Baltas vaiko gomurys gali būti įvairių priežasčių pasekmė, todėl svarbu atpažinti simptomus ir laiku kreiptis į specialistą. Dažniausios priežastys - burnos kandidozė (pienligė), stomatitas ir leukoplakija.
Burnos kandidozė (pienligė)
Burnytės kandidozė, arba kitaip pienligė, yra tėvų „baubas“, dažniausiai pasireiškiantis naujagimiams ir kūdikiams pirmais mėnesiais, tačiau gali pasireikšti ir vėliau bei kartotis. Pienligę sukelia Candida albicans, arba kitaip - balkšvasis mieliagrybis. Šis mieliagrybis randamas mūsų organizme ir įprastai - burnoje, ant odos, žarnyne, makštyje.
Priežastys
Naujagimis mieliagrybį gali gauti tiesiogiai iš savo mamos - šis gali būti perduodamas dar gimdoje arba slenkant gimdymo takais gimimo metu. Tačiau „padovanoti“ mažyliui jį galima ir kitais būdais - bučiuojant, per neplautas rankas, aplaižant čiulptuką, žindant, traukiant pieną, kai pienligė apima spenelius ir t.t. Itin dažnai pienligė seka po antibiotikų vartojimo, nes antibiotikai naikina ne tik tai, ką tikimės, kad naikins, bet ir gerąsias bakterijas, atsakingas už mūsų mikrobiotos balansą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad antibiotikai įtakos turi ne tik tuomet, kai yra duodami tiesiogiai naujagimiui/kūdikiui, bet ir kai juos vartoja savo pienu maitinanti mama. Nors didžioji dalis antibiotikų yra laikomi saugiais vartoti žindymo metu, nedideli jų kiekiai vis tiek patenka į motinos pieną ir gali turėti poveikį (įprastai, kuo kūdikis mažesnis, tuo jis jautresnis).
Simptomai
- Balti/gelsvi iškilūs plėmai ant mažylio dantenų, skruostų, liežuvėlio. Nubraukti ar pavalyti jie palieka raudonas dėmes, gali net pasirodyti kraujo.
- Mažylis atsisako žįsti arba pradeda netaisyklingai apžioti krūtį. Esant pienligei, žindymas gali tapti skausmingas (kuo labiau išplitusi pienligė, tuo skausmingiau), todėl mažylis, nors ir alkanas, verkia prie krūties, šią apžiojęs paleidžia, žįsdamas pririja daug oro (tai vėlgi sukelia daug nemalonių pojūčių, pilvuko pūtimą, atpylimą ir t.t.).
- Gali pakilti temperatūra. Pienligei įsibėgėjus, nepradėjus laiku gydyti, mažylis gali pradėti net karščiuoti.
- Kai kuriais atvejais pienligė gali būti ne tik burnytėje, bet pasireikšti ir sauskelnių zonoje: Bėrimas plinta kirkšnyse, aplink išangę, tarpvietę, netgi lytinius organus. Beriama ryškiomis raudonomis dėmėmis, aiškiai matomais kraštais, su mažais spuogeliais. Odelė negydant gali suskeldėti, pradėti kraujuoti. Šis bėrimas yra ypatingai skausmingas ir gali komplikuotis vulvovaginitu (vulvos ir makšties uždegimu) ar balanopostitu berniukams (apyvarpės uždegimu).
Dažnai vien baltas liežuvėlis yra sumaišomas su pienlige, kai tai tėra pieno likučiai. Žindant pienas tiesiog „prikimba“ prie liežuvio gaurelių, ir praėjus po žindymo 15-20 minučių jis yra nubraukiamas liečiant gomurį, nuplaunamas su seilėmis. Visgi, kartais būna, kad liežuvis būna nuolat baltas dėl to, kad fiziškai neliečia gomurio - pvz., dėl esančio liežuvio pasaitėlio ar patologiškai aukšto gomurio skliauto (geriausiai tai vertina žindymo specialistai). Visgi, jeigu nėra kitų simptomų, o balta tik ant liežuvėlio - galima pabandyti sudrėkintu marliuku jį pavalyti. Jeigu jis lengvai nusivalo - vadinasi, tai pienelis.
