Krikštynos - viena svarbiausių šeimos švenčių, žyminčių naujo žmogaus įvedimą į krikščionių bendruomenę. Lietuvoje ši šventė turi gilias tradicijas, kurios per šimtmečius įgavo savitų bruožų. Nors kai kurie senoviniai papročiai jau išnyko, daugelis jų vis dar gyvi ir puoselėjami šiuolaikinėse krikštynose.
Krikštynų tradicijos
Dėl krikštynų programos kartais žmonės ne mažiau neriasi iš kailio nei dėl vestuvių. Kai kurios tradicijos, žinoma, sensta ir lieka praeityje.
Prausimas prieš krikštynas
Prieš veždami krikštyti vaiką būtinai nuprausdavo. Mat vanduo - gyvybės simbolis. Tad ir šiandien daugelis tėvų su kūmais nuplauna vaikui bent kojytes, o vasarą leidžia jam kieme pasiturkšti vonelėje.
Užkandžiai prieš ceremoniją ir puota po jos
Prieš išvykdami krikštyti tėvai ir kūmai užkąsdavo. O tikroji puota vykdavo vakare, sugrįžus iš bažnyčios. Vaišes susinešdavo į šventę atvykę svečiai.
Kūdikio perdavimas per langą
Senovėje kūmams pribuvėja vaiką perduodavo per langą, esą taip apgaunamos prie durų tykančios giltinė ir piktosios dvasios.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Garsus vardo ištarimas
Krikštatėviai bažnyčioje kūdikio krikšto vardą turi ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad mažylis greičiau pradėtų kalbėti.
Tėvo kvietimas prie stalo
Vėliau tėtis turi kuo garsiau pakviesti svečius prie stalo, nes nuo to, kaip vaišins, esą priklausys naujo krikščionio gyvenimas.
Medžio sodinimas vaiko garbei
Vaiko garbei pasodinkite medį. Mergaitėms paprastai sodinama liepaitė, berniukams - ąžuoliukas, o jei medelis sodinamas prie gyvenamojo namo, neretai pasirenkamas ir kur kas praktiškesnis variantas - sodinama obelaitė, kuri kasmet duodanti vaisių simboliškai susiejama su augančiu vaiku, jo laimėjimais. Kartais po sodinamu medeliu įmesdavo ir nukirptą vaiko plaukučių sruogelę - juodu taip būdavo dar labiau susiejami.
Rateliai ir šokiai
Sušokite bent kelis ratelius, „Jurgelį meistrelį“ ar „Šiaudų batus“. Tikėta, kad ratai ir rateliai - atskyrimo nuo praeito gyvenimo tarpsnio simbolis. Ko tik žmonės neprisigalvoja - prisigalvokite ir jūs.
Balionai, žibintai ir balandžiai
Po krikšto leiskite į dangų helio balionus, dangaus žibintus, didžiulius muilo burbulus ar baltus balandžius.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Pažadai vaikui
Lai svečiai pasako po vieną pažadą vaikui (jis nebūtinai turi būti rimtas).
Prisiminimų dėžutė
Būkite iš anksto pasiruošę prisiminimų dėžutę ir į ją sudėkite su krikštu ir krikštynomis susijusius daiktus bei prisiminimus. Galima čia sudėti visų svečių palinkėjimus, skirtus krikštijamajam.
Viktorina apie vaiką
Tegu susirinkusieji sudalyvauja jūsų surengtoje viktorinoje apie naująjį krikščionį ir jo šeimą.
Pasaka apie kūdikį
Visi kartu kurkite pasaką apie pakrikštytą mažylį. Tegu šventės dalyviai paeiliui pasako po vieną sakinį, kuris būtų prieš tai buvusio sakinio minties tęsinys. O vienas svečias šią pasaką tegu užrašo ir palieka vaikui - kada nors prisimins.
