Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjamos priežastys, kodėl vienai šeimai gimsta dvi dukros viena po kitos, ir pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su motinyste, nevaisingumu, ankstukų priežiūra ir daugiakalbyste. Siekiama išnagrinėti skirtingus aspektus, su kuriais susiduria tėvai, auginantys vaikus, ypatingą dėmesį skiriant iššūkiams ir džiaugsmams, susijusiems su dukrų auginimu ir kalbos išsaugojimu užsienyje.
Nevaisingumo Iššūkiai ir Embrionų „Įvaikinimas“
Kai kurios poros susiduria su nevaisingumo problemomis ir ieško alternatyvių būdų susilaukti vaikų. Vienas iš tokių būdų yra embrionų „įvaikinimas“. Nacionalinis embrionų donorystės centras (NEDC) yra krikščioniška ne pelno organizacija, sauganti užšaldytus embrionus, kurių dirbtinio apvaisinimo in vitro programoje dalyvavusios poros nusprendžia nepanaudoti, todėl paaukoja. Nevaisingumo problemų patiriančios šeimos domisi paaukotais embrionais. Markas Mellingeris teigia, kad 95 proc. porų kamuoja kokios nors prigimties nevaisingumas.
Tina ir Benas Gibsonai iš Tenesio valstijos, JAV, nutarė „įsivaikinti“ embrioną. Būtent 1992-ųjų spalio mėnesį embrionas, iš kurio mergaitė išsivystė, buvo užšaldytas ir saugotas iki 2020-ųjų vasario, kai jis buvo perkeltas į gimdą. Molly jau tituluojama nauja rekordininke, mat gimė išsivysčius ilgiausiai užšaldymo stadijoje prabuvusiam embrionui. Ankstesnis toks rekordas priklauso jos vyresniajai seseriai Emmai. „Jaučiamės it devintame danguje, - pakomentavo įvykį T. Gibson. - Lig šiolei neatgaunu amo.“ „Jei vos prieš penkerius metus kas nors būtų užsiminęs, kad turėsiu ne vieną, o dvi dukteris, būčiau pasakiusi, kad tas žmogus beprotis“, - sakė ji. Po beveik penketą metų trukusios kovos su nevaisingumu T. Gibson tėvai atkreipė dukters dėmesį į pasakojimą apie embrionų „įvaikinimą“, išgirstą per vieną iš naujienų programų. „Dėl šios priežasties ir mes dalijamės savo istorija. Jeigu tėvai nebūtų pamatę to reportažo, mums nebūtų taip pasisekę. Manau, kad tokia praktika turėtų tapti įprasta“, - svarstė 29 metų moteris. Po pirmojo embriono „įvaikinimo“ Gibsonai susilaukė dukters Emmos 2017 metais. Taip bemieges maldoms susilaukti kūdikio paskirtas naktis pakeitė tėvystės rūpesčių pripildytos bemiegės naktys. „Tai maloniausias nuovargis ir išsekimas“, - apibūdino T. Gibson besirūpinant kūdikiu apimantį jausmą.
