Tėvai nekantrauja išgirsti pirmuosius savo vaiko žodžius, tačiau kartais kalbos raida vyksta ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi. Jei dvejų metų vaikas nekalba, tai gali kelti nerimą. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas vystosi individualiai, ir kalbos raidos vėlavimas nebūtinai rodo rimtą problemą. Šiame straipsnyje aptarsime, kada reikėtų susirūpinti dėl dvejų metų vaiko kalbos, kokios gali būti to priežastys ir kaip tėvai gali padėti savo vaikui.
Raudonos Vėliavėlės: Kada Kreiptis Į Logopedą?
Kaip ir ant kūdikio odos pamatę bėrimų skambiname pediatrui, taip ir pastebėję kalbos sunkumų turėtume kreiptis į specialistą. Tačiau kada tas momentas, kai reikia sunerimti?
- Neatsiliepia į vardą ir aplinkos garsus. Jeigu mažylis neatsiliepia į vardą, kitus aplinkos garsus, garsius trinktelėjimus, galime įtarti klausos problemas ar raidos sutrikimus. Kaip ir su vardu, taip ir su garsais refleksiškai atsisukame į tą pusę, iš kurios sklinda garsas. Kur garsiai sudužo lėkštė ar kas paskambino į duris? Ten pasukame ausį. Jeigu matote, kad vaikutis nesidomi garsais ir į garso pusę neatsisuka, galime įtarti klausos ar raidos sutrikimą.
- Nekartoja veiksmų ir žodžių. Jeigu Jūsų mažylis nelinkęs atkartoti, daugiau mėgsta tylėti, klausytis, tai nebūtinai rodo kalbos sutrikimą, gal sulėtėjusią kalbos raidą. Vis dėlto, kiek yra skirtingų vaikų, tiek ir skirtingų atvejų. Norėdami plėtoti kalbos raidą - turėtume padėti vaikui suaktyvinti atkartojimo įgūdžius arba rasti priežastį, dėl ko vaikas kartoti nelinkęs. Šis momentas išduoda, kad gali strigti mažylio kalbos suvokimas. Vaikas nenori kartoti žodžių. Ar jis nori atkartoti veiksmą? Tai kelias, kurį turi praeiti Jūsų tuoj dvimetukas, jei nori mokytis kalbėti ilgesniais, nei vieno žodelio sakiniais. Vėlgi, tik specialistas Jums pakomentuos vaiko elgesį ir atsakys, ar toks veiksmų nekartojimas kelia problemų, ar dar galite laukti ir skatinti atkartojimus namuose.
- Nesidomi aplinka ir žaislais. Apskritai vaikų smalsumas yra genetiškai užkoduotas, įprastai jo nereikia skatinti ar kitaip versti vaiką išsiaiškinti, kas slepiasi dėžutėse, stalčiuose ar lentynose. Tad, jei pastebite, kad vaikas pasyvesnis, nesidomi žaislais arba domisi tik specifiniais (specifinis gali būti ir žaidimas), reikėtų atkreipti dėmesį.
- Nenaudoja frazių. Vadinasi, jei vaikutis, sulaukęs dvejų, dar nesako tokių junginių: ,,mama, duok”, „noriu apapa”, „duok gerti” ir panašių frazių, tai gali būti raudona vėliavėlė dėl kalbos raidos sulėtėjimo.
- Nesupranta ir nerodo prašomų daiktų. „Parodyk, kur katė. O kur šuo? O kur namas? Va, namas! Puiku!” - taip ir panašiai mokome kalbos ir suvokimo mažylius. O jeigu dvejų sulaukęs vaikutis neklauso ir nerodo prašomų paveikslėlių ar daiktų? Tada reikėtų sunerimti. Gali būti, kad mažylio pasyvus žodynas dar nėra pakankamas, kad jis galėtų jums parodyti tinkamą paveikslėlį, gal jam sunkiau su kalbos suvokimu, gal jis prasčiau girdi? Atvejų yra įvairių.
- Nerodo pirštu. Įprasta, kad nemokėdamas kalbėti, vaikutis imasi piršto ir visur vedžioja tėvus ir tuo pirštu rodo, ko jam reikia, ir ką jam paduoti. O jei nerodo pirštu ir niekaip nesugalvoja, kokios komunikacijos priemonės imtis?
