Šiame straipsnyje nagrinėjama Nietzsche's filosofija, apibendrinant esmines jo idėjas, pateiktas kūrinyje "Gimimo tragedija". Aptariamas absurdo suvokimas, maišto svarba, laisvės reikšmė, aistros ir savižudybės temos, remiantis įvairių filosofų ir rašytojų darbais. Straipsnyje siekiama atskleisti Nietzsche's filosofijos esmę ir jos reikšmę šiuolaikiniam žmogui.
Įvadas
Albert'o Camus "Sizifo mitas" parašytas 1940-1941 metais, atspindi smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas ir ieškojimus Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Absurdo problema prancūzų filosofijoje ir literatūroje itin akcentuojama tada, kai rašytojai ir filosofai susiduria su karo grėsme Europoje bei su pačiu karu. Taip pat svarbi kapitalizmo sistemos krizė, kurią Vakarai pergyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Camus gvildena „Sizifo mite“ pagrįstas kasdieninės patirties faktais, pabrėždamas individo mąstyseną ir samprotavimų metodą, išplaukiantį iš individo patirties. Svarbiausios Camus filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra ir savižudybė.
Absurdo Samprata
Camus, kaip ir egzistencialistai, atsiriboja nuo klausimų apie dievą, dvasią ir pan., pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema, nors patsai žmogaus supratimas yra abstraktus. Gana savitas išeities taškas Camus knygoje - samprotavimai apie savižudybę, kuri nėra socialinė studija, netgi ne veiksmo ir ne psichologinė studija. Rašytoją domina, ar verta žudytis, nes tai gyvenimo prasmės problema. Jeigu gyvenimas nevertas pastangų gyventi, tai lieka tik nusižudyti, o žmonės vis dėlto gyvena. Kodėl taip yra? Ir Camus dekartiškai nuosekliai, logiškai analizuoja atsiradusią problemą.
„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“, taip pat žodžiai „absurdas“, „absurdiškumas“ ir kiti. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kuris neturi prasmės. Kasdieniam supratimui pati absurdo sąvoka gana abstrakti, nes kasdienėje buityje su absurdu, kaip tokiu, nesusiduriame, negalime jo pamatyti, paliesti, jo neįkūnija joks materialus daiktas. Net tais retais atvejais, kai vartojame žodį „absurdas“, turime omenyje kažką, kas neturi jokios sąsajos su tikrąja filosofine absurdo sąvoka, būties beprasmybe ir žmogaus gyvenimo betiksliškumu. Labai svarbu suvokti šią esminę skirtį, nes Camus būtent ir kalba ne apie kažką išorinį, ne apie kažkokį „beprasmį“, kasdienei patirčiai prieštaraujantį reiškinį, kurį galima lengvai pašalinti arba pakeisti taip, kad „atitiktų tikrovę“, bet apie kokybiškai kitą egzistencinį suvokimo lygį, kuris atsiveria žmogui egzistencinio lūžio akimirką.
Camus kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal ją, absurdas - tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus - ne beprotis, priešingai, tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Įžanginiame „Sizifo mito“ žodyje autorius sako, kad jo dėmesys bus sukoncentruotas į praėjusiame šimtmetyje sutinkamą absurdo jausmą arba pojūtį (sensibilité absurde), kuris atsiranda staigiai ir dažniausiai nelauktai. Šis jausmas nemalonus. Būtent dvidešimtame amžiuje, sparčiai tobulėjant technologijoms, žmonės vis labiau ir labiau pajautė atskirtį, vienatvė tapo reali, kaip niekada ankščiau; atsirado net tam tikra „vienatvės“ kultūra, kai būti vienam, neturėti šeimos ir demonstratyviai atsiskirti nuo visuomenės tapo netgi „madinga“. Tačiau toks „madingas“ žmogus neišvengiamai susiduria su savo paties sielos glūdumoje slypinčiais demonais.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Vieną dieną žmogus staiga gali pajusti, kokie mechaniški, automatiški ir beprasmiški yra jo veiksmai: žmogus kartoja juos diena iš dienos, metai iš metų (panašiai, kaip automatiškai savo pareigas vykdė Camus romano „Svetimas“ herojus Merso), kol vieną kartą iškyla viską griaunantis „kodėl?“. Kodėl žmogus vykdo automato funkcijas? Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas, viskas gali pasirodyti beprasmiška, - kai vieną kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. Camus manymu, absurdo jausmas kiekvienu momentu gali pasibelsti į sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Atsiradusi sąmonė yra gėris.
Maištas ir Laisvė
Greta absurdo temos Camus kūrinyje yra maišto tema. Iš situacijos, kurioje atsiduria žmogus, pajutęs absurdą, jį gali išvesti tik maištas, maištas prieš absurdą. Tai reikštų, jog absurdą reikia suprasti, įsisąmoninti, o po to jį paniekinti; absurdas bus atmetamas, nors nesunaikinamas ir, kaip priešpastatymas, jam bus kuriamos žmogiškos moralinės vertybės. Šis maištas negali suteikti vilties, nes žmogus gyvena absoliučios mirties perspektyvoje, mirties niekas neišvengs, o tai reiškia, kad maištas nenuves prie jokios pergalės; vienintelis dalykas, ką jis gali duoti, - parodyti žmogų ginantį savo žmogišką orumą, teigiantį savo pasiryžimą būti savarankišku, būti pačiu savimi nenugalimų jėgų akivaizdoje. Maištas prieš absurdą yra kova dėl pačios kovos, jis negali turėti kitos pabaigos, kaip tik paties maištaujančiojo mirtis. Todėl kasdieniam protui tokia kova atrodo beprasmiška, netgi smerktina. Bet absurdo žmogui kasdienio proto vertinimas jau nebėra svarbus, jis gyvena kitomis kategorijomis, galima sakyti, kitame egzistenciniame erdvės išmatavime.
Būtina maišto sąlyga - laisvė. Ji yra lyg savotiškas sąmonės ginklas. Kol žmogus automatiškai vykdo savo mechaninį darbą, jis yra kasdieninės rutinos vergas. Camus filosofijos požiūriu, laisvė ligi absurdo patirties buvo tik iliuzinė, nes priklausė nuo išorinių principų. Patyrus absurdą, panašūs principai atkrinta, nes į juos žiūrima pagal mirties mastelį, o tai reiškia, kad jie šiuo atžvilgiu visai reliatyvūs. Pagaliau, laisvė žmogui yra savaiminis dalykas - niekas negali priversti žudytis ar nesižudyti. Vadinasi, ji taip pat naudojama kovai prieš absurdą.
Aistra ir Gyvenimo Vertė
Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina kiekvieną būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą: kiekvieną akimirką jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis žmogaus neišstumia iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, priešingai, grąžina žmogų gyvenimui. Žmogus praturtina save naujais pojūčiais, pojūčių skoniu. Tai nereiškia, kad gyvenimas paverčiamas tik švente. Jame yra visokių sunkumų, o didžiausias iš jų tas, kad kiekvienas dalykas projektuojamas neišvengiamai mirčiai.
"Sizifo Mito" Struktūra ir Turinys
„Sizifo mitas“ - keturių skyrių knyga, kur svarbiausi yra pirmas ir ketvirtas. Pirmame, pavadintame „Samprotavimai apie absurdą“, rašytojas pateikia svarbiausius savo filosofijos teiginius. Iš pradžių kalbama, kaip ir kada atsiranda absurdo pojūtis, koks sąmonės vaidmuo žmogaus gyvenime. Rašytoją domina aplinka, „absurdo sienos“, kur vyksta žmogiškosios egzistencijos drama. Poskyryje „Filosofinė savižudybė“ autorius polemizuoja su kitais filosofais, kurie, įvesdami vilties sąvoką, nori išeiti iš absurdo situacijos. Poskyryje „Absurdo laisvė“ autorius atsako į knygos pradžioje iškeltą klausimą, ar absurdo jausmą būtinai turi lydėti savižudybė. Autorius bando duoti savą problemos sprendimą, save priešpastatydamas Kierkegaardui, Jaspersui, Šestovui ir kitiems, kurių filosofiją vadina proto savižudybe. Camus manymu, absurdo pasekmė - maištas, tačiau ne bet koks, o kylantis iš laisvo apsisprendimo. Apsisprendimą, norėdamas pabrėžti naują to žodžio prasmę, filosofas vadina „absurdo laisve“. Tačiau iš absurdo seka ir universalių etikos normų neigimas. Be Nietzsche’s entuziazmo, Camus priima išvadą iš absurdo: „Viskas leista.“ Vienintele vertybe lieka matymo aiškumas ir išgyvenimų pilnumas. Absurdo nereikia sunaikinti savižudybe ar tikėjimo „šuoliu“, jį reikia maksimaliai išgyventi, patirti. Komediantas, Don Juanas, Užkariautojas, Rašytojas realizuoja save, įveikia save.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Absurdo Herojai: Don Juanas, Aktorius, Menininkas ir Kirilovas
„Sizifo mite“ Camus atskleidžia keletą absurdo herojaus „tipų“.
Don Juanas
Pirmiausia skaitytojas supažindinamas su Don Juanu. Šio herojaus istorija pasakojama poskyryje „Donžuanizmas“. Jame atskleidžiamas absurdo ir meilės sąryšis: „Juo labiau žmogus myli, juo labiau tvirtėja absurdas.“ Pagrindinis klausimas: ar Don Juanas tikrai įsisąmonino absurdą, ir ar jis dėl to nelaimingas? Ar karštligiškas bėgimas nuo moters prie moters, jo siekimas numalšinti savo kančią yra jo tragedija ar laimė? Camus sako, kad Don Juanas nėra nelaimingas, nes neturi vilties ir žino, kad vienintelė galimybė būti laimingam - vadovautis „carpe diem“ taisykle, t. y. gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė, ir imti iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Vienintelis praradimas šiam absurdo veikėjui - ankstyva mirtis, atimanti tūkstančius akimirkos galimybių, tūkstančius gyvenimų, kuriuos jis galėjo išgyventi gražių moterų glėbyje. Todėl Don Juanas skuba gyventi. Rytui tik brėkštant, jis palieka miegančią gražuolę, kuriai vos vakar prisiekė amžiną meilę, ir skuba ieškoti kitos. „Ar jis egoistas?“, klausia Camus. Ir pats atsako, kad, ko gero, taip. Bet tik ta prasme, jog jis suvokia amžinybės iliuziškumą ir šaiposi iš tų, kurie apdainuoja „amžiną meilę“. Meilė negali būti amžina, nes susiduria su ultimatyviu prieštaravimu - mirtimi. Meilė supančioja, nes priverčia mylinčiojo širdį žiūrėti tik į savo aistros objektą ir nusigręžti nuo pasaulio. Don Juano meilė kitokia. Ji išlaisvina, leidžia aiškiai matyti pasaulio visumą. Ši meilė leidžia jam mylėti visas moteris, užkariauti ir patirti viską. Tai Don Juano likimas. Ir nors „amžinybės šalininkai“ siekia ji nubausti, jokia bausmė jam negalima. Don Juanas nesikliauja Dievu, meta jam iššūkį ir skelbia, jog Dievo nėra, todėl negali būti nubaustas atskyrimu nuo jo. Bejėgė, dūlanti senatvė.
Aktorius
Aktorius taip pat gyvena absurde. Kasdieniu „prasmės“ suvokimu, aktoriaus gyvenimas yra beprasmis, nes po savęs nepalieka nieko apčiuopiamo, nieko, kas primintų jų išgyventą šlovę. Jeigu aktorius nebuvo žinomas, jis išnyks, nesvarbu, kokią begalybę didingų gyvenimų jis išgyveno scenoje. Visas aktoriaus gyvenimas tampa iliuzija. Vieną akimirką jis yra karalius, didvyris, genijus, o kitą - paprastas žmogus, pietaujantis mieste. Ir vis dėlto aktorius yra didis, sako Camus: „Taigi iš absurdo personažo aktorius gavo monotoniją - nepakartojamą, gluminantį, svetimą ir sykiu savą siluetą, išryškėjantį visuose jo herojuose. Bažnyčia pasmerkia aktorių ir paskelbia ji eretiku, nes jis atsisakė paklusti jos viešpatijai, gyventi tik vieną gyvenimą, turėti tik vieną sielą. Persikūnydamas į savo personažus, aktorius pažeidė dieviškojo tvarinio vienybės principą. Kaip Bažnyčia galėjo jo nesmerkti? Nuo šiol aktorius atskirtas nuo Bažnyčios, atskirtas nuo Dievo ir amžinojo gyvenimo. Tačiau aktoriui amžinojo gyvenimo ir nereikėjo, jis tenorėjo ilgesnio gyvenimo, kad galėtų išgyventi daugiau, suvaidinti daugiau didingų likimų. Vienintelė bausmė jam yra mirtis: „Niekas negali kompensuoti daugybės veidų ir amžių, kuriuos jis būtų įkūnijęs scenoje. Bet kad ir kaip ten bebūtų, nuo mirties nepabėgsi.
Menininkas
Menininkas, kaip ir aktorius, kovoja su absurdu savo kūryba bei, kaip ir aktorius, pralaimi savo kovą. Meno kūriniai siekia išvengti absurdo nuosmukio ženklų, bet laikas jiems negailestingas. Meno kūrinių taip pat laukia mirtis ir, ankščiau ar vėliau, užmarštis. Kartais meno kūriniai šimtmečiais pergyvena savo kūrėją ar išgarsina jo vardą, bet pačiam menininkui tai jau nebesvarbu, nes vieną kartą „pagimdyti“, išleisti iš jo sielos labirinto, kūriniai jam jau nebepriklauso. Nuo pat tos minutės, kai dailininkas atitraukia savo teptuką nuo užbaigtos drobės, jis nupjauna juos jungusią giją ir nuo tos akimirkos paveikslas jau priklauso absurdo pasauliui, skleidžiančiam virš jo savo mirtį nešantį šešėlį. Gal todėl kai kurie menininkai naikino savo geriausius šedevrus; gal taip jie tikėjosi išgelbėti juos nuo absurdo nasrų; gal taip patys gelbėjosi nuo kūrėjo sielą draskančios kančios? Camus sako, jog menas išlaisvina žmogų, bet negali argumentuotai pagrįsti šio teiginio. Taip, pripažinkime, kūrybos procese menininkas jaučiasi laisvas. Jo protą užvaldo įkvėpimas ir tą trumpą, trapią akimirką jis esti laisvas. Bet štai paveikslas (skulptūra, knyga, simfonija) yra užbaigiamas. Kas gali suvokti tą mirtiną tylą, tą vienatvės tuštumą, kuri apgaubia kūrėjo sielą? Apie tą nesuvokiamai tragišką būseną pasakojo Mozartas, Manet, Picasso, Hemingway; šios įtampos neišlaikęs protą prarado Van Goghas. Šį klausimą Camus taip pat nagrinėja, bet neduoda tikslaus atsakymo, ar menas įgalus nugalėti absurdą, ar tai tik dar vienas iliuzinis maišto kelias, vedantis niekur. Camus tik teigia, kad kūryba neturi rytojaus, o vieninteliai dalykai, kurių galima tikėtis ar reikalauti iš absurdo kūrybos (to paties reikalaujama ir iš absurdo mąstymo apskritai), - maištas, laisvė ir įvairovė. Menas nėra vertybė savaime, tai „kūryba be rytdienos“, atnešanti džiaugsmą save realizuojančiam menininkui, užimtam atkakliu laikinų kūrinių kūryba. Aktorius vieną po kitos išgyvena daugybę gyvenimų scenoje, rašytojo (ir apskritai menininko) „absurdiškos askezės“ verte tėra savidisciplina, „efektyvi kentėjimo ir aiškumo mokykla“. Kūrėjas žaidžia vaizdiniais, tveria mitą, o tuo pačiu ir save patį, nes tarp regimybės ir būties nėra aiškios ribos.
Kirilovas
Daugybę absurdo ženklų Camus randa Dostojevskio knygose. Anot Camus, visi didžiojo rusų rašytojo herojai kelia gyvenimo prasmės klausimą. Tačiau nors visi jie vienaip ar kitaip susiduria su absurdu, ne visi yra absurdo herojai. Lygiai kaip Dostojevskio romanai yra romanai apie absurdą, o ne absurdo romanai: „Dostojevskio atsakymas - tai nusižeminimas, ‘gėda’, anot Stavrogino. Absurdo kūrinys, priešingai, nepateikia jokio atsakymo, štai ir visas skirtumas. Dostojevskio kūryboje aiškiausias absurdo herojus yra Kirilovas. Jis maištauja prieš absurdą vieninteliu jam suvokiamu būdu - savižudybe. Būtent savižudybė, sako Camus, paverčia jį absurdo personažu. Kirilovas nusižudo ne todėl, kad nebenori gyventi, jis nusižudo, nes nori tapti Dievu: „Jeigu Dievo nėra, Kirilovas - dievas. Jeigu Dievo nėra, Kirilovas privalo nusižudyti, kad taptų Dievu. Šis absurdo veikėjas pasirenka visai kitą kelią, nei ankščiau aprašytieji absurdo herojai. Jis jau nebenori kovoti su absurdu jį įprasminant meilėje, kaip Don Juanas, ar mene, kaip aktorius. Ne, jo maištas kėsinasi į patį būties pagrindą - Dievą. Camus pabrėžia, jog čia Dostojevskio personažas vadovaujasi dar Nietzsche’s suformuluota premisa „Jeigu Dievo nėra, tai aš - Dievas“. Kalbama ne apie Dievą-žmogų (turimas omenyje Jėzus), bet apie Žmogų-dievą, o tai visiškai skirtingi dalykai, nes Žmogus-dievas neatsisako savo žmogiškumo mainais į dieviškumą, atvirkščiai, siekia savo žmogiškumą išaukštinti iki dieviškumo ir skelbia, jog nėra jokio skirtumo tarp žmogaus ir Dievo, nes Dievas tėra žmogaus sugalvotas mitas.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui