Vienas iš svarbiausių ir dažnai opiausių klausimų, iškylančių tėvams, yra kaip susikalbėti su savo vaiku. Nors atrodo, kad visada kalbame ta pačia kalba, ilgainiui vis tiek neišvengiame nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir kaip tai pasakoma. Šiame straipsnyje aptarsime veiksmingus bendravimo būdus su vaiku, siekiant pakeisti jo elgesį, remiantis tiek teorinėmis įžvalgomis, tiek praktiniais patarimais.
Kodėl svarbu kalbėtis su vaikais?
Pokalbis yra raktas į vaiko pažinimą, ugdymą ir augimą. Mažas vaikas ugdosi ir mokosi kiekvienoje situacijoje, tačiau jam dažnai sudėtinga tiksliai išsakyti tai, ką išgyvena ir jaučia, dėl riboto žodyno. Todėl reikia laiko ir tėvų supratimo, kad skirtas dėmesys ir geranoriškas pokalbis su mažyliu sudarytų sąlygas pajusti, ką išgyvena vaikas, ir padėtų išreikšti savo patirtį bei emocijas žodžiais. Būtent bendraudami galime sukurti teigiamą santykį su vaiku.
Kai klausysitės vaiko, jis pamatys ir supras, kad jums rūpi ir yra svarbus. Bendravimas padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir suaugusiaisiais, mažylį supančiais aplinkiniais žmonėmis. Vaikas per dieną patiria įvairių įvykių ir išgyvena visą spektrą emocijų. Kadangi jis ne visada žino, kaip tai, ką patyrė, išreikšti, jam reikia tėvų ir aplinkinių pagalbos. Kai klausomės mažylio ir sakome žodžius, apibūdiname, kaip jis jaučiasi, padedame pasijusti geriau. Tokiu būdu ugdomas saugumo jausmas. Jis jaučia, kad tai, ką jis patiria, yra normalu, ir palaipsniui mokosi geriau valdyti savo emocijas bei elgesį, vienaip ar kitaip elgtis skirtingose situacijose ir pažinti aplinką.
Atviras ir sąžiningas bendravimas su vaiku gali turėti ilgalaikės naudos, nes vaikas įpranta pasakoti, ką išgyvena ir kaip jaučiasi. Tokie artimi santykiai sudaro prielaidas ateityje pasikalbėti apie svarbius dalykus, vykstančius vaiko gyvenime, taip pat aptarti rūpimus klausimus bet kuriomis aktualiomis temomis.
Kaip kalbėtis su skirtingo amžiaus vaikais?
Maždaug iki trejų metų vaikai skiria daug dėmesio savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja ir nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir jis bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, kad susidarytų moralės supratimas ir elgesio formavimasis.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Siekiant sukomunikuoti su tokio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti jį nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras ir priimantis. Tuomet užduokite atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkę šią informaciją, pokalbį galite pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį.
Vis dėlto ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kurio vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs. Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl, siekiant padėti vaikui suprasti ar pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumais. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad, siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kai didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius.
Kaip kurti gerą santykį su vaiku?
Šeimoje vaikas mokosi bendrauti, sužino pagrindines socialines taisykles. Namų aplinkoje formuojasi jo jausmų, emocijų pasaulis, nuostatos ir santykis su aplinka. Remiantis prevencijos teorijomis, pagrindinė sąlyga, siekiant užkirsti kelią įvairioms problemoms ir negandoms, yra tėvų meilė ir ryšys su vaiku. Šiuo atveju reikia akcentuoti ne kiekybę, o kokybę: jei tėvai skiria valandą vaikui, tačiau visą laiką rėkia, verčia ruošti namų darbus, kritikuoja ar tvarko kambarį, to negalima pavadinti bendravimu.
