Nutraukiant santuoką, ypač kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai, vaiko interesai tampa svarbiausiu prioritetu. Teismas, spręsdamas su vaikais susijusius klausimus, siekia užtikrinti saugią, stabilią ir palankią aplinką jų raidai. Šiame straipsnyje išsamiai aptariama, kaip teismas vertina vaiko interesus nustatant gyvenamąją vietą, bendravimo tvarką ir išlaikymą, taip pat kokie veiksniai daro įtaką teismo sprendimams.
Santuokos Nutraukimas ir Vaikų Dalybos: Teisinis Kontekstas
Skyrybos ir vaikų dalybos - vienas nuo kito neatskiriami procesai. Jeigu šeima turi nepilnamečių vaikų, nutraukiant santuoką visais atvejais turi būti išsprendžiami vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant klausimai. Kai santuokos nutraukimo procese egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai teismai skiria ypatingą dėmesį. Atsižvelgiant į tai, skyrybos turint vaikų, ypatingai kai tėvai nesutaria dėl vaikų globos, yra pakankamai sudėtingas procesas.
Prioritetinis Vaiko Interesų Apsaugos Principas
Lietuvos teisėje galioja prioritetinės vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas (Civilinio kodekso 3.3 str.). Tai reiškia, kad visuose su vaikais susijusiuose klausimuose, įskaitant skyrybų procesą, teismas pirmiausia atsižvelgia į tai, kas geriausiai atitinka vaiko interesus. Vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo.
Būtini Dokumentai Skyrybų Procese su Vaikais
Be standartinių dokumentų, reikalingų bet kokioms skyryboms (santuokos liudijimas, asmens tapatybės dokumentai), kai turite nepilnamečių vaikų, teismui reikės pateikti papildomus dokumentus, susijusius su jų interesų užtikrinimu:
Vaikų gimimo liudijimai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Susitarimas dėl santuokos nutraukimo pasekmių (jei skiriamasi bendru sutarimu). Šiame dokumente privaloma detaliai aptarti:
- Su kuriuo iš tėvų nustatoma vaiko gyvenamoji vieta.
- Vaiko išlaikymo (alimentų) dydis, mokėjimo tvarka ir forma.
- Bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarka.
Jei susitarimo nėra (pvz., skyrybos dėl kaltės ar vieno sutuoktinio prašymu), ieškinyje ar atsiliepime į ieškinį turi būti pateikti konkretūs siūlymai dėl šių klausimų.
Informacija apie vaikų poreikius: duomenys apie vaikų ugdymo įstaigas, sveikatos būklę, būrelius, pomėgius ir kitus specifinius poreikius, kurie svarbūs nustatant išlaikymo dydį ir gyvenimo sąlygas.
Tėvų pajamų ir turto deklaracijos ar kiti pajamų šaltinius patvirtinantys dokumentai, reikalingi objektyviam išlaikymo dydžiui nustatyti.
Tinkamai parengti dokumentai padeda pagreitinti procesą ir užtikrinti, kad visi su vaikais susiję klausimai būtų išspręsti teisingai.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymas
Vienas svarbiausių klausimų skyrybų byloje - kur gyvens vaikas (Civilinio kodekso 3.174 str.). Sprendimas priimamas tokia tvarka:
- Tėvų Susitarimas: įstatymas skatina tėvus pačius susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos. Kai santuoka yra nutraukiama bendru sutuoktinių sutikimu teismo tvarka, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų pagal tėvų susitarimą. Tėvai gali susitarti, kad vaiko gyvenamoji vieta bus pas vieną iš jų arba vaikas pakaitomis (pavyzdžiui, kas savaitę, mėnesį, ar pusmetį) gyvens pas abu.
- Teismo Sprendimas: Atvejais, kuomet sutuoktiniai nesutaria ir kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu. Teismas paprastai vaiko gyvenamąją vietą nustato su vienu iš tėvų. Esminis kriterijus yra vaiko interesai.
Veiksniai, Įtakojantys Teismo Sprendimą Dėl Gyvenamosios Vietos
Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant. Teismas vertina daugybę veiksnių, įskaitant:
- Tėvų galimybes užtikrinti vaiko poreikius (materialinius, emocinius, socialinius).
- Vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų.
- Vaiko nuomonę (atsižvelgiama į vaiko amžių ir brandumą).
- Tėvų gebėjimą bendradarbiauti sprendžiant klausimus dėl vaiko.
- Aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas.
- Kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas.
- Vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.
- Vaiko prisirišimą prie brolių, seserų ir kitų giminaičių, kokia nuolatinė aplinka jį sups.
- Jeigu tėvai turi naujus partnerius, svarbu aptarti vaiko santykį su jais.
- Religinį ugdymą - ideologija neturi prieštarauti vaiko teisėms ir interesams.
Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teisme vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą, turi nustatyti ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, sudarydamas galimybę abiem tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.
Vaiko Nuomonės Svarba
Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimuose nuosekliai laikosi pozicijos, kad geriausių vaiko interesų įvertinimas apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą, o kuo vaikas brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją. Tuo atveju, kai sprendžiamas su vaiku susijęs klausimas, vaikas (nepriklausomai nuo jo amžiaus), sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme.
Vis dėlto, vaiko noras tėra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje ir pati vaiko nuomonė gali ir neatitikti teismo nuomonės, koks sprendimas būtų tinkamiausias byloje. Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai, vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju turi būti išsiaiškinama, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Pažymėtina, kad vaiko apklausos metu dažnai nustatoma, kad tėvas ar motina, siekiantis, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, darė įtaką vaiko apsisprendimui, pavyzdžiui, žadant nupirkti, ko vaikas nori. Tokiais atvejais į vaiko norą, jeigu jis neatitinka vaiko interesų apsaugos, neatsižvelgiama.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę.
Vaiko Gyvenamosios Vietos Pakeitimas
Teismo nustatytą vaiko gyvenamąją vietą vaiko tėvai gali pakeisti bendru sutarimu. Nutarę, kad tikslinga keisti vaiko gyvenamąją vietą, tėvai gali sudaryti sutartį ir kartu su prašymu pateikti teismui.
Įstatymas numato, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, vienas iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 str. 4 d.) ir atitinkamai dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu/motina pakeitimo, išlaikymo priteisimo. Reiškiant ieškinį visais atvejais reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas atiduotas gyventi su kitais asmenimis. Aplinkybių gali būti įvairiausių. Įstatyme bei teismų praktikoje konkrečiai nenurodoma, kokios aplinkybės vertintinos kaip esminės. Kiekvienu atveju jas vertina teismas. Galima paminėti keletą pavyzdžių, dėl ko gali būti keičiama vaiko gyvenamoji vieta: pvz., tėvo ar motinos, su kuriuo gyvena vaikas elgesio, sveikatos stovio ar materialinės padėties pasikeitimas, pablogėjusi vaiko priežiūra ar auklėjimas, pagerėjusi su vaiku negyvenančio tėvo ar motinos materialinė padėtis, vaiko norų pasikeitimas, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina nesilaikymas, emocinio ryšio trūkumas ir kt.
Pasitaiko situacijų, kai tėvas ar motina dėl įvairiausių priežasčių atiduoda vaiką, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su juo ar ja, senelių, brolių ar seserų priežiūrai. Tai yra pagrindas kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
Bendravimo su Vaiku Tvarkos Nustatymas
Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku. Pažymėtina, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Ši pareiga neišnyksta net ir po skyrybų bylos. Jei tėvai nevykdo šios pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija - tėvų valdžios apribojimas. Taigi, teismui patvirtinus bendravimo su vaiku tvarką, vaiko tėvai privalo ją vykdyti.
Nustačius su kuriuo iš tėvų bus vaikui stabiliausia ir saugiausia gyventi, su kitu atitinkamai nustatoma bendravimo tvarka. Nustatomos konkrečios bendravimo dienos ir laikas; vaiko paėmimo ir grąžinimo tvarka; bendravimas atostogų metu; švenčių ir tėvų ar vaiko gimtadienių metu; išimtys iš bendravimo tvarkos (pavyzdžiui, ligos atveju). Nustatomos alternatyvos, jeigu vaikas, pavyzdžiui, dėl ligos negalės pasimatyti (bendravimas nuotolinėmis priemonėmis, praleistų dienų kompensavimo mechanizmas). Minimalus bendravimas nustatomas, jei dažni susitikimai ir bendravimas traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko interesų, daroma įtaka vaiko brandai, jo pasaulėžiūrai.
Bendravimo Tvarka 50/50
Bendravimo su vaiku tvarka 50/50 yra vis dažniau svarstomas modelis, siekiant užtikrinti, kad vaikas išlaikytų lygiavertį ryšį su abiem tėvais po skyrybų. Šis principas grindžiamas lygiaverte tėvyste, kai abu tėvai dalyvauja vaiko gyvenime vienodai, tiek laiko, tiek atsakomybės prasme. Geriausia, kai dėl tokios tvarkos susitariama taikiai, nes tėvų bendradarbiavimas yra esminis veiksnys sėkmingam lygiavertės bendravimo tvarkos įgyvendinimui.