Krikštatėvių priesaika
Tai įrodydami krikštatėviai visų svečių akivaizdoje perskaito garsiai ir dovanoja priesaikos tekstą krikštavaikiui. Vienų krikštatėvių priesaikos būna labai rimtos, kitų - labiau šmaikščios.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Išbandymai krikštatėviams
Visos šventės metu krikštatėviai stebimi tarsi per didinamąjį stiklą. Siekiant įsitikinti, ar tėvai neapsiriko rinkdamiesi krikštatėvius, šiems neretai tenka dar ir įvairūs išbandymai, pavyzdžiui, pakeisti vaikui sauskelnes, atpažinti savo krikštavaikį užrištomis akimis (pakišant paliesti visų mažų vaikų rankutes), jį panešioti, pamaitinti ar iš ant stalo esančių produktų pagaminti košę, kurios patys turi paskui paragauti. Kai kurios krikštamotės būna pačios pagaminusios vaikiškos košės, į kurią nepagaili įdėti druskos ir aštrių prieskonių. Norite išsiaiškinti, kuriam iš krikšto tėvų krikštavaikis bus svarbesnis? Duokite užduotį per 5 min.
Istorinis kontekstas
Lietuviai krikštynas keldavo nuo kūdikio gimimo praėjus savaitei, kartais - ilgesniam laikui. Mažojoje Lietuvoje 17 a. (ir vėliau) krikštatėviais (kūmai) kviesdavo iki 15 porų. Juos pasitikdavo pribuvėja, užgerdavo vyriausią kūmą ir įduodavo kūdikį. Išvežus kūdikį krikštyti pribuvėja samčiu užmušdavo vištą, kurią pirtyje valgydavo ir tris kartus alumi užgerdavo (su maldomis Laimai ir Žemynai) apie stalą suklaupusios moterys, paskui ant indo uždėdavo nuometą, juostą ir ką nors dovanodavo kūdikiui. Sugrįžę kūmai užgerdavo vienas kitą, po to - tėvą; prasidėdavo vaišės. Kūmais buvo kviečiami gerbiami žmonės (kad jų savybės persiduotų krikštavaikiui). Nuo 20 a. pradžios kviesdavo vieną krikštatėvių porą. Krikštamotė dovanodavo vadinamuosius krikšto marškinėlius: berniukui žydrais, mergaitei rausvais kaspinais ar gėlytėmis puoštos baltos medžiagos, iš jos siūdavo Pirmosios komunijos drabužį. 20 a. pirmoje pusėje Prienų apylinkėse būta papročio dovanoti juostą; ja perjuostą kūdikį krikštydavo (juostą saugodavo iki mirties, kartais ją dėdavo į karstą). 20 a.
Krikštynų reikšmė ir simboliai
Krikštas - tai viso krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžia, blogio ir nuodėmės išsižadėjimas, vartai į Bažnyčios bendruomenę, durys į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai. Krikštas nėra magija, kurios dėka jūsų vaikas bus sveikas ir laimingas. Krikštatėviai, tėvai, visa šeima ir bendruomenė savo krikščionišku pavyzdžiu, malda, dėmesiu turi pagelbėti, kad per Krikštą gautos dovanos išsiskleistų, duotų vaisių ir žmogus iš tiesų taptų laimingu. Gyvenimas kaip ir Krikštas yra neatšaukiama dovana iš Dievo rankų. Krikštas palieka neišdildomą žymę žmogaus gyvenime ir niekas iš jo jau nebeatims Dievo vaiko vardo.
Krikšto simboliai
- Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis. Daromas ant vaiko kaktos.
- Pašventintas vanduo nuplauna gimtąją nuodėmę ir atgimdo naujam Dievo vaiko gyvenimui. Užpilamas ant vaiko galvos.
- Katechumenų aliejus primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės išsprūsti iš piktojo gniaužtų, o nuodėmės sužeistiesiems - išgyti. Jis yra tepamas ant vaiko krūtinės.
- Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas. Jis primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems. Juo yra patepama krikštijamo vaiko kakta.
- Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės. Juo yra apgaubiamas pakrikštytasis.
- Krikšto žvakė simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną. Ji simbolizuoja naują gyvenimo šviesą, kurią pakrikštytajam dovanoja Viešpats.
