Živilė Kropaitė-Basiulė - žinoma Lietuvos žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, kurios balsas ir veidas gerai pažįstamas šalies auditorijai. Jos karjeros kelias ir asmeninis gyvenimas įkvepia daugelį, o darbai palieka ryškų pėdsaką šalies žiniasklaidoje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Živilė yra filologė, germanistė. Ji augo Ignalinos rajone, Dūkšte. Daug laiko dirbo vertėja, vertė tiek grožinę literatūrą, tiek techninius tekstus, nemažai teko vertėjauti ir žodžiu, šiuo metu dirba vokiečių kalbos dėstytoja. Čia ir pradėjo svajoti, kad norėtų gyventi dideliame mieste, nes ten kada nori gali nusipirkti ledų.
Karjeros Pradžia ir Žurnalistinė Veikla
Živilė pasirinko žurnalistės duoną. Apsidžiaugiau, nes mačiau, kad jai tai labai įdomu ir svarbu. Jei žmogus dirba mėgiamą darbą, jo rezultatai geresni ir jis pats laimingesnis.
Darbas televizijoje
Živilė prisimena savo karjeros pradžią televizijoje, kai jai teko vesti radijo devyniasdešimtmečio renginį. Kadangi tuo metu ji jau dirbo televizijoje, prodiuseriai nusprendė integruoti ir radijo žmones į šį renginį. Živilė su kolegomis vakarais planuodavo juokelius ir persirašydavo scenarijų, kad būtų patogu vesti tiesioginę transliaciją. Ji prisimena, kad viskas baigėsi gerai, ir ją apėmė didelė euforija.
Knyga „Fainiausia pasauly močiutė“
Živilė savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos. Birželio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kvietė į žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „Fainiausia pasauly močiutė“ pristatymą. Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą.
Taip pat skaitykite: Tautosakos tyrinėtoja Živilė Ramoškaitė
„#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai - siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Knygos pristatymai ir atgarsiai
Laidų ir renginių vedėjos Živilės Kropaitės-Basiulės prieš metus dienos šviesą išvydusi knyga „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ susilaukė dėmesio kone visoje Lietuvoje - knygos autorė jau spėjo surengti beveik pusšimtį knygos pristatymų skirtinguose šalies miestuose. Ž. Kropaitė-Basiulė pasakojo, kad labai ilgai brandino mintį parašyti knygą apie savo močiutę, kuri yra politinė kalinė, partizanų ryšininkė, tremtinė ir jau yra 94 metų. Jai visada atrodė, kad jos patirtys yra absoliučiai ypatingos, bet kartu galvojo: jei knygą apie tremtinę aš rašysiu dabar, tai turės būti kitokia knyga, nei buvo įprasta leisti 1991 metais. Kai laukėsi antro vaiko, suprato - jei dabar ko nors nepadarysiu su visa medžiaga, tai tiesiog viskas taip ir liks. Beveik pusė šimto renginių per mažiau nei metus ją pačią labai nustebino. Išgirdo ir labai logišką mano literatūros mokytojos klausimą, ar vaikai kada nors mato mamą. Nes tikrai, kai padalini ir matai, kiek laiko per metus skyriau vien knygai, o tada dar visi kiti darbai, tai atrodo labai daug. Iš tiesų mano vaikai mato mamą daug dažniau, nei gali pasirodyti, didžiąją dienos dalį mes praleidžiame drauge. Iš mano knygą skaičiusių žmonių dažnai girdžiu komentarus, kartais net su pavydu, kad aš spėjau pakalbinti savo močiutę, o jie jau nebe. Pasakodama apie tremtinės patirtis, Ž. Kropaitė-Basiulė užsiminė apie ją nuolat žavintį močiutės pozityvumą.
