Vidinio apvaisinimo ypatybės: nuo gyvūnų iki žmogaus

Šiame straipsnyje nagrinėjami vidinio ir išorinio apvaisinimo skirtumai, pateikiami pavyzdžiai ir aptariama, kaip šie procesai vyksta skirtinguose organizmuose - nuo žuvų ir varliagyvių iki žinduolių. Taip pat aptariami procesai vykstantys po apvaisinimo.

Kas yra apvaisinimas?

Apvaisinimas - tai procesas, kurio metu susilieja vyriška (spermatozoidas) ir moteriška (kiaušinėlis) lytinės ląstelės. Susijungus jų branduoliams, susidaro zigota - nauja ląstelė, iš kurios vystosi naujas organizmas. Zigotoje vyksta segmentacija, prasideda naujo organizmo vystymasis. Gyvūnams būdingas išorinis arba vidinis apvaisinimas.

Išorinis apvaisinimas: esmė ir pavyzdžiai

Išorinis apvaisinimas vyksta ne patelės kūne. Patelė į vandenį išleidžia kiaušinėlius, o patinas - spermatozoidus. Apvaisinimas įvyksta išoriškai, kai lytinės ląstelės susitinka vandenyje. Šis būdas būdingas daugeliui vandens gyvūnų, pvz., žuvims ir varlėms. Apvaisinami ne visi kiaušinėliai, nes apvaisinimo tikimybė nedidelė ir priklauso nuo aplinkos sąlygų.

Žuvų dauginimasis

Žuvų dauginimasis yra sudėtingas ir įvairus procesas. Dažniausiai pasitaikantis būdas - ikrų dėjimas (nerštas). Patelė išleidžia ikrus, o patinas - pienius (spermos skystį) į vandenį. Apvaisinimas vyksta išoriškai. Žuvys dažnai migruoja į specialias neršto vietas, kurios pasižymi tinkama temperatūra, deguonies kiekiu, priedanga nuo plėšrūnų ir pakankamai maisto jaunikliams. Prieš nerštą žuvys demonstruoja specialų elgesį, pavyzdžiui, poravimosi šokius, teritorijos gynimą ar lizdų statybą. Kai kurios žuvys palieka ikrus likimo valiai, o kitos rūpinasi jais: saugo nuo plėšrūnų, vėdina, kad aprūpintų deguonimi, ir pašalina negyvus ikrus. Ikrų skaičius priklauso nuo rūšies ir dauginimosi strategijos.

Pavyzdžiui, karpiai (Cyprinus carpio) neršia pavasarį, kai vandens temperatūra pakyla iki 18-20 °C. Patelės išleidžia ikrus ant vandens augalų, o patinai apvaisina juos.

Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą

Varliagyvių dauginimasis

Beveik visų beuodegių ir daugumos uodegotųjų varliagyvių apvaisinimas yra išorinis. Patelė išleidžia ikrus į vandenį, o patinas apvaisina juos. Žiuželių pagalba, labai judrūs spermatozoidai priplaukia prie kiaušialąsčių ir abiejų ląstelių branduoliai susilieja. Varliagyvių patelių kiaušintakiais slinkdamos kiaušaląstės apsidengia drebutine danga, kuri vandenyje išbrinksta. Išnerštos kiaušinėlių krūvos vadinamos kurklais.

Vidinio apvaisinimo esmė ir pavyzdžiai

Vidinio apvaisinimo metu patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną. Tai užtikrina didesnę apvaisinimo tikimybę, ypač sausumos gyvūnams, kurių lytinės ląstelės atvirame ore greitai išdžiūtų. Organizmai, kuriem būdingas vidinis apvaisinimas, turi susirasti partnerį ir susiporuoti. Apvaisinimo tikimybė didelė, nes į patelės organizmą patenka daug spermatozoidų, o kiaušialąsčių subrandinama nedaug.

