Šis straipsnis skirtas išnagrinėti įstatymus ir nuostatas, susijusias su 16 metų vaikų sutikimu įvairiose situacijose, įskaitant medicinos paslaugas, gyvenimą atskirai nuo tėvų ir komercinį atvaizdo naudojimą.
Paciento teisės ir 16 metų vaiko sutikimas
Lietuvos Respublikos „Pacientų teisių ir žalos sveikatai žalos atlyginimo“ įstatymas apibrėžia pacientų teises ir pareigas. Pacientų teisės negali būti varžomos dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų ar dėl kokių nors kitų įstatymais nepagrįstų aplinkybių. Pacientai turi teisę gauti prieinamas, kvalifikuotas ir nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų ar iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Vaikai iki 16 metų ir neveiksnūs asmenys PASPĮ įstaigą ir gydytoją renkasi per tėvus arba globėjus. Pacientas turi būti informuotas apie jį gydančio gydytojo ir slaugančio darbuotojo vardą, pavardę ir pareigas, o pacientui pageidaujant ir informacija apie gydytojo kvalifikaciją. Pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Pacientui pageidaujant, gydytojas jam privalo paaiškinti įrašų jo asmens sveikatos istorijoje reikšmę.
Nepilnametis (nuo 16 iki 18 metų) pacientas, kuris, gydytojo nuomone, gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl jam siūlomo gydymo. Gydantis gydytojas nepilnamečio tėvų ar globėjų prašymu turi informuoti nepilnamečio įstatyminius atstovus apie gydymą, tačiau, nepilnamečiui paprašius, tokia informacija gali būti ir nesuteikta, jeigu tai iš esmės gali pakenkti nepilnamečio paciento interesams, jeigu kiti teisės aktai nenustato kitaip. Jeigu nepilnametis yra hospitalizuotas, apie tai turi būti informuojami jo tėvai ar globėjai.
Pacientas negali būti gydomas ar jam teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos prieš jo valią, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų nenustatyta kitaip. Paciento atsisakymas įforminamas teisės aktuose nustatyta tvarka.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Vaiko atstovavimas ir pareigos
Vaiko atstovai yra tėvai. Tačiau būna išimčių, pavyzdžiui, jei tėvai yra neveiksnūs. Tokiais atvejais vaikams yra paskiriami globėjai ar rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus. Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.
Vaiko teisių pažeidimai ir atsakomybė
Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku - tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus, vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai.
Blogas elgesys su vaiku gali būti:
- Fizinė prievarta
- Seksualinė prievarta
- Vaiko nepriežiūra
- Moralinė prievarta
- Tapimas smurto šeimoje liudininku
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas. Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.
Laisvės atėmimo bausmė už elgesį su vaiku
Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės. Pavyzdžiui, tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus.
Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas, palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė - laisvės atėmimas iki 2 metų.
Kada vaikas gali būti paimamas iš šeimos?
Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje.
Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais:
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
- Kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai
- Kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi
- Kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma
- Kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių
Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija - tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.
Iki pilnametystės ar emancipacijos esi prižiūrimas tėvų. Tu turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą bei pavardę. Tėvams išsiskyrus tu turi teisę bendrauti su abiem iš jų, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyveni. Tėvams išsiskyrus tu gyvensi su vienu iš jų. Gyvenamoji vieta yra nustatoma bendru tėvų sutarimu, priimant bendrą ir visus tenkinantį sprendimą.
Jei sulaukei 16 metų ir norėtum gyventi atskirai nuo tėvų, turi gauti jų leidimą. Tu, tavo tėvai ar globėjai turėtų kreiptis į gyvenamosios vietos apylinkės teismą dėl tavo, kaip nepilnamečio, veiksnumo pripažinimo.
Skyrybų įtaka vaikams
Skyrybos - tai didelė emocinė, psichologinė, ekonominė ir socialinė rizika. Skiriantis šeimoms pažeidžiamos sutuoktinių funkcijos, nyksta šeimos vaidmenys, dvasinis bendrumas. Skyrybos pažeidžia visų šeimos narių savivertę, ypač paliktų. O tai gali lemti ir gyvenimo strategiją bei pasirinkimus.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skyrybų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais svyravo, tačiau išlieka gana didelis.