Živilė svarsto, ar apsimokėjo rašyti knygą, apkeliauti visą Lietuvą ją pristatant ir ko ji išmoko. „Vienintelė teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias - degančios jį parašiusiojo akys“, - įsitikinusi ji. Kai pasirodė jos knyga #fainiausiapasaulymočiutė, labai išgyveno, kaip reikės ją populiarinti. Apie tai svarstant viena draugė, kurios vyras yra rašytojas, pasakė, kad reikės keletą pristatymų surengti. Kiek? Penkis kokius - patvirtino. Oho, galvojau. Dabar jau praėjo dveji metai, vasario pradžioje vyko į Kazlų Rūdą šios knygos pristatyti… 63-iąjį kartą. Dar vyksiu į Jurbarką, vėliau - į Šilutę, Skuodą… Su Aiste Plaipaite, padedančia gyvinti tuos pristatymus muzika ir pokalbiais, esame pakviestos į Airiją. Nesakau, kad visur (ar kur nors) miesteliuose dėl norinčiųjų atvykti su mumis susitikti susidaro spūstys ir nebelieka kėdžių, tačiau į bibliotekas įsiprašome ne pačios. Vadinasi, poreikis išgirsti apie Lietuvos istoriją yra. Per visą šį laiką supratau daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, yra Bibliotekos ir yra bibliotekos. Vienose dirba entuziastingi žmonės, negalintys nurimti, kol skaitytojams neatvežė VISŲ autorių, kitose tvyro požiūris „na va, kažkaip judam judam, krutam krutam, gyvenam gyvenam“, gal ir gerai, kad atvykot. Kai kuriose dirba bibliotekininkės, ne tik pateikiančios gilią tavo knygos analizę, kai pristato kaip viešnią, bet ir kažkokiu būdu mobilizuojančios visą miestelį prikept kepinių, visus apskambinti ir pakviesti į renginį. Didelė laimė buvo susitikti visokių visokiausių žmonių. Nuo tų, kurie verkė, nes sakė turėję labai panašaus optimizmo tremtinę mamą ar močiutę, iki tų, kurie ateidavo po renginio pamoralizuoti, kad ne visiems tremtis buvo liūdna patirtis ir kad „gniuždau jų orumą“. Nuo tų, kurie į renginį atėjo netyčia, o jo pabaigoje vedė už knygas per „Revolut“, iki tokio vieno durno trolio Panevėžy, kuriam turėjome grasinti policija - tik tada jis apleido salę.
Tremtinių namuose viena moteris nuogąstavo, kad turi keturis vaikus, tačiau niekas apie ją neparašė knygos. Ir su nuoskauda, ir su mintim, kad „va tu tai gera anūkėlė“. Ne iškart aš ta gera anūke tapau. Vaikystėj apie partizanų bunkerius klausyt buvo pabodę, Aukštaitijos istorikai kurį laiką buvo mane nurašę kaip prastą žurnalistę, kuri „dirba radijuje, bet į paminklų atidengimus su močiute neatvyksta“. Man dieviškai pasisekė, kad Močiutė tokia ilgaamžė. Visą šį laiką šita knyga, drįsiu manyti, irgi jai palaikė gyvybę. Kas nors užveždavo pyragų, Richardas, mano kolega iš televizijos, maldamasis Aukštaitijoje kaskart darydavo lankus, kad tik pažiūrėtų, kaip laikos močiutė, ir drauge pakikentų. Yra skambinę Seimo narių, prašančių Močiutės kontakto, nes jų prašė rinkėjai. Močiutė ir toliau mane moko, kad nereikia perspaust, kad jau gana kankintis, kad nebereik tiek lakstyt su knyga. Nereik pervargt, reik būt su vaikais ir nekišt visiems to savo „juodo darbo“. „Apsramynk, niekas gi neliepia išparduot viso tiražo“, - sakė praėjus kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo. Apsimoka, jei nors vienas iš šimto mokinių pasako: „Nežinojau, kuo lageris skirias nuo tremties, bet dabar žinau.“ Jei graži močiutytė rausvais skruostais pasidžiaugia pirmąsyk perskaičiusi tremtinių prisiminimus, kuriuose tiek daug akcento tam, kaip jie jautėsi. Kad prisiminimai apie lagerius ir tremtį - kad ir kaip makabriškai tai skambėtų - dėl Močiutės humoro ir gyvybingumo turi ir „linksmąjį kampą“. Apsimoka, jei kas nors ateina papasakot, kaip gimė tame kaime, kur močiutė kalėjo. Arba kad neš knygą anūkams, kad jie nenustotų mylėt Lietuvos. Iš istoriko Norberto Černiausko išmokau, kad tam, kad pats nepavargtum nuo savo knygos, turi vis iš naujo ją paskaitinėti ir rasti pasakojimams naujų detalių. O pati iš savęs išmokau dar daugiau: apie Lietuvą, dialektus, maršrutus, viešąjį transportą. Išmokau viešai kalbėt priešais tikrus žmones, o ne vien įsivaizduojamiems, ir kalbėti, o ne vien kažką vesti ar moderuoti. Man viskas dar ir kaip apsimokėjo.