Vidinio apvaisinimo pavyzdžiai: žinduoliai, ropliai, paukščiai, kai kurie varliagyviai (pvz., bekojai). Kiaušialąstės apvaisinimas įvyksta patelės organizmo viduje (judrūs spermatozoidai keliauja lytiniais latakais, kol pasiekia kiaušialąstę). Apvaisintas kiaušinėlis, žinduolių vystosi įsitvirtinęs motinos gimdoje, o paukščių ir roplių kiaušinyje, kuris turi storą lukštą.

Žinduolių apvaisinimas

Žinduoliams būdingas vidinis apvaisinimas. Patelės kiaušidėse subręsta kiaušialąstės, o patinėlių sėklidėse - spermatozoidai. Patinas suleidžia spermą į patelės lytinius takus, kur įvyksta apvaisinimas. Apvaisinta kiaušialąstė (zigota) vystosi patelės gimdoje. Vystymosi požymis yra tiesioginis - organizmas gimsta panašus į suaugėlį, tik skiriasi didumu, proporcijomis, kai kurių organų išsivystymo lygiu.

Drugelių apvaisinimas

Kaip ir dauguma gyvūnų, drugeliai naudoja vidinį apvaisinimą. Patinas suleidžia savo spermatozoidus tiesiai į patelės kūną. Spermatozoidams susiliejus su kiaušinėliais, įvyksta apsivaisinimas.

Taip pat skaitykite: Kartų teorija ir 2000-aisiais gimę lietuviai

Žinduolių dauginimosi sistema

Mokėti nusakyti, kokie organai sudaro žmogaus dauginimosi sistemą. Apibūdinti, kuo skiriasi vyrų ir moterų lytinės ląstelės. Gebėti nurodyti, koks lytinių hormonų vaidmuo žmogui lytiškai bręstant ir formuojantis jo lytinėms ląstelėms.

Apvaisinant dalyvauja subrendęs spermatozoidas ir užbaigiamas kiaušialąstės dalijimasis, atkuriamas dvigubas chromosomų rinkinys, užtikrinama genetinė įvairovė ir nulemiama lytis, įsijungia tolesni medžiagų apykaitos bei dalijimosi mechanizmai.

Žalingų įpročių poveikis vaisiui

Žalingi moters įpročiai turi neigiamą poveikį besivystančiam vaisiui. Rūkymas gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, įskaitant priešlaikinį gimdymą ir mažą gimimo svorį.

Vyrų ir moterų vaisingumo skirtumai

Moters lyties organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Juos skiria mergystės plėvė, kuri plyšta pirmųjų lytinių santykių metu.

Išoriniai lyties organai:

Taip pat skaitykite: Apie pagalbinį apvaisinimą

• Didžiosios bei mažosios lytinės lūpos, suformuojančios lytinį plyšį
• Varputė
• Makšties prieangis

Vidiniai lyties organai:

• Kiaušidė - tai migdolo formos vidutiniškai 4×1,5×1 cm dydžio porinis organas, raiščiais prisitvirtinęs prie dubens sienos ir gimdos. Kiaušidę sudaro šerdis iš jungiamojo audinio bei gausaus kraujagyslių tinklo ir žievė, kurioje išsidėsto folikulai - juose bręsta kiaušialąstės. Kiaušidėse folikulų nuolat mažėja: tik gimusios mergaitės kiaušidėse būna apie 1-2 milijonai pirminių folikulų, sulaukus pirmųjų mėnesinių jų lieka apie 300-400 tūkstančių, o per visą moters gyvenimą tesubręsta tik 400-500 kiaušialąsčių. Kiaušidėse ne tik formuojasi ir bręsta kiaušialąstės, bet ir sintetinami moteriškieji lytiniai hormonai - estrogenai bei progesteronas.

