Vaikų ir tėvų santykiai - tai dinamiškas ir nuolat kintantis procesas, kuris formuoja asmenybę, lemia emocinę gerovę ir daro įtaką tolimesniam gyvenimui. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinius aspektus, kurie apibrėžia šiuos santykius, atsižvelgdami į skirtingus amžiaus tarpsnius, iškylančius iššūkius ir galimus sprendimo būdus.
Prieraišumo modelių formavimasis ankstyvoje vaikystėje
Psichologai teigia, kad vienų žmonių santykiai kupini šilumos ir pasitikėjimo, o kitų - lydimi emocinio atstumo, nesusikalbėjimo ar nestabilumo. Šių skirtumų šaknys slypi prieraišumo modeliuose, kurie susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje. Ankstyvos žmogaus gyvenimo patirtys yra itin reikšmingos, kadangi formuoja tiek savęs suvokimą, tiek tai, kokį santykį asmuo turės su pasauliu. Būtent dėl šios priežasties artimi santykiai su tėvais ir šeimos gyvenimas tampa kertiniais aspektais, siejamais su įvairiomis pasekmėmis.
Tėvų įtaka vaiko savivertei ir elgesiui
Daugumos mūsų šiandieninių problemų priežastys yra vaikystėje iš vieno ar abiejų tėvų, o gal kitų, turėjusių autoritetą suaugusių, patirta destruktyvi kritika. Destruktyvi kritika sunaikino daugiau žmonių nei visi karai, įvykę žmonijos istorijoje. Todėl labai svarbu, kad tėvų žodžiai įsirašytų į vaiko širdį teigiamai.
Paauglystės iššūkiai ir tėvų vaidmuo
Paauglystė atrodo neilgas gyvenimo periodas, bet tuo pačiu labai sunkus. Sunku tiek tėvams tiek paaugliams. Kartais neaišku ar čia problema ar normalu. Žymus psichiatrai net sako, kad paauglystėje yra normalu, tai kas nenormalu. Sakoma, kad pastaraisiais metais išlaikyti harmoningus, pagarba ir tarpusavio supratimu paremtus santykius tarp paauglių ir tėvų darosi vis sudėtingiau, nes jaunoji karta pernelyg susikoncentravusi į medijų ir socialinių tinklų pasaulį. Tėvai labai dažnai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, nenori girdėti ir susikalbėti su jais yra praktiškai neįmanoma.
Paauglys suvokia, kad mama ir tėtis jam yra reikalingi, bet noras būti suaugusiu, santykį su tėvais komplikuoja. Daugelis tėvų pastebi, kad žengiantis į paauglystę vaikas (10-11 m.) tampa uždaresnis su suaugusiais, vengia kartu leisti laiką, o vyresnius paauglius apskritai sunku įtraukti į bendras šeimos veiklas ir net pasikalbėti.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Komunikacijos barjerai ir lūkesčiai
Psichologai teigia, kad tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas yra dažna problema, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių gali būti skirtingi komunikacijos būdai, kuomet tėvai pasirenka griežtą požiūrį, o vaikai siekia daugiau laisvės ir nepriklausomybės. Paauglys po truputį pradeda kvestionuoti ir kelti įvairius klausimus, kuo aš noriu būti? Ar gyvenimas, kurį gyvenu yra tinkamas man?
Anot psichologo, komunikacija tai procesas, kuomet mes užkoduotą informaciją perduodame kitam ir tikimės būti suprasti. Sveikas bendravimas yra abipusis procesas, tačiau tėvų ir vaikų santykiuose dažnai kyla sunkumų, mat tėvai ne visada aiškiai išreiškia savo lūkesčius, o paaugliai, be tėvų, susiduria su daugybe kitų įtakų - draugų, mokytojų ir artimųjų lūkesčiais. Dėl to atsiranda papildoma įtampa ir komunikacijos barjerai.
