Krikštynos - tai ne tik religinė apeiga, bet ir svarbi šeimos bei bendruomenės šventė, turinti gilias tradicijas ir papročius. Lietuvoje, kaip ir daugelyje krikščioniškų kraštų, krikštynų tradicijos yra glaudžiai susijusios su vaiko auklėjimu ir jo įvedimu į krikščionių bendruomenę. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip krikštynos ir su jomis susiję papročiai atspindi ir formuoja vaiko auklėjimą, kokią reikšmę turi krikštatėviai ir kaip šios tradicijos kito bėgant metams.
Krikštatėvių Svarba ir Parinkimas
Krikšto tėvai, arba kūmai, atlieka ypatingą vaidmenį vaiko gyvenime. Jų parinkimas senovėje buvo itin atsakingas procesas. Svarbiausias kriterijus - kad būtų rimti ir gero būdo, darbštūs, pamaldūs, dorovingi žmonės, ne kokie girtuokliai. Pasak kaimo senolių išminties, kūmų griekai kūdikiui prilimpa, todėl į kūmus kviesdavo tik dorus ir tvarkingus žmones. Tikėta, kad krikštavaikiai gyvenime tampa panašūs į savo krikštatėvius, t. y. įgauna gerąsias ir blogąsias jų charakterio savybes, paveldi polinkį dirbti vienokį ar kitokį darbą, net pomėgius. Dažnai net būdavo nežiūrima giminystės, o kviesta ypač gerbiamus parapijos žmones. Rinkdavosi jaunesnius, kad ilgesnį laiką globotų vaiką. Krikštatėviai turėjo būti žmonės - pavyzdžiai. Nepaisant vargo, didelių išlaidų ir atsakomybės, kūmais tapti žmonės norėdavo, laikė tai garbe. Jei pasitaikydavo, kad kas nors turėdavo tris ar daugiau krikštavaikių, ne tik pats tuo didžiuodavosi, bet ir kitų labai gerbiamas būdavo. Norą būti pakviestam į krikštatėvius atspindi liaudyje vyravę tikėjimai. Ir šiandien dar žinomas posakis: „Nori eiti į kūmus, valgyk duonos kampelius“, arba „Gausi su šluota ar mazgote per kuprą - į kūmus nekvies“. Ypač džiaugdavosi jaunos merginos ir vaikinai, kūmais kviečiami. Suprasdavo, kad šitaip juos pripažįsta kaip suaugusiuosius. Sakydavo: „iš piemenų išrašo.“ Kai pirmą kartą vaikinas eidavo į kūmus, tai norėdavo mergytę krikštyti, kad su panomis sektųsi.
Šiandien krikšto tėvai dažniausiai renkami iš artimiausių žmonių - giminaičių ar draugų. Kunigai pabrėžia, kad krikšto tėvais turi būti subrendę, vyresni nei šešiolikos metų, krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyvenantys žmonės.
Krikštatėvių Pareigos ir Atsakomybė
Senovėje su žmonėmis, kurie vaiką pakrikštydavo, šeima susikūmuodavo visam gyvenimui. Be to, kūmų pareigos nesibaigdavo krikštynomis. Savo krikšto vaiku jie turėjo rūpintis iki vestuvių, dažnai nenutraukiant santykių ir po jų. Krikštatėvių pareiga buvo visada būti šalia krikšto vaiko, kad ir kas nutiktų. Krikštatėviai turėjo būti šalia bent jau dviem svarbiausiais gyvenimo momentaus - t. y. krikšto vaikui einant prie Pirmosios Komunijos ir tuokiantis. Vaikui, einant pirmą kartą Komunijos, krikšto tėvai taip pat turėjo būti su juo bažnyčioje. Krikšto motina turėdavo už rankos privesti prie Dievo stalo, o paskui vaikelį apdovanoti. Suvalkijoje galiojo nerašyta taisyklė, kad per vestuves podžiai tapdavo pakrikštyto vaiko piršliais. Krikštatėviai su krikštavaikiais susitikdavo per Velykas. Kai kur iki dabar yra išlikęs paprotys apdovanoti krikštavaikius per Velykas ar Vaikų Velykėles, kitas kalendorines šventes. Dažnai kūmai buvo kviečiami į šeimos šventes. Taip tarp krikštavaikių, krikštatėvių ir vaiko tėvų sanykiai išlikdavo šilti visą gyvenimą.
Krikštatėvių vaidmuo išties buvo vienas svarbiausių, nes jie savo krikšto vaikui tapdavo tarsi antraisiais tėvais. Atsitikus nelaimei ar mirus tikriesiems tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Tikėdami svarbiu jų vaidmeniu, tėvai stengdavosi kūmais ar podžiais kviesti net skirtingų šeimų narius - jokiu būdu ne vyrą ar žmoną. Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienus, bet keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti - garbės krikštatėviais. Antrųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Šiandien krikšto tėvai taip pat laikomi svarbiais vaiko gyvenimo dalyviais, tačiau jų vaidmuo dažnai apsiriboja moraline parama, patarimais ir dalyvavimu svarbiausiuose gyvenimo įvykiuose.
