Įvadas
Algimantas Baltakis - žymus lietuvių poetas, eseistas, vertėjas ir redaktorius, kurio kūryba apima platų temų spektrą - nuo meilės lyrikos iki sudėtingų istorinių ir socialinių problemų apmąstymų. Šiame straipsnyje panagrinėsime poeto gyvenimo kelią, kūrybos bruožus ir knygos "Gimiau pačiu laiku" reikšmę, atskleidžiančius jo asmenybės ir kūrybos unikalumą.
Ankstyvasis gyvenimas ir karo patirtys
A. Baltakis gimė 1930 metais vasario 15 dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, Leliūnuose (Utenos rajone). Jo vaikystė prabėgo tarpukario Lietuvoje, kurioje jis spėjo pajusti nepriklausomos valstybės dvasią. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija ir tikyba, vaikai buvo ruošiami Pirmajai komunijai. Tačiau viską sujaukė Antrasis pasaulinis karas. Skaudžiausiai karą šeima pajuto 1944-ųjų vasarą atsidūrusi Žemaitijoje, karo verpete. Teko pasikliauti instinktais, kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems.
Poetas prisimena šalia krentančius ir sprogstančius sviedinius, ant galvos byrančią žemę, „katiušų“ muziką ir lavonų kvapą. Atsimena mažėjančią savo klasę, į pamokas nebeateinančius draugus. Atsimena Kauno vaikėzų gaujas ir nuolatines muštynes, kuriose ir pačiam ne kartą teko dalyvauti. Atsimena žydų žudynes Lietūkio garaže - nors stebėjo tai trumpai, nes pro šalį einanti mokytoja sudraudė ir liepė bėgti namo. Atsimena, kaip vokiečiai pagavo rusų partizaną ir viešai Ąžuolyne jį pakorė - ėjome žiūrėti, nes buvo įdomu tai pamatyti.
Po tokių baisybių net mažyčiai palengvėjimai atrodė labai reikšmingi. Iš pradžių žmonės iš Sibiro ėmė grįžti. Atrodytų, o kas čia tokio - neteisingai pasodino ir anksčiau laiko paleido… Bet žmonėms tai prilygo stebuklui. Paskui cenzūros gniaužtai kiek atsileido - vėl lengviau. Niekas nesodino vien dėl to, kad tave kažkas įskundė. Aišku, tokie kaip Antanas Terleckas darė savo darbus puikiai suprasdami, kad pagauti sės, ir buvo sodinami. Tačiau už niekus jau nesodino. Arba cenzūra praplėsdavo galimų leisti autorių sąrašą - kokia tai buvo laimė vėl skaityti Maironį ar emigracijos poetų kūrybą, beje, paprastai jau mirusių. Mes vertinome paprastus dalykus - ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti. Galiausiai, patį gyvenimą.
Špitolėje vienas namo galas buvo skirtas vargonininko šeimai, o kitas - zakristijonui, poeto seneliui Antanui Zarankai, buvusiam daraktoriui, pirmajam Leliūnų lietuviškos mokyklos mokytojui. Špitolėje buvo dar ir parapijos salė, kur vyko įvairūs renginiai, vaidinimai, koncertai, eilėraščių skaitymai. Koncertuodavo tėvo vadovaujamas bažnytinis choras. O A. Baltakis galėdavau bėgioti po visą špitolę - visur savi. Mama jį vesdavosi į bažnyčią ir bardavosi, kam vis atsisukinėju norėdamas pasižiūrėti, kaip vargonais groja tėtis. Vėliau sužinojo, kad tie vargonai yra labai aukštos kokybės, pagaminti Karaliaučiuje. Jais yra groję kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Karosas, po tėčio - vargonininkas ir chorvedys Pranas Sližys. Ankstyvieji jo metai prabėgo labai arti bažnyčios. Ir vėliau dar ilgai liko uolus katalikas. Net savo maldaknygę iš anų dienų esu išsaugojęs.