Kokybiškas laiko leidimas - tai domėjimasis. Kai kalbamės su vaiku, norime sužinoti, ką jis galvoja, jaučia, apie ką fantazuoja ir kokių rūpesčių turi. Pokalbiai su atžala turėtų būti bendri: kažką papasakoja tėvai, kažką - vaikai. Kalbantis nereikia ieškoti būdų, kaip pataisyti vaiko mąstymą ar elgesį. Šis procesas iš tiesų vyksta natūraliai: stebimas tėvų elgesio ir mąstysenos pavyzdys.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Tėvai turėtų užsiimti veikla, kuri yra tinkama ir įdomi atitinkamo amžiaus vaikui. Jie turėtų žaisti su vaiku ir tas procesas turėtų būti kokybiškas - įdomus ir linksmas. Reikia įsijungti į žaidimą, tačiau vengti vadovauti ir kritikuoti. Tėvai turi sekti paskui vaiką, būti su juo ir domėtis jo veikla. Jei jam patinka ką nors konstruoti iš kaladėlių, nereikėtų versti piešti, tik todėl, kad tėvams atrodo, jog taip geriau lavinama ranka. O jei labiau patinka piešti - negrūsti jam kaladėlių, tik todėl, kad bendradarbių ir kaimynų vaikai jomis žaidžia.
Yra daug požymių, rodančių, kad vaikui stinga bendravimo. Vienas akivaizdžiausių - pasikeitęs elgesys. Vaikas gali pasidaryti nerimastingas, irzlus, gali atsirasti įvairių sveikatos sutrikimų. Vyresni vaikai atsiskiria ir daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Tokiu atveju, kai tėvai netikėtai atranda laiko, vaikas nenori jo leisti kartu. Jis paneigia ir atsisako to, ko jam reikia. Vaikams nuo daugelio psichologinių sunkumų geriausias vaistas - bendravimas su tėvais. Neabejojama, kad dauguma tėvų, nepaisant ypač didelio jų užimtumo, tai stengiasi daryti. Tačiau yra ir tokių situacijų, kur reikalinga specialistų pagalba tiek vaikams, tiek jų tėvams. Jei kyla sunkumų sprendžiant psichologines ar bendravimo problemas, svarbu neužsisklęsti ir ieškoti pagalbos.
Kaip teisingai drausminti vaiką?
Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai, - tai žodžiai „ne“ ir „negalima“. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam „negalima“ skirti tris „galima“. Pavyzdžiui: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus.“ Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.
Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti, yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas. Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!“ Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima).“
Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Štai keletas patarimų, kaip geriau komunikuoti drausminant:
- Jei nuolat vaikui kartosite „ne“, jis tiesiog išjungs savo ausis jūsų žodžiams. Todėl labai svarbu turėti realistinius reikalavimus ir draudimus vaikui. Daug aiškiau tėvams tampa, kai jie susidėlioja sau trijų lygių ribas vaikui: pirmas lygis yra tai, ko niekada neleisite savo vaikui ir visada reaguosite griežtai ir aiškiai sakydami „NE“; antras lygis yra tai, dėl ko su vaiku derėsitės ir kartais jam nusileisite; trečias lygis - tai, kas jums nėra svarbu ir jūs leidžiate spręsti vaikui.
- Užmegzkite akių kontaktą. Tam gali prireikti atsitūpti ar atsisėsti.
- Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Paprasto prašymo nepaverskite penkių minučių paskaita ar moralu. Pavyzdžiui, sakykite „Padėk puoduką į kriauklę“, o ne „Kiek galima tau kartoti ir kartoti, kad kai pavalgai, indus reikia sudėti į kriauklę. Visai negerbi mano darbo…“.
- Įsitikinkite, kad vaikas jus suprato. Labai dažnai vaikai tiesiog pamiršta paliepimus ir pamokymus arba ne iki galo būna įsiklausę ir supratę, todėl vertinga paprašyti, kad vaikas pakartotų, ką jis turi padaryti.
- Suteikite galimybę rinktis, pvz.: „Ar eisi valytis dantis dabar ar už vienos minutės“. Taip vaikas jausis labiau motyvuotas ir galintis kontroliuoti savo gyvenimą.
- Prieš pradėdami kritikuoti ar drausminti, iš pradžių tiesiog pasakykite, kokia yra situacija, pvz.: „Tavo žaislai mėtosi ant grindų“; „Man atrodo, atėjo laikas daryti namų darbus“.
- Vietoje neiginio naudokite teiginį, t. y. vietoj to, ko nedaryti, sakykite, ką vaikas turėtų daryti. Vietoj to, kad „nebėk“, sakykite „stok“; vietoj „nešiukšlink kambaryje“, sakykite „šiukšles mesk į šiukšlių dėžę“.
- Pasitelkite „Aš kalbą“, t.y. sakinius pradėkite nuo pokalbio apie save, o ne vaiko kaltinimo. Tarkim, vietoje „Tu visada išmėtai savo daiktus“, sakykite „Man nepatinka, kai daiktai visur mėtosi“.
Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai?
Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę. Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje.
Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Nors vaikų auklėjimas priskiriamas prie emociškai sunkiausių gyvenimo darbų, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson įsitikinę, kad apgalvotai elgiantis jis gali tapti lengvesnis, džiugesnis ir malonesnis. Jų teigimu, auklėjimas be dramų įmanomas.
Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau.
NLP metodai komunikacijai su vaikais gerinti
Yra keletas NLP (neurolingvistinio programavimo) metodų, kuriuos turėtų žinoti tėvai, siekiantys gerinti komunikaciją su savo vaikais:
- Užmegzkite akių kontaktą. Šią taisyklę reikėtų ypatingai atsiminti, kai rengiatės vaiko prašyti ką nors padaryti. Jei jūsų akys nesusitiks su vaiko, labai tikėtina, kad vaikas jūsų prašymo neišgirs ar tiesiog ignoruos tiek prašymą, tiek jus.
- Būkite viename lygyje. Bendraujant su vaikais ir siekiant, kad vaikai jus suprastų, išklausytų ir, galiausiai, imtųsi daryti tai, ko iš jų norite, būtina nusileisti iki vaikų lygio. Tai patarimas „nusileisti“ fiziškai, t.y. atsidurti viename lygyje. Jei vaikas žaidžia, atsisėskite šalia, jei verkia, atsitūpkite, jei migdote - prigulkite šalia. Taip vaikui parodomas noras draugauti ir sukuriama pasitikėjimo atmosfera. Ir tik būnant viename lygyje su vaiku, vaikas jums atsivers, o jūs, kaip tėvai, pasieksite norimo rezultato.
- Kalbėkite viena kalba. Vaikų mąstymas skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai bendrauja trumpesniais sakiniais ir vartoja mažiau sudėtingus žodžius. Jei norite, kad jus vaikas suprastų taip, kaip jūs norite ir iš pirmo karto, pasistenkite savo mintį perdėlioti pagal vaiką. Pavyzdžiui, jei jūs norite, kad vaikas susitvarkytų žaislus, tai patartina savo norą, prašymą perteikti aiškiai: „Kaladėles sudėk į raudoną dėžutę. Tada meškiuką ir lėlytes sudėk į lentynas. O mėlyną kamuoliuką padėk į krepšį.“ Kiek vyresniems vaikams, tarkim, pradinukams, galima duoti ir sudėtingesnes užduotis, tačiau aiškiai išskaidytas į atskirus veiksmus. Pavyzdžiui, ne „Susitvarkyk savo kambarį“, kas vaikui atrodo neįveikiamas darbas, o „Surink žaislus nuo grindų ir juos sudėk į savo vietas. Sutvarkęs žaislus, taip pat susitvarkyk stalo paviršių ir ant jo palik tik tau reikalingus mokyklai daiktus“.
- Pirmiau - rezultatas, prašymas - vėliau. Ši taisyklė veikia beveik 100 proc. Net ir suaugusiems. Tipinė situacija: žinant, kad namuose yra ledų, pietums valgyti sriubą ir dar antrąjį patiekalą, ir dar su daržovėmis, vaikui visiškai nesinori. Nereta mama teisinasi: „Aš su vaiku susitariau, kad suvalgys pusę ledų porcijos ir bent dalį sriubos ar antro patiekalo“. Tačiau juk norisi kitaip? Kad ledai ar saldainis ar šokoladas, ar sausainis liktų desertu, o vaikai valgytų sveiką maistą, kurį jiems ruošiame? Panaudokite „Rezultato pateikimo“ taisyklę: „Gausi ledų tada, kai suvalgysi sriubą ir antrą patiekalą“. Ir jei dar padarysite visiškai nuoširdžiai, susirūpinusia intonacija bei atitinkama veido mimika: „Aš labai labai noriu tau duoti ledų, bet negaliu, nes laukiu kol suvalgysi pietus. Ir ledai labai skanūs, jei jau laukia tavęs“. Dar nemačiau vaiko, kurio toks prašymas nepaveiktų.