Atsisakymas Būti Krikštatėviu
Būti kūmais laikyta garbe, atsisakyti būdavo nevalia. Tai padaręs užsitraukdavo didelę nepagarbą visai savo šeimai. Todėl pagal paprotį atsisakyti kūmystės buvo galima tik ypatingais atvejais. Šiandien žmogus yra laisvas apsispręsti, ar tapti krikštatėviu, tačiau svarbu įvertinti savo galimybes ir atsakomybę.
Krikštynų Šventimas ir Apeigos
Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį seniau buvo didelė šventė. Tokia išliko iki dabar. Krikštynų šventimą šeima pasirinkdavo priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų. Kaime būdavo keliamos iškilmingos arba paprastos krikštynos. Iškilmingos prasidėdavo nuo apeigų namuose, išleidžiant kūdikį į bažnyčią, sutinkant grįžtantį pulką iš jos, pakviečiant visus svečius krikštynų vaišių. Seniausias krikštynų modelis, išlikęs Lietuvos kaime iki pat XX a. vidurio, yra krikštynos su visomis apeigomis, ir tai buvo ne tik šeimos, bet ir viso kaimo šventė.
Kelias į Bažnyčią
Šiais laikais jau išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai. Jei kūmai buvo jauni, nepatyrę ir nemokėjo tinkamai elgtis, juos lydėdavo bobutė pribuvėja. Svečiai kantriai laukdavo vietoje, kur vėliau vykdavo šventė. Etnografai yra užrašę įdomių ir savitų senovinių krikštynų papročių. Pavyzdžiui, Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo pro langą. Rytų Lietuvoje, pasirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo, linkėdama, kad badas ir vargas aplenktų jo namus. Tik tada imdavo ant rankų ir, nusilenkusi gerajai kerčiai, paduodavo kūmams.
Kelio atkarpa nuo namų iki bažnyčios buvo itin svarbi tiek kūdikiui, tiek krikštatėviams. Visoje Lietuvoje plačiai paplitęs tikėjimas, kad kūmai turi važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas nueis blogais keliais, ir risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Krikštynų Vaišės ir Dovanos
Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų sveikas, turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Gimus pirmajam anūkui, į bočelius pakeldavo senelį, o gimus pirmajai mergaitei - senelę. Naują senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir keldavo aukštyn kartais vieną, o kartais tris kartus. Už pakilnojimą šie atsidėkodavo sūriu, pyragu ar buteliu. Tikėta, kad jei krikštynose bus daug dovanų ir gerų linkėjimų, vaiko gyvenimą lydės sėkmė. Dažnai ta proga sodindavo medelį. Jis simbolizavo vaiko augimą. Manyta, kad kartu su medeliu vaikas stiprės, žaliuos ir bręs. Berniukui sodindavo ąžuolą, mergaitei - liepą.
Senovėje krikštynų proga dovanodavo visai kitokias dovanas negu dabar. Dovanų teikėjai būdavo kūmai. Pirmiausia jie įteikdavo dovanas vienas antram, nes sueidavo į dvasinę giminystę. Kūmas dovanojo kūmai pirktinio gėrimo arba saldainių, o kūma - rankšluostį ar megztas pirštines. Toliau kūmai teikdavo dovanas kūdikiui. Svarbiausia krikštamotės dovana - krikšto marškinėliai. Senieji papročiai byloja, kad krikštamotė krikšto drabužį turėjo pati pasiūti ir išsiuvinėti, nes tai reiškė užsimezgantį dvasinį ryšį. Krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgaudavo magiškų galių, turėjusių saugoti mažylį. Todėl tėvai jį kruopščiai saugodavo visą gyvenimą. Pagal paprotį krikštamotė dar turėjo atsinešti pyragą, saldumynų ir pasirūpinti dovana pribuvėjai. Ši tradicija su šiokiais tokiais pokyčiais gyvuoja iki šiol. Kūmas paprastai apdalydavo saldainiais susirinkusius vaikus, o kartais ir kūmą, atsinešdavo gėrimo, juo vaišino svečius. Motinai dažniausiai buvo teikiamos valgomos, geriamos ar plaunamos dovanos. Jei krikšto vaikas berniukas, pinigines dovanas bobutei teikdavo kūmas, jei mergaitė - kūma. Būtent krikštatėviai tradiciškai buvo pagrindiniai dovanas teikiantys asmenys, krikštavaikius apdovanodavę Pirmosios Komunijos, vardinių ar tiesiog apsilankymo proga. Tačiau svarbiausia apdovanojant buvo ne krikštatėvių dovanos, o jų dėmesys ir rūpinimasis krikštavaikiu.
Šiais laikais dovanos įvairesnės - nuo simbolinių angelo skulptūrėlių ar kryželių iki praktiškų daiktų, tokių kaip žaislai, drabužėliai ar pinigai.
Krikštynų Simboliai
Pats krikšto sakramentas simbolizuoja nuodėmių atleidimą, tikėjimo priėmimą. Pakrikštytas žmogutis tarsi paruošiamas amžinajam gyvenimui. Krikštijant atliekami tam tikri ritualai ir naudojami daiktai, turintys simbolinę reikšmę.
Krikštynų žvakė turėtų būti saugoma visą gyvenimą (ji uždegama per Pirmąją Komuniją, vestuves ir žmogui mirštant). Simbolizuoja amžiną šviesą, kuri padeda eiti gyvenimo keliu jį nušviesdama. Su šviesa susijęs ir krikštynų metu naudojamas vanduo, jis reiškia gyvybę, o ugnies liepsna tą gyvybę padaro šventą. Be to, vandeniu tarsi nuplaunamos nuodėmės.
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
Žvakę, jei pageidaujama galima papuošti baltu kaspinu.
Krikštijamas vaikutis paprastai aprengiamas baltais drabužėliais - tai nekaltumo, dieviškosios šviesos simbolis. Vaikelis - tarsi švarus baltas popieriaus lapas, kuriame tėveliai ir krikšto tėveliai gali įrašyti įvairių savybių, įpročių ir vertybių. Krikšto drabužėlis taip pat saugomas, juo galima aprengti kitą krikštijamą vaikutį - brolį ar seserį. Jei tėveliai nori, gali papuošti krikštynų drabužėlius: berniukų papuošimai tradiciškai būna rožinės spalvos, o mergaičių - mėlynos (Dievo Motinos apsiaustas irgi buvo mėlynas, tai simbolizuoja jos globą, rūpestį vaikeliu). Jei norima, galima puošti ir baltai arba visai nepuošti.
Specialiu aliejumi (katechumenų) patepama krikštijamo vaikučio krūtinė - jis simbolizuoja sustiprinimą, Dievo apsaugą nuo pagundų ir blogybių.
Krikštynų Tradicijų Kaita
Jaunimo požiūris į tradiciją, kaip iš kartos į kartą perduodamą vertybę, keičiasi. Muziejuje vykdome edukacinį užsiėmimą „Ant krikštatėvių rankų“, kuris yra iš dalies adaptuotas, kad būtų patrauklus, dvasingas ir suprantamas šiuolaikinei jaunai šeimai. Šia edukacija siekiame stiprinti šeimos narių ir krikštatėvių savitarpio santykį, kad vaiko ugdymas ateityje taptų jų garbės ir prestižo reikalu, kad dalyviai susikurtų teigiamų jausmų, kurie turėtų tapti krikštatėvių ir krikštijamo vaiko ryšio garantu. Ne vienas, išeidamas namo po edukacijos, ištaria: „Ačiū, kad tai saugote“, „Ačiū, kad tai darote“.
Daugiau dėmesio skiriama šventės veikloms, kuriose dalyvauja ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Organizuojami žaidimai, viktorinos ir kitos pramogos, kurios paverčia krikštynas smagia ir įsimintina švente.
Krikštynos ir Vaiko Auklėjimas
Krikštynos ne tik įveda vaiką į krikščionių bendruomenę, bet ir nustato tam tikrus auklėjimo principus. Krikštatėviai įsipareigoja padėti tėvams auklėti vaiką krikščioniškai, mokyti jį tikėjimo tiesų ir skatinti dorovingą gyvenimą.
Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus sens lėčiau ir ilgai bus jaunas, sveikas, gražus. Krikštynų vaišių metu kūmams galiojo keletas draudimų. Jie turėjo sėdėti už stalo kuo labiau susiglaudę. Antraip, tikėta, vaikas bus retadantis. Pyktis irgi negalėjo, nes tuomet vaikas būtų neklaužada. Plepėti - bus liežuvautojas. Ką nors perkant derėtis - bus šykštus. Pargriūti - bus nerangus.
Šiandien šie prietarai nebeturi tokios didelės reikšmės, tačiau krikščioniško auklėjimo principai išlieka svarbūs. Tėvai ir krikštatėviai turėtų stengtis būti pavyzdžiu vaikui, mokyti jį meilės, atjautos ir pagarbos.
Atsakymai į Dažniausiai Užduodamus Klausimus
- Ar galima pakrikštyti 9 metų vaiką? Taip, paprastai tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ruošti Pirmajai Komunijai ir prieš ją pakrikštyti.
- Ar būtinas tėvų sutikimas, jei 17 metų jaunuolis nori pasikrikštyti? Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksą, nuo 18 metų žmogus gali pats apsispręsti dėl krikšto.
- Ar gali krikšto tėvais būti dvi poros? Ne, krikšto tėvais gali būti vienas krikšto tėvas ar viena krikšto motina; arba du - krikšto tėvas ir motina.
- Ar gali Krikšto tėvais būti sutuoktiniai? Taip, tai tik prietarai, kad vyrui ir žmonai geriau nebūti krikšto tėvais.
- Ar gali evangelikas liuteronas būti krikšto tėvu katalikų bažnyčioje? Ne, krikštatėviais katalikui gali būti tik katalikas. Kitos konfesijos krikščionis gali būti krikšto liudininkas.
- Ar sesuo savo broliui gali būti krikšto mama? Taip, pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis.
tags: #vaiku #auklejimo #taisykles #krikstynoms