Ankstukų Gimimo Iššūkiai
Kitas svarbus aspektas yra ankstukų gimimas ir su juo susiję iššūkiai. Moteris pasakoja, kad dėl neaiškių priežasčių gimdymas prasidėjo 22 savaitę: „Taip tikriausiai įvyko, nes savyje auginau ne vieną, o du vaisius, laukiausi dviejų mergaičių. Vieną rytą pradėjau jausti skausmus, todėl susisiekiau su savo ginekologu, tačiau buvau nuraminta - jaudintis nėra dėl ko.“Visgi, tos pačios dienos vakare Jurgita pastebėjo, kad pradėjo kraujuoti, todėl vėl pasikonsultavusi su gydytoju, išvyko į ligoninę: „Priimamajame sužinojau, kad mano gimdos kaklelis jau atsivėręs ir netgi matosi vieno iš vaikų vandenmaišis, todėl buvo priimtas sprendimas brandinti mažylių plaučius.Po pusantros paros, nuėjusi į patologijos skyrių echoskopiniam tyrimui sužinojau, kad vienas iš vaisių (tai buvo Kamilė) yra pasiruošęs gimti, tačiau gydytojai pasakė, kad 99 proc. abi mergaitės gims negyvos, o gimdyti turėsiu pati.“ Gydytojų spėjimai nepasitvirtino ir netrukus gimė ankstukė Kamilė, o Atėnę teko apvertinėti. „Ką tik gimusi Atėnė dar spėjo su mumis pasisveikinti, išleido garselį, tačiau tą pačią dieną jai plyšo plautis ir ji žuvo“, - su ašaromis prisimena Jurgita. Tuo tarpu Kamilė pamažu pradėjo stiprėti ir kabintis į gyvenimą. Mergaitei buvo nustatytos 2-3-io laipsnio kraujosruvos smegenų skilveliuose, Kamilė ilgai buvo intubuota, kadangi jos plaučiai nebuvo pakankamai stiprūs, kad galėtų kvėpuoti pati. Taip pat ji gimė su atviru širdies arteriniu lataku, kuris pats neužsivėrė, todėl Kamilei buvo atlikta jos pirmoji operacija. „Mūsų pagrindinėmis problemomis tapo kraujosruvos, kvėpavimo sunkumai ir neišnešiotumas. Iš ligoninės Kamilę išrašė po 288 dienų", - pasakoja Jurgita. Tiesa, Kamilės kraujosruvos tapo daugiakamerinėmis cistomis bei mergaitei išsivystė hidrocefalija - galvos smegenų vandenė: „Pirmoji Kamilės operacija buvo širdies arterinio latako užvėrimas, o antroji buvo galvos. Deja, ties tuo operacijos nesibaigė, iki šios dienos Kamilei yra iš viso atlikta 30 operacijų.“ Jurgita sako, kad yra be galo dėkinga neurochirurgui R. Raugalui, kuris puikiai suvaldė Kamilės hidrocefaliją, bei prof.dr. Sauliui Ročkai. Kol kas prognozuojama, kad Kamilei teks atlikti dar bent vieną galvos operaciją dėl augimo niuansų. „Žinoma, kaip ir daugumos ankstukų, Kamilės raida atsilieka, tačiau atsižvelgdama į tai, ką jai teko išgyventi - aš labai džiaugiuosi esama situacija. Ji be galo daug dirba. Dar būnant ligoninėje Kamilei buvo paskirtos mankštos, o grįžusi namo ji tikrai labai intensyviai kibo sportuoti, mankštintis ir mokytis“, - džiaugiasi Jurgita.
Kamilės mama pabrėžia, kad mergaitė mėgina viską - pradedant fiziniais užsiėmimais, baigiant mamos balso terapija - tam, kad būtų pagerinta jos augimo ir gyvenimo kokybė. Deja, po vienos iš galvos operacijų dingo Kamilės verkimas, tačiau visas emocijas jį puikiai parodo: „Labai tikimės, kad mamos balso terapijos pagalba verkimas sugrįš. Dabar Kamilei yra nustatytas dešinės kūno pusės cerebrinis paralyžius ir dalinė abiejų akių nervų atrofija, todėl šiuo metu jai nustatyta stipri silpnaregystė.“ Jurgita sako, kad nepaisant visko, Kamilė yra itin aktyvus vaikas, besidomintis viskuo aplinkui, jai labai patinka sportuoti, todėl visa šeima tikrai nenuleidžia rankų. „Pamatytumėte Kamilę - nepatikėtumėte! Mes darome viską kas yra įmanoma, kad ji gerai gyventų. Nors raida ir vėluoja, bet viskas po truputėlį atsiranda, todėl aš tikrai neišgyvenu. Mes judam į priekį - tai yra svarbiausia,“ - savo dukra didžiuojasi Jurgita. Paklausta kaip jautėsi visą šį laikotarpį, Jurgita neslepia, kad buvo labai sunku: „Tikriausiai, kaip ir visos kitos mamos, kurių istorija bent kiek panaši, jaučiausi desperatiškai, bet labai stengiausi neprarasti vilties, vyro palaikymas ir nuolatinis buvimas šalia ypač gelbėjo ir padėjo nepalūžti. Aš esu optimistė, nepasiduodu blogoms mintims, todėl kartu su Kamile ir vyru, apsupę save pozityvumu, keliaujame per gyvenimą.“ „Čia mano pirmas vaikas ir labai ypatingas, todėl itin stengiausi laikytis. Prie Kamilės niekada neverkdavau, nenorėjau jai perduoti savo emocijų, juk jinai ir taip turėjo daug reikalų, su kuriais reikėjo tvarkytis. Tam, kad neverkčiau, Kamilei skaitydavau daug pasakų, dainuodavau", - pasakoja Jurgita, primindama, kad tokiose situacijose ypač svarbu yra nepasiduoti. Šiuo metu Kamilei yra 3,5 metai, su intensyvia tėvelių ir profesionalių medikų pagalba ankstukė sveiksta ir stiprėja.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Daugiakalbystė ir Kalbos Išsaugojimas
Auginant vaikus užsienyje, svarbu išsaugoti gimtąją kalbą. Jūratė Ragaišytė, dvikalbių dukrų mama ir Pietų Amerikos lituanistinės mokyklos (PALM) ikimokyklinio amžiaus vaikų mokytoja iš Kolumbijos, pasidalijo savo patirtimi. Ji kalbėjo apie tai, kaip jai sekasi kasdienybėje su dviem kalbomis, iš kur semiasi jėgų galynėtis su įvairiausiais su dvikalbyste susijusiais mitais, kaip sutikti žmonės ir artimieji reaguoja į šeimos pasirinkimą auginti dvikalbius vaikus ir kaip rasti laiko kiekvienai kalbai.
Jūratė teigia, kad vaikams pokalbiai su močiute Lietuvoje yra labai reikalingi. Anksčiau nors ir buvo telefonas, bendrauti buvo daug sudėtingiau. Be to, buvo ne tik mažiau informacijos apie dvikalbystę, bet ir didesnis visuomenės spaudimas kalbėti viena kalba, kad vaikui būtų lengviau, kad neapsunkintų jo. Už namų ribų ir ne internete bendrauti lietuviškai visai nėra su kuo, Kolumbijos bendruomenės nariai, kurie kartais renkasi, labiau susitelkę Bogotoje, o mes gyvename Medeljine, iš kur atstumas iki Bogotos nemažas. Ir susitikdavo jie - mes irgi vieną kartą buvome su dar maža dukra - kartą per metus, paskui per pandemiją susitikimai visai nutrūko. Jeigu būtų galima rinktis, tai, aišku, visada geriau telktis ne internetinėje erdvėje, o gyvai. Kolumbijoje, kiek žinau, susitikti buvo sudėtinga ir anksčiau: ir kelionė ilga, ir blogi keliai, ir kalnuota, todėl lietuviai dažnai burtis negalėjo, paskui dalis išsikėlė į Šiaurės Ameriką, jų liko mažiau.
Jūratė mano, kad be informacijos, žinių apie dvikalbystę nieko nebus. Jei nori pagaminti nežinomą patiekalą, bet neturi jokio recepto, nieko, tau ir išeis nežinia kas. Būtinai reikia turėti žinių ir nuolat jas atnaujinti, nes iš visuomenės eis mitų pritvinkę patarimai. Ji prisimena, kai dukros auklėtoja darželyje pasakė: „Dvi kalbos? Jai čia kažkaip prastai su ispanų, jums reikėtų susitelkti į ispanų kalbą.“ Ir, aišku, man iš karto per širdį: „Oi, jai blogai sekasi, reikia pastiprinti.“ Dukrai buvo vos dveji ar treji metai, bet pradėjau labai rūpintis ispanų kalba, kurti kuo daugiau progų ja bendrauti, net pati ėmiau ispaniškai kalbėti! Ir viskas! Ir lietuvių kalba liko nuošaly, nes štai toks patarimas iš darželio. Jūratė darė klaidą, viešose vietose atėmė iš dukrų galimybę girdėti lietuvių kalbą. Juk kaip čia bus, kai aplinkiniai nieko nesupras. Ar žaidimų aikštelėje, ar prekybos centre, ar tiesiog lauke su kaimynais - kiekvieną kartą jaudindamasi, kad blogai pasijus aplinkiniai žmonės, kalbėdavausi su dukromis ispaniškai. Ir vis mažiau ir mažiau lietuvių kalbos, galiausiai lieka tik namie, prie stalo, vonioje… Tiek tikrai per mažai! Bet diena baigėsi ir galimybė kalbėtis lietuviškai pražuvo, nebesugrįši, nesakysi: „Ką mes ten kalbėjome toje žaidimų aikštelėje? Štai apie tą ir apie tą.“ Viskas, dingo! Tai dabar visai nebesijaudinu, kad kas nors blogai jausis ar ką pagalvos kolumbiečiai.
Dabar antra mergaitė auga ir vyras taip pat kartais rūpinasi, kad ji neišmoks ispanų kalbos. Jai greitai bus dveji ir ji daugiausia lietuviškus žodžius, sakinukus sako. Jūratė visiškai nesijaudina dėl to ir jam sako: „Skaitykite pasakas vakarais, juk tu esi ispanų kalbos šaltinis ir aplinka, ši šalis yra jos ispanų kalbos šaltinis, ne aš.“ Aš negaliu būti atsakinga už abi kalbas - lietuvių kalbą, kultūrą ir visą tą kraitį ir dar ispanų, kuri nėra mano kalba, aš pati jos mokausi ir nežinau visos tos kultūros taip, kad galėčiau perteikti. Ir čia net nėra mano darbas. Aš galiu būti pavyzdys, kad domiuosi, gilinuosi, stengiuosi. Jūratė negali būti pagrindinis abiejų kalbų ir kultūrų šaltinis, tokią užduotį nusimetė, nors ją visuomenė ir nori primesti.
Pirmiausia, man atrodo, labai svarbus dalykas yra pačiam turėti sveiką ir gerą ryšį su savo kalba ir kultūra. Vaikai tą matys, jie tą pajus ir nereikės daug apie tai kalbėti. Tada ir elgsena keisis. Jei tau svarbi sava kultūra, norėsi ją išlaikyti, jei tau svarbi kalba, ja norėsi kalbėti. Jeigu dar pratęsčiau mintį apie tuos užpilančius vandenynus, tai anglų kalba, visur ta anglų kalba, ir mane ji buvo užpylusi, ir matau, kad daug draugių irgi, viskas anglų kalba, kad tik kiti gerai jaustųsi ir kad tik visi suprastų. Ir vis mažiau lietuvių kalbos. O dabar, pavyzdžiui, viešose erdvėse būtinai dalijuosi lietuvių kalba. Jeigu turiu laiko, parašysiu ir angliškai, ir ispaniškai, kad ir kiti suprastų. Dabar manau, kad ir man, ne tik mano vaikams, tai galimybė kalbėti, reikštis ir mąstyti lietuviškai, nes diena praeis ir nebebus man galimybės lietuviškai apmąstyti savo patirtį, sudėti ją į žodžius. Dabar nustojau galvoti ir ieškoti žodžių angliškai, stengtis, kad tik didesnis draugų būrys būtų - nei jie ten skaito, nei ką. Ryšys ir santykis su kalba labai svarbus ir juo reikia labai rūpintis, labiausiai. Tai yra turtas, bet viskas labai trapu, nes tai mažumos kalba. Aš su dukromis visą laiką kalbu lietuviškai ir neatimu nė vienos tokios galimybės. Jeigu reikia, kad ir kiti būtų įtraukti, pasakau pirmiausiai lietuviškai, o paskui jau ispaniškai arba angliškai. Kad tėvai būtų ne vienintelis šaltinis, kad būtų galimybė pasikalbėti ir su kitais žmonėmis - jeigu yra močiutė ar senelis, ar dėdė, ar teta. Kad jie matytų, kad ta kalba ne vien mamos ar tėčio. Aišku, dar yra televizija, filmukai, kur irgi girdi kalbą, bet gyvas bendravimas yra kartu ir pasitikrinimas, nes galima galvoti, kad moki lietuvių kalbą, o kalbi su kitu žmogumi - ir tavęs nesupranta. Ir dar pridėčiau pabaigai - manau, kad buvimas su dviem ar daugių kalbų turėtų būti savaiminė būsena, be jokių dairymųsi aplink ir blaškymųsi, lyginimųsi su vienakalbiais. Vienakalbei šeimai niekas patarimų nedalija, viskas ir taip aišku - tėvai tiesiog kalbasi su vaikais savo gimtąja kalba, tiesiog būna. O dvikalbėje BŪTI ne taip paprasta. Bet įmanoma. Tiesiog irgi reikia leisti sau būti, tai daryti neabejojant, kad dvikalbystė lygiai tokia pat natūrali būsena įsisavinančiam kaip ir vienakalbystė. Kaip vienakalbiams reikia būti su kalba, kad ją išmoktų, taip dvikalbiams reikia būti su dviem ar daugiau kalbų, kad jas įsisavintų.
Taip pat skaitykite: Austrijos sostinė su vaikais
Jūratė norėtų, kad jos vaikai jaustųsi lietuvėmis, pažintų kultūrą kiekvienos dienos gyvenime, kad tai būtų sava, kad grįžtų į Lietuvą ir jaustųsi, kiek įmanoma, savos Lietuvoje, lietuviškoje aplinkoje. Akcentas gal nėra taip svarbu. Bet norėtųsi, kad turėtų motyvaciją toliau kalbėti, tobulinti kalbą, o kad akcentą turės ar neturės, tai koks skirtumas.
Retų Genetinių Sutrikimų Iššūkiai
Žydrės Čepanauskienės dukrai Kamilei medikai diagnozavo mokslinėje literatūroje iki tol neaprašytą genetinį sutrikimą. „Jei ne vyro palaikymas ir atsidavimas šeimai, būtų labai sunku, - atvirai sako pašnekovė. - O dabar mūsų gyvenimas man atrodo toks pat kaip visų. Kamilė - nuolat besišypsantis mūsų spindulėlis, sustiprinęs šeimą ir tapęs gyvenimo ašimi. Dukros atėjimas leido atrasti tikrąsias vertybes ir kur kas gilesnę būties prasmę. “Nėštumas buvo gana sklandus, tik dukra atėjus laikui neapsivertė, o sėdėjo ir gimė šiek tiek anksčiau. Iškart atsidūrė reanimacijoje dėl kvėpavimo sutrikimo. Kadangi buvau jau subrendusi moteris, turėjau patirties augindama sūnų, gydytojams vis sakiau, kad mano vaikui kažkas negerai, - prisimena pašnekovė. Aš aiškiai mačiau, kad vaikas nesukoncentruoja dėmesio, yra vangus, nesidomi žaisliukais - nieko nenori, todėl mamos nuojauta neleido nurimti. Pirmus 4-5 mėnesius su kūdikiu keliavome iš vieno gydytojo pas kitą. „Buvo tiesiog žiauru. Dar vakar gydytojai bandė įtikinti, kad vaikas sveikas, o dabar atneša lapelį su tyrimo išvada, kur parašyta, kad tavo vaiko raida siekia tik 27 procentus tokio amžiaus kūdikiui įprastos raidos. „Jūsų vaikui - sunkus neįgalumas. „Pirmąsias dvi dienas tik verkiau ir ieškojau savo kaltės - ką padariau blogai. Labai daug palaikymo sulaukiau iš vyro. Jis žinios visiškai nedramatizavo. Pasakė: koks vaikas yra, tokį užauginsime - viskas bus gerai. Dukros atėjimas leido atrasti tikrąsias vertybes ir kur kas gilesnę būties prasmę. Kitokią motinystę priėmiau kaip misiją keisti bei auginti mūsų visuomenės požiūrį į neįgalius vaikus.“ „Pirmi dveji metai, kol ieškojome tikslios diagnozės, buvo labai sunkūs. Kreipėmės į daugybę skirtingų neurologų bei genetikų ir niekas negalėjo įvardyti ligos. Sunkiausia, kai matai, kad tavo vaikui blogai, bet niekas neranda priežasties. Kamilei diagnozuotas itin retas genetinis sutrikimas. „Išvadoje pateikta - chromosominė liga. Jokio konkretaus pavadinimo. Tiesiog Kamilės chromosomų galiukuose įvyko pakitimų. Paprastai kalbant, vienos chromosomos galiukas nutrūko (delecija), o kitos - susidvigubino (duplecija). Kadangi informacijos apie šį sutrikimą nebuvo, medikai negalėjo nieko prognozuoti.
Kai gimė Kamilė, Žydrės sūnui Martynui buvo penkeri. „Būdamas septynerių, Martynas kartą man pasakė: „Mama, tu su Kamile ir su Kamile, o kada su manimi pažaisi?“ Man taip jo pagailo… Buvo skaudu suvokti, kad iš tiesų apleidau, pamiršau sūnų, nes kai gimė dukra, pirmi dveji metai buvo visiškai jos, visas dėmesys buvo jai. Dabar kasdienybėje iššūkių nebekyla - sunkiausi laikai liko praeityje. Esame eilinė šeima: mudu su vyru dirbame, sūnus jau studentas, o dukra lanko Specialiąją mokyklą. Laisvalaikiu einame į renginius, koncertus, važiuojame atostogauti. Žinoma, viską planuojame pagal dukros galimybes. Į kalnus kopti negalime, bet važiuojame prie jūros. Kartą vyrui pasiūliau išvykti atostogų dviese, bet jis nesutiko. Pasakė, jog esame šeima ir atostogausime ten, kur galėsime būti visi keturi. Mano vyras dar šeimyniškesnis žmogus už mane. Žydrė atskleidžia niekada savęs neįsivaizdavusi namų šeimininke. Ji visada siekė savirealizacijos profesinėje srityje. „Esu toks žmogus, kuriam būtina dirbti. Kitaip negaliu gerai jaustis. Mėgaujuosi savo darbu, - nusišypso Žydrė. - Kai vaiko priežiūros atostogos ėjo į pabaigą, su vyru sprendėme, kaip gyvensime toliau. Man grįžti į darbą būtų buvę sudėtinga, nes dukrai reikėjo daug dėmesio, o kur dar nuolatinės kelionės į sanatorijas, reabilitacijos, vizitai pas gydytojus. Suderinti karjerą ir vaiko priežiūrą nebūtų pavykę, - sako pašnekovė. - Vyras žinojo, kad atsisakiusi karjeros ir būdama tik mama, nesijausiu laiminga. Jei ne vyras, jo didžiulis palaikymas ir pagalba, negalėčiau dirbti. Labai pagelbėja Specialioji mokykla, kur po pamokų dar yra dienos globa. Taigi dukrą namo parsivežu grįždama iš darbo. O jei Kamilė suserga ir reikia likti namie, tai vėlgi lieka vyras.
Žydrė atkreipia dėmesį, jog dukros lankomoje Specialiojoje mokykloje kasmet daugėja pirmokų, todėl lietuviams būtina keisti savo požiūrį į neįgalius vaikus ir išmokti priimti juos kaip mūsų visuomenės dalį. „Lietuvių požiūris į neįgalius vaikus liūdina. Trūksta brandos ir supratimo. Žinau daug šeimų, kurios tik dėl vaikų išvyko gyventi į užsienį, nes ten kitas požiūris, taip pat šeimos sulaukia daugiau pagalbos, - sako Žydrė ir pasidalina, ką reiškia Lietuvoje auginti neįgalų vaiką. - Mano dukra labai aukšta - 183 cm ūgio, jos emocijos intensyvios: jei džiaugiasi, tai iš visos širdies, o tai atkreipia aplinkinių dėmesį, todėl žvilgsnių vis dar sulaukiame daug. Kartais pastebiu, kad žiūrėdami į mus žmonės šnabždasi. Žydrė pasakoja, jog anksčiau praeiviai gatvėje, o ypač senyvo amžiaus moterys, nuolat klausinėdavo, kas dukrai yra. „Žinoma, mes neiname, pavyzdžiui, į teatrą, kur dukros emocijos galėtų trukdyti žiūrovams, bet, tarkime, parduotuvėje Kamilė gali tiesiog pasisveikinti su nepažįstamuoju ar kažką jam pasakyti. Pastebiu, kad kai kurie žmonės tarsi atsitraukia. Mūsų visuomenė bijo neįgalių vaikų. Taigi lietuviams dar reikia labai daug užaugti, kad išmoktų priimti neįgalų vaiką, - įsitikinusi Žydrė. - Reaguokite į tokį vaiką natūraliai: jeigu jis sveikinasi - pasisveikinkite, jei matote, kad reikia pagalbos - padėkite, ir tiek. Paprastai, gana aišku, kad vaikas yra kitoks ir turi vienokią ar kitokią negalią, tačiau aš norėčiau, kad žmonės pastebėtų ir matytų ne negalią, bet vertintų tai, ką vaikas gali. Kamilei jau 15-ka ir, pasak pašnekovės, sunkiausi laikai liko praeityje.