Taip pat skaitykite: Vairų apžvalga
Špitolėje buvo gimęs ir jam itin brangus žmogus - vos penkeriais metais už jį vyresnis dėdė Pranas. Jį gimdydama mirė jo senelė, todėl vyriausioji Zarankų dukra Zosė, būsima jo mama Zofija Baltakienė, turėjo palikti gimnaziją ir padėti auginti brolį. Besisukiodama špitolėje, įsižiūrėjo vargonininką Jurgį Baltakį ir 1928 metais už jo ištekėjo. Taigi, jeigu ne Pranas, ir A. Baltakio gal nebūtų atsiradęs. Jis augo kaip tikri broliai, be jo, vyresnio, - nė žingsnio. Ne šiaip sau poemą „Ariadnės siūlas“, parašytą 1972-1973 metais, dedikavau „Pranukui - brangiausiam vaikystės žmogui“.
Nesunku įsivaizduoti, kaip jis jautėsi po tėčio suėmimo, iš šurmulingos aplinkos patekęs į tykų Strazdiškio kaimelį, kuriame buvo tik trys gryčios ir… nė vieno vaiko. Čia ne kartą teko lankytis ir anksčiau, kai su tėčiu atvykdavome pasižiūrėti, kaip sekasi tvarkytis dėdei Rapolui, kuris dirbo ir jų žemę. Bet svečiuotis - viena, o gyventi - kita. Neužmiršo pirmos nakties, praleistos šioje senoje, aprūkusioje, kadaise dūminėje gryčioje. Bet netrukus nusiramino, jam ėmė patikti Strazdiškis ir gražios jo apylinkės. Ilgainiui atsirado ir draugų iš gretimų kaimų. Balteniškiuose tuo metu gyveno dėdė Rapolas, kuris buvo vedęs našlę Tylienę, turėjusią tris vaikus. Su jais jis leido daug laiko. Gyvendamas Strazdiškyje surado ir antrą jam labai artimą žmogų - dėdę Rapolą, kuriam esu paskyręs ne vieną posmą. Jis dirbo jų žemę ir tėvui vargoninkaujant, ir mamai likus vienai, ir, galiausiai, jiems išvykus gyventi į Kauną. Be jo Strazdiškyje jie būtume tikrai pražuvę. Beje, Strazdiškyje gimė dar du vaikai - jo brolis ir sesuo. Tuo metu kalėjimas buvo kiek kitoks nei šiandien. Tėtį išleisdavo į namus ūkio darbų nudirbti, derlių nuimti.
Tačiau ir apsigyvenę Strazdiškyje jie nenutraukė ryšių su Leliūnais. Sekmadieniais mama mudu su seserimi vesdavosi į taip mielą Leliūnų bažnyčią. Paaugęs ir pats nulėkdavau ten; ne kartą esu nakvojęs špitolėje, kur dėdė Pranas po senelio mirties 1935-aisiais tapo zakristijonu. Įsivaizduokite - dešimties metų zakristijonas! Kartais padėdavau jam įsiūbuoti bažnyčios varpą. 1937-aisiais dar spėjo pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su jų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute - jis iš Strazdiškio, ji - iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Vaikystėje išties jį lydėjo, nuolatinis praradimo jausmas. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį.