• Kiaušintakis - tai porinis vamzdelio pavidalo organas. Vienas kiaušintakio galas atsiveria į gimdos ertmę, o kitas apsupa kiaušidę. Eidamas nuo gimdos link kiaušidės kiaušintakis platėja, tampa piltuvo pavidalo ir baigiasi spurgomis, kurios ovuliacijos metu pagauna kiaušialąstę. Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje (labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje). Kiaušintakis išklotas gleivinės ląstelėmis, kurios turi mažus plaukelius - šiems virpant kiaušialąstė, o vėliau ir embrionas juda gimdos ertmės link. Dėl didėjančios estrogenų koncentracijos stiprėja kiaušintakio sienelės raumenų susitraukimai, ovuliacijos metu kiaušintakio spurgos lyg pirštai apglėbia kiaušidę, kad plyšus folikului įtrauktų kiaušialąstę. Gleivinės ląstelės išskiria sekretą, kuris leidžia spermatozoidams lengviau judėti ir gabenti kiaušialąstę gimdos link. Progesteronas atpalaiduoja kiaušintakio sienelę ir skatina ritmingus jos susitraukimus, kad apvaisintas kaušinėlis, o vėliau ir embrionas, patektų į gimdą.

• Gimda - tai apie 7 cm ilgio kriaušės formos raumeninis organas, esantis dubens ertmės centre, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ją sudaro kūnas ir kaklelis. Tarp gimdos kūno priekinės ir užpakalinės sienelių yra trikampio formos plokščia ertmė, susijungianti su kaklelio kanalu. Viršutinė kūno dalis vadinama gimdos dugnu, o apatinė - sąsmauka. Į gimdos dugną šonuose atsiveria kiaušintakiai, o sąsmauka pereina į gimdos kaklelį. Tiek gimdos ertmė, tiek kaklelis iškloti gleivinės, tačiau ji esti skirtinga. Veikiant lytiniams hormonams daugiausiai kinta gimdos ertmės gleivinė, kurią sudaro pamatinis ir atkrintamasis (funkcinis) sluoksniai. Funkcinis per menstruacijas atkrinta ir pasišalina, o iš pamatinio formuojasi naujas sluoksnis.

• Makštis - tai elastingas vamzdelio pavidalo organas, kuris jungia gimdą ir lytinį plyšį. Lytinių santykių metu į makštį patenka sperma, pro makštį gimsta naujagimis, išteka mėnesinių kraujas. Makštyje esančios pieno rūgšties bakterijos sudaro terpę, nepalankią daugintis mikroorganizmams.

Mėnesinių ciklas

Mėnesinių ciklas prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną ir trunka iki paskutinės dienos prieš kitas tikrąsias mėnesines.

Tikrosios mėnesinės - tai mėnesinės, prieš kurias buvusiame cikle įvyko ovuliacija. Ovuliaciją patvirtina vienintelis NŠP požymis - bazinės kūno temperatūros (BKT) pakilimas.

Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo metu. Juos lemia hipofizės, pagumburio ir kiaušidžių išskiriami hormonai.

Pagumburis išskiria GnRH į hipofizę, kuri cikliškai išskiria gonadotropinus FSH bei LH ir reaguoja į kiaušidžių išskiriamų hormonų - estrogenų ir progesterono - lygį kraujyje.

Estrogenų poveikis:

• Skatina vidinio gimdos sluoksnio (endometriumo) atsistatymą ir vešėjimą po mėnesinių.
• Skatina gimdos kaklelio liaukas gaminti gleives.
• Skatina gimdos kaklelio minkštėjimą, pakilimą ir atsivėrimą.
• Skatina lyties organų vystymąsi, krūtų augimą ir pigmentaciją, makšties epitelio augimą ir ragėjimą, yra svarbūs antrinių lytinių požymių vystymuisi, lytinei elgsenai, skatina baltymų sintezę kepenyse, kalcio kaupimąsi kauluose, kraujo krešėjimą, plečia kapiliarus, palaiko lytinės ir šlapimo sistemų struktūrų tonusą bei elastingumą ir kt.

