Viktorijos Diawara biografija - tai istorija apie moterį, kuri augo sudėtingu laikotarpiu, patyrė tremtį, gyveno Afrikoje ir galiausiai grįžo į Lietuvą. Tai pasakojimas apie meilę, išdavystę, netektis ir atradimus. Jos gyvenimas - tarsi mozaika, sudaryta iš skirtingų kultūrų, patirčių ir išbandymų.
Vaikystė okupuotoje Lietuvoje
Viktorija Prėskienytė gimė 1942 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, kai Lietuva buvo okupuota nacių Vokietijos. Jos tėtis, Viktoras Prėskienis, buvo dzūkas iš Puvočių kaimo, o mama, Aldona Žaltauskaitė, - žemaitė iš Gaugarių kaimo. Tėvai susituokė iš meilės, tačiau jų laimę aptemdė karas ir okupacija.
Tėtis slapstėsi nuo vokiečių, nes buvo komisaras pirmosios sovietų okupacijos metu. Kai gestapas jį pagavo, jo mama, Viktorijos babytė, ištraukė jį iš gestapininkų nagų už statinaitę medaus. Viktorija prisimena, kad vaikystėje buvo rubuilė ir su labai iškrypusiomis kojomis. Ji buvo smalsi ir neklusni, visada bandydavo pasprukti nuo suaugusiųjų ir susipažinti su pasauliu pati.
Karas ėjo į pabaigą, tačiau Viktorijos tėtis tebetikėjo Sovietų Sąjungos kuriama šviesia ateitimi. Jis nekreipė dėmesio į masiškus lietuvių vežimus į Sibirą ir buvo įsitikinęs, kad tai daroma už Stalino nugaros.
Viktorija gimė mergaitė, nors tėtis laukė sūnaus. Po trylikos mėnesių gimė jos broliukas, kurį taip pat pavadino Viktoru. Tėtis buvo dešimčia metų vyresnis už mamą, amžinas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Jis studijavo tai lietuvių kalbą ir literatūrą, tai chemiją, tai ekonomiką ir nieko nebaigė, nes dažniau tupėjo cypėje nei universiteto auditorijose. Kartu su Antanu Sniečkumi kalėjo IX forte.
Taip pat skaitykite: Malinausko kūryba
Grįžus sovietų armijai ir antrą kartą užgrobus Lietuvą, Viktorą Prėskienį areštavo ir už tėvynės išdavimą nuteisė dešimčiai metų kalėti Vorkutoje. Mama liko viena, dvidešimt dvejų metų, su dviem mažyliais ant rankų. Be profesijos, baigusi tik Telšių mergaičių mokyklą.
Gyvenimas be tėvo ir vaikų namuose
Mamos draugai patarė jai skubiai išsiskirti su tėvynės išdaviku, nes kitaip ir jos laukė toks pats likimas, o vaikų - sovietiniai vaikų namai. Skyrybos buvo fiktyvios, nes mama visą gyvenimą mylėjo vienintelį vyrą, ir tai buvo Viktorijos tėvas. Iki jo sugrįžimo iš Vorkutos visa jos kasdienybė buvo siuntinių siuntimas jam į lagerį, ašaros skaitant jo laiškus bei atsakinėjant į juos. Ir dar vaikų fotografavimas.
Mama buvo labai graži jauna moteris. Mėgo puoštis, madingai rengtis. Jos galvą vainikavo kasų karūna, na, o suknelių ir batelių prieš areštuojant tėvą ji turėjo begalę, o paskui, kad galėtų vaikus išmaitinti, pamažu buvo priversta viską parduoti. Kaip ir papuošalus. Mama sukosi rašytojų, dailininkų, juristų draugijoje tarp tų tikrųjų Lietuvos intelektualų.