- Neimituoja veiksmų. Mama verda valgyti? Mažylis irgi bando kažką maišyti puode. Mama tvarkosi? Žiūrėkit, tuoj ir mažylis žaidime imituoja siurbimą, šlavimą ar dulkių valymą. Jeigu vaiko žaidime tokio kartojimo užuomazgų nematote, taip pat galite tartis su logopedu.
- Taria netaisyklingai garsus. Tai normaliai įvyksta iki trejų metų. Jei dar girdite „Tatė”, vietoje „Katė” arba „Dal” vietoje „Gal” - logopedo pagalba tikrai pravers. Kaip matote, iki trejų metukų mažylis jau susikrauna nemenką kalbos bagažą: žodyną, motoriką, garsus, suvokimą. Ne „Kamuolys”, o „Makalys”, ne „Kiškis”, o „Šiškis” ir kitokie mažųjų kalbos perliukai tikrai gali prajuokinti ir didžiausią surūgėlį. Priešingai, reikėtų kartoti taisyklingą variantą.
Jei pastebėjote bent vieną iš šių "raudonų vėliavėlių", rekomenduojama pasikonsultuoti su logopedu.
Kodėl Dvejų Metų Vaikas Gali Nekalbėti?
Priežastys, kodėl vaikas gali nekalbėti dvejų metų, yra įvairios:
- Kalbos suvokimo problemos. Vaikas gali nesuprasti kalbos arba suprasti buitinę primityvią kalbą. Vaikas gali suprasti „nunešk puodelį“ arba „apsimauk kelnes“, tačiau nesuprasti „lauke šalta“ arba „laukiam ateinant močiutės“. Bendraujant su ankstyvojo amžiaus nekalbančiu vaiku būtina kalbėti mažai, aiškiai ir konkrečiai. Jei tie sakiniai kartosis, vaikas jūsų kalbą pradės suprasti ir net kartoti jūsų žodžius. Negalima vaikui sakyti „Jonai, įpyliau sriubos, nelysk, o tai dar užsiversi ir nusiplikysi“.
- Kalbos ritmikos sutrikimai. Rišli kalba turi savo ritmą. Mes patęsiam kai kurias balses, kirčiuojam žodžius, taip suteikdami kalbai savotiško melodingumo. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi. Pamokykite vaiką žaisdami, pradžioje aiškiai išskirdami garsažodžius ar skiemenis, pvz.: OPA OPA OPA-PA, BU-VO ŽIR-NIS IR PU-PA. TUK TUK TUK GE-NE-LIS KA-LA… Supate vaiką su supynėm ir įgarsinkite judesius į taktą: LINGU - LINGU ir t.t. Pasileiskite muziką, plokite į taktą, galite vietoj žodžių dainuoti NA-NA-NA. Linksmai praleisite laiką ir tuo pačiu vaiką išmokysite ritmikos.
- Genetiniai ir medicininiai veiksniai. Vaiko kalbos vėlavimą gali sukelti genetiškai perduodamos ligos, neigiama patirtis - mamos persirgtos ligos nėštumo periodu, gimdymo traumos, vaiko patirtos traumos ir ligos ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu.
- Netipinės situacijos. Taip pat vaiko kalbos vėlavimą gali sukelti netipinės situacijos, kaip augimas dvynių poroje, dvikalbystė šeimoje, vaiko augimas nepalankioje aplinkoje, kai tėvai neturi įgūdžių, žinių apie vaiko auginimą. Tiek mažylio fiziniam, protiniam vystymuisi, tiek kalbos raidai reikšmės turi tėvų pasiruošimas motinystei, tėvystei, ar kūdikis buvo laukiamas, ar jo augimui namuose sukuriamos tinkamos sąlygos.
- Socialiniai ir aplinkos veiksniai. Dažnai vaikui skiriama nepakankamai dėmesio. Jaunutė mama nežino, kaip kalbinti savo vaikelį. Vaikučius palieka močiučių globai, kurios kalba „mažų vaikų kalba“, „derinasi“ prie mažylio lygio. Arba vos vaikas parodo, ko nori, piršteliu, tuojau pat paduoda, net neleisdamos jam pačiam paprašyti, o kartu ir prakalbėti. Kitas dalykas - asocialios šeimos ar konfliktai šeimoje, kai vaikelis tarsi užmirštamas, o suaugusieji sprendžia savo problemas.