Teismas, spręsdamas dėl 50/50 bendravimo modelio, įvertina daugybę veiksnių: tėvų gyvenamųjų vietų atstumą, vaiko ugdymo įstaigų vietą, socialinius ryšius, tėvų užimtumą ir jų gebėjimą užtikrinti stabilų kasdienį gyvenimą. Jei nustatoma, kad toks modelis atitinka vaiko poreikius ir neprieštarauja jo gerovei, teismas gali jį patvirtinti. Vienas iš svarbiausių aspektų, taikant šį modelį, yra užtikrinti stabilumą ir nuoseklumą vaiko gyvenime. Tai reiškia, kad tėvai turi susitarti dėl vienodų ugdymo ir auklėjimo principų, aiškios dienotvarkės bei bendros atsakomybės pasidalijimo.
Jei bendravimo 50/50 tvarka tampa netinkama dėl pasikeitusių aplinkybių ar neigiamai veikia vaiko gerovę, ji gali būti keičiama. Tam reikia įrodyti, kad dabartinė tvarka neatitinka vaiko interesų ir yra reikalingas kitoks bendravimo modelis.
Pasekmės, Kai Nevykdomas Teismo Sprendimas Dėl Bendravimo Tvarkos
Skiriamos finansinės baudos, kai nevykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, traktuojant kaip piktnaudžiavimą procesu. Jeigu prasidėjęs priverstinis vykdymas - taikomos baudos už antstolių reikalavimų nevykdymą. Be to, vienas iš tėvų gali įsitraukti gindamas savo ir vaiko interesus inicijuodamas žalos atlyginimo bylą. Kraštutiniu atveju, toks elgesys gali būti vertinamas, kaip netinkamas tėvų valdžios panaudojimas ir apribojama jų valdžia vaiko atžvilgiu, o ypatingais atvejais - atimtos tėvystės / motinystės teisės.
Vaiko Išlaikymo (Alimentų) Nustatymas
Abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.192 str.). Skyrybų atveju sprendžiamas išlaikymo (alimentų) priteisimo klausimas. Išlaikymo dydis nustatomas atsižvelgiant į du pagrindinius kriterijus:
- Vaiko poreikius: maistas, apranga, būstas, sveikatos priežiūra, mokslas, laisvalaikis, papildomas ugdymas ir kt. Poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, sveikatos būklės, gabumų.
- Tėvų turtinę padėtį: vertinamos abiejų tėvų gaunamos pajamos, turimas turtas, taip pat ir galimybės gauti didesnes pajamas.
Išlaikymas priteisiamas proporcingai tėvų turtinei padėčiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad rekomenduojamas minimalus išlaikymas vienam vaikui - ne mažesnis nei minimali mėnesinė alga „į rankas“ (nuo 2026 m. - 777 Eur), t. y. po 423 Eur iš kiekvieno tėvo. Tačiau suma gali būti mažesnė ar didesnė, priklausomai nuo tėvų pajamų ir vaiko poreikių (pvz., gydymas, būreliai).
Išlaikymo Formos
- Periodinės išmokos: Dažniausia forma - kas mėnesį mokama konkreti pinigų suma.
- Vienkartinė pinigų suma.
- Turto perdavimas vaikui (pvz., butas, namas).
Dažniausi Mitai Apie Alimentus
- „Alimentai skirti tik mamai/tėčiui.“ Netiesa. Alimentai yra skirti vaiko būtiniesiems ir specialiesiems poreikiams tenkinti.
- „Jei nedirbu, nereikia mokėti.“ Netiesa. Pareiga išlaikyti vaiką išlieka. Teismas gali vertinti galimybes gauti pajamas arba priteisti išlaikymą iš turimo turto.
- „Jei uždirbu minimalią algą, alga reiškia mokėsiu minimalius alimentus.“ Netiesa. Alimentų dydis priklauso nuo konkretaus vaiko poreikių ir abiejų tėvų turtinės padėties.
- „Galima susitarti, kad alimentų vienas iš tėvų nemokės.“ Netiesa. Tėvai negali susitarti dėl vaiko teisės į išlaikymą atsisakymo. Toks susitarimas negaliotų, nes prieštarautų vaiko interesams. Tačiau išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis.
- „Jei buvęs sutuoktinis vėl susituokia, alimentų mokėti nebereikia.“ Netiesa.
Privaloma Ikiteisminė Mediacija
Lietuvoje šeimos ginčuose, įskaitant skyrybas, kai sprendžiami klausimai dėl nepilnamečių vaikų (gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo tvarkos nustatymo), prieš kreipiantis į teismą yra privaloma pasinaudoti mediacijos paslauga. Mediacija - tai ginčų sprendimo procedūra, kurios metu neutralus trečiasis asmuo (mediatorius) padeda šalims pačioms rasti abiem priimtiną sprendimą.
Mediacijos Tikslai
- Padėti tėvams taikiai susitarti.
- Sumažinti konflikto žalą vaikams.
- Rasti individualius, konkrečiai šeimai tinkančius sprendimus.
Jei mediacijos metu pavyksta susitarti, pasirašomas susitarimas, kurį gali patvirtinti teismas. Jei susitarti nepavyksta, gaunama pažyma apie dalyvavimą mediacijoje, kuri leidžia kreiptis į teismą.