Močiutės netektis ir atminimas
Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė savo įrašu, skirtu anapilin iškeliavusiai močiutei, sutiko pasidalinti įrašu su portalu Žmonės.lt. „Mylima mano Močiute, Šiandien lygiai mėnuo, kai Tavęs nebėr su mumis. Vakare buvau Bernardinuose. Nieko kito iš gyvųjų nebuvo, tai aš raudojau ilgai ir garsiai, kol išgirdau pagarbų „atsiprašau, tuoj uždarysiu bažnyčią.“ Rasiu dar atidarytų, Močiut. Tu niekad labiau nenudžiugdavai, nei tais atvejais, kai paskambinus pasakydavau, kad buvau mišiose, ką jau kalbėt apie išpažintį. Sekmadienį sutartinai kalbėsime maldas už Tave. Man atrodo, kad mes gražiai Tave palaidojom. Aprengėm tautiniu kostiumu, kurį buvai paruošusi. Buvo gėlių ir žmonių, daug juodos spalvos ir ašarų, slaptam kambariuky buvo ir brėėėndžiā, kaip tu mus ir mokei, kad reikia. Stovėjom prie kūno - atgiedojusi šitiekoj laidotuvių, sakei, kad šitaip pritinka. Buvo gyva arfa ir „Mėnulis tikras tėvas jo“ su Mikalaucku. Ne gyvai, bet įrašas. Užtat gyvai atėjo daug nuostabių, mums svarbių žmonių; beje, netikėtai - ir Česlovas Juršėnas. Pasakojai, kaip ėjai „prieš jį agituot“, nes ne iš tors partijos. „Ko Lietuvų nAikinat“, viešam agitaciniam susitikime klausei. Sakei, kad jis išsigando, o tada tu juokies: ko sūnų tik vienų tūrit? Papasakojau per šermenis šitą. Nepasimetė. Sakė, kad nesvarbu, kad sūnus tik vienas - užtat anūkų yra, daug pasiekę ir Lietuvą kuria. Šypsojomės. Aukštos kultūros tas Juršėnas, aukšto lygio Tu, kad net per šermenis mus prajuokini. Mindaugo Mikulėno nuotr./Živilė Kropaitė-Basiulė su močiute Laidotuvių namai, supratę, kokią Močiutę laidoja, ėmė daryt nuolaidas ir mums labai daug padėti. Bet visai tai, aišku, yra paviršius. Tau tarsi reikėdavo, kad viskas padabnai būtų paviršiuje, bet - sakytum, labai ironiška - iš nieko kito, o tik iš Tavęs, išmokau paties tyriausio ir gilumiškiausio vidinio jausmo - besąlygiškos meilės. Iš Tavęs ją patyriau, dėl Tavęs tikiu, kad ją mokėsiu perduot vaikeliam. Kad ir kokia netobula, nuodėminga ir nevykus mama moku būt. Tu tik mylėk vaikelius, mylėk, nepyk ant jų, jie gi tik vaikiukai, sakydavai. Mano vaikai nespėjo užmegzt su Tavim ryšio. Važiuot pas sunkiai besijaučiančią Promočiutę jiems buvo tiesiog nuobodu, kad ir kiek aš stengiaus… Kaip esu dėkinga, kad jiems atleidai. „Ar aš galėč pykt, Živyle? Dabok, kas svarbu geriau.“ Kas kitas man dabar taip sakys, Močiutyte? Kas kitas pamokys visko svarbiausio - visada kliautis sąžine, nuryt bereikalingus vaidus, mylėt, tikėt ir nieko niekada neskriausti. „Jei kas tavi skriaus, vaikela, atvažiuok paskalbėt su manim Švedriškēn“, sakei ligoninėje, manydama, kad mirsi iškart ir lengvai. Bet Tavo kelias į mirtį nebuvo lengvas. Toks nelengvas, kad aš iki šiandien kankinuos nesupratusi, kaip taip įmanoma: tiek lagerių, tiek mirčių, tiek atimtų jėgų, tiek siaubo ir neteisybės, ir dar ta baisi pabaiga. Mindaugo Mikulėno nuotr./Živilė Kropaitė-Basiulė su močiute