Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie Broniaus Paukščio biografiją, jo veiklą ir indėlį gelbstint žydus Antrojo pasaulinio karo metais.

Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai

Bronius Paukštys gimė 1897 m. vasario 15 d. Kurynėje, Zapyškio parapijoje, kaip devintas vaikas Broniaus šeimoje. Baigęs mokyklą, jis įgijo kaimo mokytojo cenzą.

Švietėjiška veikla ir pašaukimas

B. Paukštys nuoširdžiai rūpinosi kaimo žmonių švietimu, dirbo ne tik su mokiniais, bet ir su kaimo jaunimu, ruošė jiems kursus. Jis mokė visus, kas tik norėjo išmokti skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą. Sulaukęs 28 metų, B. Paukštys, platindamas spaudą, sužinojo apie saleziečius ir ilgai galvojo, ar neišvykus pas juos į Italiją. Susipažinęs su kun. A. Dviejų metų B. Paukštys buvo priimtas į noviciatą, o 1928 m. tapo saleziečiu. Užbaigęs filosofijos studijas, tris metus praktikavosi: vienerius metus praleido Borgo Manero (Novara) įstaigoje, likusius dvejus - Turine, kur talkino klier.

Teologijos studijos ir kunigystė

1931-1935 metais B. Paukštys tarptautiniame teologijos institute Turine kartu su kitais aštuoniais lietuvaičiais studijavo teologiją. 1935 m. liepos 7 d. buvo įšventintas kunigu. Kun. B. Paukštys ne tik redagavo, bet ir pats daug rašė.

Grįžimas į Lietuvą ir pastoracinė veikla

1937 m. kun. Bronius Paukštys sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos saleziečių centro Vytėnuose administratoriumi. Kartu saleziečių mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Po to kun. Bronius Paukštys vienerius metus apaštalavo saleziečiams pavestoje Saldutiškio parapijoje, iš kur buvo atšauktas į Kauną, į Švenč. Trejybės parapiją. Iš Kauno grįžo į Vytėnus nuodėmklausio pareigoms. Esant reikalui, atvykdavo į Kauną: vedė rekolekcijas Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, sakė pamokslus įvairiose parapijose, savo galingu balsu visus kviesdamas prie Dievo. Kai 1942 m. pradžioje Kauno Švenč. Trejybės parapijos klebonas kun. dr. Pranas Petraitis buvo paskirtas Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriumi, kun. Bronius Paukštys tapo Švenč. Trejybės parapijos klebonu.

Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong

Žydų gelbėjimas vokiečių okupacijos metais

Vokiečių okupacijos metais kun. Bronius Paukštys užsiėmė ne tik ganytojiška veikla, bet ir ėmė drąsiai globoti ir gelbėti žydus. 1980 m. Jeruzalėje pasirodė Grosmano ir Erenburgo „Juodoji knyga“, kurioje paskelbtas poeto Hiršo Ošerovičiaus straipsnis apie kun. Bronių Paukštį. Jame rašoma, kaip kun. Bronius Paukštys gelbėjo žydus, parūpindamas jiems suklastotus pasus, metrikas. Straipsnyje paminėti jo išgelbėti dr. Taftas, R.

Arestas ir tremtis

Antrojo bolševikmečio pradžioje, 1946 m. rugpjūčio 2 d., kun. Bronius Paukštys buvo suimtas. Jam teko iškentėti 10 metų katorgą, kur prarado sveikatą, nors ir buvo augalotas, nuo jaunystės nebijojęs jokio sunkaus darbo.

Mirtis ir atminimas

1966 m. gruodžio 17 d. kun. Bronius Paukštys mirė Kaune. 1977 m., jau po mirties, kun. Broniaus Paukščio biografija sudaryta pagal Kun. Dr. Krizanto Juknevičiaus knygą „Lietuvių Saleziečių istorija“.