Progesterono poveikis:

• Parengia gimdos gleivinę implantacijai (jei moteris nepastoja, gimdos gleivinė vėliau atkrinta ir pasišalina su menstruaciniu krauju).
• Slopina ovuliaciją ir apriboja pirminių folikulų brendimą kiaušidėse.
• Skatina gimdos kaklelio nusileidimą, užsivėrimą, sukietėjimą.
• Skatina tirštų, gimdos kaklelio kanalą užkemšančių, gleivių gamybą.
• Lemia BKT pakilimą po ovuliacijos per 0,2-0,8oC, kuris išsilaiko iki kitų mėnesinių pradžios.
• Skatina pieną išskiriančių liaukučių išvešėjimą, sąlygojantį specifinius pojūčius krūtyse.
• Svarbus nėštumo palaikymui, didina kvėpavimo centro jautrumą CO2, slopina centrinę nervų sistemą, mažina aminorūgščių kiekį serume, skatina azotinių medžiagų išsiskyrimą su šlapimu ir kt.

Sveikos moters mėnesinių ciklai gali būti itin reguliarūs, tačiau jų trukmė gali ir svyruoti gan plačiose ribose - nuo 21 iki 45 dienų. Dažniausiai pasitaiko 25-35 dienų ciklai ir jie laikomi reguliariais (įprastais). Klaidingai manoma, jog idealus ciklas privalo trukti 28 dienas - iš tiesų tai tėra statistinis vidurkis, o 28 dienų ciklai būdingi vos keliolikai procentų moterų.

Ciklo trukmę gali veikti įvairūs veiksniai: ligos, vaistai, kelionės, netinkama mityba, netinkamas kūno svoris, sportas, stresas, žindymas, aplinka (net šviesa nakties poilsio metu), todėl kiekvienos moters ciklas yra labai individualus ir net tos pačios moters ciklai gali būti skirtingi. Mėnesinių ciklo ilgio svyravimas apie 5 dienas tai pačiai moteriai nelaikomas ciklo nereguliarumu.

Pirmųjų mėnesinių mergaitės paprastai sulaukia 10-14 metų amžiaus. Iš pradžių ciklai paprastai trunka ilgiau nei 30 dienų, apie vienerius metus būna labai dažni nereguliarūs ciklai. Dauguma ciklų tampa reguliarūs (įprasti) ir baigti tik moteriai peržengus 20-uosius gyvenimo metus. Iki 41-erių metų ciklai turi tendenciją trumpėti, po to - vėl pailgėja.

Su amžiumi moters vaisingumas palaipsniui mažėja. Penktajame, kartais šeštajame, gyvenimo dešimtmetyje moteriai prasideda premenopauzė - gan komplikuotas nereguliarių ciklų laikotarpis, kuomet moteris dar gali pastoti (plačiau apie premenopauzę). Galiausiai mėnesinės visiškai išnyksta ir likusią gyvenimo dalį tęsiasi nevaisingasis laikotarpis - menopauzė.

Mėnesinių ciklą į fazes galima skirstyti labai įvairiai:pagal gonadotropinų išsiskyrimą:

• folikulinė (FSH) - iki ovuliacijos (jos metu bręsta keletas folikulų, iš kurių vienas ovuliuos),
• liuteininė (LH) - po ovuliacijos (jos metu funkcionuoja geltonasis kūnas (lot. corpus luteum), NŠP kontekste liuteininės fazės pradžia laikoma pirmoji BKT pakilimo diena);

pagal kiaušidžių išskiriamus lytinius hormonus:

• estrogeninė,
• progesteroninė;

pagal ovuliaciją:

• ikiovuliacinė,
• ovuliacinė,
• poovuliacinė;

pagal kiaušidžių veiklą:

• folikulų brendimo,
• ovuliacijos,
• geltonkūnio;

pagal gimdos gleivinės kitimą:

• atsinaujinimo,
• proliferacijos,
• sekrecijos,
• kraujavimo;

pagal bazinę kūno temperatūrą:

• žemos temperatūros,
• pakilusios temperatūros.

NŠP kontekste skiriamos trys mėnesinių ciklo fazes:

• ankstyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka tik dalį folikulinės fazės),
• vaisingoji fazė (ji apima dalį folikulinės fazės, ovuliaciją ir kelias pirmąsias liuteininės fazės dienas),
• vėlyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka liuteininę fazę, išskyrus pirmąsias kelias jos dienas).

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ANF)

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ikiovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną.

• Prasideda ir pasibaigia mėnesinės, kurių metu pasišalina atsidalijęs vidinis gimdos gleivinės sluoksnis.
• Po mėnesinių gimdos kaklelis esti nusileidęs, užsivėręs ir kietas.
• Gimdos kaklelyje gaminasi tirštos apsauginės gleivės, kurios užklijuoja gimdos kaklelį ir nepraleidžia patogenų bei spermatozoidų.
• Mėnesinių metu ir iškart po jų BKT gali būti svyruojanti plačiose ribose (Fluctuating BBT).
• Dėl hipofizės išskiriamo FSH kiaušidėse pradeda bręsti keliolika pirminių folikulų (pūslyčių), iš kurių per visą ciklą subręsta tik vienas. Tuo metu folikulo sienelėje būna dviejų rūšių ląstelės - apvalkalo ir grūdėtosios. Sudėtingų biocheminių procesų metu iš apvalkalo ląstelėse esančio cholesterolio pagaminami vyriškieji lytiniai hormonai androgenai, kuriuos grūdėtosios ląstelės tuojau pat verčia į estrogenus.

ANF yra sąlyginio nevaisingumo fazė, nes pirmojoje ciklo pusėje nevaisingumo trukmė nėra vienoda - ji ne tik skiriasi skirtingų moterų, bet ir tos pačios moters skirtinguose cikluose. Jei folikulo brendimas prasidėjo labai anksti, ANF baigsis iškart po mėnesinių ar net jų metu (tai būdinga trumpiems ciklams), o jei kiaušialąstės brendimas užsitęs, ANF bus gan ilga (ir visas ciklas bus ilgesnis). Net ir vienodo ilgio cikluose ovuliacija gali vykti skirtingu metu.

Vaisingoji fazė (VF)

VF yra labai dinamiška. Jos metu vykstančius fiziologinius pokyčius sąlyginai galima suskirstyti į 3 etapus.

1. Iki ovuliacijos

   • Gamindami didėjantį kiekį estrogenų dalis folikulų sunyksta ir išryškėja geriausiai subrendęs dominuojantis folikulas - Grafo folikulas, kuris ir toliau išskiria vis didesnius estrogenų kiekius, maksimumą pasiekiančius, kai folikule subręsta kiaušialąstė.
   • Gimdos gleivinė intensyviai veša, storėja, joje formuojasi liaukos.
   • Gimdos kaklelis pakyla, suminkštėja, atsiveria, suintensyvėja jo liaukų veikla.
   • Gausėja vaisingųjų gleivių, kuriose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų.

2. Ovuliacija. Kai estrogenų kiekis tampa maksimalus ir išsilaiko apie 50 val., hipofizė išskiria didelį kiekį LH, kurio veikiamas subrendęs 20 - 25 mm skersmens Grafo folikulas priartėja prie kiaušidės paviršiaus ir pradeda jį tempti. Tempiama folikulo sienelė ir kiaušidės paviršius plyšta. Iš folikulo išsilaisvinusi subrendusi kiaušialąstė patenka į pilvaplėvės ertmę - šis procesas ir yra ovuliacija. Kiaušialąstę švelniai pagauna kiaušintakio galuose esantys gaureliai (fimbrijos/spurgos) ir įtraukia į kiaušintakį, kur ir gali įvykti apvaisinimas.

3. Po ovuliacijos. Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis - folikulo grūdėtosios ląstelės intensyviai kaupia lipidus ir LH veikiamos iš cholesterolio gamina progesteroną.

   • Pakyla BKT.
   • Gimdos kaklelis vėl nusileidžia, sukietėja ir užsidaro, jame vėl pasigamina tirštos užklijuojančios apsauginės gleivės.
   • Ryškiai sumažėja estrogenų kiekis.

VF, kaip ir ANF, trunka taip pat nevienodai. Jos trukmė priklauso nuo:

• kiaušialąstės gyvavimo laiko,
• spermatozoidų gyvybingumo,
• moters amžiaus bei gimdymų skaičiaus (daug kartų gimdžiusių moterų ši fazė ilgiau išlieka nesutrumpėjusi).

