Živilė Kropaitė-Basiulė - žinoma žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, filologė, germanistė, kurios balsas ir veidas puikiai pažįstamas Lietuvos auditorijai. Jos karjeros kelias ir asmeninis gyvenimas įkvėpė daugelį, o darbai paliko ryškų pėdsaką šalies žiniasklaidoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime Živilės gyvenimą, pradedant ankstyvaisiais metais ir studijomis, per karjeros pradžią ir žurnalistinę veiklą, iki knygos „Fainiausia pasauly močiutė“ pasirodymo ir asmeninio gyvenimo akcentų.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Živilė gimė ir augo Ignalinos rajone, Dūkšte. Čia ir pradėjo svajoti, kad norėtų gyventi dideliame mieste, nes ten kada nori gali nusipirkti ledų. Mano vaikystėje kaimo vaikui būdavo šventė, jei į parduotuvę vieną ar du kartus per savaitę atveždavo ledų. Jų lūkuriuodavome nuo pat ryto. Ji yra filologė, germanistė. Daug laiko dirbo vertėja, vertė tiek grožinę literatūrą, tiek techninius tekstus, nemažai teko vertėjauti ir žodžiu, šiuo metu dirba vokiečių kalbos dėstytoja.
Karjeros pradžia ir žurnalistinė veikla
Živilė pasirinko žurnalistės duoną. Apsidžiaugiau, nes mačiau, kad jai tai labai įdomu ir svarbu. Jei žmogus dirba mėgiamą darbą, jo rezultatai geresni ir jis pats laimingesnis. Televizija - tai toks rentgeno aparatas, kuris rodo, kas yra ir ko nėra.
Knyga „Fainiausia pasauly močiutė“: kelionė per istoriją ir prisiminimus
Živilė savo Močiutės, partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos. Živilės močiutė - politinė kalinė, tremtinė, keturių brolių partizanų sesuo. Labai ilgai norėjau knygą parašyti, surasti ir linksmesnį kampą, ne tik tremties. Ilgai galvojau, kaip knygą sudėlioti, kad ji tarsi dvelktų šiais laikais. Ši knyga nėra vien apie mano močiutę. Tai bandymas per vieną konkretų pavyzdį papasakoti XX amžiaus vidurio Lietuvos istoriją, kuri ypač šiomis dienomis svajojame, niekada nepasikartotų. Kai laukiausi antro vaiko, pamaniau, kad dabar pats laikas. Visuomet jaučiau, kad mano močiutė yra ypatinga - ją nuolat kviesdavo į mokyklas, susitikimus.
Knygos pristatymai ir skaitytojų reakcijos
Šiame tekste Živilė svarsto, ar apsimokėjo rašyti knygą, apkeliauti visą Lietuvą ją pristatant ir ko ji išmoko. „Vienintelė teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias - degančios jį parašiusiojo akys“, - įsitikinusi ji. Kai pasirodė mano knyga #fainiausiapasaulymočiutė, labai išgyvenau, kaip reikės ją populiarinti. Apie tai svarstant viena draugė, kurios vyras yra rašytojas, pasakė, kad reikės keletą pristatymų surengti. Kiek? Penkis kokius - patvirtino. Oho, galvojau. Dabar jau praėjo dveji metai, vasario pradžioje vykau į Kazlų Rūdą šios knygos pristatyti… 63-iąjį kartą. Dar vyksiu į Jurbarką, vėliau - į Šilutę, Skuodą… Su Aiste Plaipaite, padedančia gyvinti tuos pristatymus muzika ir pokalbiais, esame pakviestos į Airiją. Nesakau, kad visur (ar kur nors) miesteliuose dėl norinčiųjų atvykti su mumis susitikti susidaro spūstys ir nebelieka kėdžių, tačiau į bibliotekas įsiprašome ne pačios. Vadinasi, poreikis išgirsti apie Lietuvos istoriją yra.