Žydrė ieškojo tokių pačių mamų, mes susitikdavome, bendraudavome. Kai dukra buvo dar maža ir mane kamavo kaltė bei daugybė klausimų, ką padariau blogai, viena gydytoja neurologė man pasakė: „Turbūt Kamilė ne šiaip sau atėjo būtent į jūsų šeimą. Tie gydytojos žodžiai man buvo tarsi geroji žinia, po jų viskas nušvito. Kamilės atėjimą priėmiau kaip džiaugsmą, dovaną, galimybę gyvenime kažko išmokti, patirti kažką kita. Sužinojusi dukros diagnozę, Žydrė buvo iškėlusi sau tikslą užauginti Kamilę taip, kad ji galėtų gyventi savarankiškai. „Stengiuosi būti gera mama. Man svarbiausia, kad abu vaikai yra laimingi. Tolimų ateities planų nekuriame ir labiau gyvename šia diena, džiaugiamės tuo, ką turime. Kaip sakė gydytojas, genetinės ligos išsiskiria tuo, kad būklė nei gerėja, nei blogėja. Taigi kiti vaikai užauga ir išeina, o aš visada turėsiu mažesnį vaiką namuose, kuriam reikės mano rūpesčio, todėl visada liksiu ir jauna mama.
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos
Išminties Žodžiai
„Mes visos taip sakome, bet išties, labai svarbu yra tikėti. 2025-aisiais „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido vokiečių filosofo Josefo Pieperio knygą „Mylėti, viltis, tikėti“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Lina Šulcienė ir Jūratė Micevičiūtė. Knygoje publikuojami trys J. J. Pieperis savo filosofinę mintį plėtojo žymaus Viduramžių mąstytojo Tomo Akviniečio tekstų šviesoje, kuri, nepaisant to, kad praėjo daugiau nei 700 metų, ne tik nemąžta, priešingai, dera pripažinti, kad Akviniečio darbų reikšmė įgauna vis didesnės svarbos ir vertės, galbūt todėl, kad juose susitinka, tarsi susijungia ir susivienija Antika ir Viduramžiai - Aristotelio tradicija ir šv. J. Pieperio filosofiniai tekstai svariai formavo 20 amžiaus sociokultūrinės minties lauką, tačiau ir šiandien jis mums yra aktualus.
Literatūros Įžvalgos
Įvairūs literatūros kūriniai nagrinėja motinystės, netekties ir šeimos santykių temas. Sally Hepworth „Anyta“ palieka įspūdį, nagrinėdama sudėtingus anytos ir marčios santykius. Christy Lefteri romanas „Bitininkas iš Alepo“ atskleidžia, kaip elgiamės su artimiausiais žmonėmis išgyvenę skaudžią netektį. Deborah Levy romanas „Karštas pienas“ nagrinėja sudėtingus motinos ir dukters santykius, o Delios Owens romanas „Ten, kur gieda vėžiai“ herojė Kaja randa paguodą gamtoje po šeimos netekties. Sejal Badani romanas „Istorijų pasakotojos paslaptis“ atveria šeimos paslapčių lobyną, o Bonnie Kistler romanas „Melas“ nagrinėja lojalumo savo vaikams ir vienas kitam temas. Ericos Bauermeister romanas „Kvapų saugotojas“ herojės Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kupiname paslapčių.
Paauglystės Iššūkiai
Domas Lavrukaitis savo pasakojime aprašo mokyklos direktoriaus išmetimą dėl vienos cigaretės, atskleisdamas paauglių pasaulio sudėtingumą ir kartų konfliktus. Jis nagrinėja kartų santykius ir jų įtaką visuomenei.