Į Kauną, pamena, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu. Apsistojome pas Narbučius - mamos pusseserės šeimą - Putvinskio gatvėje, kur jie sargavo. Jie apsigyveno didžiulio namo rūsyje. Tame name buvo prestižiniai butai, viename jų gyveno tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas, šalia - keliautojas Matas Šalčius. Čia jis pradėjo lankyti Jablonskio mokyklą, į ją keldavausi Žaliakalnio funikulieriumi, kuriame vėliau daugelį metų dirbo jo mama. Netrukus prasidėjo nuolatinis kraustymasis iš vieno buto į kitą ir mokyklų keitimas. Pastovumo atsirado abiem tėvams pradėjus dirbti autobusų stotyje - tėčiui konduktoriumi, o mamai - kasininke. Kadangi jų šeima buvo gausi - prieš pat karą gimė penktas, karo metais - šeštas, o tuoj po karo - septintas vaikas, beje, visi trys berniukai, jam, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. Dažniausiai tai būdavo vokiečių karininkai. Prie stoties su vežimėliais budėjau ne jis vienas, konkurencija buvo gan didelė, ne kartą teko į darbą paleisti ir kumščius. Tada ir pirmą cigaretę surūkiau. Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvėlių savininkams. Uždarbiavo iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse.
Kūrybos kelias ir temos
A. Baltakio kūryba apima įvairius žanrus - nuo poezijos iki prozos, nuo eseistikos iki atsiminimų. Jo eilėraščiams būdinga lyrizmas, atvirumas, jausmų gilumas ir dėmesys detalėms. Poetas nevengia sudėtingų temų, tokių kaip meilė, vienatvė, mirtis, istorinė atmintis ir žmogaus egzistencija.
Taip pat skaitykite: Vaiko vairas automobilyje
Svarbios A. Baltakio kūrybos temos:
- Meilės lyrika. A. Baltakis - meilės apologetas, tikįs jos amžinumu, galia. Jo eilėraščiai kupini jausmingumo, aistros ir švelnumo.
- Senatvės apmąstymai. Knygos „Vienuolynas“ eilės sieja senatvės tema. Pasak poeto, eiti į senatvę - tai eiti į vienuolyną.
- Gimtojo krašto prisiminimai. Apie gimtąjį kampelį, jo žmones, savo giminę poetas rašo prisiminimų knygoje „Mes iš Leliūnų parapijos“ (2002 m.).
- Pokario temos. Knyga „Velnio tiltas“ - eilėraščių apie sudėtingą pokarį knyga (1957 m.).
"Gimiau pačiu laiku": atvirumo ir tiesos knyga
Neseniai pasirodė A. Baltakio dienoraščių knyga „Gimiau pačiu laiku/ 1960-1997“. Skaitytojai A. Baltakiui dėkoja už jos atvirumą, nepagražintą tiesą. Pats autorius sako: „Žmogaus atmintis „selekcinė“ - linkusi atrinkti, kas geriausia, o kas nemalonu - nustumti“, - pastebi tokiai pagundai nepasiduodąs kūrėjas.
Poetas manė, kad ši knyga išeis po jo mirties, mat skubėjo ją rašyti žinodamas, jog serga vėžiu. Laimei, ligą pavyko įveikti. Tik kojos atsisako - lazdučių reikia. Bet šioje bėdoje padeda išloštas automobilis.
Asmeninis gyvenimas ir santykiai
A. Baltakis su žmona dailininke tekstilininke Sigita Marija kartu - 55 metus. Jiedu kasmet švenčia tris bendro gyvenimo datas: kai suėjo kartu gyventi, kai susituokė civilinės metrikacijos biure bei bažnyčioje. Poetas prisipažįsta per vieną iš šių datų pristigęs pinigų, kad žmonai dovanėlę nupirktų, mat visus „pralaidokavęs“. Bet išvydęs sniegeną ir, įkvėpimo pagautas, parašė eilėraštį „Sniegena“, kurį tąkart padovanojo žmonai.
Savo kūryboje bei autobiografijoje A. Baltakis mini poeto geną. „Poezijos rašymas man - tai sritis, kuri teikia daugiausia malonumo ir kartu daugiausia kančios. Džiaugiuosi, kai eilės liejasi - kai lanko įkvėpimas. Ir baisiai nepatenkintas, kai nieko neparašau“, - sako poetas.
Taip pat skaitykite: Vaikiškų dviračių gidas
Sena, laiko patikrinta draugystė sieja beveik vienmečius poetus A. Baltakį, J. Marcinkevičių, siejo ir ne taip seniai mirusį Alfonsą Maldonį. Paklaustas, kas būdinga šiai „trisdešimtųjų metų gimimo“ kartai, pašnekovas mintija: „Mes - karo ir pokario vaikai, matę tiek daug baisumų, kad labai įsikibom į gyvenimą, kartu - atsidūrėme vakuume, vieniems išbėgus į užsienį, kitus ištrėmus.“
Tragedijos ir netektys
Viena didžiausių tragedijų A. Baltakio gyvenime - sūnaus Sauliaus savižudybė. Apie tai poetas atvirai kalba savo kūryboje, siekdamas paneigti drovėjimąsi kalbėti apie sava valia pasitraukusius iš gyvenimo.
A. Baltakis mano, jog sūnų pastūmėti savižudybėn galėjo visoms amžių kaitoms būdingos psichozės žudytis, paklūstant pranašystėms apie priartėjusią pasaulio pabaigą. Tokia psichozė pasaulyje siautė ir sutinkant 1900-uosius metus. Kita vertus, gal sūnus taip pasielgė neįveikęs nykumos, kuri žmogų visu sunkumu užgula tam tikrais jo gyvenimo metais?
Žmona Algimantą kaltinanti, jog Sauliui įskiepijo riteriškumą - garbės, teisybės jauseną: neva, jei ne ši sūnaus savybė, gal jis būtų gyvas. „Sūnus buvo idealistas, priklausė hipių kartai. Beveik visi jo draugai nusižudė. Nekenčiu Keruako knygos „Kelyje“ - įdiegusios jiems klajūno, neprisirišimo prie vietos jauseną, tokią svetimą man. Blogiausia, kad ši knyga gerai parašyta…“ - svarsto A. Baltakis.
Sūnus aktyviai dalyvavęs Sąjūdyje - rinkęs lėšas, jo namai buvo virtę ginklų sandėliu. Skirtingai nei kiti „didvyriai“, per pučą nesitraukęs iš Seimo rūmų. „Tėveli, kol visko Lietuvoje neišvogs, tol nebus geriau“, - sūnaus žodžius mena poetas ir priduria: „Teisybė - kol šeimininko neatsiras, geriau nebus.“ Sūnus už teisybę įsiveldavęs į muštynes. Kartą dar paauglys grįžo kruvinas. Mat gynė trijų vyrų užpultą rusę.
Jis susikūręs teoriją, aiškinančią, kodėl žmonės žudosi: „Yra trys apskritimai. Pirmasis - tu pats, tavo psichinė ir fizinė sveikata, antrasis - tavo šeima, profesija, trečiasis - pasaulis, tavo tėvynė. Jei bent viename apskritime viskas gerai, žmogus niekad prieš save nepakels rankos. Ir atvirkščiai…… Tada žmogus nieko negali pakeisti……“
Poetui apmaudu, kad Lietuvoje nuo seno garbinama savižudybė. „Net vokiečių kronikininkai tuo stebėjosi“, - sako jis. Antai Pilėnų gynėjai nužudė savo žmonas, paskui patys nusižudė, dėl to juos garbiname, kaip ir gyvybę sau atėmusį Romą Kalantą, kitus taip pasielgusius asmenis.
Kūrybos įvertinimas ir atminimas
A. Baltakis - vienas labiausiai dainuojamų lietuvių poetų. Jo žodžiais sukurtos dainos skamba radijo ir televizijos eteryje, koncertuose ir kituose renginiuose. Pasak A. Baltakio, pagarbiai su jo eilėmis elgėsi ir kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Algimantas Bražinskas, Laimis Vilkončius, muzikos grupių „Vairas“, „Hiperbolė“, „Jonis“ nariai - tekstų nekeitė, nekupiūravo neatsiklausę jų autoriaus ir pan.
A. Baltakio kūryba įvertinta įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.