Agresyvus elgesys vaikams - dažna problema, kelianti nerimą tėvams ir pedagogams. Apie agresiją susimąstoma, kai vaikas žaisdamas ima mušti, stumdyti ar netgi kandžioti bendraamžius. Šios įprastos agresyvaus elgesio apraiškos gali būti vaiko kova už nepriklausomybę, frustracijos išraiška ir nesėkmingas bandymas susivaldyti. Svarbu suprasti, kad vaikystėje pasireiškianti agresija dar nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu.
Vaikų Agresijos Priežastys
Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai.
- Pyktis ir frustracija: Vaikas gali būti dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą. Pamėginkite įsijausti į vaiko padėtį. „Pasaulis jums atrodo milžiniškas. Tenka grumtis dėl vietos po saule. Jūs dar nemokate sklandžiai kalbėti. Jūs manote, kad žmonės gali perskaityti jūsų mintis. O štai dabar kažkas atėmė žaislą, kuris teisėtai priklauso jums. Nieko stebėtino, jei tokiu atveju vaiko veiksmus padiktuoja frustracija“, - sako ji.
- Eksperimentavimas: Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti. Tarkim, vaikas gali galvoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“
- Mėgdžiojimas: Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį - juk, šiaip ar taip, vaikai mokosi imituodami.
- Emocinės problemos: Viena iš pagrindinių vaiko muštynių priežasčių yra emocinės problemas. Vaikas gali jausti nuovargį, stresą, pyktį, baimę ar kitus neigiamus jausmus, kurie gali sukelti agresyvumą.
- Socialinės priežastys: Socialinės priežastys taip pat gali sukelti vaiko muštynes. Vaikai gali būti stumiami, apiplėšiami, pašiepiami ar kitaip piktnaudžiaujama jais.
- Auklėjimo stilius: Auklėjimo stilius taip pat gali turėti įtakos vaiko muštynėms. Jei vaikui nėra nustatytų taisyklių ir ribų, jis gali jaustis nesaugus ir prarasti kontrolę.
- Ribų testavimas: Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai.
- Netinkama komunikacija: Paprastai tokio amžiaus vaikai mušasi, nes nežino/nemoka žodžiais pasakyti, ko nori, ką jaučia.
- Ankstyva patirtis: Naujausi tyrimai atskleidė, kad mušimasis, stumdymasis, kandimas, plaukų pešimas gali būti siejamas su pačia ankstyviausia patirtimi. T.y. Jeigu jūsų dukrytė sunkiai gimė, atėjimas į šį pasaulį buvo komplikuotas ir keliantis įtampą tiek jums, tiek jai, ji jums dabar apie tai bando pasakyti.
Kaip Padėti Vaikui Atsikratyti Polinkio Į Agresiją
Kaip gi išmokyti agresyviai besielgiantį vaiką ramiai reaguoti į nuviliančias, erzinančias situacijas?
- Būkite pavyzdžiu: Pirmiausia, pademonstruojant tinkamą pavyzdį, t. y. patiems ramiai ir pamatuotai reaguojant į įžūlų vaiko elgesį.
- Reaguokite nedelsdami: Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs. Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
- Nenusileiskite vaiko valiai: Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
- Paguoskite auką: Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
- Pripažinkite agresoriaus jausmus: Pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą.
- Pasiūlykite alternatyvių sprendimų: Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
- Pastebėkite gerą elgesį: Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
- Stebėkite bendravimą su draugais: Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti (namuose tikrai gali būti specialiai vaiko nusiraminimui skirta vieta, o jeigu esate ne namie, galite improvizuoti).
- Nereaguokite agresyviai: Taisyklė „Agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.
- Paaiškinkite, ką daryti tokioj situacijoj. Šalia sakymo, kad negalima muštis, reiktų ir paaiškinti, ką būtent reiktų daryti tokioj situacijoj. Jei muša, nes nori praeiti be eilės - paaiškinti, kad reikia paeiliui. Jei kitas vaikas "užlenda", paaiškinti kad kitam vaikui galima pasakyti paeiliui, o jei neklauso, tada pakviesti mamą (ir mama turėtum kitam pypliui paaiškinti).
- Priimkite ir būkite pasiruošusi atlaikyti jos jausmus. Pavyzdžiui, „Tau turėtų būti labai negera, kad norisi skriausti kitus vaikus (mamą/tėtį/senelį/močiutę). Tu esi saugi, mama yra šalia. Esu šalia tiek ilgai, kiek tau manęs reikia. Labai tave myliu.” Gali būti, kad ji pradės verkti. Kai jautiesi išgirstas (jums visai nebūtina tiksliai žinoti, kas išprovokavo jos norą muštis), tave supranta („Tau turėtų būti labai negera” yra universali frazė atliepianti vidinį, diskomfortą keliantį jausmą), labai palengvėja, atsipalaiduoji ir per ašaras pasišalina susikaupusi įtampa. Arba „Tau dygsta dantukai. Didelis darbas auginti dantukus. Suprantu, taip maudžia, skauda, kad, rodos, skaudžiai sutrenkus galvytę palengvėja. Eikš, pasūpuosiu, panešiosiu tave.”
- Ramiai patraukite ją iš žaidimo situacijos. Kiekvieną kartą įvykus tokiai interakcijai (dukrytė muša kitą vaiką, mamą/ tėtį/senelius) ramiai patraukite ją iš žaidimo situacijos. Moralo, kad „Taip daryti negalima” nereikia. Ilgainiui išmoks, kad „jeigu mušu, negaliu žaisti/bendrauti.”