- Menamas pasirinkimas. Labai dažnai tėvai praranda pasitikėjimą savimi, kai paklausus vaikų: „Ar valgysi burokėlių sriubą?“, vaikai atsako „Nenoriu“. Arba tiesiog į teiginį: „Ateik valgyti burokėlių sriubos“, atsakoma taip pat: „Nenoriu, nevalgysiu ir t.t.“. Ką sako NLP? Pasiūlyti tokį pasirinkimą, kad vaikas pats priimtų sprendimą: „Su kokiu šaukštu valgysi? Geltonu ar raudonu?“; „Prie skanios sriubos, ko norėsi: grietinės ar duonos?“; „Ką veiksime pavalgę: žaisime ar žiūrėsime filmukus?“. Jei pastebėjote, visais atvejais apie sriubos valgymą net nediskutuojame! Tačiau vaikas jaučiasi įvertintas, nes pats gali daryti tam tikrus pasirinkimus.
- Formuokite rutiną - nuoseklią ir pasikartojančią veiksmų seką. Gana dažna aktyvių ir jaunų tėvelių problema - kaip greitai užmigdyti vaiką? Pagal planą gyvenantys tėvai, idealiu atveju, vaiko migdymui norėtų skirti 15 min. ar, maksimum, pusvalandį. Ir jei nesiseka, ir tenka „pasikankinti“ valandą ar daugiau, taip sugriūva vakaro planai pabūti romantiškai tik su antrąją puse, taip pat tėvai jaučiasi nusivylę ir aukojantys save vaikams. Ką daryti, kad tokių kasdienių aukų būtų vis mažiau? Atsakymas: kartu su vaikais formuokite rutiną: vakarienė - pižama - dantų valymasis - pasaka. Veiksmų seka turi būti nuosekli, o tai reiškia, kad privalo kartotis kasdien. Taip reikiami prieš miegą atlikti etapai užsifiksuojami vaikų galvose ir ilgainiui migdymo problemos sumažėja.
- Kurkite palankias istorijas. Niekas nedrįs prieštarauti, kad vaikams augti padeda pasakos. Pasakas ir visokias istorijas galite kurti ir patys. Netgi pasakysiu daugiau, kurti savas, originalias istorijas - nepalyginti smagiau ir veiksmingiau. Istorijos praktiškai gali viską! Jei prieš miegą sekate pasaką apie ropę, tai pabaigoje nepamirškite pridėti, kad sėkmingai ropę išrovę, ją parsivežę, išvirę skanios geltonos sriubos (jau sukuriate vaizdą, kad geltona sriuba skani), visi pavargo ir nuėjo valytis dantų: valėsi senelis, išsivalė močiutė, anūkėlis, šuniukas… O išsivalę jautėsi taip pavargę, kad visi nuėjo miegoti: miegoti nuėjo senelis, po to močiutė, tada į savo lovą atsigulė anūkėlis, tada galva pavargo šuniukui ir t.t. Vaikai labai tapatinasi su herojais, todėl tikėtina, kad mažasis pradės šnopuoti jau ties „šuniuku“.
Kiti svarbūs bendravimo su vaikais aspektai
Nereta tėvų problema, kad jie „nepastebi“, jog vaikas užaugo, ir su septynmečiu ar devynmečiu bendrauja taip, kaip bendraudavo jam būnant kūdikiu. Ši taisyklė turi galioti visiems namiškiams. Jei keliate balsą, šaukiate, metas liautis, antraip ir vaikai išmoks kelti balsą. Be to, vaikai negerbia tėvų, kurie ant jų šaukia. Norint atkreipti vaiko dėmesį, tikrai nereikia šaukti. Jei balsą namuose keliate nuolat, pabandykite tai, ką norite vaikui pasakyti svarbaus, ištarti pašnibždomis.
Kiekvieną dieną raskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus. Jei vaikas tariamai labai užsiėmęs, pasisiūlykite padaryti jam pečių masažą ar kartu paklausyti jam patinkančios muzikos. Jų neturi būti daug, apibrėžkite svarbiausius dalykus. Ir ne mažiau svarbu išklausyti vaikų nuomonę. Jaudindamiesi dėl vaikų dažnai kišamės ir užkertame kelią natūraliai įvykių eigai. Savidrausmė vystosi, kai vaikas išmoksta kažko atsisakyti dėl to, ko nori labiau. Ko jis nori labiau? Klausyti jūsų ir gerų santykių su jumis. Tad verčiau gerinkite santykius, o ne bauskite. „Jei neparuoši namų darbų, paimsiu tavo mobilųjį telefoną.“ Suprantama, mama rūpinasi vaiku, tačiau toks požiūris kenkia vaikui. Pirma, vaikas jaučiasi kontroliuojamas, tad didelė tikimybė, kad ims maištauti prieš jus. Antra, jis neišmoks prisiimti atsakomybės ir kaltins jus.