Utenos krašto įvykiai sovietinės okupacijos metais

Pusę šimtmečio trukusi okupacija pasibaigė. 1941 m. partizanus ir politinius kalinius. 1944-1953 m. išvežta 2600 uteniškių, bet jie čia neminimi. Utenos apskritis 1950 m. vasarą tapo rajonu. valsčių buvo priskirta Dusetų rajonui. Suginčių apylinkes priglaudė rajonu tapę Molėtai. apylinkių vėl atiteko Utenai. neminimos. kaimai, valsčiai, miesteliai. metrikacijos skyriaus, Lietuvos ypatingojo archyvo ir kitų šaltinių. rankraščio kompiuteriu rinkusiai muziejininkei Mildai Skaisgirienei. pareigą priminti, kad prie medžiagos rinkimo yra prisidėjęs a. a. Streikus. Indrašius, buvęs partizanas Alfonsas Daunys, Anykščių muziejininkai.

Sovietų kariuomenės įžengimas į Uteną

B. Sovietų okupacija mūsų kraštą ištiko kaip koks potvynis. kad 14 valandą 30 minučių sovietų kariuomenė peržengė mūsų valstybės sieną. Nusprendęs, kad rusų kariuomenė eis nuo Zarasų, R. draugais nulėkė prie vokiečių kapų (J. sankryža, -B. „Pasigirdo griausmas, o kartu kažkoks metalinis džeržgimas. Pasidarė nejauku. pritūpėme už kapinių sienos, bet taip, kad galėtume matyti. artėjo, bet daugiau nieko nesimatė. Džeržgesys, ūžimas, dundesys vis stiprėjo. Net šiurpas suėmė. mašiną. Iškilo tamsiai pilkas judantis kalnas. Tai buvo tankas. tai neteko matyti net paveikslėliuose. storas vamzdis. Pamatę, kad tankas baigia priartėti, mudu dar labiau pritūpėme. Matome: tankas aplipęs kareiviais. durtuvais, visi pilkai juodi nuo dulkių. asfaltuotas, dulkės baigėsi. važiavo, vienas paskui kitą. sienos ir žiūrėjome. likome už tų tankų. miestą. Atbėgome iki Valstybės banko, o tankai vis važiavo. kooperatyvo, ant šaligatvio grupelę žmonių. Dauguma jų buvo žydų tautybės. šaukė: „Valio! Ura! Valio! Ura!”. Kartais ir viena kita gėlė lėkė tanko link. Kareiviai į tai nereagavo. Lyg tai ne jiems tos gėlės. atrodė patenkinti. Bet kodėl? Mums tuomet nebuvo linksma, tik įdomu. Baigė važiuoti tankai. Pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Sunkvežimiai mažiukai, tokių mūsų Lietuvoje matyti neteko. privažiavo pilna futbolo aikštė. Buvo matyti ir didesnių mašinų. patrankas. Gal tik maža dalis sustojo Utenoje. Dauguma jų nuvažiavo į vakarus.

Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija

Kariuomenės elgesys ir vietinių gyventojų nuotaikos

privažiavo ant plento stovinčią tanketę. Palindęs po ja, žmogus kažką krapštė. Užklaustas nieko neatsakė. stovėjo rusų kareivis ir su raudona vėliavėle reguliavo kariuomenės judėjimą. „Utenoj jau buvo rusų kariuomenė. nes buvo sekmadienis. Palikau motociklą namie ir grįžau prie plento. birželio vidurio diena. rusų karininkų. rusiškai kalbėjo, kad važiuoja vis buržujai, vis buržujai, kad jų daug… kurgi proletariatas? Ir kur jie vis važiuoja?.. namo (gyvenau aš Molėtų gatvėj, Maželio namuos). kariškių. Ežere maudėsi daugybė žmonių, daugiausia žydelių. kad taip daug. Neiškentęs, aš jiems paaiškinau, kad tai vietos žydeliai. iškėlę Lenino ir Vorošilovo portretus. riebia dešra. be dešros, tik dairės, kad viršininkas nepamatytų. pirko laikrodžius, degtinę. priešų turtus, išdalyti dvarininkų žemę, nacionalizuoti įmones… sudėtį. Dar pora savaičių ir, anot L. kalėjimu Nr. 10. veikla. Komunistų nepasitenkinimą kelia ir mokytojų nuotaikos. 1940 m. dirba aiškių liaudies priešų. mokytojas, - B. sako, kad tai geras žmogus”. ir apie M. Gorkį bei A. P. pasismagino. LKP (b) sekretorius K. ceremonijų nedaryti. sniegynuose. sūnelis, o jis pats 1943 m. norą pasipriešinti. 1941 06 19 LKP (b) Utenos apskrities komiteto sekretorius A. Birželio 16-18 d. koridoriaus langus. Paaiškino, kad bus Raudonosios armijos manevrai. dieną buvo tamsu. Praūžė lėktuvai. Kažkas sprogo. sudrebino visą kalėjimą. Vėl ūžė lėktuvai. Karas!

Kalėjimo įvykiai ir sukilėlių veikla

Galvydis. duris ir įeina vidun. puikiai pažįstu to prižiūrėtojo žingsnius. pirmosios kameros, pastovi ir vėl toliau nueina. truputį ir vėl toliau nušlepsi. Prie trečiosios nesustoja. kameros… ir pasižiūri pro plyšelį. atšauna geležinį valktį ir tyliai atidaro duris. Duris atidarė ir įėjo visiškai nepažįstamas žmogus. - Rusai išbėgo… užrakinę jus paliko… raktus raštinėje ir atnešiau. Užrakinęs jūsų palikti negaliu… atrakinkite kitas kameras ir išeikite… klausėmės, netekę žado. Jo įsakymą įvykdėme. džiaugsmo ašaromis. Galvydis, Utenos kalėjimas. visuomenės veikėjai jautė, kad artėja šių galingų valstybių susidūrimas. okupuotoje Lietuvoje jau daug kas laukė karo. kėlė sustiprėjusios represijos ir trėmimai. kam atrodė nedovanotina klaida. sukilėlių būrys. Jam vadovavo Antanas Ruzgas. 1941 m. išvaikė, o miestelio centre, prie paminklo, iškėlė trispalvę. čekistus. aktyviausius partijos ir komjaunimo veikėjus. kaip 50 vyrų. vykdomąjį komitetą, kitas įstaigas. sprunkančius raudonosios armijos vadus. buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Apie sukilėlių veiksmus irgi kažkas pranešė čekistams. Atskubėjo baudėjai ir pradėjo ieškot nusikaltėlių. sužeistą sukilėlį Joną Stundžią, užbadė jį durtuvais. sovietinį aktyvą, čekistai šaudė kas papuola. partizanai, kuriems vadovavo slapta atvykęs atsargos kapitonas E. Jau antrą karo dieną Saldutiškio būryje buvo 83 sukilėliai. kaimuose. Birželio 24 dieną prie Saldutiškio šaulių namų iškilo trispalvė. Sukilėliai mėgino sulaikyti automatrica iš Utenos važiuojančius komunistus. bėglius nušovė, o tris paėmė į nelaisvę. raudonarmiečiai užkišo visus kelius. bėglius apšaudė. sunkvežimiai. atiteko keli sunkvežimiai ir radijo stotis. Žuvo du sukilėliai. į sukilėlių užnugari nuvedę čekistus. Žuvo 4 partizanai - A. Švogžlys, J. Tarutis, S. Talkačiauskas, A. Užpalių sukilėlių sąraše - 60 vyrų. Galinių kaime, Jono Lukošiūno sodyboje. Būrio vadas buvo Juozas Namikas. partijos komitetui. Kutka nedelsdamas nusiuntė du sunkvežimius čekistų. saugojusį sukilėlį Praną Uborevičių. kur buvo užversti medžiais, privažiuoti buvo sunku, o laiko nebuvo. bolševikus".