- Stiprinkite ryšį su vaiku. Atminkite, kad besimušantis vaikas rodo, kad jam trūksta ryšio ir saugumo jausmo, saugumo kalbėtis, todėl suaugusiesiems būtina reaguoti. Kai suaugusieji pasiduoda ir nusileidžia, problema dar labiau išauga.
- Nustatykite ribas ir taisykles. Dažnai esminė bėda šeimoje būna ta, kad nėra arba pasikeitė nustatytos ribos ar taisyklės. Ribos vaikams būtinos, ramiai ir tvirtai jas priminti tėvams tenka kasdien. Kad būtų lengviau, surašykite savo namų taisykles ir pasikabinkite ant šaldytuvo - taip sutaupysite laiko su vaiku pažaisti ar pabendrauti, atkurti ryšį, o ne diskutuoti vėl ir vėl apie tas pačias taisykles.
- Skatinkite tinkamą elgesį. Pradėti matyti ir garsiai pasakyti apie tinkamą vaikų elgesį. Tėvai dažnai sako: „negalima muštis“, „muštis negražu“. Bando gėdinti kabindami etiketes: „nebūk mušeika“, „būk geras, nesimušk“. Tačiau pakeiskite savo žinutę! Kai kalbama, ko negalima, kas negražu, blogai, vaikas ignoruoja, nes nesuvokia, ko iš jo norite, arba manipuliuoja, nes tik taip gauna visą tėvų dėmesį. Išmokite pasakyti atvirkščiai - tai, ką vaikas gali padaryti, kas yra priimtina.
- Būkite nuoseklūs. Tvirtos, bet teigiamos namų taisyklės kuria saugumo jausmą. Vaikas labai greitai gali pakeisti savi elgesį. Todėl namie ant šaldytuvo kabinkite taisykles ne su neiginiais pavyzdžiui, negalima muštis; negalima spardytis), o su pozityviais teiginiais („rankas laikome prie savęs“; „būname ramūs“).
- Atsiprašykite. Suaugusiam suklydus, netinkamai pasielgus ar sureagavus, visada svarbu atsiprašyti vaiko, bet nuoširdžiai įvardinant dėl ko gaila, koks elgesys buvo netinkamas.
Kaip Suvaldyti Konfliktą Jo Įkarštyje?
Paradoksalu, bet kuo daugiau apie mušimąsi kalbame, tuo ilgiau tai truks. Tuo momentu vaikams nereikia daug žodžių, kad suprastų, jog tokio elgesio neleisite. „Stop, šio žaidimo nežaisime, raskime kitą žaidimą“, - sakau, kai pradeda kepščioti penkiametis. „Stop, pasikalbėkime“, - sakau, kai ima stumdytis sesė su broliu. Žmonės turi kalbos galią, ko neturi gyvūnai. Jei išmokome vaikus kalbėti, „gyvūniškų“ kovų rankomis pradeda mažėti.
Jei vaikas mažas (iki 3 m.), pirmiausia nustokite garsiai sakyti žodį „mušasi“. Sakykite „stop“ ir priminkite taisyklę: „mes namie kalbame“. Galima pridėti ir apie savo jausmus: „šito žaidimo nežaisiu, man skauda/nemalonu“. Jei mušasi vyresnis vaikas (nuo 3 m.), sulaikykite jo ranką ar net visą kūną, kad parodytumėte ribą. Kai apima emocijos, neverta daug kalbėti, nes vaiko sąmonė tuo metu beveik neveikia, su juo susikalbėti sunku. Taupykite savo energiją, kvėpuokite, kad patys išliktumėte ramūs.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti vaiko agresiją darželyje?
Dažnai išsigąstama pikto vaiko, sustingsta patys suaugę, bet mano rekomendacija - veikti. Jei skrenda kumštis, aš jį pagaunu už riešo. Kartais nutinka ir taip, kad tenka apglėbti vaiką iš nugaros, nes sulaikius rankas pasipila ir spyriai. Taip, tai nepatiks nei jums, nei vaikui, tačiau taip nubrėžiamos ribos. Sučiupusi vaiką už riešo ramiai pasakau: „Laikysiu piktą ranką, kol ji tavęs ims klausyti. Ar jau galime pasikalbėti?“ arba „Paleisiu, kai nurimsi, dabar nesaugu, pyktis labai didelis.“ Kai vaikas aprimsta, gali pradėti kalbėti, grįžta vaiko sąmonė, galima jį paleisti. Tokiose situacijose visada elkitės kiek įmanoma ramiau, taip darydami jūs taip pat kuriate saugumo jausmą. Daugelis vaikų po to gailisi, bet nežino, kaip tas pykčio bangas suvaldyti. Todėl tai - ir pirmoji pagalba atlaikyti pykčiui. Vėliau, kai vaikas nurimta, galima su juo pasikalbėti, ką darysime kitą kartą.
Kada Derėtų Sunerimti Dėl Vaiko Demonstruojamos Agresijos
Pirmiausia, tėvai turėtų nepamiršti, kad agresyvus elgesys yra primityviausia frustracijos, pykčio ir noro kontroliuoti išraiška. Anot specialistų, ypač nerimauti dėl įžūlumo proveržių tikrai neverta. Reikalas tas, kad vaikui mokantis reikšti stiprius jausmus kalba ir gestais, agresijos apraiškų palaipsniui mąžta. Vis dėlto jei vaikas nenustoja būti agresyvus (ypač jei toks išlieka iki mokyklos), vertėtų pasikonsultuoti su psichologu. Taip pat, jei vaikas nuolat grįžta su sužalojimais ar skundžiasi, kad yra skriaudžiamas, būtina ieškoti sprendimo.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?