- Išmaniosios technologijos. Šiandieninė situacija nėra džiuginanti, nes vaikų kalbos vėlavimas tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų yra dažnesnis negu prieš 15-20 metų. Tarp daugybės to priežasčių negaliu nepaminėti ir neigiamos išmaniųjų technologijų įtakos vaikų kalbos, komunikacijos raidai. Įvairiausiose vietose - kavinėje, laukiant užsakyto maisto, poliklinikoje, laukiant eilėje prie gydytojo durų ar šeimos, giminės susibūrimo metu - galime pastebėti nuošalyje sėdintį vaikutį su įbruktu mobiliuoju telefonu rankose. Taip jis niekam netrukdo, nereikalauja dėmesio, o tik mažu pirštuku braukia per ekraną ir stebi besikeičiančius vaizdus, girdi skirtingus garsus, dažniausiai - jam nesuprantama kalba. Ar tai skatina kalbos spartinimą? Tikrai ne, nes minėtais atvejais vaikas yra tik pasyvus žiūrovas, o kalbos vystymuisi reikalingas gyvas pašnekovas, gyvos emocijos ir sveika, gyva supanti aplinka.
Kaip Skatinti Vaiko Kalbą Namuose?
Yra keletas dalykų, kuriuos galite daryti namuose, kad padėtumėte vaikui tobulinti kalbos įgūdžius:
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
- Skaitykite. Skaitymas skatina žodyno išplėtimą ir padeda suprasti kalbos struktūrą. Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti.
- Klausykite. Leiskite vaikui pasakoti jums pasakojimus ir atsakyti į jūsų klausimus.
- Skatinkite. Skatinkite vaiką kalbėti ir dalintis savo mintimis. Praise, kai jis tai daro.
- Išplėskite. Kai vaikas pasakoja apie kažką, papildykite jo pasakojimą ir padėkite jam suformuluoti teisingus sakinius. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį.
- Žaiskite. Žaidimai gali būti puiki priemonė skatinti kalbėjimą. Vartoto žaidimus, kuriuose reikia komunikuoti ir bendradarbiauti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
- Bendraukite taisyklinga kalba. Kalbėti aiškia ir taisyklinga kalba. Vaikai mokosi, kai girdi, mato, stebi. Tėvai su vaiku turėtų kalbėti pilnais žodžiais, tarti juos aiškiai, pakartoti kelis kartus. Kai vaikas, išgirdęs lojant šunį, sako „au au“ mama, tėtis ar teta turėtų pasakyti: „Taip, loja šuo. Tu girdi šunį.“ Pamatęs šunį vaikas vėl sako: „Au au“. Suaugusiųjų atsakymas turėtų būti: „Taip, čia šuo. Didelis, gauruotas šuo.“ Ir pan. Vaikui labai svarbu girdėti taisyklingą kalbą. Kalbėdami su vaiku įvairiuose kontekstuose vartokite vienas kitą papildančius žodžius. Atvirkštinis procesas, kai tėvai pradeda kalbėti vaiko kalba, yra žalingas. Įvairiausi „Nori „atete”?”, kai siūlome gerti, „Taip, tūtū važiuoja“, kai matome traukinį, menkina vaiko drąsą ir norą kalbėti.
- Ribokite triukšmą ir televizorių. Aplinkoje, kurioje yra vaikų iki trejų metų, rekomenduojama riboti pašalinius balsus. T.y. rekomenduojama, kad tėvai (seneliai, dėdės, tetos) skaitytų pasakas, dainuotų daineles, lopšines, žaistų žaidimus (gaudynės, slėpynės, bokštų iš kaladėlių statymas, smėlio pilių lipdymas ir t.t.). Įjungtas televizorius, veikiantis kaip garsinis fonas namuose, skleidžia daug vaikus bauginančių garsų, tad patartina naudojimąsi televizoriumi apriboti iki mamos/tėčio mėgiamų laidų, kitu metu jį išjungiant. Jei tokio amžiaus vaikui yra rodomi filmukai, reikėtų sėdėti šalia vaiko ir stebėti, kaip jis reaguoja į tai, kas rodoma. Paskui su juo aptarti, kas ką darė, kaip jautėsi.
- Lavinkite smulkiąją motoriką. Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Kada Kreiptis Į Specialistus?
Tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas. Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą.
Jei specialistas nustato, kad vaikui reikia papildomo pagalbos, galbūt terapijos arba kitų kalbos terapijos metodų, nesijaudinkite. Labai daug vaikų yra sėkmingai padėję savo kalbos problemoms, kai jos buvo nustatytos ir imtasi veiksmų laiku.