Verčiau pasikalbėkite ir atkreipkite dėmesį į svarbius dalykus. „Šį rytą mačiau, kaip skubėjai atlikti matematikos namų darbus. Tai ne bausmė. Tiesiog paklauskite vaiko, galbūt galima kažkaip ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jei brolis įžeidžia seserį, jis privalo pasistengti pataisyti jų santykius. Jeigu kažką sudaužo, turi sumokėti. „Ko siekei šia žinute draugui? Kaip pats jautiesi? Vaikas tikrins, ar rimtai kalbate. Nubrėžkite ribas. Pavyzdžiui, būkite namuose tuo metu, kai jis ruošia namų darbus, stebėkite, ar neplepa telefonu su draugais, nežaidžia kompiuteriu.
Kaip kasdieniai patarimai padeda vaikams atsiverti?
- Skirkite laiko ir sukurkite pokalbiui palankią aplinką. Pasirinkite laiką, kai esate laisvas, ir vietą, kur galėsite netrukdomi kalbėtis. Bendravimas su vaiku bus lengvesnis, jei jis pajus, kad jūs skiriate jam visą savo dėmesį. Taigi atsisakykite dvigubų užduočių, pavyzdžiui, neskaitykite elektroninių laiškų ar nedarykite kito pašalinio darbo, kol vaikas su jumis kalba. Jis turėtų jausti, kad skiriate visą dėmesį tik jam ir jo situacijai aptarti.
- Pasirinkite laiką, kai jūsų vaikas galės ir norės kalbėtis. Jūsų mažylis gali nenorėti kalbėtis, jei yra susikoncentravęs į žaidimą ar kitą dominančią veiklą. Po vakarienės ar grįžus iš ugdymo įstaigos dažnai yra tinkamas laikas skirti dėmesio ir pasikalbėti.
- Svarbu, kad vaikas matytų kalbančiojo akis, žvilgsnį, malonų nusiteikimą ir geranorišką šypseną, todėl stenkitės būti jo akių lygyje. Padarykite vaikui ką nors malonaus, kas sukurtų jaukią atmosferą, atpalaiduotų ir paskatintų diskusijas.
- Kai vaikas kalba, išklausykite jį iki pabaigos. Skirkite visą dėmesį, kad suprastumėte, ką jums sako. Taip pat leiskite įgyvendinti savo idėją, net jei nesutinkate su tuo, ką jis sako. Vėliau galite paaiškinti savo požiūrį.
- Įsitikinkite, kad suprantate, ką vaikas bando jums pasakyti. Pavyzdžiui, galite performuluoti tai, ką jis sako, savo žodžiais arba užduoti jam klausimų.
- Jei vaikas išgyvena liūdesį ar nusivylimą, parodykite jam, kad klausotės, žodžiais išreikšdami jo jausmus. Pabandykite apibūdinti tai, ką jis matė: „Sesė paėmė tavo žaislą. Matau, kad tave tai nuliūdino.“ „Ar tu liūdi dėl to, kad mes nėjome į parką dėl lietaus?“ Kai įvardijate jų emocijas, jūsų vaikas jaučiasi paguostas. Jis taip pat palaipsniui mokosi suprasti, ką jaučia.
- Atkreipkite dėmesį į neverbalinį vaiko elgesį. Savo požiūriu ir veiksmais vaikas siunčia žinutes, kurios gali padėti geriau jį suprasti. Taigi, jei mažylis yra irzlesnis nei įprastai, tai gali būti ženklas, kad kažkas jį jaudina.
- Jei atrodytų, kad vaikui pokalbis nepatinka, galite pamėginti kalbėtis kartu žaisdami mažylį dominantį žaidimą ar drauge pasivaikščiodami.
- Venkite kalbėti su vaiku peikdami jį ar apibendrindami situacijas tokiais žodžiais kaip „visada“ arba „niekada“.
- Atlikite ruošos šeimoje veiklą kartu su vaiku, kalbėkite apie tai, ką darote. Tokios veiklos metu vaikas jausis esąs svarbus asmuo šeimoje. Tuomet jis norės daugiau kalbėtis su jumis.