Taip pat skaitykite: Tautosakos tyrinėtoja Živilė Ramoškaitė
Per visą šį laiką supratau daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, yra Bibliotekos ir yra bibliotekos. Vienose dirba entuziastingi žmonės, negalintys nurimti, kol skaitytojams neatvežė VISŲ autorių, kitose tvyro požiūris „na va, kažkaip judam judam, krutam krutam, gyvenam gyvenam“, gal ir gerai, kad atvykot. Kai kuriose dirba bibliotekininkės, ne tik pateikiančios gilią tavo knygos analizę, kai pristato kaip viešnią, bet ir kažkokiu būdu mobilizuojančios visą miestelį prikept kepinių, visus apskambinti ir pakviesti į renginį.
Didelė laimė buvo susitikti visokių visokiausių žmonių. Nuo tų, kurie verkė, nes sakė turėję labai panašaus optimizmo tremtinę mamą ar močiutę, iki tų, kurie ateidavo po renginio pamoralizuoti, kad ne visiems tremtis buvo liūdna patirtis ir kad „gniuždau jų orumą“. Nuo tų, kurie į renginį atėjo netyčia, o jo pabaigoje vedė už knygas per „Revolut“, iki tokio vieno durno trolio Panevėžy, kuriam turėjome grasinti policija - tik tada jis apleido salę.
Tremtinių namuose viena moteris nuogąstavo, kad turi keturis vaikus, tačiau niekas apie ją neparašė knygos. Ir su nuoskauda, ir su mintim, kad „va tu tai gera anūkėlė“. Ne iškart aš ta gera anūke tapau. Vaikystėj apie partizanų bunkerius klausyt buvo pabodę, Aukštaitijos istorikai kurį laiką buvo mane nurašę kaip prastą žurnalistę, kuri „dirba radijuje, bet į paminklų atidengimus su močiute neatvyksta“. Man dieviškai pasisekė, kad Močiutė tokia ilgaamžė. Visą šį laiką šita knyga, drįsiu manyti, irgi jai palaikė gyvybę. Kas nors užveždavo pyragų, Richardas, mano kolega iš televizijos, maldamasis Aukštaitijoje kaskart darydavo lankus, kad tik pažiūrėtų, kaip laikos močiutė, ir drauge pakikentų. Yra skambinę Seimo narių, prašančių Močiutės kontakto, nes jų prašė rinkėjai.
Močiutė ir toliau mane moko, kad nereikia perspaust, kad jau gana kankintis, kad nebereik tiek lakstyt su knyga. Nereik pervargt, reik būt su vaikais ir nekišt visiems to savo „juodo darbo“. „Apsramynk, niekas gi neliepia išparduot viso tiražo“, - sakė praėjus kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo.
Knygos vertė ir pamokos
Apsimoka, jei nors vienas iš šimto mokinių pasako: „Nežinojau, kuo lageris skirias nuo tremties, bet dabar žinau.“ Jei graži močiutytė rausvais skruostais pasidžiaugia pirmąsyk perskaičiusi tremtinių prisiminimus, kuriuose tiek daug akcento tam, kaip jie jautėsi. Kad prisiminimai apie lagerius ir tremtį - kad ir kaip makabriškai tai skambėtų - dėl Močiutės humoro ir gyvybingumo turi ir „linksmąjį kampą“. Apsimoka, jei kas nors ateina papasakot, kaip gimė tame kaime, kur močiutė kalėjo. Arba kad neš knygą anūkams, kad jie nenustotų mylėt Lietuvos. Iš istoriko Norberto Černiausko išmokau, kad tam, kad pats nepavargtum nuo savo knygos, turi vis iš naujo ją paskaitinėti ir rasti pasakojimams naujų detalių. O pati iš savęs išmokau dar daugiau: apie Lietuvą, dialektus, maršrutus, viešąjį transportą. Išmokau viešai kalbėt priešais tikrus žmones, o ne vien įsivaizduojamiems, ir kalbėti, o ne vien kažką vesti ar moderuoti. Man viskas dar ir kaip apsimokėjo.
Taip pat skaitykite: Živilės Kropaitės-Basiulės biografija
Knygos pristatymas Rietave
Birželio 11 dieną Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje vyko Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtas renginys, kurio metu bibliotekoje viešėjusi žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Živilė Kropaitė - Basiulė pristatė savo knygą ,,#fainiausia pasauly močiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“. Živilė Kropaitė - Basiulė būdama vos 13 metų, vasarodama pas močiutę, pirmą kartą užrašė jos prisiminimus, kurie jai tada dar buvo nesuprantami. Živilė užaugo ir kitomis akimis pažvelgė į močiutės patirtus išgyvenimus. Aistė Plaipaitė trumpai pasidalino savo senelio istorija. Renginio metu buvo rodomos Onos Butrimaitės - Laurinienės, Živilės Kropaitės - Basiulės močiutės jaunystės nuotraukos tremtyje. Papasakota apie močiutės brolius, kurie visi žuvo partizanaudami. Renginys buvo kupinas prisiminimų, pamąstymų apie tai, kaip išgyventi, išsaugoti žmogiškumą ribinėse situacijose, kaip neišduoti savęs ir Tėvynės, kaip nepalūžti, išlaikyti pusiausvyrą, atsitiesti.
Knygos pristatymas Klaipėdoje
Birželio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kvietė į žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „Fainiausia pasauly močiutė“ pristatymą. Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą.„#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai - siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Asmeninis gyvenimas: šeima, vertybės ir motinystė
Živilė ištekėjusi už teisininko Liudo Basiulio. Pora susituokė 2018-ųjų vasario 16-ąją. Živilė atkreipė Liudo dėmesį maždaug prieš trejetą metų užkrečiamai nusijuokusi tiesioginiame televizijos laidos eteryje. Kelias dienas susirašinėję socialiniuose tinkluose, galiausiai jie nuėjo į pirmą pasimatymą. Ir nebesiskyrė. Po pusmečio susižadėjo ir pradėjo kalbėti apie vestuves, o netrukus patvirtino žinią, kad Živilė laukiasi.
Živilė Kropaitė-Basiulė (35) su vyru teisininku Liudu Basiuliu (37) susilaukė vaikelio. Porai gimė mergaitė, kurią jie pavadino Dorotėja. Živilei ir Liudui Basiuliams vaikas - antras šeimoje. 2018-ųjų balandį jiems gimė sūnus Vėjas.
Motinystė jai suteikė labai daug džiaugsmo. Gal dar labiau rūpinasi sveika mityba ir gyvensena, išaugo ir atsakomybės jausmas.
Taip pat skaitykite: Rezonansinės bylos
Svarbiausios pamokos ir vertybės
Be abejo, ne vieną, kaip vieną iš svarbesnių abiem dukrom prisimenu tokią išsakytą mintį: nelaukite princo ant balto žirgo, ant žemės stovėkite savomis kojomis. Be abejo, tolerancijos, pozityvumo, pagarbos kitai tautai, kitai spalvai, kitokiam gyvenimo būdui. Šalia Živilės negalima neigiamai kalbėti apie jokį kitą žmogį. Ji visada stengiasi suprasti, pateisinti, net jei tas žmogus ir nėra jai gero linkintis. Būtų jos valia, patyčių kultūros liktų daug mažiau.
Šeimos įtaka ir santykiai
Pati augau gana puritoniškoje šeimoje, todėl anksti nusprendžiau - savo vaikams suteiksiu daug daugiau laisvės. Jei mane mama leisdavo į diskoteką, tai draugių mamos sutikdavo jas leisti net nesigilindamos, kur tos eina. Laikiausi sau duoto žodžio, netrukdžiau jų pasirinkimams, žinoma, domėdavausi, kur ir ką veikia. Labai dažnai vaikų draugai lankydavosi ir mūsų namuose.
Paauglystė
Smagu, kad paauglystė palyginti anksti baigėsi, kai Živilė įstojo į gimnaziją. Tikrai nenuobodžią. Pvz., buvo susidariusi tokia keturių draugų grupė, kuri kartais ir taip papokštaudavo. Stovėdami prekybos centre eilėje, padėdavo į prieš tai laukiančiojo krepšį kokią smulkią prekę, kramtomosios gumos ar šokoladuką. Atėjus laikui mokėti, žmogus pavartydavo prekę, matyt, pagalvodavo, kad gal pats netyčia įsidėjo ar gal, kad pravers ir susimokėdavo.