Logopedo Pagalba: Ne Tik Garsų Tarimas
Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad pas logopedą vaiką reikia vesti tik tada, jei jis netaria kai kurių garsų. Tačiau logopedai ne tik padeda vaikui ištarti vieną ar kitą garsą, bet ir moko kalbėti, plečia žodyną, šalina skaitymo ir rašymo sutrikimus, padeda atsikratyti mikčiojimo. Logopedas lavina dėmesį ir atmintį.
Yra pagrindiniai požymiai, kurie įspėja, kad būtinai reikės kreiptis į logopedą. Visų pirma, jei mamos nėštumas ar gimdymas buvo komplikuotas, per ilgas arba per greitas. Tėveliai didžiuojasi, jei vaikas ne ropoja, o iškart stojasi ir eina. Suklusti reikėtų, jei naujagimiui buvo diagnozuotas per didelis ar per žemas raumenų tonusas ir gimus reikėjo mankštelių, jei vaikas pradėjo vaikščioti tik metų ir trijų mėnesių ar vėliau. Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori rengtis naujų drabužėlių, išrankus maistui, jautrus garsams, prisilietimams, kartais eidamas stiebiasi ar vaikšto ant pirštų galų. Apie galimas problemas įspėja ir perdėtas judėjimas arba, atvirkščiai, lėtumas, nerangūs judesiai, padidėjęs atsargumas, žemas raumenų tonusas, problemos imituojant judesius, padidėjęs išsiblaškymas. Jei mažylis rikiuoja žaisliukus į eilę, stato bokštus, vengia akių kontakto, stebimi emocijų proveržiai - isterija, ašaros, taip pat miego, psichosomatiniai sutrikimai, didelis seilėtekis.
Iki ketverių metų vaikas turi ištarti visus garsus, gali neištarti tik š, ž, č. Pataisykite, kai vaikas klysta, leiskite jam išgirsti blogai tariamą ir gerai tariamą garsą žodyje, ir jis pats pradės atskirti teisingą tarimą nuo neteisingo. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris praeina savaime. Tačiau reikia žinoti, ar tai tikrai fiziologinis šveplavimas. Jeigu vaikas nesuglebęs, nėra seilėtekio, iki mokyklos jis pats pradės tarti ir garsą r. Jei ketverių penkerių metų vaikas klysta diferencijuodamas k ir g, t ir d, k ir t, d ir g, s ir š, kreiptis į logopedą būtina. Kur kas rimtesnės problemos, kai dvejų metų ar vyresnis vaikas nekalba, mažai kalba arba kalba sava kalba, nepasako savo vardo, nekartoja; kai nori kažko paprašyti - ne sako, o ima už rankos ir veda, rodo pirštu arba tiesiog rėkia. Tėveliai apie tokius vaikus sako: „Su charakteriu“ arba „Jis viską supranta, tik nekalba“.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Kalba yra aukštesnė psichinė funkcija, kuri neatsiranda savaime. Reikia būti ten, kur ta kalba vartojama. Vartant knygeles, žaidžiant, kalbantis, aptariant aplinką, pasakojant, klausiant vaiko ir padedant jam atsakyti, galima prisivyti vėluojančią kalbos raidą.
Tėvų Rūpestis Ir Pagalba
Tėvai turėtų pasikonsultuoti, gauti logopedo rekomendacijas ir patys dirbti su vaiku, nes jei dirbs tik logopedas, tai truks labai ilgai, bus sunku įveikti sutrikimus. Tačiau dažniausiai tėvai nori, kad problemas išspręstų logopedai, mokytojai. Labai daug galima padaryti, jei problema identifikuojama kuo anksčiau. Mokslo įrodyta - geriausiai vaikas įsisavina žinias, gaunamas iš mamos, kuri su juo praleidžia daugiausia laiko iki trejų metų. Natūralu, kad tėvai vaikui gali padėti labiausiai. Tačiau jie ne visada objektyviai vertina situaciją.
Pediatras turėtų siųsti vaiką pas poliklinikos logopedą ar prireikus pas raidos specialistą. Vaiką prižiūrintis gydytojas turi atkreipti dėmesį, jei vaikui iki trejų metų padidėjęs seilėtekis, į kabinetą užėjęs jis nežiūri į kitus žmones, nesisveikina, labai judrus ar lėtas, jeigu nereaguoja paklaustas: kur mama?
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai