Piteris Penas - vienas žymiausių vaikų literatūros herojų, sukurtas škotų rašytojo Džeimso Metju Berio (James Matthew Barrie). Iš anglų literatūrinės pasakos garsusis berniūkštis Piteris Penas išskrido pas Lietuvos vaikus pro „Vaigos“ ir „Tyto albos“ leidyklų langus beveik tuo pat metu. Šis personažas tapo amžinos vaikystės, nuotykių ir fantazijos simboliu.
Piterio Peno istorijos pradžia
Piterio Peno personažas pirmą kartą pasirodė 1902 m. škotų rašytojo J. M. Barrie’io romane suaugusiesiems „Mažasis baltas paukštis“ („The Little White Bird“). K. Zajausko spektaklyje kaip aliuzija į jį pasirodo užrašas „Didelis baltas paukštis“, tapdamas savosios interpretacijos dalimi. Šis charakteringas Piterio Peno personažas sutinkamas ir vėlesniuose rašytojo kūriniuose, o 1911 m. išeina knyga „Piteris Penas ir Vendė“ („Peter and Wendy“).
Kas yra Piteris Penas?
Tai berniukas, kuris niekada neužauga ir gyvena Niekados šalyje (Neverland), kurioje nuolat vyksta nuotykiai su piratais, indėnais ir undinėmis. Jis moka skraidyti ir atsisako prisiimti suaugusiojo atsakomybę.
Niekados šalis - amžinų nuotykių arena
Piteris kažkada pabėgo, tai yra, išskrido iš savo namų į stebuklingą šalį-salą Niekados, kurią susikūręs turi kiekvienas vaikas. Ten gyvena pikti piratai ir karingi indėnai, stovi lūšnelės, ošia paslaptinga giria, o įlankoje uodegomis pliaukši undinės. Ogi jei kokia nors mama ar auklė pameta iš vežimėlio mažą vaiką ir nepasigenda jo tam tikrą laiką, tai jis nukeliauja į Niekados salą. Ir ten pakliūva į Piterio globą. Trumpai tariant, įvykių saloje netrūksta, - visi kažką gaudo ir nuo kažko bėga.
Niekados šalis - tai erdvė, kurioje vaikai gali išlaisvinti savo fantaziją ir patirti nuotykius be suaugusiųjų taisyklių ir apribojimų. Tai vieta, kur svajonės tampa realybe, o kiekviena diena - naujas iššūkis.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Pagrindinės Piterio Peno savybės
- Amžinas vaikas: Jis niekada neužauga, išlieka vaiku amžinai.
- Gebėjimas skraidyti: Tai viena iš pagrindinių jo savybių, leidžianti jam laisvai keliauti tarp realaus pasaulio ir Niekados šalies.
- Nuotykių ieškotojas: Piteris Penas nuolat ieško naujų nuotykių ir iššūkių.
- Atsakingumo stoka: Jis vengia atsakomybės ir suaugusiųjų pasaulio rūpesčių.
Piterio Peno santykiai su kitais personažais
Piteris Penas ją prisiviliojo į salą, pasiskundęs, kad jiems trūksta motinos, - nėr kam kelių lopyti, sagų siūti, prižiūrėti, kad visi laiku valgytų ir eitų miegoti… Štai ir užsiėmė ji šiuo žaidimu, kol kartą neatėjo į galvą, kad vieną gražią dieną tėvai gali uždaryti langą, ir jie nebegalės niekada grįžti namo. Taip, beje, atsitiko kažkada ir Piteriui Penui.
Beje, kiekvienas, patenkantis į jo komandą, turi duoti vieną priesaiką: susitikęs mūšio metu akis į akį su Džeimsu Huku - Kabliu, žiauriuoju piratų vadu, jis neturi jo žudyti, o palikti Piteriui. Berniukai mielai tą pažada, nes pats Huko vardas kelia baimę: jis toks piratas, toks… žodžiu, tikras piratas. Kažkada Piteris Penas kovoje jam nukirto ranką ir sušėrė ją krokodilui, kuris užsimanė pasmaguriauti ir visu likusiu piratų vado kūnu, todėl seka paskui kaip pririštas.