Dabartinis gyvenimas ir namai
Žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės dabartinis būstas išpildė jos vaikystės svajones apie namus. Moteris norėjo gyventi tarsi priemiestyje, apsuptai gamtos, bet išties - miesto centre, kur viskas pasiekiama ranka. Žurnalistės namuose - viskas paprasta ir patogu. Su mažais vaikais, tikina ji, to labiausiai ir reikia. „Mes gyvenam miesto centre, bute, kuris ir yra lyg miesto sūkuryje, bet kartu labai arti gamtos. Mes ilgai laukėm šitų namų, kol jie dar nebuvo pastatyti, nes mums buvo labai svarbu, kad pro absoliučiai visus langus matytųsi upė“, - pasakojimą pradeda Ž.
Būtent priemiestyje užaugusi Ž. Kropaitė-Basiulė sako gerai suprantanti, ką reiškia vaikui derintis prie tėvų, norint lankyti mieste esančius būrelius. „Vaikystė priemiestyje turi daug privalumų. Pavyzdžiui, galėjai įsirengti su kaimynų vaikais štabus ir lakstyti iš vieno pas kitą. Bėgiodavome iš daržo į daržą, iš kažkokių pamatų į kitus pamatus. O minusai išlįsdavo tada, kai reikdavo važiuoti į būrelius. Būdavo visą laiką derybos su tėvais: ar čia tėtis paims, ar turėsiu nakvot pas draugę… Živilė sako tada nuolat pasvajodavusi, o kaip gi viskas būtų, jei ji gyventų mieste. „Vaikai, gyvenantys prie mokyklos, per pertrauką galėdavo parlėkti namo ir pavalgyti. Tiesiog svajojau apie tai, - šypsosi pašnekovė. - Po pamokų sugrįžti per minutę namo! Man tai atrodė tokia neįmanomybė, tokia svajonė. Dėl to man buvo labai svarbu gyventi mieste, kur viskas arti, o drauge vis tiek toks kaimiškumo efektas, tokia priemiesčio nuotaika.
Interjero dizainerė Kristina Vadoklė Živilės namuose sukūrė erdvę svetainę - tokią, kokios šeima labai norėjo. „Namuose yra tokių vietų, kur lenktis nereiktų net aukščiausiam žmogui. Tilptų net ir toks, kuris būtų už tą aukščiausią dvigubai aukštesnis. Tai toks aukštų lubų sprendimas suteikia ir nestandartiškumo, ir erdvės efektą. Bendrai tai užima maždaug 100 kvadratinių metrų“, - sako Ž. Pirmame aukšte randame su svetaine sujungtą virtuvę. Miegamasis, vienas iš vonios kambarių bei įvairių rakandų sandėlis taip pat suprojektuoti pirmame namų aukšte. Antrame aukšte pasitinka jau minėtas dar vienas vonios kambarys, kuris, patikslina namų šeimininkė, yra labiau dušo kambarys. Vaikų kambarys - taip pat antrame aukšte. Nors planuose iš pradžių ir nebuvo, tačiau antrajame aukšte atsirado dar vienas kambarys. „Tačiau dabar naudojam jį kaip biurą. Per pandemiją labai gerai pasiteisino. Šitas kambarys turi stiklinę sieną. Dizainerė bandė nuo to atkalbėti, tačiau labai džiaugiamės šiuo sprendimu, nes taip namai prisipildo daugiau šviesos“, - pasakoja Ž. Antrame aukšte - ir įėjimas į terasą. „Terasa - absoliučiai pakeitęs mano gyvenimą reiškinys. Pernai sustatėme ten baldus ir tik tada supratome, kaip dažnai į ją ateiname. Vienintelis buto trūkumas buvo tas, kad nėra žolelės, ant kurios galėtum išeiti ir rasą pirštais sugerti.
Atsisveikinimas su Močiute
Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė savo įrašu, skirtu anapilin iškeliavusiai močiutei, sutiko pasidalinti įrašu su portalu Žmonės.lt. Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu.
„Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę . 95 is the new 90 90 is the new 80 so one can only hope that 40 is the new 25 Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, - rašė Živilė.
Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kkalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
Ateities planai ir perspektyvos
Šiandien labai džiaugiuosi kuriamais gražios šeimos santykiais. Svajonių būta įvairių, vienoms jų lemta išsipildyti, kitos ir liks gal kitam gyvenimui. Su vyru neteko išgyventi ištuštėjusio lizdo sindromo, kai dukros paliko namus.