Kas taip kvailai sugalvojo gyvenimo dėsnius? Tu vis bijodavai, kad tik nemirtum žiemą. Kad mums visiems neprikeltum nepatogumų. Bet nebijok, Močiute. Mums buvo visai patogu. Kitaip nei kitur, Švedriškėj buvo pasnigę. Važiavom per gražiausią pasauly girią visa kolona, beprotiškai atsargiai ir elegantiškai snyguriavo. Tą pačią girią, kur vaikystėj tu man baksnojai pirštu, kad ir ten, ir štai ten partizanų bunkeris, o aš mirksėdavau nesuprasdama, kam čia tiek apie tuos bunkerius reikia. Gerai, kad bent vėliau supratau. Keturi kunigai ir pilna bažnyčia. Daug mylimų ir gerbiamų. Meras, kuris net nesiveržė sakyt kalbos ar dar kažkaip naudotis auditorija. Tu visada sakei, kad geras Ignalynās mėras Ragaišyyyyyys, kad ir „ne iš tos partijās“. Veterinorius, gyvūnus myli, mylės ir žmones. Aš ilgai graužiaus, kad nepakalbėjo mūsų mylimas Abarius, bet paskui parašė labai gražų „vietoj in memoriam“, tai graužiaus mažiau. Man nebereik tiek graužtis dėl išorinių nesklandumų, ar ne tiesa, Močiute? Mylėt savā šeimų, mylėt Lietuvų, vyskas. Manęs niekas dabar neskriaudžia, Močiute. Labai svarbu Tau tai pasakyt Bet net ir niekam neskriaudžiant, man noris kasdien su Tavim kalbėtis. Paklaust, ką manai apie Trumpą. Kaip vyrt sriūbų. Agurkus kaip raugt ar pyragiokas kaip yškepa. Man daug kas sakė, kad ir taip ilgai gyvenai, ir taip aš turiu džiaugtis. Apsistačiau sakytojais, kad viską, ką įmanoma, padariau dėl Tavo atminimo. Apsikroviau tolimom kelionėm, tikėtojais manimi ir „mano reikšme“ saugant šitos dieviškos šalies istoriją. Gimtadienių organizavimais, vaikų ligomis, įprastu kasdieniu gyvenimu. Jau viskuo ir visaip šitą skausmą bandžiau nuo savęs nustumti. Ir mintim, kad kitur ne šimtamečiai seneliai miršta, o miršta vaikai. Ir kad kitur vyksta karas. Ir kad nieko nėra amžino, ir negi aš norėjau, kad gyventum du šimtus metų. Gal ir nenorėjau, bet vis tiek raudu, kad ne taip dažnai aplankiau. Kad vieną sykį, kai jau tau buvo labai sunku, popikčiai pasakiau, kad jau viskas, vaikus turiu vežt į būrelius. „Vaikams manęs reikia“, paaiškinau. „Ir man raikia“, sakei. Bet aš vis tiek išvažiavau. Kaip kraupiai gaila. Kiek dar daug aš nežinau apie gedėjimą. Kiek daug nežinau apie viską gyvenime. Ir kaip stipriai tikiu, kad besąlygiškos meilės pamoka mane išgelbės nuo šito kraupaus skausmo. Neturiu kito pasirinkimo. Tikėk manim ir mano gebėjimu nuo jo išsivaduot. Tikėk, kad vieną dieną užteks jėgų įžengt į Tavo namus ir sukvėpuot viską, kas Tavęs liko šioj žemėj. Geros Tau Dangiškos karalystės, #fainiausiapasaulymočiute. Myliu Tave amžinai, o pavasarį - pažadu - pakrikštysiu vaikelius“, - rašė Živilė Kropaitė.
Taip pat skaitykite: Živilės Kropaitės-Basiulės biografija
Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu. „Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę . 95 is the new 90 90 is the new 80 so one can only hope that 40 is the new 25 Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, - rašė Živilė.
Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
Šeima ir Asmeninis Gyvenimas
Živilė Kropaitė-Basiulė ir Liudas Basiulis susilaukė vaikelio. Porai gimė mergaitė, kurią jie pavadino Dorotėja. Živilei ir Liudui Basiuliams vaikas - antras šeimoje. 2018-ųjų balandį jiems gimė sūnus Vėjas. „Su kauki gimdei? - bene pirmas klausimas iš ką tik paskambinusios močiutės. Bet niekada nepamirštame ir nepamiršime, kad jie - Vilniaus gimdymo namų mums dovanos. „Esame labai apdovanoti, ir kitaip čia nepasakysi. Kodėl gi nepavadinus Tavęs, miela dukra, dovanos vardu. „Jaučiuosi gerai. Kaip ir per pirmą nėštumą, taip ir per šį - viskas puikiai, lengvai, ko negalėčiau pasakyti apie gimdymą. Žinoma, nerimą dėl viruso jaučiu ir karantino laikausi maksimaliai, dirbu iš namų. Per šį mėnesį kol kas nebuvome net išėję į parduotuvę - visą maistą užsisakome į namus. Išeiname nebent ten kur nėra žmonių, pavyzdžiui, į mišką“, - Žmonės.lt pasakojo Ž.
Živilė atkreipė Liudo dėmesį maždaug prieš trejetą metų užkrečiamai nusijuokusi tiesioginiame televizijos laidos eteryje. Kelias dienas susirašinėję socialiniuose tinkluose, galiausiai jie nuėjo į pirmą pasimatymą. Ir nebesiskyrė. Po pusmečio susižadėjo ir pradėjo kalbėti apie vestuves, o netrukus patvirtino žinią, kad Živilė laukiasi. Pora susituokė 2018-ųjų vasario 16-ąją.
Namai miesto širdyje
Žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės dabartinis būstas išpildė jos vaikystės svajones apie namus. Moteris norėjo gyventi tarsi priemiestyje, apsuptai gamtos, bet išties - miesto centre, kur viskas pasiekiama ranka. Žurnalistės namuose - viskas paprasta ir patogu. Su mažais vaikais, tikina ji, to labiausiai ir reikia.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į Živilės Kropaitės-Basiulės kūrybą
„Mes gyvenam miesto centre, bute, kuris ir yra lyg miesto sūkuryje, bet kartu labai arti gamtos. Mes ilgai laukėm šitų namų, kol jie dar nebuvo pastatyti, nes mums buvo labai svarbu, kad pro absoliučiai visus langus matytųsi upė“, - pasakojimą pradeda Ž. Pašnekovė prisimena kartu su vyru naujųjų namų laukę porą metų. „Aišku, turint du mažamečius vaikus, sėdėjimo ir žiūrėjimo į upę būta minimaliai, - juokiasi Živilė. Būtent priemiestyje užaugusi Ž. Kropaitė-Basiulė sako gerai suprantanti, ką reiškia vaikui derintis prie tėvų, norint lankyti mieste esančius būrelius. „Vaikystė priemiestyje turi daug privalumų. Pavyzdžiui, galėjai įsirengti su kaimynų vaikais štabus ir lakstyti iš vieno pas kitą. Bėgiodavome iš daržo į daržą, iš kažkokių pamatų į kitus pamatus. O minusai išlįsdavo tada, kai reikdavo važiuoti į būrelius. Būdavo visą laiką derybos su tėvais: ar čia tėtis paims, ar turėsiu nakvot pas draugę… Živilė sako tada nuolat pasvajodavusi, o kaip gi viskas būtų, jei ji gyventų mieste. „Vaikai, gyvenantys prie mokyklos, per pertrauką galėdavo parlėkti namo ir pavalgyti. Tiesiog svajojau apie tai, - šypsosi pašnekovė. - Po pamokų sugrįžti per minutę namo! Man tai atrodė tokia neįmanomybė, tokia svajonė. Dėl to man buvo labai svarbu gyventi mieste, kur viskas arti, o drauge vis tiek toks kaimiškumo efektas, tokia priemiesčio nuotaika. Interjero dizainerė Kristina Vadoklė Živilės namuose sukūrė erdvę svetainę - tokią, kokios šeima labai norėjo. „Namuose yra tokių vietų, kur lenktis nereiktų net aukščiausiam žmogui. Tilptų