Piterio Peno reikšmė
Piteris Penas tapo amžinos vaikystės, nuotykių ir fantazijos simboliu. Jis atspindi norą išvengti suaugusiųjų pasaulio rūpesčių ir likti nerūpestingu vaiku. Tačiau kartu jis parodo ir atsakomybės stokos pasekmes.
Piterio Peno sindromas
Nors psichologai tokios terminologijos nebenaudoja, anksčiau buvo kalbama apie Piterio Peno sindromą, kurį turintys žmonės atsisako suaugti. Kai ką nors pavadini Piteriu Penu, visi supranta, ką turi galvoje; manau, kad beveik nerastume žmonių, nežinančių, kas šis herojus yra ir apie ką kalba ši istorija. Tai - potrauminis reiškinys, kuomet žmogus emocionaliai užstringa tam tikroje vystymosi fazėje, o jo elgesys yra gynybinė sužeisto vaiko išlikimo strategija.
Piteris Penas mene ir kultūroje
Šis personažas įkvėpė daugybę filmų, spektaklių ir kitų meno kūrinių. Piterio Peno istorija nuolat interpretuojama iš naujo, atsižvelgiant į šiuolaikines temas ir problemas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Filmai apie Piterį Peną
"Piteris Penas" buvo ekranizuotas penkiolika kartų, tačiau tik naujausioje filmo versijoje pagrindinį herojų vaidina vyriškos lyties aktorius. Filmas "Kablys", kuriame vaidino tokie garsūs aktoriai kaip Julia Roberts, Dustinas Hoffmanas ir Robinas Williamsas, pasakojantis apie suaugusį Piterį Peną, nėra "Piterio Peno" versija.
Įdomūs faktai apie Piterį Peną
Per visą filmavimosi laiką pagrindinis herojus dvylikametis Jeremy Sumpteris paaugo net 24 centimetrais. Naujausia filmo "Piteris Penas" versija yra dedikuota Dodi Fayedui, vykdomojo prodiuserio Mohamedo Al-Fayedo sūnui. Knyga, kurią skaito teta Milisent - H. G. Abiem aktoriams vaikams Rachel Hurd-Woods ir Jeremy Sumpteriui filmuojantis dėl smulkių traumų, žaizdų ir išsekimo prireikė medikų pagalbos. Jaunajam "Piterio Peno" aktoriui iš viso filmavimosi proceso labiausiai patiko skraidymo scenos. Filme yra scena, kurioje Vendi ir Penas pasibučiuoja. Tačiau dvylikametis Jeremy teigia, kad tai nebe pirmas jo bučinys. Nuo seno yra susiklosčiusi tradicija, kad Vendės tėtį poną Darlingą ir kapitoną Kablį vaidina tas pats aktorius. Ši tradicija galioja ir spektakliams, ir filmams apie Piterį Peną. Kadangi į langą, pro kurį herojus turi išskristi, aktorius vis atsitrenkdavo galvą, langas buvo aukštinamas net keturis kartus. Jeremy Sumpter vaidina nuo devynerių metų amžiaus. Dodis 2001 metais prodiusavo filmą "Kablys". Kapitonui Kabliui persirengiant kabinoje ant jo kairiojo peties yra tatuiruotė - tai Etono koledžo, kuriame jis mokėsi, herbas. Jose vaikas kabėdavo ant specialių lynų.
Piteris Panas: naujos interpretacijos teatre
Režisierė Austėja Lunskytė-Yildiz, Vilniaus mažajame teatre dalyvavusi dramaturgijos ir teatro bandymų erdvėje „DramaTest“, pasirinko XX a. pradžios klasiką, Dž. M. Bario „Piterį Peną“, kurį priartino prie originaliame pavadinime užkoduotų kultūrinių klodų ir atvėrė į „Piterį Paną“. A. Lunskytės-Yildiz teigimu, Piteris Penas yra psichopatas, pilnas narcisismo. Jos Piteris Penas priklauso kartai be kovos, be tikslo: jo kova - už autonomiją nuo duotos laisvės, kurią jis mato kaip išdavystę ir kalėjimą. Jam skauda ir jo pasitraukimas į privatumą atima iš jo bet kokią galimybę išties rasti kažką už šiandienos ribų. Man šis kūrinys yra apie santykį su empatijos buvimu arba jos nebuvimu, gradaciją tarp gėrio ir blogio.