Epšteino perlai - mažas(-i) kieti balti/ gelsvi mazgeliai esantys mažylio burnoje - ant gomurio, dantenų. Šie yra dažni, pasitaiko maždaug iki 85 proc. naujagimių.
Taip pat skaitykite: Baltas triukšmas: nauda ir rizika kūdikiams
Pienligė, apimanti krūtis, gali pasireikšti ir mamai, ypač, jeigu ši dažnai kovoja su makšties kandidoze.
Kaip kovoti su pienlige?
Gera žinia, kad kuo anksčiau pienligė „pagaunama“, tuo greitesnis ir sklandesnis gali būti jos gydymas.
Gydant pienligę reikia pradėti nuo higienos:
- Itin kruopščiai plaukite rankas, ypatingai prieš žindymą, po tualeto, po sauskelnių keitimo. Plauti reikia ne tik savo, bet ir kūdikio rankutes - juk jos dažnai atsiduria burnytėje.
- Esant pienligei, speneliai turi būti kiek įmanoma mažiau drėgnoje ir šiltoje terpėje, kurią taip mėgsta grybelis. Pvz., nuo pieno sudrėkusį žindymo įklotą. Šiuos keisti reikia itin dažnai.
- Liemenėlę ir daugkartinius įklotus plaukite dažnai, aukštoje temperatūroje. Liemenėlę reikia keisti kasdien. Liemenėlė geriausia medvilninė. Ši taisyklė galioja ir turint makšties pienligę - jokių poliesterio tipo audinių apatinių bei liemenėlių.
- Viskas, kas atsiduria kūdikio burnytėje (ar turi tam potencialą) turi būti sterilizuojama ir valoma. Kramtukai, barškučiai, kiti žaislai - jei negalima sterilizuoti, reikia labai kruopščiai nuvalyti skysčiu, kuris veikia grybelius bei vandeniu, kad mažylis „neparagautų“ nesaugių medžiagų. Be abejonės- jei naudojami čiulptukai, maitinama buteliuku, naudojamas pientraukis - būtina dažna sterilizacija (pientraukis sterilizuojamas išardžius).
- Kiekvienas šeimos narys turi turėti atskirus rankšluosčius, skirtus veidui ir kūnui, įskaitant ir mažylį. Rankšluosčiai keičiami dažnai ir skalbiami aukštoje temperatūroje.
Gydymas:
- Mažyliui dažniausiai paskiriami valgomieji geliai, kuriuos reikia ištepti burnytėje labai kruopščiai, nusiplovus rankas, po žindymo. Kai mažylio burnytė labai skausminga, gydytojas gali paskirti gelių, turinčių vėsinantį poveikį ar vaistų, malšinančių skausmą.
- Esant sunkiai pienligei, nereaguojant į gydymą ar esant indikacijoms, gali būti skiriamas kitokio tipo gydymas, ne tik valgomaisiais geliais.
- Pienligės prevencijai ir gydymui gali padėti sidabriniai spenelių gaubteliai. Sidabras žinomas dėl antiseptinių ir priešgrybelinių savybių.
- Net jeigu simptomai greitai išnyksta, gydymą reikia baigti, kad pienligė neatsinaujintų.
Žindančios mamos gydymas - net jeigu nėra simptomų.
Viskas paprasta - grybelis iš mažylio burnytės žindymo metu patenka ant spenelio ir ten „gyvuoja“, net jeigu moteris ir nieko nejaučia. Gydant mažylį, grybelis vis grįžta atgal į burnytę kiekvieno žindymo metu. Spenelius reikia tepti gydytojo paskirtu tepalu po žindymo (valgomasis mažylio gelis netinka, nes jo formulė tinkama gleivinei, bet ne odai) ir prieš žindymą nuvalyti. Kas kiek laiko tepti tepalą mamai bei gelį mažyliui, reikia pasitarti su gydytoju, ypač jeigu žindymai labai dažni. Pienligė dažnai siejama su pažeistais speneliais, todėl labai svarbu išsiaškinti ir priežastį, žindymo sunkumus.