Vietinių gyventojų pasipriešinimas ir vokiečių okupacija

čia buvo labiau suvaržyta. vadai, kaip P. Gladkovas, A. Guzevičius, J. Paleckis, I. Meskupas, M. Gedvilas. žmonių) susirinko netoli Utenos - Kimėnų kaime, Agotos Žulienės sodyboje. grupei vadovavo Vacys Smalys. dirbęs K. Grigonis. veikė Juozas Streižys. tanką ir automašiną. Vieną automašiną su 4 kareiviais pats sulaikė. kalinių, daugiausia politinių. vaduoti. laisvę. Marcinkevičius tas grupes buvo sujungęs į kuopą. iš bolševikinio 29 korpuso pabėgęs Kazys Tuskenis. policininkai Antanas Eimutis ir Petras Kazickas. pistoletėliu kartais užpuldavo gausesnį ir gerai ginkluotą priešą. baigėsi tragiškai. mėgino nuginkluoti 3 rusų karius ir buvo nušautas. iš Surviliškio, mėgindamas nuginkluoti du kareivius. kaimo bandė sulaikyti sunkvežimį su rusų kareiviais. nušautas, kiti, palikę sunkvežimį, pabėgo. Juozapas Kutka, Petras Vasarevičius. Per Lietuvą vokiečiai traukė beveik be mūšių. vėliavos jau plevėsavo iki jų atėjimo. „vaduotojams” nereikėjo. paversti savo tarnaite, pastumdėle, ši 1941 08 05 atsistatydino.

Žydų likimas Utenos apskrityje

Iš kitataučių Utenos apskrityje daugiausia buvo žydų. kaime. Užpaliuose irgi dvi. turėjo banką, daugybę krautuvių, futbolo komandą. prekybininkų, gerų gydytojų, teisininkų. Žydų atstovų buvo ir savivaldybėje. tolerantiški. Atvykęs į Uteną, prezidentas A. Rusijai. išsigelbėjimo tikėjos iš rytų - iš sovietų Rusijos. komunistų, komjaunuolių. Dauguma jų mokėjo rusų kalbą, todėl 1940 m. represinėse struktūrose. dalis nebuvo nieko nusikaltusi. specialistas gen. F. V. Štalekeris. lietuvius ir žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Jeigu Jono Zabuko, g. iškastos iš anksto. m. Duobes kasę Biržietis, Šapoka ir kt. Tokių duobių buvę paruošta apie 20. Utenos ir aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į Ežero gatvėje įrengtą getą. Kai duobės buvo iškastos, prasidėjo planingos žudynės. grupelėmis maždaug po 50 žmonių. Šaudę duobėse ir prie duobių. Dalyvavę P. Petrauskas, B. Zitikis, S. Malinauskas, A. 1941 m. liepos 31d. 1941 m. rugpjūčio 7 d. 1941 m. rugpjūčio 29 d. vaikai. uteniškių galėjo būti apie 3080. pasmerktųjų prakeiksmai lydėjo žudikus ne tik prie šaudymo duobių. kaimynai, giminės, kunigai. A. dvaro rūsius, nebuvo kam šaudyt. ir ten neatsirado norinčių susikruvinti rankas.

