Šiame straipsnyje panagrinėsime Vilniaus Žolyno vaikų globos namų istoriją, pradedant XVIII amžiaus pabaiga ir baigiant šių dienų pertvarkomis. Stebėsime, kaip keitėsi institucijos samprata, požiūris į vaikų globą ir kokie iššūkiai lydėjo šią įstaigą skirtingais laikotarpiais.
XVIII Amžius: Pamestinukų Problema Ir Pirmosios Globos Iniciatyvos
XVIII amžiuje Vilnius susidūrė su augančia pamestinukų problema. Nevilties apimtos motinos palikdavo savo kūdikius prie vienuolynų, špitolių, ant namų slenksčių ar net laukuose. 1781 m. liepos 22 d. Lukiškių priemiestyje rastas berniukas Jokūbas - vienas iš daugelio to meto pamestinukų.
Po didžiojo maro (1709-1710 m.) miestas sunkiai atsigaudinėjo, tačiau antrojoje amžiaus pusėje beglobių vaikų skaičius ėmė augti. Miesto bendruomenė ir dvasininkija ieškojo būdų, kaip spręsti šią problemą. 1771 m. „Gazety Wileńskie“ buvo išspausdintas kreipimasis į nesantuokinių vaikų motinas, raginant jas pasigailėti savo kūdikių.
Norint išsaugoti pamestinukų gyvybes, buvo būtina pasirūpinti pienu. Todėl prie globos institucijų kūrėsi žindyvių bendruomenės. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. laiške ragino atrinkti sveikas, pamaldžias ir artimą mylinčias žindyves.
Vis dėlto, augant miestui ir pamestinukų skaičiui, įprastų priemonių nebepakako. XVIII amžiuje valstybė nesirūpino paliktais vaikais, todėl globos institucijos kūrėsi tik elito ir bendruomenių pastangomis.
Taip pat skaitykite: Šeimyninis modelis Vilniaus Žolyno globos namuose
Vaikelio Jėzaus Špitolė: Naujas Pagalbos Centras
1786 m. kunigaikštienė Jadvyga Teresė Zaluskytė - Skuminienė - Tiškevičienė - Oginskienė inicijavo naujos špitolės statybą ant kalno šalia misionierių vienuolyno. Per penkerius metus iškilo didelis dviaukštis pastatas su erdviu kiemu. Naujoji institucija sulaukė gausios geradarių, įskaitant karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, paramos.
1791 m. spalio 17 d. Vaikelio Jėzaus špitolė atvėrė duris. Nors Vilniuje jau veikė daugiau nei dvidešimt špitolių, šis įvykis sulaukė didelio atgarsio. Tų pačių metų lapkričio 5 d. Globos namuose apsigyveno daugiau nei 100 vaikų.
Garsas apie naująją instituciją greitai pasklido ir Vaikelio Jėzaus špitolė tapo pagrindine vieta, kur būdavo paliekami vaikai. Nors gyvenimas špitolėje tapo išsigelbėjimu tūkstančiams vaikų, dėl prastų sanitarijos sąlygų ir pamestinukų sveikatos mirtingumas buvo itin didelis. XIX a. pirmojoje pusėje kasmet mirdavo maždaug trečdalis globotinių.
Ugdymas Ir Amatai Špitolėje
Suaugę pamestinukai vargiai galėjo tikėtis gero gyvenimo, tačiau vienuolės ir vienuoliai stengėsi, kad jie įgytų bent šiokių tokių žinių ir gebėjimų. Prie špitolės veikusioje mokykloje kunigai misionieriai mokė rašyti ir skaityti, aiškino tikėjimo pagrindus. Berniukai pramokdavo įvairių amatų, o mergaitės - siūti ir skalbti. Buvo tikimasi, kad tai padės išvengti gyvenimo klystkelių.
XIX-XX Amžiai: Institucijos Transformacija Ir Iššūkiai
Keitėsi santvarkos, keitėsi miestas, keitėsi institucijos samprata, tačiau Vaikelio Jėzaus špitolė, vėliau pradėta vadinti auklėjimo namais, o dar vėliau - kūdikių namais, tebeveikė. Ji galiausiai taip suaugo su miestu, kad XIX a. pabaigoje šalimais esanti gatvė gavo Našlaičių pavadinimą.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Sovietmetis: Kūdikių Namai Žolyno Gatvėje
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje veikė šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai, tarp jų ir Vilniaus kūdikių namai Žolyno gatvėje. Ši įstaiga tapo namais vaikams su fizine, protine negalia ar sutrikusio vystymosi kūdikiams iki 4-5 metų amžiaus.
1966 m. Vilniaus kūdikių namai buvo perkelti į Žolyno gatvę, į miškų apsuptą vietą atokiau nuo miesto. Dviejų aukštų pastate veikė siuvykla, virtuvė ir skalbykla. Tačiau patalpos buvo ankštos, o vaikų skaičius viršijo galimybes. 1986 m. kūdikių namai buvo pertvarkyti į specialiuosius kūdikių namus vaikams su organiniais pakenkimais ir centrinės nervų sistemos sutrikimais.