Paauglių poreikiai ir tėvų reakcija
Paaugliai dažniausiai trokšta laisvės - galimybės pasirinkti, eiti savo keliu, kad tėvai pasitikėtų jų sprendimais. Neretai paaugliai mokyklos nelankymu ar žymiai pasikeitusiu elgesiu, išreiškia meilės ir dėmesio stoką. Psichologai sako, kad paaugliai nori dėmesio ir meilės. Dažnais atvejais netinkamas paauglių elgesys tai tik skausmo išraiška, į kurią labai svarbu jautriai sureaguoti, o ne pulti bausti paviršutiniško elgesio.
Tėvams suprasti paauglį kartais yra didžiulis iššūkis. Paauglys savo raidos etape praeina pro labai daug įvairių iššūkių: emocijos, draugai, savo identiteto paieškos. Visame šitame ryšyje svarbiausia, jog tėvai palaikytų ir priimtų tuos „amerikietiškus kalnelius“. Svarbu pabrėžti kokią teisingą aplinką tėvai gali sukurti paaugliui, kas tas ryšys būtų sveikas. Jaunuoliui reikia duoti įvairiais galimybes: lankyti įvairius būrelius, o svarbiausia laisvę klysti ir pasirinkti. Tyrimai rodo, kad žmonės geriausiai jaučiasi, tuomet kai yra geras ryšys su tėvais. Tai reiškia, kad santykis yra grindžiamas pasitikėjimu, jog yra galimybė suklysti ir pasitaisyti.
Suaugusių vaikų santykiai su tėvais
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame. Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys.
Santykių etapai suaugus
Psichoterapeutai išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus.
- Pirmasis etapas: Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes.
- Antrasis etapas: Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. Tai nėra fizinis suaugusių vaikų grįžimas į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys. Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis.
- Trečias etapas: Šis etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio.
Individualizmo įtaka
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu. Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo „tėvais“, o kartais ir „vaikais“. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais.
Tėvų tarpusavio santykių įtaka vaikams
Tėvų santykiai yra sudėtinga šeimos dinamikos dalis, kuri dažnai kelia daug emocijų ir klausimų vaikams. Jie ne tik formuoja šeimos atmosferą, bet ir gali turėti ilgalaikį poveikį vaikų emocinei ir psichologinei gerovei. Daugybė tyrimų parodė, kad nuolatiniai konfliktai šeimoje žaloja vaikus. Tėvai barasi - vaikai išgyvena. Daugelis vaikų labai jaudinasi, kai tėvai pykstasi. Jie jaučiasi išsigandę, liūdni ir pasimetę.
Vaikų psichiatrė pabrėžia, jog svarbiausias dalykas auklėjant vaikus yra jų pačių pozityvus autoritetas, kurį suformuoti galima tik teigiamu savo pavyzdžiu. Kaip galime tikėtis tinkamo vaikų elgesio, jei patys elgiamės netinkamai. Pasak šios autorės, vaikai yra savo šeimos atspindys. Jei nėra pagarbos tarp tėvų, vaikai taip pat neišmoks gerbti kitų. Ne vienas paauglys yra pasakęs: „Kaip aš galiu gerbti tėvus, kad jie negerbia vienas kito.“ Be pagarbos neįmanomas normalus, artimas, pozityvus bendravimas.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Kaip tėvų barniai veikia vaikus?
Pastebima keletas vaikų elgesio reakcijų į tėvų barnius, kurie susiformuoja priklausomai nuo vaiko būdo ir tėvų požiūrio į vaiką konflikto metu. Gana dažnai atrodo, jog vaikai visai nereaguoja į besipykstančius tėvus. Jie užsiima savo veikla arba ramiai laukia, kuo viskas baigsis. Visgi būtina žinoti, kad vaikams nėra tas pats, jiems labai nemalonu girdėti, ką vienas kitam sako besipykstantys gimdytojai ir jie tai ilgam įsideda į savo širdeles. Kiti vaikai bando taikyti besibarančius tėvus. Tai daro ne barnio įkarštyje, o kažkuriuo metu, kai aistros aprimsta, bet tėvai dar nesusitaikę. Jie bando ir vienam, ir kitam iš tėvų paaiškinti, pasakyti kažką gero apie mamą ar tėtį. Norėdami nutraukti tėvų barnius vaikai gali bandyti atkreipti dėmesį patys į save. Pavyzdžiui, pradeda netinkamai elgtis, verkti ar pan. Mažiukai vaikai taip gali daryti visai nesąmoningai.