Dieta ir papildai:
Ne viena moteris pastebi, kad kovojant su pasikartojančia pienlige (tiek spenelių, tiek makšties) padeda subalansuota mityba ir tam tikrų produktų eliminavimas. Dažniausiai rekomenduojama riboti /atsisakyti:
Taip pat skaitykite: Prasmės paieškos gyvenime
- Rafinuoto cukraus;
- Baltų miltų gaminių;
- Kavos, gazuotų gėrimų, vaisvandenių;
Stomatitas
Stomatitas yra skausmingas burnos uždegimas, dėl kurio gali sutrikti žmogaus galimybė valgyti, kalbėti ir miegoti. Stomatitas gali susidaryti bet kurioje burnos vietoje, įskaitant skruostų vidinę pusę, dantenas, liežuvį, lūpas ir gomurį. Stomatitas dažniau pasitaiko vaikams. Tai gali būti nepatogu ir skausminga, todėl svarbu žinoti, kaip jį atpažinti, gydyti ir, svarbiausia, kaip padėti vaikui greičiau atsigauti.
Simptomai ir požymiai
- Skausmas ir diskomfortas burnos ertmėje. Vaikas gali skųstis, kad sunku valgyti, gerti, kalbėti ar netgi atsipalaiduoti.
- Burnos gleivinės pokyčiai: tinimas, paraudimas, patinimas, opos ir pūliniai.
- Karščiavimas ir bendras negalavimas. Vaikas gali jaustis silpnas, pavargęs ir negalėti dalyvauti įprastose veiklose.
Priežastys
Stomatito priežastys gali būti įvairios, tačiau dažniausiai jis atsiranda dėl infekcinių ir neinfekcinių veiksnių.
- Infekcinės priežastys: virusai, bakterijos ar grybeliai. Beveik 80 proc. visų vaikų stomatitų sukelia herpesvirusai, kurie perduodami tiesiogiai kontaktuojant per seiles ar odą.
- Neinfekciniai veiksniai: odos sutrikimai, tokie kaip psoriazė ar lupusas. Alerginės reakcijos taip pat gali sukelti stomatitą, ypač jei vaikas yra alergiškas tam tikriems maisto produktams ar vaistams.
Gydymo metodai
Gydymo metodai priklauso nuo ligos priežasties ir simptomų sunkumo.
- Vaistų terapija: Gydytojas gali skirti vaistus, kurie padeda malšinti skausmą, sumažinti uždegimą ir gydyti infekciją. Dažniausiai naudojami vaistai yra burnos skalavimo skysčiai, antivirusiniai vaistai ir antibiotikai.
- Naminės (liaudiškos) priemonės: Medus turi antibakterinių savybių, todėl jis gali padėti gydyti stomatitą. Taip pat galite naudoti šaltą kompresą, kad sumažintumėte patinimą ir skausmą.
- Burnos higienos svarba: Reguliariai valyti dantis, naudoti burnos skalavimo skysčius ir laikytis tinkamos mitybos.
Aftinis stomatitas
Aftiniui stomatitui yra būdinga viena opa arba jų grupė, kuri susiformuoti gali ant skruostų, lūpų vidinėje pusėje, ant liežuvio. Ši stomatito forma yra viena iš dažniausių ir gali varginti tiek suaugusius žmones, tiek vaikus. Be to, vaikams gali padidėti seilių išsiskyrimas, dėl skausmingų opelių vaiko apetitas bus sumažėjęs.
Žaizdelių burnoje atsiradimo priežastys:
Aftinio stomatito atsiradimo priežastys gali būti labai įvairios:
Taip pat skaitykite: Vaikų liežuvio apnašos
- Nusilpęs imunitetas
- Netinkama mityba (mažai geležies, vitamino B)
- Virusinės ir bakterinės infekcijos
- Tiesioginiai burnos pažeidimai (neatsargus dantų valymas, breketai, dantų plokštelės, per karšto, aštraus maisto valgymas)
- Stresas
- Virškinimo sutrikimai
- Onkologinės ligos (vaistai nuo vėžio)
Kaip palengvinti nemalonius aftinio stomatito sukeliamus simptomus?