Buvusių tėvo draugų patariama, mama įstojo į komjaunimą, užbaigė Marksizmo-leninizmo universitetą ir tuomet ją paskyrė Vilniaus vaikų namų direktore. Viktorija jau save prisimena tuose vaikų namuose, kurie buvo netoli Tauro kalno. Išėjus pro bromą į gatvę iš abiejų namo pusių juodavo griuvėsiai.
Viktorija prisimena, kad ore tvyrojo baimės atmosfera, kuri gaubė jų kasdienį gyvenimą. Tik ir girdėdavosi šnabždesius: tą išvežė, tą pasodino, tą nukankino enkavėdistų požemiuose. Valdžia melavo žmonėms, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, žinodama, kad meluoja, žmonės suprato, kad valdžia meluoja, ir iš baimės apsimesdavo tikintys jos melu.
Taip pat skaitykite: Viktoras Pranckietis: mokslinė veikla
Viktorija greitai perprato, kad melas yra nevienareikšmis. Buvo šventas melas, už kurį mamos ne tik nebausdavo, bet net skatindavo ir premijuodavo kokiu skanėstu. O už tikrą melą buvo galima ir į kailį gauti, ir ant kelių kampe paklūpėti. Išmoko būti atsargūs su nepažįstamais ir apsimesti visišais nesusipratėliais durniukais. Ir jokiais būdais nepasakoti, kad laukiam, kol amerikonai ateis mūsų išvaduoti, kad mamos pašnibždomis perduoda naujienas viena kitai, nugirstas per Amerikos balsą.
Jais rūpinosi teta Dona, jauniausia mamos sesutė, atvažiavusi iš Gaugarių kaimo jiems padėti ir ypač prižiūrėti broliuko, kuris buvo tikras ligų maišelis. Vakarais Dona lankė mokyklą, o jie likdavome su mama. Dažnai po darbo mamą aplankydavo buvę tėčio draugai, kurie išdrįsdavo, jos draugės ir pažįstamos. Bet dauguma pažįstamų ir net vadinamųjų draugų vengė jos, o pamatę gatvėje pereidavo į kitą pusę.
Svečiams atėjus, jiems buvo leidžiama su jais kiek pabendrauti, o paskui - į lovą. Mus užmigdžiusi, mama grįždavo prie svečių ir gurkšnodavo arbatą. Tada dar nebuvo įsigalėjęs sovietų įprotis maukti degtinę stiklinėmis. O ir alkoholinių gėrimų nebuvo taip paprasta nusipirkti. Visos mamos draugės buvo vienišos motinos ir pačios augino savo vaikus.
Viktorija tik apsimesdavau mieganti. Kai mama, manydama, kad jie jau miegame, grįždavo pas svečius, aš tyliai išslinkdavau iš lovytės ir basa nutipendavau prie miegamąjį nuo salono skiriančios pliušinės užuolaidos. Įsisupusi į ją, klausydavausi, apie ką jie kalbasi, ir tai man buvo neišsenkamas informacijos šaltinis rytojaus susitikimui su kiemo draugais. Aš sublizgėdavau tarp jų savo žiniomis, tačiau niekam nesigirdavau, iš kur tai sužinojau. Tai buvo mano paslaptis.
Kartais pas mamą ateidavo du vyrai su fetrinėmis skrybėlėmis ir apsivilkę ilgais iš gabardino siūtais apsiaustais. Jie išsivesdavo mamą, ir mudu su broliuku, susiglaudę ant sofos, užmigdavome, belaukdami tetos, grįžtančios iš vakarinės mokyklos. Tie skrybėlėti pabaisos pralaikydavo mamą dieną kitą. Dona likdavo su mumis ir vakarais praleisdavo savo pamokas. Mama visada sugrįždavo. Aš girdėdavau, kaip ji pasakoja sesei, kad jie reikalauja jiems dirbti, spigina su lempa į akis, neleidžia miegoti, neduoda nei gerti, nei valgyti. Tie skrybėlėti pabaisos norėjo iš jos padaryti stukačką. Bet mama nepasidavė.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Kazio Jakubėno, poeto, mamos gero draugo, laukdavome nekantriai. Kai jis ateidavo - būdavo smagu. Su broliuku klykdavome: Saldainių, saldainių, kurių jis retkarčiais atnešdavo. Bet sykį mama pasakė: Kokie jūs kvailučiai, ne saldainių, o eilėraščių reikia prašyti. Ir nuo tada mes šaukdavome: Eilėraščių, eilėraščių, ir jis mums perskaitydavo savo naujų eilių.
Nuo svajonės tapti įžymybe iki realybės
Viktorija labai norėjo su vaikų namų mergaitėmis nueiti į pirtį. Mus mama kartą per savaitę maudydavo vonioje, o šiaip ryte ir vakare apiprausdavo dubenyje su šiltu vandeniu. O vaikų namų mergaites kartą per mėnesį vesdavo į pirtį. Aš daug kartų iš mamos kaulijau leisti nueiti drauge su jomis. Mergaitės, grįžusios po pirties, girdavosi, kaip ten smagu, kaip jos pilstosi vandeniu, plakasi su vantomis. Bet mama neleidžiančiu prieštarauti tonu nurėždavo: Ne, ir taškas.
Tad vieną dieną, kai mama su Dona buvo išėjusios, aš įtikinau auklėtoją, besiruošiančią vesti grupę mergaičių išsiperti, kad mama leido eiti ir man. Taip patekau į pirtį ir ten man labai patiko - mergaitės nepagražino: buvo daug įdomiau pilstytis vandeniu, plaktis su vanta, sėdėti ant gultų ir žiopčioti nuo karščio, nei kiurksoti vonioje namuose. Grįžus namo, mama mane nubaudė - buvau uždaryta į kalėjimą ir neturėjau teisės išeiti į kiemą žaisti.
Ir staiga mane užliejo tokia neviltis - tėtis toli, Vorkutoje, apie mamą šmirinėja tie skrybėlėti pabaisos, sumautas gyvenimas, net į pirtį negalima nueiti. Nepaklusdama dar vienam draudimui per rašomąjį stalą užsilipau ant palangės ir kupina neapykantos pro stiklą stebėjau kieme linksmai klasę žaidžiančias mergaites. Mąsčiau: jeigu tėtė būtų čia, jis neleistų mamai taip manęs skriausti. Pati nepajutau, kaip trenkiau kumščiu į langą, ir tas išlėkė.
Studijos Maskvoje ir meilė afrikiečiui
Viktorijos gyvenimas pasikeitė, kai ji išvyko studijuoti į Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. Ten ji sutiko iš Malio kilusį teatro režisūros studentą Gaoussou, ir jų meilė virto santuoka, kuriai nepritarė artimieji. Nors afrikiečio ir lietuvės šeima iškart negalėjo išvykti gyventi į Afriką, o Viktorija sovietų režimo buvo raginama išsiskirti, poros santuoka atlaikė išbandymus ir nenutrūko.
Viktorija prisimena, kad sovietams visai nereikėjo, jog afrikiečiai turėtų baltaodes žmonas, ir nesakytų, kad juos išlaiko žmonos. Kadangi buvau pasiutusi lietuvė, Maskvoje visi manė, kad aš noriu pabėgti į užsienį ir dirbti JAV radijo stotyje Amerikos balsas.
1970 metais Viktorija pagimdė dukrą, tačiau jos niekur neišleido. Gyvenau pas tėvus, manau, sovietai būtų mane užlaužę išsiskirti, nes aš trejus metus neturėjau darbo.
Gyvenimas Malyje
1979-aisiais Viktorija su šeima išvyko į Malį. Ji manė, kad Malis - tik tarpinė stotis, paskui bus Šveicarija arba Prancūzija, o gal Amerika. Mes nesiruošėme gyventi Afrikoje. Apie tai nebuvo nė kalbos.
Tačiau jos vyras norėjo gyventi būtent Malyje, nes buvo savo šalies patriotas. Viktorija prisimena, kad ją pritrenkė jų gyvenimo būdas, tradicijos. Kai aš tekėjau už Gaoussou, jis man sakė, kad jo tėvas - mokytojas. Pasirodo, jis buvo imamas - musulmonų aukščiausias dvasinis vadovas. Vyro mama buvo mirusi. Tačiau tai buvo arši musulmonų šeima. Aš nenorėjau su jais bendrauti, nes Gaoussou giminės norėjo mane padaryti tokią kaip jie. Man buvo nepriimtinų dalykų. Manau, kad vyras mane labai mylėjo ir skirtis nenorėjo. Jis viską darė, kad mes būtume kartu. Todėl jo šeima man neįkyrėjo. Jie ateidavo pas vyrą tada, kai ko nors labai reikėdavo.
Viktorija saugojo savo vaikus Malyje kaip savo akį. Jų vienų niekur neišleisdavau. Buvau girdėjusi tokių atvejų, kai seneliai pasikviečia į svečius anūkę ir ten apipjausto, paskui parveža namo kraujuojančią, tenka gabenti ją į ligoninę.
Malyje musulmonų šeimose apipjaustomi ir berniukai, ir mergaitės. Nors su tuo ilgai buvo kovojama, apipjaustymų pasitaiko. Aš šito labai bijojau, neleisdavau vaikų pas gimines. O ką paskui padarysi, jei taip nutiktų? Neprisiūsi.
Todėl dukrą, pragyvenusią Malyje trejus metus, išsiunčiau į gimnaziją Vokietijoje. Kai galėjau išsiųsti Viktorą, išsiunčiau ten pat ir jį. Gabija į gimnaziją išvyko vienuolikos metų, Viktoras - dešimties. Man buvo sunkiau tverti be vaikų negu jiems be manęs. Aš manau, kad teisingai pasielgiau.
Viktorijos vaikai greitai pritampa, jiems nėra problemų. Jos ištinka suaugusiuosius. Vykdama ten neįsivaizdavau, kas tas Malis. Net mano motina buvo prigąsdinta, kad žmonės vos ne medžiuose gyvena. Kai aš nuvykau, išvydau, kad sostinė - normalus miestas: neblogi viešbučiai, didelės parduotuvės, jose apstu iš Prancūzijos atvežtų prekių, kurių Lietuvoje nebūdavo. Ten problema buvo pinigai. Jeigu jų turi, užsisakyk, ką nori, važiuok kur nori - visiška laisvė.
Viktorijos vyras buvo ramus žmogus, nekovingas. Man ten teko išmokti būti kovingai - rėkauti ant studentų, ant tarnų. Kai nuvykdavau į Vokietiją pas dukrą į svečius, ji man sakydavo: Mama, tyliau, tu ne Malyje.
Grįžimas į Lietuvą
2011 metais Malyje Viktorijai nustatė gimdos vėžį, atliko operaciją. Sūnus atvyko į Malį ir mane išsivežė į Vilnių, o Gaoussou atsisakė važiuoti, liko ten. Jis suprato, kad medicina Lietuvoje yra aukštesnio lygio negu Malyje, nes vėžys - ne juokai. Čia lankiausi pas gydytojus, pasidariau tyrimus, atrodo, viskas gerai. Bet paskui rado odos vėžį. Nacionaliniame vėžio institute esu įtraukta į įskaitą.
Gaoussou mirė tėvynėje. Jis palaidotas gimtajame kaime maždaug 125 kilometrai nuo Bamako. Laidotuvėse nebuvome, nes nebūtume spėję - Malyje ilgai niekas nelaukia, nes labai karšta, laidoja greitai.
Nors turiu tos šalies pasą, įvažiuoti galiu, bet pirmiausia reikia turėti nemažai pinigų - lėktuvo bilietai brangūs, o dar prasidėjo koronaviruso pandemija.
Po daugybės metų Malyje Viktorija paliko vyrą ir viena grįžo į Lietuvą. Ji ten labai intensyviai dirbo, turėjo savo teatro trupę.
Viktorija prisimena, kad jos santuoka su afrikiečiu truko pusę amžiaus. Todėl, kad vedybinis gyvenimas yra susitarimai. Jis manęs nevertė daryti to, kas man nepatikdavo, aš nesikišau į jo reikalus. Tiksliau sakant, mudu toje šalyje susikūrėme savo oazes, kuriose gyvenome. Jis turėjo savo gyvenimą su savo gimine ir tradicijomis, aš turėjau savo draugus, teatrą. Tai mums netrukdė, nes tie poliai nesueidavo.
Viktoras Diawara - sūnus
Viktorijos sūnus Viktoras Diawara (pravardė Vee) gimė 1978 m. vasario 13 d. Vilniuje. Jis yra Lietuvos dainininkas ir prodiuseris. Augo Malyje, vėliau gyveno Vokietijoje ir Airijoje. 1995 m. Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje kartu su Viliumi Alesiumi įkūrė grupę „Skamp“. Grįžęs į Lietuvą 1998 m. 2001 m. gegužės 12 d. - pirmas ryškus tarptautinis pasiekimas: viename didžiausių Europos muzikinių renginių - Eurovizijos dainų konkurse - užimta trylikta vieta. Viktoras Diawara kartu su grupe „Skamp“ atliko dainą „U Got Style“. 2006 m. gegužės mėnesį dalyvavo „LT United“ projekte ir Eurovizijos projekte užėmė šeštąją vietą (didžiausias Lietuvos pasiekimas Eurovizijoje).
Viktorija gražiai bendrauja su anūkais, juos labai myli. Nuo pat atvykimo į Vilnių dienos jie nemažai laiko praleidžia pas mane. Kai būna atostogos, su kitais seneliais, marčios tėvais, anūkus pasidalijame: vieną dalį vienas pas mane pasibūna, paskui kitas. Su Živile irgi gerai sutariu, juk ji nieko bloga man nepadarė. Skyrybos - suaugusiųjų reikalai. Jie nesugebėjo sutarti. Matyt, apie šeiminį gyvenimą vaikams turėtų šnekėti ir aiškinti jau mokykloje. Meilę išlaikyti labai sudėtinga. Ji išblėsta, pasilieka buitis, nuobodybė. Kaip atgaivinti meilę? Reikėtų poras šito mokyti.
Kai Viktoras atvežė Živilę į Malį ir mus supažindino, aš jam pasakiau savo nuomonę. Aš mačiau, kad jis mirtinai ją įsimylėjęs ir kad mano kalbos tuščios, geriau netrukdyti, gyvenimas parodys. Dabar, kai jis atėjo pas mane ir pasakė, kad skiriasi, aš jam priminiau: Aš gi tau sakiau, kad jeigu ir kryžiumi būčiau ant grindų atsigulusi maldaudama, vis tiek būtum vedęs.
Dukra Gabija
Viktorijos dukra Gabija (50 m.) su dviem vaikais įsikūrusi Heidelberge, Vokietijoje, dėsto vokiečių kalbą. Jos dukters studentės Sofijos (22 m.) tėvas - vokietis, sūnaus Juliaus (11 m.) - malietis. Jie kalba lietuviškai su akcentu.
Gabija buvo grįžusi į Malį, susipažino su maliečiu žurnalistu, juo patikėjo, o jis ją apgavo: suokė, kaip nori Europoje gyventi, o kai nuvyko į Europą, pasakė, kad nėra kvailas, nes Malyje jis yra ponas. Juk Europoje jo diplomai negalios, reikės perlaikyti egzaminus, todėl geriausiu atveju tektų dirbti padavėju. Būna tokių dalykų, kai tu matai, o tavo vaikai tavimi netiki.