Juozas Tumas-Vaižgantas - reikšminga asmenybė lietuvių literatūroje, palikusi ryškų pėdsaką ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei jaunimo kūryboje. Šiame straipsnyje apžvelgiama Vaižganto kūryba, skirta jaunajam skaitytojui, atskleidžiant jo indėlį į lietuvių vaikų literatūrą.
Vaižganto gyvenimo ir kūrybos kelias
Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 11 d. Kunigiškiuose, Anykščių rajone, pasiturinčių ūkininkų Anupro Lauryno Tumo ir Barboros Mortos Baltuškaitės-Tumienės šeimoje. Jis buvo jauniausias iš penkių vaikų, išaugusių iš dešimties.
Vaižganto kūrybinis kelias prasidėjo dar gimnazijoje, kur jis domėjosi lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, skaitė nelegalią lietuvišką spaudą, mėgo rusų literatūros klasikų kūrybą ir pats mėgino rašyti. 1888-1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje, kur aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą ir bendradarbiavo klerikalinėje spaudoje. 1893 m. buvo įšventintas kunigu.
Kunigavimo metais J. Tumas aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir patriotinėje veikloje, platino lietuvišką spaudą, mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. 1896-1904 m. jis inicijavo klerikalinio laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą ir pats jai vadovavo. Už lietuvišką veiklą buvo nuolat sekamas ir persekiotas caro žandarų.
1907 m. J. Tumas persikėlė į Vilnių, kur dirbo "Vilniaus žinių" ir "Vilties" laikraščių redakcijose. 1911-1914 m. buvo Laižuvos parapijos klebonas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno Sankt Peterburge ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir įsijungė į politinę veiklą.
Taip pat skaitykite: Kūrybos paieškos
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. Buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, dėstė lietuvių literatūros istoriją. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kūrė Lietuvai pagražinti draugiją, Rašliavos muziejų.
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune.
Vaižganto kūryba vaikams: pagrindiniai bruožai
Vaižganto kūryba vaikams pasižymi literatūrinio stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu. Rašytojas tęsė realizmo tradicijas, savitai traktuodamas romantiškus gyvenimo reiškinius.
Jo kūriniuose vyrauja moralinės vertybės, meilė tėvynei, artimam, gamtai. Vaižgantas siekė ugdyti jaunimo dvasines vertybes, skatinti patriotiškumą ir pilietiškumą.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vaižgantas pripažino vertimų svarbą, nepriešino jų su savąja, tautine, literatūra. „Gerų knygų geras vertimas tai toks pat literatūros turtas, kaip ir jos pačios kūryba: lygiai sotina žmones sveiku dvasios maistu ir sklandžia, taisyklinga kalba“.
Taip pat skaitykite: Citatos apie vaikų kūrybiškumą
Knygų tinkamumas moksleiviams
Recenzijų pobūdį, kaip minėta, nulėmė specifiniai poreikiai - knygų tinkamumas moksleiviams. Jiems turėjo būti siūlomi kūriniai, kurių turinys moralus ir kurie ugdė jaunosios kartos dvasines vertybes. Šiam aspektui Vaižgantas skyrė daug dėmesio.
Jis pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“. Vaižgantas laiko vaikams skirtą P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“ geru pavyzdžiu. Jos autorių recenzentas teigiamai vertina už gebėjimą „parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų“, už mokėjimą „lietuviškai reikšti mintį, savą ar svetimą“.
Chrestomatijų ir antologijų vertė
Recenzuodamas lietuvių autorių kūrinius, Vaižgantas pabrėžė chrestomatijų ir antologijų, „kurios populiarina poetus“, vertę.
Žymiausi kūriniai vaikams
Tarp žymiausių Vaižganto kūrinių vaikams galima paminėti:
- "Tėvelis obuolį reškia" (apsakymėliai, 1950 m.)
- "Aleksiukas ir motutė" (1976 m.)
- "Napalys darbus dirba" (1983 m.)
- "Valiulio pasaka"
- "Lino darbų pasaka"
Šie kūriniai pasižymi paprastumu, nuoširdumu, vaizdingumu, juose atskleidžiami vaikų ir suaugusiųjų santykiai, gamtos grožis, darbo svarba.
Taip pat skaitykite: Autorių patirtys ir kūryba
Vaižganto indėlis į vaikų literatūrą
Vaižgantas reikšmingai prisidėjo prie lietuvių vaikų literatūros kūrimo ir populiarinimo. Jis ne tik rašė originalius kūrinius, bet ir recenzavo kitų autorių darbus, vertino vertimus, skatino jaunimą domėtis literatūra.
Jo dėka lietuvių vaikai turėjo galimybę skaityti kokybišką, ugdančią ir patriotišką literatūrą. Vaižganto kūryba padėjo formuoti jaunų žmonių pasaulėžiūrą, skatino meilę tėvynei ir gimtajai kalbai.
Vaižganto recenzijos
Aptardamas recenzuojamos knygos turinį, J. Tumas visad pareikšdavo teigiamų ar neigiamų pastabų, susijusių su kalba. Nepalankaus vertinimo susilaukė tie lietuvių autorių kūriniai, kuriuose gausu svetimžodžių ir netaisyklingų gramatinių konstrukcijų.
Anot Vaižganto, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“ aktuali savo tema, tačiau nerekomenduotina moksleiviams dėl prastos kalbos ir dėl to, kad „visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija“.
Įdomu, kad aptardamas G. Petkevičaitės atsiminimus „Iš mūsų vargų ir kovų“ bei „Karo metų dienoraštį“ - rinkinį „labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių“ - Vaižgantas, be kita ko, pakartojo 1922 m. sakytą mintį apie G.
Vaižgantas - kultūros tarpininkas
Kertinis yra šio žmogaus kaip kultūros tarpininko vaidmuo.
Pirma, jis iš tiesų dirbo tiesioginį kultūros organizavimo darbą (redaktorius, leidėjas, kritikas, draugijų, įvairių iniciatyvų spiritus movens). Antra, tarpininko tapatybė buvo jo kultūrinė laikysena. Nusprendęs būti slieku, juodadarbiu, mėšlavabaliu (visi žodžiai iš laiškų kultūros bendradarbiams), orientavo veiklas kaip „trąšą dirvai“, matė savo kultūrinę darbuotę kaip pamatą ateities kartoms.
Dalydamasis savo talento dovanomis, jis tapo stambaus masto kultūriniu influenceriu, o turint galvoje, kad jo veikimo laiku intensyviausiai formavosi lietuvių kultūra ir literatūros kanonas, galime nutuokti, kokia didelė tokio „dirvos purenimo“ reikšmė.
Kultūros sociologai pabrėžia, kad meno lauke reikšmingiausi vaidmenys neretai priklauso tarpininkams, kurie „valdo“ kultūrą ir jos apibrėžtis, nuo jų priklauso kitų meno ir kultūros veikėjų pripažinimas ir pan.
Vertinimas vertimų ir knygų turinio
Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad Vaižgantas pripažino vertimų svarbą, nepriešino jų su savąja, tautine, literatura. „Gerų knygų geras vertimas tai toks pat literatūros turtas, kaip ir jos pačios kūryba: lygiai sotina žmones sveiku dvasios maistu ir sklandžia, taisyklinga kalba“.
Ši pastaba - iš 1918 m. atsiliepimo apie Voroneže išleistą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinktinę. Antra, Vaižgantas labai seniai ir labai paprastai įvardijo pagrindinį gero vertimo kriterijų. 1900 m. „Žinyčioje“ jis rašė: „Vertimas tuomet tebus geras, kad skaitytojas nepažins, jog tai vertimas.
Recenzijoje jis pabrėžia, kad knygas būtina cenzūruoti visų pirma dėl kalbos. Tačiau rūpėjo Vaižgantui ir verstinių knygų turinys, o rašant apie vaikų ir jaunimo literatūrą - ir jų poveikis skaitytojui.
Pasaulinė klasika vaikams
Pirmiausia Vaižgantas buvo dėmesingas pasaulio klasikai, knygoms, kurios nebuvo rašytos vaikams, bet ilgainiui pasidarė vaikų, ypač paauglių, skaitomos. Tokių, perėjusiųjų, knygų atmainą Vaižgantas aiškiai matė, skyrė, tik apibūdino ją savaip. 1915 m. rašydamas apie Selmos Lagerlöf Legendas apie Kristų, jis samprotauja:
„Ilgaamžių knygų yra nemaža; tokių, kurias myli ir mėgsta rinktiniai žmonės: mokslo, poezijų. Maža bet tėra tokių, kurias mylėtų ir mėgtų griežtai visi pasaulio žmonės, dideli ir maži, mokyti ir prasčiokai. Į tokias pridera: „Robinzonas Kruzė“, Bičer-Stovienės „Dėdės Tomo gryčelė“, Edmondo de Amicis „Širdis“. Ir ne taip seniai pamėgta ir griežtai į visas literatūrines kalbas išversta Lagerlöf knygutė“.
Danielio Defoe knygos reikšmę jis buvo įvardijęs ir anksčiau, rašydamas apie Jeronimo Ralio ir Jurgio Šlapelio išverstą Robinzono gyvenimą ir jo nelaimes (1914), pabrėžė šios knygos reikšmę apskritai, minėjo ankstesnius jos sulietuvinimus ir apibendrino: „Bevelytume, kad kiekvienuose lietuvių namuose jaunuomenė turėtų savo knygų rinkinėlyje ir „Robinzono“ šį paskutinį leidimą“.
Bendrojo skaitymo knyga Vaižgantas laiko ir italo Edmondo de Amiciso Širdį, nors, kaip dabar žinome, ji buvo kurta labiau kaip jaunimo, pedagoginė lektūra. Tokios knygos esančios „[v]iso pasaulio turtas, jos patinka, dera ir naudingos skaityti visiems - vaikams, jaunuomenei ir suaugusiems. Tai geriausios auklėjimo knygos.
Jos žadina širdies jausmus, duoda gilaus savo pareigų supratimo, mokina artimo meilės, užuojautos, luomų ir stovių lygybės, tvarkos ir mokslo pamėgimo. Jas skaitydami galime išmokti mylėti tėvus ir tėvų žemę, ginti nuskriaustuosius“.
Vaižganto atminimo įamžinimas
Vaižganto atminimas įamžintas įvairiomis formomis:
- Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje įrengtas antkapinis paminklas ir memorialinė kompozicija.
- Kaune ir gimtojoje sodyboje Maleišiuose įkurti memorialiniai muziejai.
- Svėdasuose, Rokiškyje, Kuliuose, Birštone pastatyti paminklai.
- Kunigiškių pradžios mokyklai suteiktas J. Tumo-Vaižganto vardas.
- Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje įamžintas Knygnešių sienelėje.
- Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, dedikuota miniatiūra.
- Išleistas J. Tumui-Vaižgantui skirtas vardinis suvenyrinis vokas ir Lietuvos pašto ženklas.