Padėtis karo pabaigoje ir pokario laikotarpiu

Staliningrado, Hitlerio galybė išsikvėpė. partizanai. Vokiečiams trūko karių, darbininkų. frontai. atkūrimui. vokiečiams, gali susidaryti sąlygos Lietuvai atgauti nepriklausomybę. skubiai atkurti savo kariuomenę. pavojingi. Tik po ilgų derybų 1944 m. vasario mėnesį vokiečiai nusileido. Lietuvos spaudą, o 1944 m. vasario 16 d. partizanų. tarnybą buvo ir anksčiau, bet lietuviai tarnauti vokiečiams nenorėjo. vyrų. amunicijos. Be to, buvo leista sudaryti tik 20 batalionų. vyresnės klasės tiesiog liko be berniukų. karo gydytoju - leitenantas Kviklys. (apie 350 vyrų), o jų vadais paskirti Jonas Augutis ir Jurgis Sirgedas. Povilas Protas, Edvardas Rašimas, Albinas Repšys, J. mokiniai, įstoję į LVR karo mokyklą Marijampolėje. (dabar Vyžuonų g. vedami į šaudyklą ir kt. Lenkijos. Tose apylinkėse žmones terorizavo Armijos krajovos partizanai. Ašmenos plechavičiukai pėsti patraukė į Gražiškių miestelį. raštinės reikmenis ir kitus būtinus daiktus vežė pastotės. netoli Gražiškių uteniškiai papuolė į lenkų pasalą. palaužti nepaklusnius lietuvius, užsiundė lenkų partizanus. užėmę geras pozicijas, lenkai pradėjo mūsų karius supti. kulkosvaidžius, ir viskas. Vyrai nepatyrę, vietovė nepažįstama. ginkluoti. Po atkaklių kautynių lietuviams teko trauktis. Povilą Protą, krito Jonas Matulionis… žuvo 21 karys. ir atvežti. Trim kariam buvo nukirstos galvos, ir liko neatpažinti. jų ir 2003 m. miręs Jonas Pajarskas). Skubiai padaryti karstai. Vokiečiai nutarė nepaklusnią Vietinę rinktinę sulikviduoti. Jie suėmė P. konc-lagerį. patylomis aleido namo arba išvedė į miškus („Miško durys atviros”- prasitaręs P. Plechavičius). darbams į Vokietiją. Viltis atkurti Lietuvos kariuomenę sužlugo. Karininkas A. Ašmeną (1952 m. Karyje Nr. 1. pik. O. Urbonas mini, kad pik. Svyrius). Ašmeną pasiekėme dar prieš 12 val. prisiglaudėme prie 301 b-no štabe. Čia tuojau sužinojome blogą naujieną. 5 d. mjr. Andriūno 308 b-no, berods, 3 ir 4 kuopos žygiavo į Graužiškius. nebetoli nuo Graužiškių, plačiame slėnyje, vadovaujantysis abiem kuopom ltn. Augutis (gal dėl pavardės ir apsirinku) ir 4-tos kuopos ltn. pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems atrodė lyg maži bunkeriai. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. nuo Graužiškių aukštumų lenkų partizanai ėmė šaudyti į mūsų kuopas. užimti bunkerius. Į lenkų šaudymą mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. kautynės, lenkams vyraujant aukštumose. bet traukėsi su nuostoliais atgal. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. pasitraukimą atkirsti. Be to, iš gyvenviečių irgi šaudė į mūsų kuopas. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. pastotininkų ir traukėsi toliau į Ašmeną. pastotininkus. Besitraukiant neteko surinkti nei savųjų nukautų, nei sužeistųjų. 4-tos kuopos vienas karininkas buvo sunkiai sužeistas. vėliau išsiųstas į Vilnių. Šis karininkas lenkams daugiausia nuostolių pridarė. Būdamas geras šaulys ir, žuvus lengv. kulkosvaidžio tarnybiniui (Nr. sužeistas (gaila, kad nebeprisimenu jo pavardės). paklausė, kas savanoriu gali nubėgti ir atsivaryti gurguolę su sužeistaisiais. Aš sutikau ir, švilpiant kulkoms, pasiekiau gurguolę. prie savų. Deja, vienas po kito arkliai krito, ir mes likome vieni arimuose. tai lenkai, ne bolševikai ir jie šaukia pasiduoti. šešiese. Apie savaitę laiko buvome su uniformomis. į jų gretas ir kovoti su bolševikais ir vokiečiais. gana kariauti - norime namo. Tada aprengė skarmalais, ir dirbome jų virtuvėse. Kai frontas visai priartėjo, lenkai pradėjo kraustytis iš Graužiškių. kaip jų vadai nutarė pasitraukiant mus likviduoti. „Bėkit, vaikeliai!”- patarė. Reikėjo rizikuoti. Sutiko ir tie, kurie vis dar abejojo. Šv. audringa, lijo. aruode… akmenų. Naktį kiek paklajoję po mišką, dieną atsidūrėme Ašmenoje. į Belgiją priešlėktuvinei gynybai. civilių. Teko atrakinti mūsų buveinę, ir visi susimaišėme. nesaugojo, ir išsinešdinom kur kas.

Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys

Sovietinės represijos Utenos krašte

vėl užėmė Uteną. Utenos rajone. į priešus. laužė užrakintas duris, daužė langus. 1944 m. liepos 13 d. skyriaus viršininkas, valstybės saugumo vyr. ltn. D. Česnakovas. savaitės pasirodo pavaduotojas - j. ltn. A. Prokopjevas. valsčius. 1944 m. 1944 m. vyrų. sovietų okupantą. Pakluso okupantui tik maža dalis uteniškių. planuota paimti 800, o atėjo tik 31. Iš jų tinkamų buvo tik 16. tikėtasi 600 vyrų, o pasirodė tik 20, o tinkamų karo tarnybai tebuvo tik 2. Leliūnų laukta 700 vyrų, atvyko 65, tinkamų buvo tik 10. Nuo 1944 08 03 iki spalio 1 d. NKVD pradeda ieškoti antisovietinių agitatorių ir kurstytojų. 484 baltuosius partizanus (1941 m. šaudymui, patekti į fronto mėsmalę visi vengė. Sugauti iš mokymo stovyklų bėgo. punktų - 99 vyrai. parodomuosius šaudymus. Antai Napoleoną Telksnį, g. k. knygos: Inketrio vienkiemyje 1944 09 17 nušautas 1905 m. Adomėnas; Antanas Sabaliauskas, g. 1911 m. Adomiškio k.; Adolfas Marcinkevičius, g. mirė ligoninėje; Antanas Umbrasas, g. 1915 m. kulka, 1944 10 29 mirė ligoninėje… Vitalis Tamašauskas, g. k., g. faktų. norėjo ją išsivesti. vyrus. Adomą Kisielių iš Mozūriškių kaimo, užvarę ant Smulkio ežero, liepia bėgti. šis nebėga, skrebas J. 6 savo miestelio žmones. Žmonių kankinimas ir terorizavimas nesibaigė ir vėliau. 1945 06 22 Kuktiškių valsčiaus NKVD poskyrio viršininkas, j. ltn. žmonių pramintas Žvairiu, Matelėnų kaime (namie) suima Juozą Rudėną, g. 1895 m. šakėmis, grėbliakočiais žmogų tiek daužo, kad visi kaulai čežėjo sulaužyti. žmogus nebejudėjo, iškasė šalinėj duobę ir dar gyvą užkasė. (Daugailių vls.) pagyvenusiais vyrais. 6 vaikų tėvą Juozą Žuklį prie klojimo taip sumušė, kad tas nebepaėjo. palošti, išsivarė laukan ir šautuvų buožėmis užmušė: „… Daubaras buvo taip sudaužytas, subjaurotas, kad vos buvo galima atpažinti. dešine ranka gulėjo Jonas Medinis. Lumpickas. Visi užmušti šautuvų buožėmis ir pribaigti automatų serijomis.