Režisierė savo darbe išryškina skirtingus vyriškumo bei moteriškumo aspektus: visiškai konservatyvią motiną, tam tikra prasme nesėkmingai besivystančią Vendę, Kapitoną Huką, kuris reprezentuoja visuomenines, religines, teisines represijas, Džoną, kuris yra visiškas mačo, nesėkmingai bandantis nukopijuoti savo tėvo būdą ir patriarchalinį santykį į pasaulį, bei visų infantilizuojamą Maiklą, kuris yra visiškas nepritapėlis, virtualioje realybėje gyvenantis jaunas vyras. Be abejonės, dar yra Din Dilin - viskas ir nieko viename.
A. Lunskytė-Yildiz pasirinko dirbti su talentingais aktoriais: Daumantas Ciunis įkūnija Piterį Paną, o Vilma Raubaitė vaidina Vendę. Vilniaus mažojo teatro aktoriai Almantas Šinkūnas ir Arvydas Dapšys taip pat prisideda prie šio projekto. Vilija Ramanauskaitė įkūnija mamą ir piratą, o Fėją Din Dilin vaidina Inga Šepetkaitė. Tomas Kliukas ir Mantas Vaitiekūnas taip pat prisideda prie šio kūrybinio proceso. Kostiumų dailininkas Deividas Katkus atsineša būtent tos estetikos, kurios ieškojo režisierė šiam eskizui.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Piteris Panas ir senovės graikų dievas Panas
Originalus kūrinio pavadinimas anglų kalba - „Peter Pan“, o tai, kad lietuvių kalboje atsirado Penas, buvo vertimo klaida imituojant anglišką fonetinį žodžio tarimą. A. Lunskytės-Yildiz kūrinyje Pano vardas yra svarbus - senovės graikų dievas Panas buvo asocijuojamas su Dionisu ir malonumais. Panas nedalyvauja Panteono intrigose, taigi, atsiskiria nuo dievų sociumo, gyvena pats sau miške sex, drugs and rock’n roll stiliumi. Tačiau tą sekundę, kai tik jį pabando instrumentalizuoti, Panas parodo savo ragus. Mane labai domina toks atsiribojimas nuo sociumo taisyklių. Įdomu ir tai, kad kai krikščioniškoje tradicijoje VI a. buvo pradėtas piešti velnias, pirmieji jo atvaizdai yra pasiskolinti iš Pano: kanopos, ragai, ožio atributika, netgi dūdelė, kurios melodija nuvilioja nuo sociumo, teisingo gyvenimo būdo…
Džeimso Metju Berio gyvenimo kelias
Būsimasis pasakų kūrėjas Džeimsas Metjus Beris (Sir James Matthew Barrie) gimė 1860 m. gegužės 9 d. nedidelio Škotijos miestelio Kirimjurio (Kirriemuir) pakraštyje. Jis buvo trečias sūnus šeimoje. Tėvai puoselėjo slaptą svajonę suteikti sūnums išsilavinimą, tačiau tai pasiekti nebuvo lengva: Berių šeima gyveno skurdžiai. Pirminį išsilavinimą vaikams suteikė motina Margareta Ogilvi (Margaret Ogilvy), kuri, daugelio Škotijos šeimų papročiu, išlaikė savo mergautinę pavardę. Vaikystėje Džeimsas buvo susimąstęs, užsisvajojęs ir labiausiai pasaulyje troško, kad skurdas paliktų jų namus, kad tėtis anksčiau grįžtų iš darbo namo ir parneštų daugiau pinigų, o mama liautųsi nuolat siuvusi ir skalbusi ir daugiau būtų kartu su sūnumis. Prieš miegą ar pasivaikščiojimų metu berniukas kurdavo ilgas istorijas apie tai, kaip ir kodėl juos aplankys laimė, ir šventai jomis tikėjo. Vis dėlto Dievas kai ką tikriausiai išgirdo, nes tėvams pavyko kažkokiu būdu sukrapštyti pinigų ir suteikti vaikams pradinį išsilavinimą. Džeimsas mokėsi labai stropiai ir puikiai baigė mokyklą, o paskui ir Edinburgo universitetą. Prieš akis atsivėrė platūs gyvenimo keliai. Pirmieji straipsniai buvo apie muziką, kurią jis išmanė ir mėgo. Vėliau ėmė rašyti apie mažų Škotijos miestelių realybę, vieną tokį miestelį pavadino „Trams“ (t. y. siūlagaliai. - Vert. past.). 