Kaip Vyksta Mediacijos Procesas?
Mediacijos sesija, tai draugiška ir neformali aplinka, kai mediatorius (teisėjas ar kitas teisininkas) pradeda įvadine dalimi, toliau seka šalių pasisakymai, spręstinų klausimų nustatymas, bendra diskusija, atskiri susitikimai, galimų skirtingų sprendimų alternatyvų kūrimas, sprendimo priėmimas ir jo tikroviškumo tikrinimas, taikos sutarties projekto rengimas, pasirašymas ir pateikimas tvirtinti. Teismas taikos atveju patvirtina šalių sutartį santuoką nutraukti bendru sutarimu, kai išsprendžiami ir vaiko klausimai, o jeigu teisminis procesas jau vyksta, tai pereinama iš ginčo teisenos į ypatingąją ir santuoka nutraukiama taip pat bendru sutarimu. Mediacija galima pasinaudoti tiek iki teismo, tiek visose teismo proceso stadijose.
Be kita ko, galima e-mediacija, kuri vykdoma bendraujant nuotoliniu būdu (Zoom, Teams). Patogu, kai šalys yra skirtingose valstybėse dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, komandiruojamos dėl darbų), ar tiesiog gyvenamoji vieta nutolusi nuo mediatoriaus buveinės.
Teismų Praktikos Pavyzdys
Nagrinėjant konkrečius atvejus, teismų praktika atskleidžia svarbius aspektus, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Panagrinėkime vieną pavyzdį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Praktika
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su juo. Ieškovas nurodė, kad, teismui bendru sutuoktinių sutarimu nutraukus jo ir atsakovės santuoką, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, nepilnametės dukters - su atsakove. Tačiau atsakovė išvyko dirbti į užsienį, dukrą palikusi ieškovo priežiūrai. Kai atsakovė būna Lietuvoje, ji ir nepilnametė dukra apsistoja atsakovės motinos namuose. Kadangi atsakovė pageidauja gyventi aktyviai, dažnai išvyksta iš Lietuvos, neturi Lietuvoje ar užsienyje nuolatinės gyvenamosios vietos, ieškovo nuomone, jos gyvenimo būdas nėra pritaikytas nepilnamečiam vaikui tinkamai auginti.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Kasacinis teismas išaiškino, kad tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes - savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kasacinis teismas konstatavo, kad nutraukus santuoką abu vaikai faktiškai liko ieškovo priežiūroje, nes atsakovė išvyko į užsienį dirbti. Kadangi atsakovė gyvenamąsias valstybes keitė, mergaitė ir toliau gyveno su ieškovu ir vyresniuoju broliu. Ieškovė šiuo metu įsikūrusi Norvegijos Karalystėje. Esant tokioms aplinkybėmis, kasacinis teismas sprendė, kad byloje nustatytas atsakovės elgesys rodo jos pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo. Atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti dukterį, pasirinko kitus prioritetus, visų pirma savo ekonominių ir asmeninių interesų užtikrinimą.
Pasisakydamas dėl atsakovės argumento, jog laikinas vaiko perdavimas kitam asmeniui nėra pakankamas pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, kasacinis teismas nurodė, kad laikini sprendimai turi: turėti aiškų tikslą, pavyzdžiui, sugrąžinti vaiką į šeimą; apimti aiškius tarpinius sprendimus, veiksmus, kuriais siekiama pakeisti laikiną situaciją; būti pakankamai aiškiai apibrėžti laiko atžvilgiu, nes vaikui svarbiausia yra pastovumas, žinojimas, kiek ilgai gali trukti viena ar kita situacija, nuo ko priklauso jos pasikeitimas ir pan.
Kasacinis teismas konstatavo, kad laikinas dukters palikimas pas tėtį atitiko prieš tai nurodytus kriterijus, tačiau situacija nesikeitė ir tapo pastovi. Mergaitė ir toliau gyveno su tėčiu, pradėjo lankyti mokyklą. Ieškovė jokių veiksmų laikinai situacijai pakeisti nesiėmė iki pat ieškovo kreipimosi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad ne mažiau svarbi aplinkybė sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra motinos išvykimas gyventi į užsienio valstybę po teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir ketinimas ten perkelti vaiką. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas.
Kadangi dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovės siekis perkelti dukrą gyventi į užsienį yra esminis aplinkybių pasikeitimas, o atsakovė neįrodė, kad vaiko įprastos aplinkos keitimas geriausiai atitiktų jo interesus.
Šis pavyzdys iliustruoja, kaip teismas vertina pasikeitusias aplinkybes, tėvų pasirengimą rūpintis vaiku ir vaiko interesus, sprendžiant dėl gyvenamosios vietos pakeitimo.