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Kūdikiai ir maži vaikai krikštijami todėl, kad tęsiama nuo seno gyvuojanti tradicija dieviškomis dovanomis aprūpinti savo šeimos narius, kad Viešpaties gyvybė ir galia bei dovanotas tikėjimas padėtų bręstančiai asmenybei augti ir skleistis. Šeima įsipareigoja padėti krikščioniui augti, parodyti Dievo meilę per mylinčias rankas ir širdis, drauge melstis ir parodyti krikščioniškų vertybių lobius. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori. Jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikio krikštyti negalima. Vaikai nuo 7 metų amžiaus turi būti krikštijami tik pakankamai pasiruošę, išmokę svarbiausias katalikiškas maldas ir turėtų žinoti pagrindinius krikščioniško gyvenimo aspektus bei tikėjimo tiesas. Arkikatedroje vaikai nuo 7 metų amžiaus gali lankyti Pirmosios Komunijos užsiėmimus ir po specialių pamokėlių gali būti krikštijami. Suaugusieji patys turėtų kreiptis į parapijos kunigą, lankyti suaugusiųjų katechumenato užsiėmimus.
Kaip pasiruošti krikštynoms?
- Išsirinkti Krikšto dieną ir ne vėliau kaip dvi savaites prieš Krikštą kreiptis į savo bažnyčią dėl apeigų laiko suderinimo.
- Suderinus Krikšto datą ir laiką, paskiriamas susitikimas bažnyčioje su tėvais ir krikštatėviais. Susitikimo metu aptariama Krikšto ceremonija bei kiti su Krikštu susiję klausimai.
- Prieš pat vaiko krikštynas tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai.
- Krikšto sakramentas įteikiamas bažnyčioje.
Ką atsinešti krikštynoms?
Krikšto dieną į bažnyčią reikia atsinešti:
- vaiko gimimo liudijimą,
- krikštatėvių asmens dokumentus,
- Krikšto žvakę,
- baltą Krikšto rūbą.
Krikšto tėvelių pasirinkimas ir pareigos
Krikšto tėvais gali būti asmenys, ne jaunesni nei 16 metų ir jau priėmę Krikšto bei Eucharistijos (Sutvirtinimo) sakramentus. Krikšto tėvais gali būti tik praktikuojantys katalikai. Jei tai sutuoktinių pora, ji privalo gyventi teisėtoje, Bažnyčios palaimintoje santuokoje. Krikšto tėvai turi būti savanoriškai pasirinkti paties krikštijamojo ar jo tėvų. Suaugusiajam krikštijantis taip pat reikalingi krikšto tėvai. Krikšto tėvais negali būti ta pora, kuri gyvena kaip partneriai.
Krikštatėviai turi padėti tėvams ugdyti vaiko tikėjimą ir bendruomeniškumą. Krikštatėviai puoselėja atsakomybę ir dvasinę giminystę su pakrikštytu žmogumi. Visą gyvenimą krikštatėviai Krikšto sūnų ar dukrą lydi tikėjimo kelyje ir palaiko juos sunkumuose. Paaugusius Krikšto vaikus jie turi skatinti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, švęsti sekmadienius ir krikščioniškai gyventi.
Krikšto apeigos
Apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios. Tėvai atsako: „Krikšto” Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Paskui visi drauge meldžiasi už krikštijamąjį, atsiliepdami į visuotinės maldos kreipinius: „Prašom Tave, Viešpatie.” Po jos naujakrikštui prašoma šventųjų globos - dabar atsiliepiama į kreipinius: „Melski už mus.” Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė. Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Į klausimus atsakome: „Tikiu!” Pačios Krikšto apeigos - vandens užpylimas (kaip ir panardinimas) - primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Tai gimimas iš vandens ir Dvasios, Dievo kaip Gelbėtojo priėmimas, apsisprendimas gyventi kaip Viešpats moko. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų). Apeigų pabaigoje yra suteikiamas palaiminimas, visi Krikšto apeigų dalyviai persižegnoja.
Krikštynų papročiai ir mitai
Nuo senų laikų yra išlikę kai kurie krikštynų papročiai ir mitai. Seniau buvo įprasta, kad krikšto drabužėliais pasirūpina abu krikštatėviai, o krikštynų tortu - krikštamotė. Šiais laikais dažniausiai dėl šių papročių tariamasi su krikštijamo vaikelio tėvais. Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, todėl svarbu juos teisingai išsirinkti. Būti pakviestam tapti krikšto tėvais yra garbė, o atsisakyti nevalia. Blogai, jei nėščia moteris kviečiama krikštyti vaiką, senoliai sakydavo, kad „vaikas mirs“. Per krikštynas krikštatėviai turėdavo sėdėti vienas šalia kito, susiglaudę, nes manyta, kad priešingu atveju, pas krikštasūnį ar krikštadukrę bus tarpas tarp priekinių dantukų. Buvo įprasta, jog krikšto tėvai lepina krikšto vaiką dovanomis, o per jų vestuves - sėdi garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Krikšto tėvai įsipareigodavo pasirūpinti krikštavaikiais, atsitikus nelaimei ir šiems netekus tėvų.
Krikštynų šventė
Pagal tradicijas, kurių dažnas laikosi iki šiol, krikštatėviai gauna krikštavaikį nuogą, ir jį aprengia patys. Manoma, kad prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė, todėl tėvai vaikelį paduoda krikšto tėvams per langą, kad apgautų piktąsias dvasias. Į bažnyčią reikia važiuoti pagrindine gatve: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu, tai ir gyvenimas nenueis šunkeliais. Į bažnyčią krikštatėviai turėtų važiuoti atskirai nuo krikšto vaiko, o grįžti kartu. Po ceremonijos bažnyčioje paprastai būna fotosesija ir linksmoji šventės dalis, kurioje svečius užima krikštatėviai. Žodžiais „išvežėm pagonį, parvežėm krikščionį“ pradedama krikštynų šventė ir svečiams pristatomas krikšto liudijimas.
Išbandymai krikštatėviams
Kad įsitikintumėte patys bei įrodytumėte svečiams, jog išsirinkote gerus krikšto tėvus savo vaikeliui, galite surengti išbandymus: lai parodo, ar moka pakeisti lėlei sauskelnes; smulkiai papasakoja, kaip išvirti mėgstamiausią krikštuko košytę; padainuoja lopšinę ar paseka pasaką. Taip tėveliai ir artimieji įsitikins, kad krikštatėviai juo tinkamai rūpinsis, bus geras pavyzdys vaikui ir išmokys daug naudingų dalykų.
Žaidimai ir veiklos per krikštynas
- Kas ką žino. Pažaiskite spėjimų žaidimą, kuomet svečiai bandytų atspėti įvairius vaiko gyvenimo faktus. Pavyzdžiui: kurią dieną, kelintą valandą gimė, kiek svėrė, kokio dydžio gimė ir koks ūgis dabar, ką labiausiai mėgsta valgyti ar koks mylimiausias žaislas. Tiksliausiai spėjančius svečius apdovanokite mažomis dovanėlėmis.
- Kas kuo rūpinsis. Dažnai krikštynose skaitomos linksmos tėvų ir krikštatėvių priesaikos, kuriomis jie įsipareigoja rūpintis krikštuku. Galima rūpinimosi darbus paskirti žaismingai: Paruoškite pintinę su įvairiais reikmenimis. Vieną ar kitą daiktą ištraukęs svečias sužino, už ką bus atsakingas vaiko gyvenime: jei ištraukė šaukštelį, rūpinsis, kad vaikas būtų sotus, šukas - prižiūrės, kad nebūtų susivėlęs, kompaktinę plokštelę - pasirūpins muzikiniu išsilavinimu, obuolį - užtikrins, kad vaisių netrūktų, pieštuką - mokys piešti, rašiklį - mokys rašyti, žaislinę mašinėlę - mokys vairuoti, siūlų kamuolėlį - mokys megzti, knygelę - išmokys skaityti, plūdę - žvejoti ir t.t.
- Kuo bus užaugęs. Įprasta krikštynų metu spėti būsimą vaiko profesiją. Svečiai savo spėjimus ir linkėjimus užrašo į specialią knygą ar ant specialių kortelių. Tuomet jos sudedamos į prisiminimų skrynelę ir saugomos, kol vaikutis užaugs ir skrynelę bus galima jam perduoti kaip prasmingą dovaną.
- Kas šventė krikštynas. Kad užaugęs vaikas galėtų sužinoti, kas dalyvavo jo krikšto apeigose, galima parengti sveikinimų knygelę, į kurią svečiai rašo palinkėjimus ir sveikinimus. Jei krikštijamas jau ūgtelėjęs vaikas, tėveliai kartu su juo gali piešti šventės paveikslą: vaikas ir tėveliai pradeda piešinį ant drobės, o svečiai tęsia ką nors pridėdami nuo savęs. Taip sukuriamas unikalus paveikslas, kuris tiek vaikučiui, tiek tėveliams turės ypatingą reikšmę. Apie šventėje dalyvavusius svečius gali priminti net ir piršto antspaudų medis. Iš anksto paruoškite didelį paveikslą ant drobės su nupieštu medžio kamienu. Visi svečiai suvilgo pirštą specialioje antspaudų masėje ir deda savo piršto antspaudą ant piešinio, taip sukurdami medžio lapus.
- Kas ko linki. Nuoširdžius linkėjimus krikštukui galima surašyti ant helio balionų ir šiuos paleisti dangun, kad išsipildytų.
Krikšto mamos pareigos
- Akivaizdu - krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Tačiau dalyvavimas ceremonijoje reiškia aktyvų dalyvavimą joje - būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią.
- Tai, kad krikšto mama aprengia savo krikštijamą vaiką labai sena tradicija. Būtent krikštamotė ne tik išrinkdavo baltą, tyrumą simbolizuojantį, krikšto drabužį, bet, jei tik mokėdavo, pati jį ir pasiūdavo, išsiuvinėdavo. Be to, įprasta, kad būtent krikšto mama šventės dieną atvyksta pas mažylį, jį nuprausia, aprengia ir paruošia ceremonijai.
- Krikšto mama savo mažyliui taip pat įteikia krikšto dovaną ir smulkių simbolinių dovanėlių. Paprastai tai būdavo į mažus lininius maišelius sudėtos kruopos - sočiam gyvenimui, pinigėliai - turtingam, cukrus - saldžiam, muilas - švariam, žiedlapiai - gražiam gyvenimui.
- Krikšto žvakė - ypatingas krikštynų simbolis, kurį reikėtų saugoti visą gyvenimą. Tradiciškai pasirūpinti krikšto žvake taip pat garbė tenka būtent krikštamotei.
- Dar viena iš senų laikų atėjusi krikšto mamos pareiga - pavaišinti svečius krikštamotės pyragu.
Taigi, krikšto mamos vaidmuo yra ypatingai reikšmingas ir reikalaujantis gilaus atsidavimo vaiko dvasinio pasaulio ugdymui.
Šeimos šventės svarba
Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas sava ir artima. Kosmopolitinė kultūra, visuotinis triukšmas nustūmė mus į paribius. Vis mažiau laiko atrandame artimiems žmonėms, vis rečiau susimąstome, prisimename… Žavėjo, o daugelį gal dar ir iki šiol žavi svetimos tradicijos, gražesnės ir ryškesnės atrodo svetimtaučių šventės. Bet paskutinį dešimtmetį ne vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimiškus klausimus. Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai - gimimas ir mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų. Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Juk žmogui šeima - didžiausia vertybė. Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės. Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai. Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.
Krikštynos Mažojoje Lietuvoje ir atkrikštijimo apeigos
Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.
Krikštatėvių pasirinkimas senovėje
Krikštatėvius - kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.
Vardo suteikimo svarba
Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas. Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis tekdavo mamai.
tags: #vaiku #krikstynos #darzelyje