1888 m. išėjo apybraižų apie tuos miestelius knyga Senųjų žiburių idilės. Apybraižos patraukė skaitytojus savo tikroviškumu. Ir kituose savo kūriniuose rašytojas išlaikė tikroviškumą ir atvirumą. Paskutiniame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje jis publikuoja romanus Mažasis dvasininkas (The Little Minister, 1891), Sentimentalusis Tomis (Sentimental Tommy, 1896), Tomis ir Grizela (Tommy and Grizel, 1900), knygą apie motiną Margareta Ogilvi (Margaret Ogilvy, 1896). 1902 m. „Džeimsai, tu juk apsigimęs pasakininkas! - perskaitę „Baltąjį paukščiuką“ sakė jam draugai. - Ir žinai, skyriai apie Piterį Peną - toji pasaka, kurią įterpei į romaną, - nuostabus dalykėlis. Taigi iš romano Baltasis paukščiukas jis išrenka skyrius apie berniuką, kuris neužaugo, ir sudaro apysaką-pasaką Piteris Penas Kensingtono soduose (Peter Pan in Kensington Gardens, 1906). Praėjus dvejiems metams po Baltojo paukščiuko pasirodymo Beris parašė ir pastatė pjesę Piteris Penas (Peter Pan), kuri buvo vieningai pripažinta kaip geriausia pjesė vaikams. Na, o 1911 m. išeina knyga Piteris Penas ir Vende (Peter and Wendy).
Piteris Penas kaip įkvėpimo šaltinis
Rašytojas savo herojų sukūrė labai linksmą ir padaužišką. Ir tai neatsitiktinis dalykas. Ne visi berniukai vaikystėje būna linksmi ir pašėlę. Amžinasis Berio vaikas puikiai išmano visus vaikiškus žaidimus - kaip žaisti indėnus, undines, piratus, suaugusiuosius, „padaryk kaip aš“ ir kitus. Daugelis Piterio Peno scenų ir situacijų pagrįstos žaidimu. Beris tik pažymėjo bendrus kontūrus, sukūrė erdvę vaikų vaizduotei, leisdamas jiems tuos kontūrus užpildyti savomis detalėmis. Net ir vardą šios stebuklinės pasakos herojus perėmė iš tikro našlaičio - iš garsaus užpoliarės tyrėjo Roberto Skoto sūnaus. Beris iškart susidraugavo su Roberto Skoto sūnumi Piteriu ir visaip stengėsi pavaduoti jam tėvą. Vėliau P. „Beris neabejotinai mokėjo sugyventi su vaikais. Piterį Beris aplankydavo kasdien, o kur nors išvykęs, rašydavo jam linksmus laiškus. O kaip rašytojas sugalvojo pavardę? Pasirodo, Penas - tai angliška ožiakojo pagonių dievo vardo forma. Pats Beris niekad nebuvo vedęs ir savo vaikų neturėjo. Tačiau turėjo įvaikių. Tai penki jo mirusių draugų Artūro ir Silvijos Deivisų sūnūs. Nuo pat pirmojo apsilankymo pas Deivisus, kai ir tėtis, ir mama dar buvo gyvi, berniukai labai prisirišo prie Berio ir tiesiog sekiodavo jam iš paskos. Piteriui Skotui ir tiems vaikučiams jis ėmė kurti pasaką. Čia Beris mintyse ir kūrė savo knygą apie berniuką, kuris taip ir neužaugo, čia pat pasivaikščiojimų metu ir pasakodavo jo nuotykius. Beris pasiėmė berniukus pas save. Iki pat gyvenimo galo Beris rūpinosi berniukais kaip tėvas, prisiėmė visą atsakomybę už jų auklėjimą ir išsilavinimą. 1915 m. kovo mėnesį Beris gavo žinią apie Džordžo Deiviso mirtį. 1921 m. jo laukė dar vienas smūgis - žuvo jo numylėtasis Maiklas Deivisas.
Piteris Penas pasaulyje
Daugelyje Europos šalių greta Pinokio nuotykių, Alisos Stebuklų šalyje, Daktaro Dolitlio istorijos Piteris Penas yra parankinė vaikų knyga.