Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namų situacija, jų veiklos svarba, iškilę sunkumai dėl patalpų ir vertybiniai aspektai, susiję su žmogaus gyvybe ir prasmingu gyvenimu.
Istorija ir Veikla
Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Visų šventųjų parapijos vaikų laikinieji globos namai įkurti 1999 metais. Per daugiau nei 15 veiklos metų jie tapo namais ir saugiu prieglobsčiu daugiau kaip 300 vaikų, kurie neturėjo galimybės gyventi savo biologinėse šeimose. Globos namuose vienu metu gali gyventi iki 14 vaikų, kurių amžius svyruoja nuo 3 iki 15 metų. Sąlyginai nedidelis globotinių skaičius leidžia darbuotojams užmegzti artimą ryšį su kiekvienu vaiku. Patekimas į globos namus vaikui neišvengiamai sukelia nerimą, baimę ir skausmą, todėl labai svarbu, kad čia jo lauktų rūpestingi darbuotojai.
Globos namų darbo prasmingumą įrodo tai, kad 45 vaikus pavyko grąžinti į biologines šeimas po ilgo darbo su tėvais. Darbuotojai džiaugiasi, kad visi pilnametystės sulaukę ir savo šeimas sukūrę globos namų auklėtiniai savo vaikus augina patys ir nė vieno jų vaikas negyvena globos namuose.
Iškilę Sunkumai
Šiuo metu vaikai ir darbuotojai išgyvena nerimą, nes esamos patalpos pripažintos netinkamomis, o persikelti nėra kur. Globos namų bendruomenė ieško geradario, kuris sutiktų panaudos teise skirti patalpas, tinkamas vaikų gyvenimui. Vaikams reikia saugių, jaukių ir šviesių namų, kad ir taip įtemptas jų gyvenimas turėtų ramų prieglobstį.
Teisiniai Aspektai
Juridinis asmuo Viešoji įstaiga Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namai (registracijos adresas Vilnius, Visų Šventųjų g. 5) išregistruotas 2019 m. gruodžio mėn. 30 d., pirmadienį. Pakeistas registracijos adresas iš Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Visų Šventųjų g. 5 į Vilnius, Visų Šventųjų g. Informacijos šaltinis: VĮ Registrų centras, VIRSIS.
Taip pat skaitykite: Vadovas naujiems tėvams
Žmogaus Vertybės ir Tikėjimas
Žmogaus vertingumas nėra nei biografijos įspūdingumas, nei santykių, užimamų pareigų bei pasiekimų visuma. Vertė slypi jau pačiame žmogaus tapatume. Kiekvienas yra unikalus. Niekas daugiau neturi tokio paties asmenybės bruožų, fizinės išvaizdos, talentų ir sugebėjimų derinio kaip aš arba tu. Kiti gali būti labai panašūs, bet niekada nebus tokie patys, net kartu augę broliai ir seserys. Pažinęs save ir savo unikalumą, žmogus tampa laisvas nuo išorinio pasaulio formuojamų įvaizdžių, pagyrimų ar kritikos; jam nebereikia rūpintis kaip jis atrodo šalia kito. Tačiau vertingas yra ne tik žmogus. Visa, su kuo dalijamės savo buvimu šioje žemėje yra taip pat vertinga. Biblija sustiprina vertingumo sampratą, nes ji mums kalba apie nepaprastą kūrinijos kilmę bei jos autoriaus - Dievo požiūrį į ją. „Apžvelgęs visa, ką buvo padaręs, jis iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (pgl. Pr 1, 31).
Kiekvienas žmogus iš prigimties yra religinga būtybė, nes žmogui būdinga dievybės ar absoliuto paieška ir ryšys su juo. To ryšio sukonkretinimas yra religija, kuri remiasi tikėjimo tiesomis (doktrinomis, mokymu) ir tikėjimo praktikomis. Labiausiai paplitusios religijos yra krikščionybė, islamas, induizmas, judaizmas, budizmas. Kiekvienai šių religijų save priskiria milijonai tikinčiųjų - vieni jų sąmoningi, kiti aklai atsidavę, treti tik prijaučiantys.
Žmogus turi protą, valią, jausmus - tuo išsiskiria iš kitų būtybių. Tik jam būdinga „save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis“. (KBK, 357) Tikėjimas Dievu mums dar labiau praplečia žmogaus vertingumo sampratą ir ją suasmenina. Izaijo pranašystėje Dievas sako: „Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (Iz 49, 16), tuo išreikšdamas, kad jam esu svarbus asmeniškai. O Jeremijo pranašystėje byloja: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Taip Dievas užtikrina, kad esu ne tik vertingas, bet norėtas, mylimas ir reikalingas toks koks esu. Tikėjimas leidžia teigti, kad Dievui esu svarbus, net tada kai klystu ar nusidedu. Dievas mums tai įrodo atsiųsdamas savo sūnų Jėzų, kuris už visus mirė ant kryžiaus ir išvadavo nuo kaltės.
Žmogus, kaip toks, yra geras, nes jis yra ne tik savo tėvų, bet ir Dievo meilės vaisius. Visa, kas Dievo sukurta, negali būti bloga, nes jis, kuria tik tai kas gera. Tačiau žmogus turi ir laisvą valią rinktis ne tik gerus, bet ir blogus dalykus. Tik laisvai ir savarankiškai pasirinkdamas daryti gerus dalykus, žmogus gali parodyti savo panašumą į Dievą. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams puikiai įvardija kiekvieno mumyse esančią įtampą: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.
Savanorystė ir Prasmės Paieška
Kai atvykau gyventi į Vilnių, neturėjau čia draugų, todėl nuėjau savanoriauti į taip vadinamą „vargšų valgyklą“. Man ten patiko, nes nejutau jokios įtampos bandydama kažkam įtikti, negirdėjau jokių vertinimų, nepatyriau jokios konkurencijos. Darydama paprastus darbus dėl kito - sužeisto žmogaus gėrio, atradau daug prasmės, pažinau save kitoje šviesoje. Vakare, prieš užmigdama, ėmiau dėkoti Dievui už kasdieninę, kad ir mažą šviesos, ramybės bei džiugesio akimirką.
Taip pat skaitykite: Visų Šventųjų gatvės parama
Gyvenimo Trapumas ir Vertinimas
Ievos ir Adomo istorija, nors ir kaip dvelktų mitologija ar atrodytų tarsi pasaka, vis dėlto nesensta. Ji yra atspindys to, kas nuolatos atsikartoja žmoguje. Gyvendamas pasaulyje žmogus tarsi suauga su tuo kas jį supa ir nebeįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Todėl, kaskart praradęs kažką reikšmingo, jis pasijunta kaip apiplėštas, ar išvarytas iš savo gyvenimo rojaus. Galim tik prisiminti su kokiu ilgesiu A. Baranauskas apdainavo iškirstą ir prarastą Anykščių Šilelį. Arba kaip visi Paryžiaus gyventojai staiga vėl pasijuto tikinčiais ir skaičiavo savo apsilankymus Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, kai ji netikėtai sudegė. Lygiai taip pat ir mes patys įvertinom ką reiškia būti sveikam ir panirusiam neribotose galimybėse, kai karantinas dėl viruso Covid-19 mus staiga prikaustė saviizoliacijoje neapibrėžtam laikui. Tiesiog natūralu stipriau įvertinti tai kas gera, susidūrus su blogiu.
Visuomet išlieka galimybė rinktis: ar grimzti į neviltį ir pykti dėl to kas nemalonaus nutiko ar į ištikusį blogį pažiūrėti kaip į galimybę kažką keisti? Juk dauguma sunkumų, su kuriais susiduriame, atveria galimybes išsiaiškinti, kas esame, kas mums svarbiausia, kaip galime padėti kitiems patekusiems į panašią situaciją. Biblija taip pat ragina mus nepaniekinti jokio dvasinio išbandymo: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliuvote į visokius išmėginimus“.
Mintys apie Savižudybę ir Pagalba
Mintys apie savižudybę dažnai ateina tuo metu, kai susiduri su kažkokia nesėkme, kai išgyveni didelį sunkumą, iššūkį, kai pasijauti nevertingas, kai sulauki neigiamos reakcijos, pykčių, pašaipų, nepriėmimo, nemeilės iš artimų žmonių, kai tiesiog apniunka nuotaika. Jei pastebi, jog pamąstymai apie savižudybę pasikartoja, siūlyčiau pamąstyti, iš kur tos mintys kyla, kas manęs gyvenime nedžiugina ir drįsti pasikalbėti su žmogumi, kuriuo žinai, kad gali pilnai pasitikėti (tai gali būti brandus draugas, šeimos narys, giminaitis, mokytojas, žmogus, kursi tau yra autoritetas). Verta nueiti pas savo mokyklos ar kokį nors kitą psichologą. Ėjimas pas psichologą nereiškia, jog esi kažkoks keistuolis: kaip prižiūrime savo fizinę sveikata, taip turėtume prižiūrėti savo vidinę sveikatą. Daugybė žmonių eina pas psichologus. Nuostabus dalykas yra Vaikų linija ir Jaunimo linija.
Santykis su Dievu ir Artimu
Pakrikęs santykis su mus supančiu pasauliu ir su Dievu, iškreipia mūsų santykį ir su artimu. Kito žmogaus atnešama nauda pasidaro svarbiau nei pats žmogus.
Abortas: Moralinis Dilema
Labai noriu ateityje tapti akušere - ginekologe, bet vis dar abejoju dėl vienos priežasties. Mokymų metu bei vėliau vykdant pareigas teks susidurti su abortacija. Ar visais atvejais tai blogai? (pvz jeigu mergina buvo išprievartauta ir pastojo arba vaisiaus komplikacijos ir tuoj pat po gimdymo vaikas mirs.) aišku,aš suprantu, kad niekas neturi teisės atimti gyvybės žmogui, bet kur šiuolaikiniame pasaulyje yra riba? Kaip man to išvengti? Katalikų Bažnyčios pozicija yra labai aiški: „Dievo duotas gyvenimas yra tiesioginė Dievo nuosavybė, todėl gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo pirmos jos pradėjimo akimirkos.“ (Youcat 383 nr.) Dėl vaisiaus komplikacijų pasisako pop. Benediktas XVI: „Nesveika gyvybė yra taip pat vertinga ir Dievo duota, be to, šiame pasaulyje niekad ir niekam nėra duota garantija gyventi be kūno, sielos ar proto negandų“. O požiūris į išprievartavimų atvejus trumpai aprašomas straipsnelyje „Kodėl abortas nėra atsakymas“ (www.bernardinai.lt 2018 - 06 - 20): „Vaikas nenusipelno mirti todėl, kad jo mama arba tėtis buvo neatsakingi“. Apie gydytojo pašaukimą ir pasirinkimus liudija gydytoja akušerė-ginekologė Banga Kulikauskaitė (deja jau mirusi prieš 4 m.), žinoma kaip natūralaus, „švelnaus“ gimdymo šalininkė, gyvybės kultūros puoselėtoja, pasitikusi apie 2000 naujų gyvybių ir nepadariusi nė vieno aborto.
Taip pat skaitykite: Augame su knygomis: vaikų literatūros apžvalga