net ir toks, kuris būtų už tą aukščiausią dvigubai aukštesnis. Tai toks aukštų lubų sprendimas suteikia ir nestandartiškumo, ir erdvės efektą. Bendrai tai užima maždaug 100 kvadratinių metrų“, - sako Ž. Pirmame aukšte randame su svetaine sujungtą virtuvę. Miegamasis, vienas iš vonios kambarių bei įvairių rakandų sandėlis taip pat suprojektuoti pirmame namų aukšte. „Iš pradžių mums atrodė, kad kam čia reikia tų dviejų vonios kambarių, galvojom, jog čia visiška nesąmonė bus. Tačiau dabar suprantame, kad jų labai reikia, - tikina keturių asmenų šeimoje gyvenanti žurnalistė. Antrame aukšte pasitinka jau minėtas dar vienas vonios kambarys, kuris, patikslina namų šeimininkė, yra labiau dušo kambarys. Vaikų kambarys - taip pat antrame aukšte. Nors planuose iš pradžių ir nebuvo, tačiau antrajame aukšte atsirado dar vienas kambarys. „Tačiau dabar naudojam jį kaip biurą. Per pandemiją labai gerai pasiteisino. Šitas kambarys turi stiklinę sieną. Dizainerė bandė nuo to atkalbėti, tačiau labai džiaugiamės šiuo sprendimu, nes taip namai prisipildo daugiau šviesos“, - pasakoja Ž. Antrame aukšte - ir įėjimas į terasą. „Terasa - absoliučiai pakeitęs mano gyvenimą reiškinys. Pernai sustatėme ten baldus ir tik tada supratome, kaip dažnai į ją ateiname. Vienintelis buto trūkumas buvo tas, kad nėra žolelės, ant kurios galėtum išeiti ir rasą pirštais sugerti.
Paauglystė
Smagu, kad paauglystė palyginti anksti baigėsi, kai Živilė įstojo į gimnaziją. Tikrai nenuobodžią. Pvz., buvo susidariusi tokia keturių draugų grupė, kuri kartais ir taip papokštaudavo. Stovėdami prekybos centre eilėje, padėdavo į prieš tai laukiančiojo krepšį kokią smulkią prekę, kramtomosios gumos ar šokoladuką. Atėjus laikui mokėti, žmogus pavartydavo prekę, matyt, pagalvodavo, kad gal pats netyčia įsidėjo ar gal, kad pravers ir susimokėdavo.
Motinystė
Motinystė jai suteikė labai daug džiaugsmo. Gal dar labiau rūpinasi sveika mityba ir gyvensena, išaugo ir atsakomybės jausmas.
Svarbiausios Pamokos ir Vertybės
Be abejo, ne vieną, kaip vieną iš svarbesnių abiem dukrom prisimenu tokią išsakytą mintį: nelaukite princo ant balto žirgo, ant žemės stovėkite savomis kojomis. Be abejo, tolerancijos, pozityvumo, pagarbos kitai tautai, kitai spalvai, kitokiam gyvenimo būdui. Šalia Živilės negalima neigiamai kalbėti apie jokį kitą žmogį. Ji visada stengiasi suprasti, pateisinti, net jei tas žmogus ir nėra jai gero linkintis. Būtų jos valia, patyčių kultūros liktų daug mažiau.
Šeimos Įtaka ir Santykiai
Pati augau gana puritoniškoje šeimoje, todėl anksti nusprendžiau - savo vaikams suteiksiu daug daugiau laisvės. Jei mane mama leisdavo į diskoteką, tai draugių mamos sutikdavo jas leisti net nesigilindamos, kur tos eina. Laikiausi sau duoto žodžio, netrukdžiau jų pasirinkimams, žinoma, domėdavausi, kur ir ką veikia. Labai dažnai vaikų draugai lankydavosi ir mūsų namuose.
Ateities Planai ir Perspektyvos
Šiandien labai džiaugiuosi kuriamais gražios šeimos santykiais. Svajonių būta įvairių, vienoms jų lemta išsipildyti, kitos ir liks gal kitam gyvenimui. Su vyru neteko išgyventi ištuštėjusio lizdo sindromo, kai dukros paliko namus.
Dalyvavimas renginiuose ir akcijose
Živilė Kropaitė-Basiulė aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir akcijose, susijusiose su kultūra, istorija ir skaitymo skatinimu.
#