkmingai ją išnaudoti. Autorė pristato „Trisdešimt milijonų žodžių“ programą ir parodo, kad turtinga bei rūpestinga kalbinė aplinka ne tik puoselėja vaiko smegenis, bet ir stiprina šeimos tarpusavio ryšį.
Pagrindiniai knygos teiginiai
Dar 1995 metais mokslininkų B. Hart ir T. Risley’io atlikto tyrimo rezultatai atskleidė stulbinamą tiesą - kai kurie vaikai iki ketvirtojo gimtadienio išgirsta net 30 milijonų žodžių mažiau nei jų bendraamžiai. Šio atotrūkio pasekmės išties skaudžios: tokie vaikai pradeda lankyti mokyklą gerokai prasčiau pasiruošę, o ir vėliau pasižymi silpnesniais skaitymo ir matematiniais gebėjimais.
Tėvų kalbėjimas su savo atžalomis yra bene vertingiausias jų pasaulio išteklius. Nesvarbu, kokia tai būtų kalba, kultūra, kokie joje žodyno niuansai ar socioekonominė padėtis, būtent kalba padeda vystytis smegenims ir pasiekti optimalų potencialą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie gimė girdėdami, tačiau augo mažakalbėje aplinkoje, beveik nesiskiria nuo tų, kurie gimė kurti ir nepatyrė turtingos gestų kalbos aplinkos. Be išorinio įsikišimo ir vieni, ir kiti gali jausti rimtų, visą gyvenimą trunkančių tylos padarinių.
Mokslininkai B. Hart ir T. Risley’is atliko tyrimą, kuriame dalyvauti buvo atrinkti vaikai nuo maždaug devynių mėnesių iki trejų metų amžiaus iš keturiasdešimt dviejų šeimų. Rezultatai parodė, kad per vieną valandą aukščiausios SEP (socioekonominės padėties) vaikai vidutiniškai girdėdavo 2000 žodžių, o vaikai iš socialiai remtinų šeimų - apie 600. Tėvų atsako vaikams skirtumai buvo ne mažiau stulbinantys. Aukščiausios SEP tėvai savo vaikams atsakydavo apie 250 kartų per valandą, o žemiausios SEP tėvai per tą patį laikotarpį savo atžaloms atsakydavo mažiau nei 50 kartų. Visgi koks buvo reikšmingiausias ir daugiausiai nerimo keliantis skirtumas? Žodinis pritarimas. Aukščiausios SEP vaikai per valandą girdėdavo apie keturiasdešimt žodinio pritarimo pasakymų.
Šie duomenys leido atsakyti į svarbiausią klausimą: ar vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus? Tikrai taip. Priešingai dominuojančiam supratimui, nei socioekonominė padėtis, nei rasė, nei lytis, nei gimimo eiliškumas nebuvo svarbiausi vaiko gebėjimo mokytis komponentai. Net pačių grupių viduje, nesvarbu, išsilavinusių ar socialiai remtinų, buvo kalbos vartojimo skirtumų. Pagrindinis veiksnys, nulemiantis tolesnę vaiko mokymosi perspektyvą, buvo ankstyvoji kalbinė aplinka, t. y. kiek ir kaip tėvas kalbasi su vaiku. Vaikų iš šeimų, kuriose tėvai daug kalbėdavo, pasiekimai buvo geresni, neatsižvelgiant į tos šeimos išsilavinimo lygį ar ekonominę padėtį.
Pagrindinis žmogaus smegenų parengimas - bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas - didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus. Kruopščių mokslininkų dėka dabar jau žinoma, kad optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos. Jų vystymąsi lemia tokie veiksniai, kaip girdimi žodžiai, jų skaičius ir kaip jie pasakomi. Kurių negalima neįvertinti, kadangi vaikystė nebepasikartos. Dar svarbesni buvo kalbėjimosi įtakos intelekto koeficientui sulaukus trejų metų amžiaus įrodymai. „Išskyrus kelias išimtis, kuo daugiau tėvai kalbėdavo su savo vaikais, tuo greičiau plėtėsi vaikų žodynas ir tuo didesni buvo vaikų intelekto koeficiento testo balai sulaukus trejų metų ir vėliau.“ Tačiau žodžių kiekis buvo tik vienas iš lygties dėmenų.
Vaiko girdimų žodžių skaičius buvo svarbus, tačiau buvo pastebėta, kad paliepimai ir draudimai slopina vaiko gebėjimą įgyti kalbos įgūdžius. „Pastebėjome stiprų slopinantį poveikį raidai, kai vaiko bendravimas su vienu iš tėvų prasidėdavo tėvo inicijuojamu paliepimu: „nedaryk taip“, „liaukis“, „baik“. Taip pat pastebėta kitų dviejų veiksnių įtaka intelekto koeficientui ir mokantis kalbos. Pirmasis - vaiko girdimo žodyno įvairovė. Kitas įtakos turintis veiksnys buvo šeimos kalbėjimo įpročiai. B. Hart ir T. Risley’is pastebėjo, kad tėvų, kurie kalbėdavo mažiau, vaikai taip pat kalbėdavo mažiau.