Lovų, kėdžių, stalų, rūbų, indų, žaislų, maisto stygius buvo šių namų kasdienybė. Tačiau didesnė problema buvo ne finansavimas, o ribotas leidžiamų įsigyti daiktų kiekis ir griežti nurodymai, iš kokių parduotuvių kūdikių namai gali pirkti prekes. Kita vertus, personalas labai dažnai ir ne mažais kiekiais vogdavo.
1989 m. patikrinimo akte surašyti trūkumai atskleidė siaubingą patalpų vaizdą: trupančios ir varvančios sienos, didelė nešvara, tragiškas reikalingų daiktų trūkumas. Nešvara ir netvarka egzistavo ir dėl patalpų dydžio, personalo trūkumo, kūdikių specifikos. Labai skurdus buvo ir Vilniaus kūdikių namų interjeras.
Iki 1986 m. kūdikių namuose dirbęs personalas turėjo turėti medicininį išsilavinimą. Vėliau medicinos seserys pakeistos auklėtojomis, kurioms nebuvo taikomi jokie išsilavinimo reikalavimai. Personalo nuolat trūkdavo, o nemažai dirbusiųjų pasižymėjo nerūpestingumu, grubumu, smurtavimu. Neretai vaikai būdavo smarkiai sumušami.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Vilniaus kūdikių namuose vešėjo vagystės. Darbuotojos vogdavo bendradarbiaudamos ir viena kitą dangstydamos. Kūdikių namų darbuotojų darbo sąlygos buvo nepavydėtinos ir per visą aptariamą laikotarpį beveik nesikeitė.
Aplaidumas, nuolatinės pravaikštos, miegas darbo metu galėjo brangiai kainuoti. Net ir vyriausieji gydytojai pabrėždavo, kad nėra daug vilčių, jog vaikai pateks ne į vaikų ar invalidų namus, o į šeimą, todėl svarbiausia juos išmokyti tiek, kad nepadarytų gėdos tose įstaigose, į kurias bus perkelti.
Į kūdikių namus atveždavo poliklinikų ar ligoninių personalas, milicija ar tėvai iš Vilniaus ir jo apylinkių. Čia augo ir sveiki, ir fizinę ar protinę negalią turintys kūdikiai. Didžioji dalis į globos instituciją patenkančiųjų būdavo vienišų motinų vaikai.
Kūdikių namuose augančių sveikų vaikų raida galėjo gana greitai sutrikti. Kita vertus, vaikai čia buvo vertinami pagal griežtus normatyvus. Tačiau kūdikių namai nebuvo ta vieta, kur jie galėjo pasveikti ir sustiprėti. Vaikų sergamumas įvairiomis ligomis buvo labai didelis. Apie blogėjančią padėtį liudija ir mirčių statistikos rodiklis, kuris nuo 1984 m. ėmė sparčiai augti.
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai. Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai - keliems mėnesiams.
Nepriklausomybės Laikotarpis: Reformos Ir Pertvarkos
Pastaruoju metu vis daugiau svarstoma, kaip reformuoti vaikų globos namų sistemą. Vilniaus savivaldybė pirmoji Lietuvoje pradėjo įgyvendinti vaikų globos namų reformą - iš didelių institucinių vaikų globos namų į šiuolaikiškus butus ar namus persikėlė gyventi jau ketvirtadalis visų be tėvų globos likusių sostinės vaikų.
Vienas iš sostinės globos namų pertvarkos tikslų - išformuoti institucinius vaikų globos namus. Jau perorganizuoti „Minties“ ir „Žolyno“ vaikų globos namai, o didžioji dauguma jų auklėtinių apgyvendinti bendruomenėse nedidelėmis šeimynomis. Išformuotų vaikų namų pastatus savivaldybė efektyviai panaudos vaikų lopšeliams-darželiams įkurti.
Vilniuje vis daugiau šeimų žengia kilnų žingsnį ir įsivaikina mažylius. Savivaldybė skatina geros valios vilniečius įsivaikinti ar globoti be šeimos likusius vaikus.
Šeimynos: Naujas Gyvenimo Modelis
Kuriamos šeimynos, kurios gyvena name ar bute, šeimai artimoje aplinkoje. Dalis anksčiau globos namuose gyvenusių vaikų dabar auga šeimynose. Šeimyna - tai maža iki 8 asmenų vaikų grupelė, kurioje vaikai su socialiniais darbuotojais kartu gyvena bute ar name, šeimai artimoje aplinkoje.
Šeimynose gyvenantys vaikai sėkmingai adaptavosi, įsitraukė į bendruomenės gyvenimą ir savo naująją aplinką vadina namais. Jie jaučiasi saugesni, išmoko saugoti asmeninius daiktus. Gyvenant artimoje šeimai aplinkoje santykiai tarp vaikų ir darbuotojų tapo nuoširdesni, šiltesni ir atviresni.
Vilniaus savivaldybė tikisi, kad netolimoje ateityje visų Vilniaus globos namų vaikai galės gyventi šeimynose butuose, bendruomenėse, o ateityje - ir tėvų arba įtėvių šeimose.