Kiaušialąstė dažniausiai gyvuoja vos 6-12 val., rečiau - iki 24 val. (nors kai kurių autorių duomenimis apvaisinta ji gali būti tik per pirmąsias 10 val.), tačiau spermatozoidai palankiose šiuo laikotarpiu gaminamose vaisingo tipo gleivėse geba išlikti gyvybingi iki 6 dienų, todėl bendras poros vaisingumas yra ilgesnis.

Šiek tiek paskubinti ovuliaciją gali ir lytiniai santykiai - jų metu iš spermos į moters kraujotaką patenka tokiu poveikiu pasižyminti medžiaga. Tai dar vienas argumentas, kodėl norint atidėti nėštumą kalendoriniai šeimos planavimo metodai nėra patikimi.

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (VNF)

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (poovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda praėjus kelioms dienoms po ovuliacijos (ši riba nustatoma griežtai pagal NŠP taisykles) ir tęsiasi iki paskutinės dienos prieš naujo ciklo mėnesinių pradžią.

Laikas nuo ovuliacijos (apytiksliai nuo BKT pakilimo) iki kitų mėnesinių vadinamas liuteinine faze. Normali jos trukmė - 9-17 dienų (maždaug pusei vaisingų moterų - 13-14 dienų), tačiau tai pačiai moteriai paprastai būdingi ne didesni nei 1-2 dienų svyravimai (daugiau svyruoti gali netipinėse situacijose - po gimdymo ar hormoninių kontraceptikų vartojimo), taigi, priešingai nei kitos fazės, VNF visada yra labai panašios trukmės.

• Progesterono veikiama gimdos gleivinė išstorėja, jos liaukos tampa vingiuotesnės, didesnio spindžio, išskiria daug tirštų klijingų gleivių, t.y. pasiruošia priimti apvaisintą embrioną.
• Gimdos kaklelis kietas, nusileidęs, užsivėręs, užklijuotas tirštomis apsauginėmis gleivėmis.
• BKT išlieka pakilusi iki kitų mėnesinių pradžios.

Jei neįvyko apvaisinimas ir implantacija, geltonkūnis sunyksta, labai sumažėja lytinių hormonų gamyba, jie nebepalaiko gimdos gleivinės, funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis atsidalija ir prasideda mėnesinės (jei apvaisinimas įvyko, geltonkūnis nesunyksta ir išskiria progesteroną dar apie 3 mėn., kol šią funkciją perima placenta).

VNF yra absoliutaus nevaisingumo fazė. Jei kiaušialąstė nebuvo apvaisinta vaisingojoje fazėje, ji per keliolika valandų suyra ir šiame cikle pastoti nebeįmanoma, nes didelis progesterono kiekis neleidžia subręsti naujiems fo…

Segmentacija po apvaisinimo: nuo zigotos iki blastocistos

Po apvaisinimo prasideda zigotos segmentacija. Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota pasidalija į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadinamas segmentacija, arba skilimu. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Pirmųjų blastomerų skilimas užtrunka iki 24 val., vėlesnių - 12-18 val. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Morulėje blastomerai tankėja, keičiasi jų forma, susidaro tarpląstelinės jungtys. Pradeda išsiskirti dviejų tipų blastomerai: išoriniai, kurie dalijasi greičiau ir plokštėja, apgaubia vidinius. Apie ketvirtąją parą morulė patenka į gimdos ertmę. Pro skaidriąją sritį pradeda skverbtis ir tarp blastomerų (jų iš viso 32-58) kauptis skystis - iš morulės susidaro pūslytė, vadinama blastocista. Jos plona siena, sudaryta iš išorinių ląstelių, vadinama trofoblastu. Viduje lieka blastocistos ertmė ir vidinių ląstelių masė, arba embrioblastas, prigludęs prie trofoblasto. Iš embrioblasto vėliau formuojasi gemalas, amnionas, trynio maišas, o iš trofoblasto - chorionas ir placenta. Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje.

tags: #zmogui #budingas #vidinis #apvaisinimas