Kaip kalbėtis su vaikais apie tėvų nesutarimus?
Jei barniai nėra šeimos kasdienybė, o kyla tik atsiradus konkretiems sunkumams, būtina su vaikais apie tai pasikabėti. Paprastai tėvai nėra linkę su vaikais kalbėtis apie savo nesutarimus, todėl šie nesupranta, kas darosi. Vaikams kiekvieną kartą atrodo, kad vyksta kažkas labai negero. Dažnai dėl tėvų konfliktų ima kaltinti save, ypač jaunesnio amžiaus vaikai, kuriems sunku suvokti konfliktų esmę. Tėvai tinkamai neįvertina savo konfliktų poveikio vaikams, jiems atrodo, jog tai tik suaugusiųjų reikalas, į kuriuos vaikai iš viso neturėtų kištis. Bet vaikai myli savo tėvus ir labai išgyvena dėl visko, kas vyksta jų šeimoje.
Iškilus tarpusavio problemoms svarbu vaikams jiems suprantama kalba paaiškinti, kas darosi ir kodėl namuose tvyro įtampa. Nereikia atžaloms atskleisti visų detalių, kurių vaikai nesupras ir neturi žinoti. Svarbu paprastai paaiškinti, kas vyksta.
Ko vaikai nenori girdėti?
- Jausmų neigimo. Pavyzdžiui, „Nėra čia dėl ko nusiminti. Kvaila taip jaustis.“
Manipuliavimas vaikais konfliktuojančių tėvų šeimose
Klinikinė psichologė atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią problemą, kuri iškyla konfliktuojant tėvams, - manipuliacija vaikais. Pasitaiko atvejų kai vienas iš tėvų arba abu, siekdami paramos sau, bando į konfliktus įtraukti ir vaiką. Pavyzdžiui, vaikui neigiamai kalba apie kitą pusę, ją kaltina, detaliai aiškina suaugusiųjų tarpusavio problemas. Pasak minėtos psichologės, tokios manipuliacijos vaikus verčia per anksti įklimpti į suaugusiųjų sunkumus, kurių jie nėra pajėgūs tinkamai suprasti. Ankstyvas suaugusiųjų problemų sprendimas padaro žalos vaikų asmenybės formavimuisi. Vaikai pradeda jausti atsakomybę už tėvų santykius, bet padėti neįstengia, todėl labai kankinasi ir tai atsiliepia visoms kitoms vaiko gyvenimo sritims, mokslams, santykiams su draugais. Be to, neigiamos nuomonės apie vieną iš tėvų diegimas atima galimybę vaikui nuoširdžiai mylėti abu savo gimdytojus. Bet kuriam vaikui nemalonu girdėti kažką bloga apie savo tėtį ir mamą.
Kaip stiprinti tėvų ir vaikų santykius?
Visos pasaulio tautos eilėmis ir dainomis šlovina motinos meilę vaikui, jos įtaką ir svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime, kokio amžiaus tas žmogus bebūtų. Neįmanoma sumenkinti to atsidavimo, kurį mamos sudeda į vaiko kelionės bagažą tampant žmogumi.
Mentalizacija grįsta tėvystės programa "Švyturys"
VU Psichologijos instituto mokslininkų dvejus metus vykdytas tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“. Pasaulyje ši programa - pakankamai nauja. „Švyturio“ tėvystės programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį, t. y. mentalizuoti.
Mentalizacija - gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus ir kaip jos siejasi su elgesiu. Tėvų mentalizacija reiškia gebėjimą ją taikyti santykiuose su vaiku ir suprasti, kaip vaiko vidinės būsenos susijusios su jo elgesiu. Svarbu ir tai, kaip tėvai patys supranta ir atsižvelgia į savo pačių elgesį ir vidines būsenas daugybėje situacijų su vaikais. Supratimas, kaip mano, kaip mamos ar tėčio, emocijos, lūkesčiai, veiksmai veikia vaiką, taip pat yra mentalizacijos dalis. Pagrindiniai programos tikslai yra tėvų mentalizacijos ir tėvų - vaikų santykių stiprinimas.
Tyrimo rezultatai parodė, kad po programos reikšmingai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais - rečiau buvo pakeliamas balsas, rečiau kilo konfliktinės situacijos, tėvai mažiau vaikus gėdindavo ar sukeldavo jiems kaltės jausmus. Po programos tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, gyrė už tinkamą elgesį. Pagerėjo pačių tėvų savijauta tėvystėje. Po programos sustiprėjo tėvų pasitikėjimo savimi kaip tėvais jausmas, sumažėjo tėvystės keliamas stresas. Tėvai jautėsi galintys geriau susidoroti su tėvystės keliamais iššūkiais, jautėsi labiau patenkinti, galintys atidžiau pasirūpinti vaiko poreikiais. Šie jausmai išliko ir praėjus 3 mėnesiams po programos pabaigos. Tėvai įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, jausmo tėvų kaip komandos sustiprėjimą. Sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija - galimybė suprasti ir domėtis savo paties vidinėmis būsenomis. Sustiprėjo motyvacija mentalizuoti. Sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija, t. y., smalsumas ir siekis suprasti, kas slypi už konkretaus vaiko elgesio, domėjimasis jo psichikos būsenomis. Vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius ir iškart po programos, ir prabėgus trims mėnesiams. Tai reiškia, kad po dalyvavimo šioje programoje vaikų sunkumai tėvų akimis nebėra tokie dideli, kaip atrodė prieš ją.
Ką daryti, kad vaikas jaustųsi saugus ir mylimas?
- Besąlyginis priėmimas ir meilė: Nešioti vaiką, liesti vaiką, kalbinti vaiką, žiūrėti vaikui į akis. Tenkinti, kuo greičiau visus vaiko poreikius (maisto, švaros, bendravimo).
- Sukurkite saugią aplinką: Šeima vaikui yra saugi vieta. Tai, kad tėvai bus kartu, tai, kad net kartais įvykstantys konfliktai išsisprendžia, turi atrodyti savaime suprantama.
- Būkite atidūs vaiko poreikiams: Paaugę vaikai, paprastai pas tėvus atbėga pasipasakoti dviem atvejais: kai nori paguodos arba kai nori pasidžiaugti ir pasigirti. Dažnai tėvai į vaikų pasakojimus reaguoja automatiškai, per daug neįsigilinę į jų poreikius tuo metu.
- Nekontroliuokite visko: Kontroliuojantys, diktuojantys auklėjimo modeliai atstumia vaikus, jie jaučiasi įkalinti, negalintys daryti tai, kam jaučia pašaukimą.
- Leiskite vaikui klysti: Jaunuoliui reikia duoti įvairiais galimybes: lankyti įvairius būrelius, o svarbiausia laisvę klysti ir pasirinkti. Svarbu pabrėžti kokią teisingą aplinką tėvai gali sukurti paaugliui, kas tas ryšys būtų sveikas.
- Būkite pavyzdžiu: Vaikai mokosi tai, ką mato, o ne tai, ką jiems sakome. Nuolatiniai riksmai ir keiksmai vaiką moko, kad pasaulis yra kupinas pykčio, reikalavimų ir nepasitenkinimo. Moko, kad jis nėra saugus, kad jeigu mums kažkas nepatinka, mes turime rėkti, keiktis ir reikalauti, o ne kalbėtis ir paprašyti.
- Kalbėkite apie jausmus: Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas.
- Venkite vertinimų: Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą.
Svarbu pasirūpinti savimi
Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais. Bent 30 minučių laiko savo pomėgiams, aktyviam ar pasyviam poilsiui. Grįžimas po motinystės atostogų į darbą retai būna tik apie jį. Dažniau - apie naują savasties etapą. Naujausi visuomenės tyrimai atskleidė, kad moterys jaučia nuolatinę kaltę derindamos darbą ir šeiminius įsipareigojimus. Visiems tėvams kartais reikia pasitarti dėl vaikų ir paauglių elgesio, savijautos ar tarpusavio santykių. Vaikai ir paaugliai dažnai ką nors iškrečia, ne visuomet pavyksta su jais susikalbėti ar suprasti elgesio priežastis.
tags: #vaiku #ir #tevu #tarpusavio #santykiai