Šis straipsnis skirtas apžvelgti Vykinto Pugačiausko biografiją, jo patirtį Sausio 13-osios įvykiuose ir jo karjerą žurnalistikos srityje.
Ankstyvasis gyvenimas ir Sausio 13-osios įvykiai
Vykintas Pugačiauskas Sausio 13-osios įvykius matė moksleivio akimis. Jis papasakojo, kokiomis spalvomis buvo nusidažęs gyvenimas Lietuvai reikšmingu metu.
Prie šios nakties įvykių buvo eita kone metus, nuo nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvoje jau devyniasdešimtųjų gegužės mėnesį, po neramaus pavasario, buvo prasidėję budėjimai prie parlamento. Įtampa vis augo - būdavo tyčia siunčiamos šarvuotosios technikos kolonos važinėti tuneliu po parlamentu.
Pirmoji 1991-ųjų savaitė prasidėjo tuo, kad Prunskienės vyriausybė, negalėdama imtis nieko kito, staiga padidino maisto produktų kainas. Taigi, pirmadienį, atėjęs į mokyklos valgyklą, V. Pugačiauskas suprato, kad nebeįperka paprasčiausių bandelių. Net valgyklos darbuotojos buvo sumišusios, nebežinojo, kaip skaičiuoti kainas. Visiems buvo didžiulis šokas.
Tuo metu gyvavo ne tik visų žinomas, už Lietuvos laisvę kovojantis Sąjūdis, tačiau ir prosovietinis judėjimas „Jedinstvo“ (liet. „Vienybė“), kuris sausio aštuntą dieną pabandė veržtis į parlamentą. V. Pugačiauskas tuo metu buvo mokykloje, tačiau mama ir teta, neišsigandusios priešiškos minios, pasiėmė vieną iš jo turimų didelių žemėlapių ir panaudojo jį kaip plakatą - ant kitos pusės lūpdažiu užrašė paramos mūsų valdžiai šūkį. Diena po dienos įtampa augo, buvo rengiamos naujos provokacijos. Būdamas trylikametis, V. Pugačiauskas prie parlamento praleido naktį į sausio 11-ąją, buvo tikrai šalta.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Ryte, šiek tiek pamiegojęs, į mokyklą nėjo - per radiją išgirdo, kad reikia rinktis ginti spaudos rūmų. Tuo metu ir prasidėjo įvykių kulminacija. Nieko iš suaugusiųjų namie nebuvo, pasiėmęs kino kamerą išvažiavo į Viršuliškes, prie dabartinės parduotuvės „Mada“. Tankai jau buvo pradėję judėti link spaudos rūmų, kur buvo įsikūrusios visos pagrindinės laikraščių redakcijos.
Būdamas ten, pirmą kartą pats pamatė, kas yra tikros kovinės kulkos, ką reiškia, kai išsigandę kariai bando šaudyti į viršų, bet pataiko ir į žmones. Pamatė atvažiuojančius tankus, kurie, kaip paskui paaiškėjo, pakeliui kliudė ir sunkvežimį su žaislais, kas skamba gana simboliškai. Būdamas prie spaudos rūmų, telefono automatu paskambino namo, atsiliepė tėtis. Supratęs, kur esu, persigandęs pasakė: „Dink iš ten.“
Tuo metu dirbęs televizijoje tėtis pasiūlė tai, ko negalėjo atsisakyti, - atvažiuoti pas jį į televiziją. Atsimena, tada jau tikrai buvo sunku patekti į televizijos pastatą dėl papildomos apsaugos. Tą dieną vaikščiojo po visas studijas, kur žmonės, kaip galėjo, rengėsi galimam šturmavimui. Prisimena raštelį prie tuometės diktorės staliuko su ranka parašytu tekstu, kurį būtų skaičiusi, jeigu jos pamainos metu būtų prasidėjęs televizijos šturmas.
Keista, tačiau nors sausio 12-oji ir buvo įtempta, vakare vyravo gana pakili nuotaika. Žmonės rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau apie pusė pirmos nakties tuneliu, esančiu po seimu, pradėjo važiuoti kolonos. Tuo metu dar tik iš statomo seimo viešbučio žmonės nešė geležies, armatūros gabalus, betono blokus barikadoms ręsti.
Žurnalisto karjera
Televizijoje V. Pugačiauskas sukuosi iš esmės nuo vaikystės. Čia žurnalistu dirbo ir jo tėtis - kurdavo laidas jaunimui. Jis kaltas, kad aš pamilau televiziją. Tačiau studijoms nepasirinko žurnalistikos. Pasirinko politikos mokslus. Yra politikos mokslų magistras, dėsčiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Į televiziją V. Pugačiauską atvedė ilgametė šios televizijos darbuotoja, „Panoramos“ vedėja Algimanta Žukauskienė. Universitete lankiau jos skaitomą kursą „Darbo su mikrofonu įgūdžiai“. Jai visą gyvenimą liksiu dėkingas už tai, kad ji man pasiūlė ateiti. Galbūt jai pasirodė patrauklu, kad esu iš Tarptautinių santykių instituto… Televizija man svarbi ir įdomi dviem aspektais. Tai būdas žmonėms pasakyti tai, ko jie galbūt nežino. Be to, ji - tarsi konstruktorius, specifinė išraiškos forma, kai gali iš vaizdų ir žodžių sudėlioti produktą, kuris siunčia žinią žiūrovui.
Apie tarptautinius įvykius Lietuvos televizijose pakankamai gerai nušviečiami? Tikrai ne. Geriausios užsienio žinios yra nacionaliniame kanale. Tiesiog mūsų televizija, būdama Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narė, turi daugiau galimybių gauti tarptautinę vaizdo medžiagą. Komercinės televizijos dažniausiai turi tik vieną tokį kanalą. Be to, mes turime daugiau laidų.
V. Pugačiauskas daug keliauja dėl savo darbo. Kai ruošiatės išvykti, beldžiate į direktoriaus kabineto duris? - Toks yra procesas. Sumąstai, kas tuo metu yra įdomiausia ir kur reikėtų nuvažiuoti, tada eini ir prašaisi. Kol šalyje dar nebuvo krizės, televizija nelabai skaičiavo pinigų ir pati rodydavo iniciatyvą išsiųsti į karščiausius pasaulio taškus, pavyzdžiui, iš arti stebėti Ukrainos Oranžinės revoliucijos ar Rusijos ir Gruzijos konflikto. Dažnai tenka išvykti su įvairiomis delegacijomis ar ieškotis kitokių kelių. Į Kazachstaną mus pakvietė šios šalies Užsienio reikalų ministerija.
Iš kurios kelionės parsivežėte ypatingų įspūdžių? Net nežinau, kokiu požiūriu tas keliones vertinti. Visos jos yra labai skirtingos. Vienos išskirtinumas tas, kad pamatai Barako Obamos pergalę, kitos - kad pabūni prie Abchazijos administracinės ribos… O kartais kelionei ypatingumo suteikia tai, kad šviežiausią medžiagą suspėji atsiųsti vos kelios minutės iki „Panoramos“ pradžios.
Laisvalaikis ir pomėgiai
Laisvalaikiu V. Pugačiauskas rašo, analizuoja. Visa tai vis tiek susiję su darbu. Tačiau aš nesu didelis darboholikas: man miela ir su draugais pabūti, ir knygą paskaityti ar pakeliauti. Gal šiek tiek įdomiau salose - Grenlandijoje, Islandijoje, Špicbergene, Alandų ar Velykų salose… Tai specifinės vietos, kur gyvenimas tarsi atskirtas nuo likusio pasaulio. Esu didmiesčio žmogus ir visada rasčiau sau ką nors įdomaus Niujorke, Londone ar Romoje.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
tags: #vykintas #pugaciauskas #gime