Vaikai - tėvų influencerių spąstuose
Tėvai socialiniuose tinkluose iš vaikų gali uždirbti įvairiais būdais, pavyzdžiui, dėdami tam tikrą mokamą turinį, demonstruodami reklamuojamas prekes ar bendradarbiaudami su tam tikrais prekių ženklais. Vaikais nuomonių formuotojais (arba kidfluenceriais, vaikais influenceriais) paprastai laikomi vaikai, kurie yra komercinio socialinio tinklo profilio, kurį valdo jie patys ar jų tėvai, ašis arba tai yra vaikai, dalyvaujantys šeimos profiliuose. Bet ar visi kidfluenceriai tokiais tapo savo noru? Ar gauta nauda iš jų „parduotos“ vaikystės buvo naudota jų poreikiams tenkinti ir jų gerovei užtikrinti? Ar turinys socialiniuose tinkluose nesukuria sąlygų „kidfluenceriui“ gauti ne tik naudą, bet taip pat patirti patyčias ar lemti kitas psichologines problemas, tokias kaip neadekvatus savęs vertinimas, priklausomybė nuo kitų nuomonės ir t.
Teisė į atvaizdą yra teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Šios teisės apsaugos esmė įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.22 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu.
Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Taigi nors įstatymas ir nustato, kad vaiko sutikimas yra būtinas, norint naudoti jo atvaizdą, tačiau nedetalizuoja, kokio amžiaus vaiko sutikimas yra reikalingas.
Prancūzijos vaikų influencerių įstatymas nustatė išimtines vaikų iki 16 metų darbo sąlygas, kai jų pagrindinė veikla yra susijusi su vaizdo medžiagos su savo atvaizdu kėlimu į socialinius tinklus ar kitas internetines platformas. Įstatymas nustato dvi skirtingas sąlygas, kurioms esant vaiko atstovai turėtų gauti atitinkamą leidimą naudoti vaiko, kaip pagrindinio vaizdo įrašo subjekto, atvaizdą, t. y. 1) kai vaizdo įrašų skaičius ir (ar) trukmė per tam tikrą laikotarpį viršija nustatytas ribas; 2) kai vaizdo įrašai sukuria tiesioginę ar netiesioginę finansinę naudą jos kūrėjui, viršijančią nustatytas ribas. Pažymėtina, kad Prancūzijos vaikų influencerių įstatymas nustatė, kad vaiko atstovai turi dalį pajamų, gautų iš vaiko vaizdo įrašo, pervesti į specialią kaupiamąją sąskaitą vaikui, kuria vaikas galės naudotis sulaukęs pilnametystės ar emancipacijos.
Lietuvoje vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai, laikantis Vyriausybės nustatytų įdarbinimo sąlygų (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnis). Teisės aktais yra nustatytos darbo sąlygos paaugliams nuo 16 iki 18 m, taip pat vaikams nuo 14 iki 16 m.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nepilnamečio teisė turėti atskirą turtą nuo tėvų - viena pagrindinių vaiko teisių, o vaiko turto atskyrimas nuo tėvų yra absoliutaus pobūdžio ir nepriklauso nuo nepilnamečio turto rūšies ar jo įgijimo būdo. Vis dėlto su savo turtu susijusias teises ir pareigas nepilnametis dažniausiai įgyvendins per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 straipsniai). CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis.
Kadangi atskirti, kada vaikas yra tik vienas iš personažų influencerio veikloje socialiniame tinkle, o kada jis yra pagrindinis vaizdo įrašo subjektas, pritraukiantis didesnę auditoriją ir (ar) nešantis pajamas, gali būti gana sunku, tai ir pajamos, gaunamos iš influencerio veiklos, dažniausiai bus priskiriamos pačiam influenceriui. Tik tais atvejais, kai vaikas turi savo profilį socialiniame tinkle ar šeimos profilio vaizdo įrašai yra daugiausiai susiję su vaiku ir jo veikla, būtų galima teigti, kad pajamas iš tokios veiklos reikėtų laikyti vaiko turtu, atskiru nuo tėvų turto. Vis dėlto, jei vaikas yra vienas iš influencerio veiklos subjektų, kurį būtų galima priskirti kidfluencerio kategorijai, jo atstovai, tėvai, turėtų pajamas, gautas iš kidlfuiencerio veiklos, naudoti vaiko poreikiams tenkinti.