Esant aftiniui stomatitui labai svarbu yra kuo greičiau pašalinti tas nemalonias žaizdeles burnoje. Tad opų gijimui yra naudojama burnos higienos priemonės, kurių pasirinkimas yra labai įvairus ir platus - pradedant geliais, purškalais ir baigiant skalavimo skysčiais. Reikėtų atsižvelgti į opų tipą. Pavyzdžiui, gelis yra rekomenduojamas tada, kai yra pavienės burnos opos, ribotai pažeistose vietose. O štai purškalas bus skiriamas daugiau tuo atveju, kai pacientą vargina dauginės burnos opos arba opos, kurios yra sunkiai prieinamose vietose. Skalavimo skystis yra rekomenduojamas tada, kai žmogų vargina dauginės, išplitusios burnos opos, kurios gali atsirasti pakartotinai tuomet, kai sergama ortodontinėmis ligomis. Visos šios gydymo priemonės ne tik kad numalšina aftinių opelių keliamus skausmus, bet ir padeda joms greičiau sugyti. Be to, tam tikri vaistai, kurie yra skirti burnos opoms gydyti savo sudedamosiose dalyse turi alavijų.
Leukoplakija
Burnos leukoplakija yra būklė, kuri gali kelti nerimą daugeliui žmonių. Baltos dantenos gali būti pirmasis simptomas, kurį pastebime ir susirūpiname. Svarbu žinoti, kad ši būklė gali būti sukelta įvairių priežasčių, todėl svarbu konsultuotis su specialistu ir laiku imtis veiksmų.
Priežastys
Vienos aiškios priežasties, kodėl atsiranda leukoplakija, nėra. Ji dažniau pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms, dažniau vyrams. Išskiriami keli šią ligą galintys lemti veiksniai:
- Rūkymas, įvairių tabako gaminių vartojimas
- Grybelinė burnos liga
- Nepakankama burnos higiena
- Kenksmingų, dirginančių burnos gleivinę produktų vartojimas
- Alkoholio vartojimas
- Įvairios infekcijos (pvz., Epštein - Barro virusas, žmogaus papilomos virusas)
- Pasikartojantys burnos gleivinės, skruostų gleivinės, liežuvio pažeidimai, įkandimai ir pan.
- Dirginantys gleivinę, nekokybiški protezai, restauracijos.
Simptomai
Kadangi burnos leukoplakija gali būti besimptomė arba sukelianti tik lengvus diskomforto pojūčius, svarbu žinoti įvairius galimus požymius, kurie gali pasireikšti šioje būklėje. Štai keletas dažniausių leukoplakijos simptomų:
- Baltos arba pilkos nenusivalančios lygios arba iškilios dėmės ant dantenų, skruostų gleivinėje, po liežuviu, gomuryje, ant liežuvio
- Gleivinės paviršiaus sustorėjimas ir kietumas
- Deginimo jausmas ar skausmas rijimo metu
- Nuolatinis diskomfortas valgant ar kalbant
Diagnostika
Norint nustatyti leukoplakiją, gydytojas gali atlikti šiuos diagnostikos metodus:
- Burnos tyrimas: Gydytojas atidžiai apžiūri burną ir gerklę ieškodamas baltų arba rausvų dėmių, kurios gali būti leukoplakijos požymis.
- Biopsija: Jei įtarimas dėl leukoplakijos išlieka, gydytojas gali pasirinkti atlikti biopsiją - mažo audinio mėginio paėmimą iš paveiktos srities tolimesnei analizei laboratorijoje.
- Endoskopija: Kartais gali būti reikalinga endoskopija, kuri leidžia gydytojui ištirti gerklę ir ryklę nuodugniau, siekiant nustatyti bet kokius pokyčius.
Gomurio uždegimas
Gomurio uždegimas - tai viena iš burnos gleivinės uždegiminių ligų formų, kai parausta, patinsta ar net ima skaudėti viršutinė burnos dalis - gomurys. Dažniausiai ši būklė pasireiškia kartu su kitomis burnos gleivinės ligomis ir vadinama bendru pavadinimu - stomatitu. Nors dauguma žmonių yra girdėję apie pienligę ar opeles burnoje, gomurio uždegimas - specifinė forma, kuriai būdingas diskomfortas viršutiniame burnos audinyje, ypač valgant ar kalbant.
Kas yra gomurio uždegimas?
Gomurio uždegimas - tai burnos ertmės gleivinės uždegimas, kuris lokalizuojasi būtent viršutinėje burnos dalyje - kietajame arba minkštajame gomuryje. Mediciniškai ši būklė dažniausiai įvardijama kaip lokalizuotas stomatitas, o jei apima ir gretimas sritis - gali būti įtraukiama į bendrą „burnos stomatito“ diagnozę.
Kuo skiriasi stomatitas ir gomurio uždegimas?
Stomatitas yra bendrinis terminas, apimantis visą burnos gleivinės uždegimą - tiek liežuvio, tiek skruostų, tiek gomurio, tiek dantenų srityse. Gomurio uždegimas yra viena iš šio termino potipių. Skirtumas tas, kad gomurio uždegimas dažniausiai siejamas su specifinėmis priežastimis, tokiomis kaip terminiai ar cheminiai pažeidimai, grybelinės infekcijos (pavyzdžiui, pienligė), tam tikri virusai ar mechaninis dirginimas - pavyzdžiui, nuo netinkamų protezų ar aštraus maisto.
Kurios burnos vietos dažniausiai pažeidžiamos?
Gomurio uždegimas gali būti lokalizuotas kietajame gomuryje (dalis, kurią liežuvis jaučia kaip tvirtą paviršių) arba minkštajame gomuryje (užpakalinėje dalyje, netoli uvulos - „liežuvėlio“). Dažniausiai pažeidžiama minkštoji dalis, nes ji mažiau apsaugota ir jautresnė temperatūriniam ar cheminiam dirginimui. Kai kuriais atvejais uždegimas apima ir gretimas sritis - burnos lankus, ryklės pradžią ar net tonzilių sritį.
Ūminis ir lėtinis stomatitas
Kaip ir daugelis gleivinės ligų, gomurio uždegimas gali būti ūmus (atsirasti greitai, su ryškiais simptomais) arba lėtinis (trukti ilgai, kartotis, būti sunkiai pastebimas). Ūminė forma dažniausiai susijusi su virusine ar grybeline infekcija, trauma ar alergija, o lėtinė - su ilgalaikiu imuniteto nusilpimu, sisteminėmis ligomis ar net onkologinėmis būklėmis.
Kas sukelia gomurio uždegimą?
Gomurio uždegimas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių - nuo virusinių ar grybelinių infekcijų iki mechaninių pažeidimų ir imuninės sistemos silpnumo. Dažnai tai nėra viena aiški priežastis, o keli veiksniai, susijungę tarpusavyje, sukeliantys gleivinės dirginimą ar pažeidimą.
Virusinės infekcijos
Viena dažniausių priežasčių - virusai. Ypač dažnai pasitaiko herpes simplex virusas, sukeliantis mažas, skausmingas pūsleles, kurios gali atsirasti ir ant gomurio gleivinės. Taip pat uždegimą gali sukelti ir enterovirusai, gripas, peršalimo virusai, ypač jei žmogaus imunitetas nusilpęs.
Grybelinė infekcija (pienligė)
Candida albicans grybelis dažnai sukelia gomurio uždegimą, ypač naujagimiams, senjorams, pacientams po antibiotikų vartojimo ar žmonėms su silpnesne imunine sistema. Ši infekcija dar vadinama pienlige, nes būdinga balta, varške primenanti apnaša gomuryje, kurią sunku nuvalyti.
Bakterinė infekcija
Nors rečiau, gomurio uždegimą gali sukelti ir bakterijos, ypač jei yra negydomas dantų ar dantenų uždegimas, pūliniai ar prasta burnos higiena.
Mechaniniai ir cheminiai pažeidimai
Vienos iš labiausiai nuvertinamų, bet labai dažnų priežasčių - mechaninis ar cheminis gleivinės dirginimas. Karštas maistas, aštrūs prieskoniai, rūgštūs gėrimai, alkoholio vartojimas ar net cigarečių dūmai gali sukelti paviršinį gomurio pažeidimą, kuris vėliau tampa uždegimo židiniu. Taip pat uždegimą dažnai lemia netinkamai prigludę protezai, ypač jei jie spaudžia gomurį arba nešvarūs.
Imuniteto nusilpimas ir sisteminės ligos
Gomurio uždegimas dažnai pasireiškia žmonėms, kurių imunitetas silpnas: po ligų, chemoterapijos, antibiotikų kurso ar esant lėtinėms ligoms. Taip pat galima susidurti su lėtiniu uždegimu esant autoimuninėms ligoms, geležies stokai, vitaminų trūkumui, ypač B grupės vitaminų ir folio rūgšties stokai.
Kokie simptomai rodo gomurio uždegimą?
Gomurio uždegimas dažniausiai pasireiškia gana aiškiais simptomais, tačiau dėl to, kad gomurys nėra matoma burnos dalis, kai kurie požymiai gali būti sunkiai pastebimi be veidrodžio ar gydytojo apžiūros.
- Skausmas, perštėjimas ar paraudimas gomuryje
- Opų, pūslelių arba baltų apnašų atsiradimas
- Rijimo sunkumas arba deginimo pojūtis
- Nemalonus burnos kvapas
- Kiti bendri simptomai: temperatūra, limfmazgių padidėjimas kakle, nuovargis ar net apatija.
Kaip diagnozuojamas gomurio uždegimas?
Tinkama diagnozė yra būtina ne tik siekiant palengvinti simptomus, bet ir nustatyti tikrąją uždegimo priežastį.
- Gydytojo apžiūra
- Mikrobiologinis tepinėlis
- Diferencinė diagnostika
Kaip gydomas gomurio uždegimas?
Gydymo sėkmė priklauso nuo tiksliai nustatytos priežasties. Gydymas paprastai apima kelias kryptis: infekcijos šalinimą, uždegimo mažinimą, skausmo kontrolę ir burnos gleivinės apsaugą.
- Priežastinį gydymą lemia infekcijos tipas: antivirusiniai vaistai, priešgrybeliniai preparatai, antibiotikai.
- Skalavimai ir burnos higienos korekcija: antiseptiniai burnos skalavimo skysčiai, minkštas dantų šepetėlis, švelnus dantų pasta be SLS.
- Skausmo ir diskomforto mažinimas: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, vietiniai anestetikai.
- Mitybos korekcija ir gleivinės apsauga: vengti maisto, kuris gali dirginti gomurį, gerti daugiau skysčių, vartoti minkštą, neutralaus skonio maistą.
Ką galima daryti namuose ir kaip išvengti pasikartojimo?
Nors pagrindinis gomurio uždegimo gydymas priklauso nuo jo priežasties ir dažnai reikalauja gydytojo paskirtų vaistų, namuose galima atlikti daug veiksmingų priemonių, kurios pagreitina gijimą ir apsaugo burnos gleivinę nuo pakartotinių pažeidimų.
- Natūralios priemonės ir skalavimai: skalavimas sodos ir druskos tirpalu, ramunėlių, šalavijų, medetkų nuovirai.
- Tinkama mityba ir burnos priežiūra: vengti visko, kas dirgina gleivinę, vartoti daugiau skystų, švelnių patiekalų, rinktis minkštą šepetėlį ir neabrazyvinę dantų pastą be dirginančių medžiagų.
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
Jei gomurio uždegimas nepraeina per kelias dienas, simptomai sunkėja, atsiranda karščiavimas ar kitų bendrų požymių, būtina kreiptis į gydytoją. Taip pat būtina pasikonsultuoti su specialistu, jei uždegimas kartojasi dažnai arba yra susijęs su lėtinėmis ligomis.