Partizaninis pasipriešinimas

sendinosi, jaunesni - jauni… kovas už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais. pasakotojai. atsikratyti ir po 1990 metų. magnetofono juostas, tad žmonių atsiminimai pateikiami beveik netaisyti. kita sudarytojo pastaba ar data įterpiama laužtiniuose skliaustuose. gautomis nuotraukomis. Tauragnų, Daugailių ar Užpalių apylinkių. močiutę, kaimyną ar tolimą giminaitį. Saldutiškio apylinkių. užrašyta prieš 10-20 metų. nebesulaukė spausdinto savo žodžio. Povilas Gasiūnas. Adelė Miškinytė. Antanas Musteikis. Emilija Vaišnoraitė. Ona Ramanauskaitė. NUOSPRENDŽIAI. Juozas Inčirauskas. Stasys Buitvydas. Aleksandras Prokopjevas. Stasė Jakštonytė. Valė Tumienė. Elena Keraitė. Aleksas Šimelis. Vladas llčiukas. Aldona Liuimaitė. Vytautas Krugiškis. Vytautas Ruzgas. Juozas Veteikis. Ona Putrimaitė. Valė Kalytytė. Juozas Žibėnas. Balys Barysa. Vytautė Čipkutė. Emilija Musteikytė. Vytautas Jasiunevičius. Elena Tarulytė. Elena Labuckaitė. Marijona Ryliškytė. Jonas Graužinis. Bronius Dijokas. Vaclovas Viburys. Aleksas Pajeda. Jonas Tutinas. Vytautas Braukyla. Stasė Daujotytė. Bronė Šatkutė. Edvardas Švaikauskas. Elvyra Petrulionienė. Jonas Marganavičius. Balys Juodzevičius, Jonas Vanagas. EnkavedistE, KĄ DARAI? Ona Leiputė. Elvyra Medinytė. Antanas Vaškelis. Valerija Pladaitė. Adelė Dūdėnaitė. Jeronimas Laurinėnas. Mykolas Balčiūnas. Alfonsas Pelėda. Emilija Godaitė. Paulina Gaidelytė. Antanas Dikmanas. Bronius Baliūnas. Bronius Judickas. Eleonora Lauciūtė. Bronė Petronienė. Balys Juodzevičius.

Broniaus Juodzevičiaus prisiminimai

Turėjom 11,5 ha žemės. bet mažos mirė. Buvau augalotas. Brolį Petrą, gimusį 1923 metais, skrebai paėmė. Antanas buvo 1915 metų ir slapstės. Juozapas buvo Vokietijoj darbuos. Antaną ir mane, tai pradėjau slapstytis. Mane suėmė Daugailių skrebai. 3 paras. Atvarė į Uteną. Pralaikė 6 savaites milicijos rūsy. kur esu. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsy susitikom. kur dabar cerkvė]. Brolis Petras buvo mažesnis, liesesnis. 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o mane vyresniu. o mane išvežė į Vilnių. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. mūrus. Prabuvom 5-6 paras. visi išbėgiojo. Liko 1 užpalėnas ir 1 molėtiškis. bėgt. O aš nepažįstu Vilniaus. Pabėgom, paskui mieste vėl susitikom. molėtiškio tėvus, paskui užpalėnas užsivedė pas seserį į Biliakiemio kaimą. Žiūrim - ateina skrebai. Tie ėjo ir nuėjo, bet būta dar dviejų. pakliuvom. Atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras. Gaižiūnų poligoną. Ten prabuvom 8 paras. Ruošiamės į pirtį. pasakau jam, kad manęs metai neliečia, ir nuėjau pas kapitoną. perkalbėjau. Išdavė raštelį be anspaudo ir paleido. 1945 m. gruodžio 23 d. beeinant į stotį, vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį. paleido. Nuėjau į Gaižiūnų geležinkelio stotį. plentu. Sutikau atvarant pulką žmonių. manęs nesulaikė. Atvaro kitą pulką, bet ir vėl nesulaikė. Kubiliuos sužinojau, kad mūsų namai iškonfiskuoti. apsistojom. Dirbom iš pusės žemę. 1948 m. užrašė ir mus. Paskui taip ir trynėmės apie namus. aiškintis. apkurtęs. Padėjo gydytojas Garalis. Tada išdavė ir pasą, ir karinį. neužmiršo. Viesulas. Brolis Antanas buvo jau lagery. Petras ir aš.

#

tags: #veronika #juodagalvyte #gime